Legislator Case Law & Legislation
2016-04-18 Nr. AB-8426-3-61-3-05099-2013-2 AI generated

2016-04-18 Nr. AB-8426-3-61-3-05099-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2016-04-18 Nr. AB-8426-3-61-3-05099-2013-2
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Legislator headnote

AI generated

2016-04-18 Nr. AB-8426-3-61-3-05099-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/1-3)10K-34060 ir priteisti solidariai iš atsakovų darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžio.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A-34-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05099-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/1-3)10K-34060 ir priteisti solidariai iš atsakovų darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžio.

Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 2009 m. sausio 5 d. Departamente eina karjeros valstybės tarnautojos pareigas (A lygio 13 kategorijos), suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojančiu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo pakeitimu, kuriuo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsižvelgusi į tai, kad darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, pareiškėja kreipėsi į Departamentą, prašydama išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, tačiau Departamentas 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr.(15/1-3)10K-34060 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.

Pareiškėjos teigimu, Departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo pažeista pareiškėjos teisė gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad tikėtina, jog įstatymų leidėjas gali nepaisyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluoto ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančio reikalavimo nustatyti kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjai priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė dėl to, jog ginčo laikotarpiu buvo vykdomas galiojantis Valstybės tarnybos įstatymas, kurio kai kurios nuostatos vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui įgyvendinti reikalingas naujas teisinis reguliavimas, t. y. įstatymų leidėjui yra iškilusi pareiga nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pasiūlė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjos skundo argumentai, jog įstatymų leidėjas galbūt nepaisys Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo. Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime išdėstytos nuostatos dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo įtvirtinimo įstatyme privalomos Departamentui bei pareiškėjai. Atsakovų nuomone, kreipimasis į teismą nepraėjus protingam terminui neatitinka Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo ir Seimo priimto įstatymo Nr. XII-523 nuostatų.

Atsakovai taip pat prašė pareiškėjos reikalavimo tenkinimo atveju taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senatį ir šio kodekso 301 straipsnio nuostatas, nustatančias, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjos R. M. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš atsakovo Departamento 3 116,34 Lt (902,55 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. rugsėjo 30 d., panaikino Departamento 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (15/1-3)10K-34060 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atsakovui Departamentui nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Atsižvelgęs į pareiškėjos užimamą pareigybę ir turimą kvalifikacinę klasę, vadovaudamasis Įstatymo 23–26 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, pareiginės algos sumažinimas lėmė ir mažesnių priedų už suteiktą kvalifikacinę klasę ir tarnybos stažą išmokėjimą. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Teismo vertinimu, senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjos skundo padavimo teismui dienos, o pareiškėja skundą teismui padavė 2013 m. spalio 14 d., todėl reikalavimui priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą. Teismas, pritaikęs ieškinio senatį, priteisė pareiškėjai iš Departamento, su kuriuo pareiškėja yra susijusi tarnybos teisiniais santykiais, 3 116,34 Lt (902,55 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Dėl skundžiamo Departamento sprendimo teismas pažymėjo, jog šis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek juo atsisakyta išmokėti pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų lėšų tvarką, teismas konstatavo, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. M. skundą atmesti.

Atsakovai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pateiktą 2013 m. liepos 1 d. nutarime, jog iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Taip pat teismas neatsižvelgė, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Pagal 2014 m. rugsėjo 11 d. priimtą įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą turi parengti iki 2015 m. gegužės 1 d. Atsakovų teigimu, kreipimasis į teismą ir teismo sprendimo priėmimas nepraėjus protingam terminui ir nenustačius nepagrįsto įstatymų leidėjo delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, neatitinka Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo ir įstatymo Nr. XII-523 nuostatų.

Atsakovai laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu ir neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos bylos dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo sustabdytos, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateiks analogiškose bylose taikytinų teisės normų aiškinimą. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista neišmokėto darbo užmokesčio dalis pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą (3 116,34 Lt) nesutampa su Departamento pateiktų pažymų duomenimis, pagal kurias susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka yra 2 695,51 Lt. Atsakovai taip pat prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti 2016 biudžetiniams metams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai R. M. (valstybės tarnautojai) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas, jai nuo 2013 m. kovo 1 d. buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Karjeros valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą ir priedo už nuo 2013 m. kovo 1 d. suteiktą kvalifikacinę klasę dydį.

Byloje nėra ginčo, kad Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžių) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėja iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (karjeros valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjos skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovai apeliaciniame skunde ne tik ginčija aplinkybę, kad nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidarė pareiškėjai pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (3 116,34 Lt (902,55 Eur)), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėja skunde laikėsi pozicijos, kad jai nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jai visą darbo užmokesčio nepriemoką, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama atsakovų ir pareiškėjos išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą iš dalies ir priteisti jai dalį darbo užmokesčio nepriemokos priėmimo, Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir karjeros valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Nors pareiškėja skunde atkreipė dėmesį, kad tikėtina, jog įstatymų leidėjas gali nepaisyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluoto ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančio reikalavimo nustatyti kompensavimo mechanizmą, tačiau Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Departamentui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, priteisimą iš Departamento. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-575/2016; kt.).

Iš atsakovų apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovai nesutinka su ta skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjos skundo reikalavimas buvo tenkintas, tačiau pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjos reikalavimas yra atmestas (dėl ieškinio senaties taikymo), nėra apskųsta, todėl ji paliekama nepakeista.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pagrindinį ginčą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir padaręs išvadą, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš esmės netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų atsakovų apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama sprendimo dalis, kuria priteista pareiškėjai iš atsakovo Departamento 3 116,34 Lt (902,55 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalis, susidariusi nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2013 m. rugsėjo 30 d., ir nurodoma, kad pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Atmesti pareiškėjos R. M. skundą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė