A-602-2215-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2215/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02285-2011-4 Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui R. V.,

atsakovo atstovei J. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje (toliau – ir Vilniaus AVMI, vietos mokesčių administratorius, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2009 m. gegužės 25 d. gautas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas atlikti priešpriešinių prievolių užskaitymą arba atidėti ne visiškai sumokėtų mokestinių prievolių mokėjimą iki Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, mokesčių administratorius, atsakovas) su juo atsiskaitys, kadangi ji skolinga pareiškėjui 99.398,12 Lt pagal PVM sąskaitas faktūras, t. y. tokią pačią sumą, kurią pareiškėjas turi sumokėti kaip GPM. Pareiškėjas taip pat prašė neskaičiuoti delspinigių ir palūkanų.

Vilniaus AVMI 2009 m. birželio 11 d. raštu Nr. (14.3)-46-18930 atsakė pareiškėjui, kad įstatymai nenumato priešpriešinio prievolių įskaitymo. Spręsdama dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo, prašė patikslinti prašymą, nurodant argumentuotus motyvus, kokių veiksmų pareiškėjas ėmėsi stabilizuodamas savo finansinę būklę, kokie iš šių veiksmų yra įgyvendinti, bei pateikti papildomus duomenis. Vilniaus AVMI taip pat nurodė, kad įstatymai nenumato galimybės neskaičiuoti delspinigių už nesumokėtą ar pavėluotai sumokėtą mokestį, tik pateikus skolų suderinimo aktą, pasirašytą Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI, vietos mokesčių administratorius, trečiasis suinteresuotas asmuo), galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo delspinigių.

Vilniaus AVMI viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3 straipsnio 8 punktu, 34 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu (toliau – ir CPK), 2010 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 14-19-27148 išieškoti iš pareiškėjo į biudžetą 370.465,46 Lt. Vilniaus AVMI 2010 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (14.2)-46-34135 šį sprendimą išsiuntė vykdyti antstolei N. Š. ir apie tai 2010 m. lapkričio 19 d. informavo pareiškėją.

Pareiškėjas dėl minėto sprendimo pagrįstumo padavė skundą atsakovui. Skundą inter alia grindė MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teigė, kad jo mokestinę prievolę mokesčių administratoriai turi laikyti pasibaigus, nes kreditorius ir mokesčių mokėtojas sutampa. Atsakydama į šį skundą, VMI 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. (24.4-31-5)-R-987 informavo pareiškėją, kad ginčo iš esmės nenagrinėjo, kadangi keliamas ginčas nėra mokestinis, o pareiškėjas skundą dėl Vilniaus AVMI 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 14-19-2714 turėjo pateikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo dalį dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių perdavė nagrinėti Vilniaus AVMI. Išnagrinėjusi minėtą pareiškėjo skundo dalį, Vilniaus AVMI 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (4.65)-400-356 prašymo dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių netenkino.

Kauno AVMI 2011 m. kovo 31 d. raštu Nr. (15.3-14)-K-4904 pranešė Vilniaus AVMI, kad patikrino antstolio R. V. pateiktas ataskaitas (2008 m. spalio 28 d., 2008 m. lapkričio 18 d., 2008 m. gruodžio 5 d., 2008 m. gruodžio 18 d., 2008 m. gruodžio 22 d., 2009 m. vasario 24 d., 2009 m. kovo 19 d., 2009 m. balandžio 23 d.) apie vykdant vykdomąsias bylas išieškotas sumas ir susidariusias vykdymo išlaidas, nurodytų vykdomųjų dokumentų vykdymo išlaidų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą 100.033,00 Lt sumai. Nustatyta, jog Kauno AVMI turi sumokėti 39.515,00 Lt susidariusių vykdomųjų bylų vykdymo išlaidų, o 60.518,00 Lt prašomos vykdymo išlaidos yra nepagrįstos, dėl dalies sumos (39.515,00 Lt) antstolis nepateikė PVM sąskaitų faktūrų pagal vykdomųjų dokumentų vykdymo išlaidų apskaičiavimo teisėtumo patikrinimo pažymas, taip pat nepateikė tikrinimui vykdomųjų bylų pagal atsiųstas ataskaitas ir pan.

VMI viršininkas, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2011 m. spalio 11 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (14.5)-320-4098, kuriuo nusprendė išieškoti iš pareiškėjo į biudžetą 117.151,02 Lt. Minėtą sumą sudaro: 969,00 Lt NTM už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.; 188,26 Lt NTM delspinigių; 76.205 Lt PVM už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.; 34.649,26 Lt PVM už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.; 1.531,42 Lt PVM delspinigių ir 3.608,08 Lt PVM delspinigių.

II. Pareiškėjas R. V. kreipėsi skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti VMI viršininko 2011 m. spalio 11 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (14.5)-320-4098 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti mokesčių administratorių priimti sprendimą dėl 198.806,73 Lt mokestinės prievolės pasibaigimo, kai kreditorius ir mokesčių mokėtojas sutampa; 3) įpareigoti mokesčių administratorių priimti sprendimą atleisti pareiškėją nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų delspinigių; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, 2009 m. gegužės 19 d. gavo Vilniaus AVMI 2009 m. gegužės 15 d. priminimą Nr. 14-07-11813, į kurį atsakė raštu, prašydamas, kad Vilniaus AVMI atliktų priešpriešinių prievolių užskaitymą arba atidėtų ne visiškai sumokėtų mokestinių prievolių mokėjimą, iki VMI atsiskaitys su pareiškėju pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, neskaičiuojant 99.398,12 Lt palūkanų ir delspinigių. Ši suma yra pareiškėjo deklaruoto ir sumokėto mokesčio skirtumas, kurio jis nesumokėjo, kadangi VMI yra skolinga jam tokio pat dydžio sumą, t. y. 99.398,12 Lt už pareiškėjo suteiktas paslaugas pagal anksčiau pateiktas PVM sąskaitas faktūras.

Vilniaus AVMI atsakyme buvo nurodyta pateikti skolų suderinimo aktą, pasirašytą su Kauno AVMI. Pareiškėjas 2010 m. vasario 22 d. kreipėsi į Kauno AVMI dėl skolos suderinimo, apie tai 2010 m. vasario 25 d. raštu informavo Vilniaus AVMI. 2010 m. kovo 8 d. gavo Kauno AVMI raštą, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad jo skolų suderinimo aktas persiųstas atgal Vilniaus AVMI. Vėliau sulaukė Vilniaus AVMI specialistės skambučio, kad persiųstą Kauno AVMI suderinimo aktą grąžins atgal Kauno AVMI. 2010 m. balandžio 7 d. gavo Kauno AVMI raštą, kuriame buvo prašoma pateikti debitorinį įsiskolinimą patvirtinančius dokumentus. 2010 m. balandžio 15 d. raštu Nr. SD-4600 pateikė Kauno AVMI lentelę, kurioje nurodė, kada ir kas jo pateiktus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras ir kitus lydinčiuosius dokumentus) priėmė pas vietos mokesčių administratorių.

Pareiškėjas pažymėjo, kad iki šios dienos nėra informuotas apie tai, kokie yra skolų suderinimo rezultatai, todėl mano, jog neatsakydamas į skolų suderinimo aktą, vietos mokesčių administratorius tokiais veiksmais pripažino savo skolą. 2010 m. gegužės 27 d. gavo vietos mokesčių administratoriaus raštą, kuriuo buvo prašoma paruošti dalį vykdomųjų bylų pagal atsiųstas ataskaitas patikrinimui ir apie tai informuoti. Pareiškėjas paruošė vykdomąsias bylas ir apie tai 2010 m. liepos 1 d. raštu informavo vietos mokesčių administratorių.

Tik beveik po metų, t. y. 2011 m. balandžio mėn., atvyko tikrinti bylų. Pareiškėjo niekas iki šiol neinformavo apie mokesčių administratoriaus veiksmus ir rezultatus. Jau 2,5 metų vyksta formalus mokesčių administratoriaus atrašinėjimas, kurio metu vienas vietos mokesčių administratorius nesprendžia prašymo, o nurodo kreiptis į kitą. Pareiškėjas pažymėjo, kad viso šio neveikimo pasekmė yra ta, jog už tą laikotarpį jam buvo skaičiuojami delspinigiai, o 2011 m. spalio 11 d. buvo priimtas VMI viršininko sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (14.5)-320-4098.

Mano, kad tokiais veiksmais vietos mokesčių administratorius nevykdė savo pareigos – nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių (MAĮ 32 str. l d. 2 p.).

Pagal MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punktą mokestinė prievolė pasibaigia, kai mokesčių mokėtojas ir kreditorius yra tas pats asmuo. Pareiškėjas nurodo, kad jis yra mokesčių mokėtojas, nes moka mokesčius valstybės biudžetui, tačiau tuo pačiu jis yra ir valstybės biudžeto kreditorius, nes mokesčių administratorius (valstybės biudžetinė įstaiga) turi jam sumokėti skolą (2011 m. spalio 11 d. skola sudarė 179.634,12 Lt). Mokesčių administratorius šiuo atveju yra kreditorius, nes pareiškėjas turi jam sumokėti mokesčius, bet tuo pačiu jis yra ir mokėtojas, nes yra valstybės biudžetinė įstaiga ir privalo mokėti skolą pareiškėjui. Mokesčių administratorius privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais (MAĮ 8 str. 3 d.) bei nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių (MAĮ 32 str. l d. 2 p.), todėl, pareiškėjo manymu, mokesčių administratoriaus viršininkas turėjo spręsti klausimą ir priimti sprendimą dėl prievolės pasibaigimo (MAĮ 93 str. l d. 5 p). Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad eilei mokesčių mokėtojų, kuriems mokesčių administratorius turėjo sumokėti skolą, o pastarieji turėjo mokėti mokesčius į valstybės biudžetą, mokesčių administratoriaus sprendimais buvo įskaitytos mokėtinos sumos. Tai rodo, kad mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi dvigubais standartais, pažeidė teisės į lygybę principus, todėl Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. l d.).

Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad mokesčių administratorius paskaičiavo jam visus delspinigius, tuo tarpu pats nemoka skolos, susidariusios jau nuo 2008 metų. Mano, kad tokiu būdu mokesčių administratorius nevykdo pareigos nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių (MAĮ 32 str. l d. 2 p.), todėl, vadovaujantis MAĮ 100 str. 2 dalimi, mokesčių administratorius turi atleisti pareiškėją nuo delspinigių.

Atsakovas VMI prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad, vadovaujantis MAĮ 40 straipsnio 1 punktu, 73 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį (toliau – ir NTM) ir pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) yra kilusi iš jo pateiktos deklaracijos. Pareiškėjas nesumokėjo jo deklaruotų mokesčių teisės aktų nustatytais terminais (MAĮ 81 str. 1 d.), todėl VMI 2010 m. rugpjūčio 11 d. išsiuntė jam priminimą Nr. 14-07-22942 sumokėti 393.910,76 Lt. Pareiškėjas šios sumos nesumokėjo, todėl VMI 2010 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 14-19-2714 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Šio sprendimo pareiškėjas neskundė, todėl, atsakovo nuomone, jis dėl mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui sutiko. Kadangi mokestinė nepriemoka padidėjo, VMI, realizuodama priverstinio išieškojimo teisę, 2011 m. spalio 11 d. priėmė papildomą sprendimą Nr. (14.5)-320-4098 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Šis Sprendimas priverstiniam išieškojimui nėra pateiktas. Pažymėjo, kad Sprendimo forma ir turinys atitinka VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 (2004 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. VA-81 redakcija) reikalavimus.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas klaidingai nurodo, jog VMI, priimdama skundžiamą Sprendimą, neteisingai pritaikė ir pažeidė MAĮ teisės normas, nesprendė mokesčio mokėtojo prašymų. Pareiškėjas 2009 m. gegužės 22 d. pateikė atsakovui raštą, kuriuo prašė atlikti priešpriešinių prievolių užskaitymą. VMI 2009 m. birželio 11 d. raštu Nr. (14.3)-46-l8930 informavo jį apie priešpriešinių prievolių įskaitymo negalimumą ir galimybę atidėti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas atsakymo / skundo dėl šio VMI rašto nepateikė. Atsakovo teigimu, tai patvirtina, kad pareiškėjas žinojo visas faktines aplinkybes, susijusias su mokestinės nepriemokos apskaičiavimu, taip pat žinojo apie pareigą sumokėti mokestinę nepriemoką bei apie tai, kad nesumokėjus jos nustatytu terminu, mokesčių administratorius imsis priverstinių mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų.

Nurodė, kad mokesčių mokėtojų mokami mokesčiai yra prievolė valstybei, mokestinės prievolės vykdymą reglamentuoja viešoji teisė, o valstybės institucijų įsiskolinimą ir šių subjektų prievolių vykdymą reglamentuoja civilinė teisė. MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas prievolių pasibaigimas galimas tik tuo atveju, kai skolininkas ir kreditorius sutampa mokestiniuose teisiniuose santykiuose. Atsakovo teigimu, Kauno AVMI ir pareiškėjo santykiai dėl skolų pagal savo prigimtį yra laikomi civiliniais teisiniais santykiais ir nepriklauso viešojo administravimo sričiai. Pareiškėjo nurodoma Kauno AVMI skola, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, negali būti traktuojama kaip mokestis, nepagrįstai išieškota bauda, delspinigių suma, valstybės rinkliava, kita įmoka ar mokestinė permoka, todėl VMI negali pripažinti mokestinės prievolės pasibaigusia vadovaujantis MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Be to, pareiškėjo teiginiai apie Kauno AVMI skolą jam nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Skolų suderinimo aktais remtis negalima, nes jie pasirašyti ir patvirtinti tik paties pareiškėjo. Pareiškėjo išrašytos PVM sąskaitos faktūros irgi nėra pasirašytos Kauno AVMI. Priešingai, iš Kauno AVMI 2011 m. kovo 31 d. rašto Nr. (15.3)-14)-K-4904 matyti, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja iš Kauno AVMI sumokėti jam 60.518,00 Lt susidariusių vykdymo išlaidų.

Dėl priskaičiuotų delspinigių atsakovas paaiškino, jog šiuo metu galiojantys įstatymai nenumato galimybės neskaičiuoti mokesčio delspinigių už pavėluotai sumokėtą ir/ar nesumokėtą mokesčio mokėtojo deklaruotą mokestį. Vadovaujantis MAĮ 2 straipsnio 28 dalimi, 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsnio 1 dalimi, delspinigių skaičiavimas negali nutrūkti kitokiais atvejais, išskyrus numatytus MAĮ 93 straipsnyje ir 98 straipsnio 1 dalyje. VMI 2009 m. birželio 11 d. raštu Nr. (14.3)-46-l893 nurodė pareiškėjui pateikti dokumentus, kuriuos įvertinus būtų sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo delspinigių, tačiau pareiškėjas jokių dokumentų nepateikė. Iš MAĮ 100 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų darytina išvada, kad mokesčių mokėtojų skundai dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo atleisti nuo delspinigių nagrinėjami pagal mokestiniams ginčams nustatytas privalomo ikiteisminio nagrinėjimo procedūras. Pareiškėjas nepasinaudojo ikiteismine atleidimo nuo delspinigių procedūra, todėl jo reikalavimas įpareigoti mokesčių administratorių priimti sprendimą ir atleisti nuo delspinigių yra atmestinas.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs bei įvertinęs bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos dalyką sudaro: 1) atsakovo sprendimo, kuriuo nutarta išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, teisėtumo patikrinimas; 2) mokestinės nepriemokos įskaitymo galimumas; 3) pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių galimumas.

Teismas nurodė, kad pirmojo pareiškėjo skundo reikalavimo, susijusio su mokestine nepriemoka, teisinius santykius reglamentuoja MAĮ 2 straipsnio 10 dalis, kurioje nustatyta, jog mokesčio nepriemoka yra mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma. Nustatė, kad pareiškėjo pagal įstatymus į biudžetą mokėtinų mokesčių nepriemoka apskaičiuota Vilniaus AVMI 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 14-19-2714, kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Pareiškėjas dėl šio sprendimo pagrįstumo buvo padavęs skundą atsakovui, teigdamas, kad mokesčių administratoriai turi laikyti jo mokestinę prievolę pasibaigusią, nes kreditorius ir mokesčių mokėtojas sutampa. Atsakovas šio ginčo iš esmės nenagrinėjo, pasisakęs, kad keliamas ginčas nėra mokestinis, ir kad pareiškėjas skundą dėl Vilniaus AVMI 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 14-19-2714 turėjo pateikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas šio sprendimo, t. y. Vilniaus AVMI atsisakymo atlikti pareiškėjo skolos biudžetui ir mokesčių administratoriaus skolos pareiškėjui užskaitymą, toliau neskundė. Skundžiamas VMI 2011 m. spalio 11 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (14.5)-320-4098 yra priimtas dėl to, kad pareiškėjas nepanaikino ankstesnio įsiskolinimo biudžetui ir toliau nemoka pagal įstatymus mokėtinų mokesčių (NTM ir PVM). Taigi teismas konstatavo ginčo tęsinį. Pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia, jog nurodytų mokesčių nemoka, be to, ginčo dėl apskaičiuotos mokesčių sumos nėra.

Teismo sprendimų ir jiems prilygintų dokumentų vykdymo tvarką reglamentuoja CPK VI dalis. Vykdytinų ir vykdomųjų dokumentų sąrašas yra numatytas CPK 584 ir 587 straipsniuose. Vykdomuosius dokumentus pagal CPK nustatytas taisykles vykdo teismo antstolis, šiuo atveju – pareiškėjas. Vykdomųjų dokumentų vykdymo procese teismo antstoliai patiria vykdymo išlaidų, kurių sąrašas pateiktas CPK 609 straipsnyje. Pagal CPK 610 straipsnio 1 dalį vykdomosios bylos administravimo išlaidas apmoka išieškotojas, o vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko. CPK 638 straipsnyje išaiškinta, jog, kai pagal vykdomąjį dokumentą turi būti išieškoma į valstybės biudžetą, valstybei atstovauja valstybinė mokesčių inspekcija, išskyrus atvejus, kai įstatymuose numatyti kiti subjektai. Šiuo atveju išieškotojas yra Kauno AVMI, jos skola pareiškėjui yra vykdomųjų bylų administravimo išlaidos. Pagal CPK 611 ir 613 straipsnius vykdymo proceso metu iškylančius klausimus, inter alia dėl vykdomosios bylos administravimo išlaidų apmokėjimo, antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. Patvarkymas dėl vykdymo išlaidų išieškojimo ir vykdymo išlaidų skaičiavimai gali būti skundžiami CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka (CPK 611 str. 3 d., 639 str. 6 p.).

Remdamasis aukščiau išdėstytu, teismas priėjo išvados, kad pirmuoju atveju tarp mokesčių administratoriaus (atsakovo) ir mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) susiklostė mokesčių teisiniai santykiai, reglamentuojami MAĮ; jų pobūdis lemia, jog pareiškėjo nurodytas teisinis santykis, reglamentuojamas MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punkte, irgi gali kilti tik mokestiniuose santykiuose, t. y. mokestinė prievolė, kurioje skolininkas ir kreditorius sutampa, turi atsirasti mokesčių srityje. Pažymėjo, kad prievolė, kurioje pareiškėjas yra kreditorius, o valstybė – skolininkė, atsirado civilinių teisinių santykių srityje, t. y. tarp skolininko (valstybės, atstovaujamos Kauno AVMI) ir kreditoriaus (pareiškėjo) susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kur ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir CPK nustatyta tvarka. Valstybė pagal CK 2.74 straipsnį turi civilinį teisnumą, o pagal CK 2.36 straipsnio 1 dalį valstybė yra civilinių santykių dalyvė lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais ir gali atsakyti pagal prievoles. Nesutarus geruoju, ginčas turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas iš esmės sutiko su atsakovo argumentu, kad mokesčių mokėtojų mokami mokesčiai yra prievolė valstybei, mokestinių prievolių vykdymą reglamentuoja viešoji teisė, o valstybės institucijų įsiskolinimų panaikinimą (prievolių vykdymą) reglamentuoja civilinė teisė. Nurodė, kad MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas prievolių pasibaigimas galimas tik tuo atveju, kai skolininkas ir kreditorius sutampa mokestiniuose teisiniuose santykiuose.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas teisės aktų reikalavimais, pakankamai argumentuotas, atitinka formos reikalavimus, todėl laikytinas teisėtas, o prašymas mokestinę prievolę biudžetui laikyti pasibaigusią yra atmestinas kaip nepagrįstas teisės aktais. Padaręs tokią išvadą, pažymėjo, kad šiai bylai nėra reikšmingi pareiškėjo ir atsakovo argumentai dėl Kauno AVMI skolos pareiškėjui dydžio, skolos įrodymų ir pan., kadangi tai sudaro savarankiško ginčo dalyką, nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neneigia bent nuo 2009 metų nemokąs mokesčių, nes, anot jo, Kauno AVMI (valstybė) jam yra skolinga už paslaugas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas, skundžiamu atsakovo Sprendimu priskaičiavus jam delspinigius, motyvuoto prašymo atleisti nuo delspinigių mokėjimo, kaip yra numatyta VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkte, atsakovui nepateikė, todėl laikytina, jog centrinis mokesčių administratorius nėra priėmęs sprendimo dėl mokestinio ginčo (t. y. nėra priėmęs sprendimo neatleisti pareiškėjo nuo delspinigių, priskaičiuotų VMI viršininko 2011 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (14.5)-320-4098). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir Vilniaus AVMI dėl pareiškėjo 2009 m. gegužės 25 d. prašymo neskaičiuoti delspinigių ir palūkanų pasibaigė Vilniaus AVMI 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. (14.3)-46-18930, o mokestinis ginčas dėl Vilniaus AVMI 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 14-19-27148 – atsakovo 2011 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. (24.4-31-5)-R-987 ir Vilniaus AVMI 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (4.65)-400-356. Įvertinęs išdėstytą, teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus nėra teisinio pagrindo.

IV. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 102-106) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais motyvais, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Papildomai akcentuoja, jog teismas siaurinamai aiškino MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 5 punkto teisės normą, nurodydamas, kad joje numatytas prievolių pasibaigimas galimas tik tuo atveju, kai skolininkas ir kreditorius sutampa mokestiniuose santykiuose. Apelianto nuomone, toks aiškinimas yra nepagrįstas ir logiškai nepaaiškinamas, kadangi nei minėtoje MAĮ normoje, nei MAĮ komentare nėra nurodyta, jog skolininkas ir kreditorius, taikant šią norma, turi būti atsiradę tik mokestiniuose santykiuose. Tai patvirtina ir tokia aplinkybė, kad skolininko ir kreditoriaus sąvoka naudojama CK ir CPK, o Mokesčių administravimo įstatyme kreditoriaus ir skolininko terminai panaudoti tik šiame straipsnyje, tuo tarpu kitur naudojami mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus terminai. Todėl apeliantas mano, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo pasibaigia prievolės, kai skolininkas ir kreditorius sutampa, nesusiaurino šios galimybės taikymo pagal prievolių atsiradimo konkrečioje teisinių santykių srityje pobūdį. Priešingu atveju tai būtų numatyta pačioje teisės normoje. Tai, jog pirmosios instancijos teismo aiškinimas nėra logiškas, apelianto nuomone, patvirtina ir ta aplinkybė, kad dalį valstybės skolos jam (198.806,73 Lt) sudaro 34.503,66 Lt PVM, kuris yra įtrauktas į suteiktų paslaugų kainą. Todėl mano, kad šie santykiai iš dalies yra mokestiniai, kadangi valstybės skoloje yra PVM dalis (34.503,66 Lt), gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) dalis (21.430,84 Lt) bei dalis sveikatos draudimo ir socialinio draudimo mokesčių.

Atsakovas VMI prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 114-115) remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 112) palaiko atsakovo poziciją ir prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2011 m. spalio 11 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (14.5)-320-4098 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo antstolio R. V. (toliau – ir pareiškėjas) į biudžetą 117 151,02 Lt sumą, susidariusių už nekilnojamojo turto bei pridėtinės vertės mokesčių nesumokėjimą bei nuo to paskaičiuotus delspinigius.

Pareiškėjas su šiuo Sprendimu nesutinka, iš esmės teigdamas, jog jo mokestinė nepriemoka turėjo būti įskaityta, atsižvelgiant į tai, kad ir pati valstybė jam skolinga 198 806,73 Lt, taigi tokiu būdu mokestinė prievolė, sutampant skolininkui ir kreditoriui, faktiškai yra pasibaigusi.

Byloje taip pat keliami įpareigojimo mokesčių administratorių priimti sprendimą dėl mokestinės prievolės pasibaigimo bei pareiškėjo atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių atleidimo klausimai.

Byloje nėra keliamas pareiškėjui papildomai paskaičiuotų mokesčių pagrįstumo klausimas, jų teisingumo pareiškėjas neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisakys.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, gavęs iš vietos mokesčių administratoriaus raginimą susimokėti jam paskaičiuotus mokesčius, aktyviais veiksmais siekė minėtų įsiskolinimų tarpusavio užskaitymo, t. y. jis 2009 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus AVMI), prašydamas atlikti priešpriešinių prievolių užskaitymą arba atidėti ne visiškai sumokėtų mokestinių prievolių mokėjimą iki VMI atsiskaitys su juo pačiu bei atleisti jį nuo delspinigių ir palūkanų mokėjimo.

Akcentuotina, jog Vilniaus AVMI 2009 m. birželio 11 d. raštu atsakė negali tokio jo prašymo tenkinti, nes įstatymai nenumato priešpriešinio prievolių įskaitymo bei išsamiai išdėstė, ką pareiškėjas savo prašyme turėtų patikslinti, idant būtų sprendžiamas klausimas dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ar dėl atleidimo nuo delspinigių. Vėliau, kaip matyti iš bylos duomenų, buvo bandoma suderinti skolas – mokesčių administratorius iš pareiškėjo prašė pateikti dokumentų, pagrindžiančių susidariusį įsiskolinimą už jo, kaip antstolio, suteiktas sprendimų vykdymo paslaugas, vėliau – paruošti vykdomąsias bylas, kurias antstolio darbo vietoje patikrino.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kauno AVMI tiek rašytiniais bylos duomenimis, tiek apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio metu pripažino, jog skolos pareiškėjui neginčija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų faktų visumą, darytina išvada, jog mokesčių administratorius nepagrįstai ir nemotyvuotai neįgyvendino administracinės diskrecijos užskaityti susidariusį įsiskolinimą valstybei, tokiu būdu vėliau priimdamas ginčijamą Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Pažymėtina, jog vietos mokesčių administratoriaus 2009 m. birželio 11 d. rašte pateikta motyvacija atsisakyti atlikti priešpriešinių prievolių užskaitymą, remiantis tuo, jog įstatymai tokio įskaitymo nenumato, nagrinėjamu atveju nėra pakankama.

Šiuo aspektu pasakytina, jog nors Mokesčių administravimo įstatyme ir nėra teisinių normų, konkrečiai reguliuojančių ginčo teisinius santykius, iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.134 straipsnio 5 punkto matyti, kad draudžiama įskaityti reikalavimus valstybei, tačiau valstybė turi teisę taikyti įskaitymą. Ši nuostata iš esmės reiškia tai, jog valstybės atžvilgiu draudžiama taikyti įskaitymą, tačiau pati valstybė turi teisę taikyti įskaitymą. Kaip minėta, pareiškėjas aktyviais veiksmais, t. y. teikdamas prašomus dokumentus, sudarydamas sąlygas mokesčių administratorius patikrinti vykdomąsias bylas vietoje ir pan., būtent ir siekė, kad mokesčių administratorius, t. y. už mokesčių administravimą atsakinga valstybės įstaiga, tokia jai suteikta diskrecija pasinaudotų, tačiau jis, kaip minėta, apsiribodamas formaliu bei, vertinant teisinę sistemą kaip vieningą bei susietą loginiais ryšiais, klaidingu teiginiu apie galimybės taikyti priešpriešinių prievolių užskaitymą nebuvimą, jos nemotyvuotai neįgyvendino.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie mokesčių administratoriaus, esančio viešojo administravimo subjektu, veiksmai nėra suderinami su gero administravimo (atsakingo valdymo) principu, inter alia užtikrinančiu tinkamą viešojo administravimo procedūrų vykdymą bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje bei Viešojo administravimo 1 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, įgyvendinimą.

Pridurtina, jog iš Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalies matyti, jog antstoliai privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi, pareiškėjas, būdamas antstoliu prima facie imperatyviai privalėjo vykdyti minėtus sprendimų vykdymo paslaugas, o mokesčių administratorius, nemotyvuotai neįgyvendindamas administracinės diskrecijos, sukėlė nereikalingus jo teisių ir interesų ribojimus, neužtikrino viešųjų (laiku surinkti mokesčius į valstybės biudžetą, turėti efektyviai funkcionuojančią antstolių sistemą) ir privačių (laiku gauti atlyginimą už atliktą darbą ar suteiktas paslaugas) interesų pusiausvyros. Toks mokesčių administratoriaus diskrecijos neįgyvendinimas, dėl kurio vėliau buvo nukreiptas ginčo mokestinės nepriemokos išieškojimas į turtą, negali būti pateisinamas ir tuo teiginiu, jog pareiškėjo mokestinis įsiskolinimas valstybei yra viešosios teisės reguliuojamas dalykas, o valstybės institucijų įsiskolinimų panaikinimas (prievolių vykdymas) – civilinės teisės, nes tai akivaizdžiai prieštarautų protingumo ir teisingumo principams, nepagrįstai susiaurintų atvejų, kai abipusis įskaitymas yra galimas, skaičių.

Pagal antstolių įstatymą antstolis yra valstybės pareigūnas, kuriam yra pavesta vykdyti minėtas funkcijas. Pareiškėjas, vykdydamas antstolio funkcijas, būtent vykdydamas išieškojimus į valstybės biudžetą, kuomet valstybei atstovauja valstybinė mokesčių inspekcija (Civilinio proceso kodekso 638 straipsnis), atliko vykdomuosius veiksmus ir dėl to turėjo vykdymo išlaidų, kurių valstybinė mokesčių inspekcija neginčija. Valstybinė mokesčių inspekcija, pripažindama faktą, jog pareiškėjas, būdamas antstoliu vykdė teisės aktuose nustatytas funkcijas, kurios tiesiogiai buvo susijusios su piniginių lėšų išieškojimu į valstybės biudžetą, neteisėtai atsisakė spręsti klausimą dėl įskaitymo ir priėmė sprendimą, kuriuo yra siekiama priverstinai išieškoti iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas dėl pareiškėjo mokesčio, t. y. dėl mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatytos piniginės prievolės valstybei, išieškojimo, neigiant pačios neginčijamos valstybės piniginės prievolės, atsiradusios vykdant valstybinės mokesčių inspekcijos pavedimus, buvimą negali būti pripažintas teisingu ir tuo pačiu teisėtu. Tai, kad MAĮ nenustato konkretaus instrumento kaip gali būti įgyvendinta valstybės teisė taikyti įskaitymą, neturėtų būti kliūtimi, esant faktiniam pagrindui, taikyti įskaitymą, ir atsižvelgti į pareiškėjo teisėtus interesus.

Dėl nurodytų motyvų, valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas naikinamas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus, neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neteisminę administracinę procedūrą, todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 142 straipsnis).

Pridurtina, jog pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti mokesčių administratorių priimti sprendimą, kuriuo jis būtų atleistas nuo jam paskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo delspinigių mokėjimo yra Mokesčių administravimo įstatyme 145 straipsnio 1 dalyje numatyta privaloma ikiteisminė tvarka. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas tokia privaloma ikiteismine tvarka nepasinaudojo, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).

Taip pat pasakytina, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, dėl kurių yra pateikti dokumentai – 189 Lt žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2011 m. spalio 11 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (14.5)-320-4098 panaikinti.

Pareiškėjo skundą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą, atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių palikti nenagrinėtą.

Priteisti pareiškėjo R. V. naudai iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 189 Lt žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan