2021-06-09 Nr. AB-12420-3-61-3-01072-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-596-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01072-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovo atstovas), 300 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose. Ministerija nuo 2020 m. kovo 1 d. uždraudė turėti ir naudotis žaidimų konsolėmis ir sumuštinių keptuvėmis įkalinimo įstaigoje, tačiau tokio sprendimo motyvų nenurodė. Pareiškėjas teigė, kad žaidimų konsoles ir sumuštinių keptuves galima turėti asmenims, kalintiems lengvojoje grupėje, tačiau asmenims, kalintiems paprastojoje grupėje, jų turėti ir įsigyti draudžiama.

3. Pareiškėjas teigė, kad bausmę atlieka kameroje kalėjimo režimu, todėl visą dieną būna užrakintas, jokios veiklos neturi. Pareiškėjas nurodė, kad jis mokosi 12 klasėje, todėl jam būtina turėti konsolę, kad galėtų mokytis. Konsolę nusipirko laisvėje, už kurią sumokėjo 300 Eur, tačiau ja negali naudotis, ji tapo bevertė, dėl to jis patyrė 300 Eur turtinę žalą.

4. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, nusivylimą, todėl jam atlygintina ir neturtinė žala (1 000 Eur).

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodo, tačiau iš skundo esmės galima suprasti, jog yra skundžiamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymas Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir pareiškėjas turtinę žalą sieja su teisingumo ministro priimtu teisės aktu. Teismas neprivalo ištirti norminio administracinio akto teisėtumo ir gali skundą atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto. Šiuo atveju pareiškėjas tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė, kad dėl teisingumo ministro priimto Įsakymo jis patyrė turtinę žalą, nes Įsakymu buvo nustatyti ribojimai turėti žaidimų kompiuterį. Atsakovo teigimu, pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimą nedetalizuoja, dėl kurių konkrečiai Įsakymo punktų jis patyrė turtinę žalą, nenurodo jokių faktinių ir teisinių argumentų.

7. Atsakovas nurodė, kad Įsakymo 21 straipsnyje numatyta, jog paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems <...> leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Įsakymu, (toliau – ir Taisyklės) 20.1.1–20.1.12, 20.1.17, 20.2, 20.3, 20.4.1–20.4.7 ir 20.5 punktuose nurodytų asmeninių daiktų. Pareiškėjo minimas žaidimų kompiuteris yra nurodytas Įsakymo 20.4.8 punkte, todėl nepatenka į Įsakymo 21 punkte nustatytų asmeninių daiktų sąrašą. Pareiškėjas iš esmės atkartoja Įsakymo nuostatas, kuriose reguliuojama nuteistųjų, esančių paprastojoje ir lengvojoje grupėje leidžiami įsigyti ir turėti asmeniniai daiktai, tačiau niekaip neįrodo, kodėl minėtos nuostatos galėtų būti neteisėtos. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjas patiria tam tikrų ribojimų (negali turėti žaidimų kompiuterio ir sumuštinių keptuvės), tačiau šie ribojimai yra teisėti ir galiojantys pareiškėjui, kaip nepriklausančiam lengvajai nuteistųjų grupei.

8. Atsakovas paaiškino, kad diferencijuotas pagal nuteistųjų grupes ir laikymo sąlygas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų sąrašas nustatytas siekiant paskatinti nuteistuosius aktyviai siekti pozityvių resocializacijos proceso rezultatų. Pavyzdžiui, jei nuteistasis priskiriamas į lengvąją grupę, jam suteikiamos galimybės įsigyti ir turėti daugiau daiktų nei paprastojoje grupėje ar drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems. Jei nuteistasis atlieka bausmę ne lengvojoje grupėje, jo galimybės daugiau apribojamos, kad toks nuteistasis daugiau dėmesio skirtų socialinei reabilitacijai. Be to, pareiškėjo teisės Įsakymu nebuvo apribotos išskirtinai kitaip, nei kitų nuteistųjų, esančių toje pačioje padėtyje, atliekančių bausmę ne lengvojoje grupėje.

9. Atsakovo teigimu, teisingumo ministro Įsakymas yra teisėtas ir galiojantis, todėl pataisos įstaigos veiksmai taip pat yra teisėti ir šiuo atveju nėra visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas prašo priteisti 300 Eur turtinę žalą, tačiau ją grindžia „išgyventomis kančiomis“ uždraudus turėti žaidimų kompiuterį. Iš pareiškėjo formuluotės nesuprantama, kokios rūšies žalą jis patyrė. Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėją patyrus turtinę žalą, pareiškėjo nuosavybės teisė į žaidimų kompiuterį nėra apribota, šis turtas dėl Ministerijos veiksmų nėra sunaikintas ar sugadintas, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas apskritai patyrė turtinę žalą.

10. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su prašoma priteisti neturtine žala, nurodė, kad pareiškėjas niekaip nepagrindžia jam neva padarytos žalos dydžio ir neįrodo, kad būtų patyręs dvasinius išgyvenimus arba kad būtų praradęs žaidimų kompiuterį ar 300 Eur sumą. Pareiškėjui apribota galimybė naudotis ne pirmo būtinumo daiktu, o skirtu pramogai. Žalos atlyginimas dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių (negali naudotis žaidimų kompiuteriu) galimai prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą atmetė.

12. Teismas aptarė Įsakymu patvirtintų Taisyklių 20, 21, 22 ir 23 punktus ir nurodė, kad pareiškėjo minimas žaidimų kompiuteris („žaidimų konsolė“) patenka į lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti pataisos įstaigoje sąrašą (Taisyklių 20.4.9 p.). Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo skunde minima sumuštinių keptuvė taip pat patenka į sąrašą daiktų, kurie leidžiami turėti asmenims, bausmę atliekantiems lengvosios grupės sąlygomis (Taisyklių 20.4.8 p.). Pareiškėjas bausmę atlieka paprastojoje grupėje, todėl jis gali turėti tik daiktus, nurodytus Taisyklių 20.1.1–20.1.12, 20.1.17, 20.2, 20.3, 20.4.1–20.4.7 ir 20.5 punktuose, nei kompiuterinių žaidimų aparatas, nei sumuštinių keptuvė į šį sąrašą nepatenka. Teismas sprendė, kad įkalinimo įstaiga, įgyvendinanti Įsakymą, atėmusi iš pareiškėjo minėtus daiktus, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad žala jam kilo būtent dėl Įsakymo, nurodė, jog pareiškėjo minimi apribojimai yra nustatyti galiojančiu Įsakymu, dėl kurio teisėtumo pareiškėjas ginčo nekelia, todėl nėra teisinio pagrindo Ministerijos veiksmų, priimant ir (ar) taikant Įsakymą, vertinti kaip neteisėtų.

14. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo abejoti Įsakymo teisėtumu, kadangi pataisos įstaigose, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus. Teismo vertinimu, proporcingi ir kompetencijos ribų neperžengiantys valdžios institucijų veiksmai, kuriais siekiama apriboti tam tikrus kalinamų asmenų turimus daiktus ar jų kiekius, siekiant pateisinamų ir pozityvių tikslų, negali būti laikomi neteisėtais, todėl šiuo atveju nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kadangi nėra vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių neturtinės žalos faktą patvirtinančių įrodymų, reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia hipotetiniais, neindividualizuotais teiginiais, nepagrįstais individualiomis aplinkybėmis.

15. Teismas sprendė, kad pareiškėjui negali būti atlyginta turtinė žala, kadangi Ministerija patikino, jog pareiškėjo nuosavybės teisė į žaidimų kompiuterį nėra apribota, šis turtas dėl Ministerijos veiksmų nėra sunaikintas ar sugadintas.

III. 16. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam (pareiškėjui) 300 Eur turtinę ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas nurodo, kad jis atlieka bausmę kalėjimo režimu, todėl jam neturėtų būti taikomi Ministerijos Įsakyme nurodyti apribojimai turėti žaidimų kompiuterį ir sumuštinių keptuvę. Pareiškėjas teigia, kad teismas tinkamai neįvertino jo skunde nurodytų aplinkybių dėl patirtos žalos.

18. Pareiškėjas paaiškina, kad žaidimų kompiuterį įsigijo laisvėje, o negalėdamas juo naudotis įkalinimo įstaigoje, patyrė 300 Eur turtinę ir 1 000 Eur neturtinę žalą. Įsakyme nustatyti apribojimai yra neadekvatūs, be to, jis mokosi 12 klasėje, todėl kompiuteris reikalingas ne tik žaisti, bet ir mokytis. Pareiškėjo nuomone, kalinimo sąlygos turėtų būti gerinamos, o ne priešingai.

19. Pareiškėjas teigia, kad jis dėl nurodytų ribojimų patyrė gilius išgyvenimus, ir dėl to prašo teisingai ir sąžiningai įvertinti jo nurodytas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės tik atkartoja savo teiginius, nurodytus skunde, apeliacinis skundas grindžiamas niekuo nepagrįstais, deklaratyviais teiginiais, kurių esmė – pareiškėjas negali naudotis žaidimų kompiuteriu įkalinimo įstaigoje ir tai jam sukelia nepatogumų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių ar įrodymų, kodėl teismo sprendimas galėtų būti neteisėtas ar nepagrįstas. Atsakovo nuomone, teismas sprendime išsamiai argumentavo bei pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą.

22. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas patirtą turtinę ir neturtinę žalą sieja su teisingumo ministro priimtu teisės aktu (Įsakymu), tačiau pareiškėjas tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodo, kad dėl teisingumo ministro Įsakymo jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kadangi Įsakymu buvo nustatyti ribojimai turėti žaidimų kompiuterį. Pareiškėjas nedetalizuoja, dėl kurių Įsakymo punktų konkrečiai patyrė turtinę žalą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas išreiškia nepasitenkinimą teisingumo ministro Įsakymu ir teismo teisėtu ir argumentuotu sprendimu, bet konkrečiai nenurodo jokių faktinių ir teisinių argumentų.

23. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo minimi apribojimai yra nustatyti teisėtu ir galiojančiu Įsakymu, dėl kurio teisėtumo pareiškėjas net nekelia ginčo, o tik nurodo, kad Įsakymas jam sukelia nepatogumų. Teismas taip pat nurodė, kad proporcingi ir kompetencijos ribų neperžengiantys valdžios institucijų veiksmai, kuriais siekiama apriboti tam tikrus kalinamų asmenų turimus daiktus, siekiant pateisinamų ir pozityvių tikslų, negali būti laikomi neteisėtais, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nes nėra vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Ministerija nagrinėjamu atveju neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

24. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjas patiria tam tikrų ribojimų (negali turėti žaidimų kompiuterio ir sumuštinių keptuvės), tačiau šie ribojimai yra teisėti ir galiojantys pareiškėjui, kaip nepriklausančiam lengvajai nuteistųjų grupei. Pareiškėjo teisės Įsakymu nebuvo apribotos išskirtinai kitaip, nei kitų nuteistųjų, esančių toje pačioje padėtyje, t. y. atliekančių bausmę ne lengvojoje grupėje.

25. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo nurodyta turtinė žala negali būti atlygintina, nes jo nuosavybės teisė į žaidimų kompiuterį nėra apribota, šis turtas dėl Ministerijos veiksmų nėra sunaikintas ar sugadintas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Pareiškėjas niekaip nepagrindžia jam neva padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo A. Š. skundo reikalavimai priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį 300 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

27. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, nes nenustatė Ministerijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos turtinės ir neturtinės žalos fakto, t. y. CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei atsirasti.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti patenkintas.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Vertinant, ar pareiškėjas patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą dėl to, kad teisingumo ministras 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtino Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, kurių 21 punkte įtvirtinta, jog paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus atliekančius Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti Taisyklių 20.1.1–20.1.12, 20.1.17, 20.2, 20.3, 20.4.1–20.4.7 ir 20.5 punktuose nurodytų asmeninių daiktų, o 20 punkte įtvirtinta, kokius daiktus pataisos įstaigoje gali turėti lengvajai grupei priskirti nuteistieji, pažymi, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas kali paprastojoje grupėje, todėl jis gali turėti tik daiktus, nurodytus Taisyklių 20.1.1–20.1.12, 20.1.17, 20.2, 20.3, 20.4.1–20.4.7 ir 20.5 punktuose, ir šiuose punktuose nenustatyta, kad jis gali turėti kompiuterinių žaidimų aparatą („žaidimų konsolę“) bei sumuštinių keptuvę.

31. Byloje taip pat nustatyta, kad įkalinimo įstaiga, vadovaudamasi Įsakymu, iš pareiškėjo paėmė minėtus daiktus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas šioje byloje nereiškia pretenzijų dėl netinkamų įkalinimo įstaigos veiksmų. Nagrinėjamu atveju Ministerija jokių konkrečių veiksmų, susijusių su pareiškėjo daiktų paėmimu bei neleidimu jam jais naudotis, neatliko, todėl šioje byloje nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog Ministerija atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas negali naudotis minėtais daiktais. Akcentuotina, kad teisingumo ministro Įsakymas priimtas ne dėl konkrečių pareiškėjo turėtų daiktų ir jis nėra tiesiogiai adresuotas pareiškėjui.

32. Pareiškėjas teigia, jog žaidimų konsolė jam reikalinga mokytis, tačiau šiuo atveju ne Ministerija sprendžia tokio pobūdžio klausimą, o pataisos įstaiga. Akcentuotina, kad Ministerija ne tik kad nepaėmė žaidimų konsolės iš pareiškėjo, bet ir kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas Ministerija žaidimų konsolės nesunaikino ir nesugadino, todėl nagrinėjamu atveju visiškai nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą (priteisti žaidimų konsolės vertę).

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisingumo ministro veiksmai, priimant Įsakymą, yra proporcingi ir neperžengiantys jam suteiktos kompetencijos ribų, Įsakymu pagrįstai siekiama apriboti tam tikrus kalinamų asmenų turimus daiktus ar jų kiekius, siekiant pateisinamų ir pozityvių tikslų.

34. BVK 96 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu, nustatė, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais.

35. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad nuteistiesiems turi būti užtikrintos visos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) garantuojamos teisės ir laisvės. Įkalinimo aplinkybės, ypač susijusios su saugumu ir nusikaltimų prevencija, pateisina tų teisių apribojimus, tačiau bet koks apribojimas kiekvienu atveju turi būti pagrįstas ir būtinas demokratinėje visuomenėje; „būtinumas“ reiškia, kad teisės į privatų gyvenimą apribojimas turi kilti dėl „primygtinio socialinio poreikio“ ir turi būti proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams. Nustatant šiuos ribojimus valstybėms narėms suteikta vertinimo laisvė, tačiau jos apimtis priklauso nuo daugelio aspektų, įskaitant apribojamos veiklos prigimtį ir apribojimais siekiamų tikslų. Bet kuriuo atveju, valstybei tenka pareiga įrodyti, kad būtinybė nustatyti apribojimą atsirado dėl primygtinio socialinio poreikio (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą Kazlauskas ir Nanartonis prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 234/15 ir 22357/15). EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, jog valstybės gali nustatyti tam tikrus reikalavimus, kokius daiktus nuteistieji gali turėti, tačiau pabrėžė, kad tokiais reikalavimais (tam tikrais draudimais) turi būti siekiama teisėto tikslo. Aptariamos valstybės laisvės apimtis, ypač kalbant apie teisės aktuose įtvirtintus visiškus draudimus, priklauso nuo daugelio aspektų, įskaitant apribojamos veiklos prigimtį, apribojimais siekiamų tikslų ir to, ar apribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje.

36. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo tam tikrų asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).

37. Ministerija šioje byloje pateikė aiškius ir motyvuotus argumentus, dėl kurių Įsakyme buvo įtvirtintas ribojimas visiems nuteistiesiems, esantiems paprastojoje grupėje, turėti žaidimų konsolę ir sumuštinių keptuvą, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad būtent Ministerijos neteisėtais veiksmais (priimtu Įsakymu, kuris yra norminis teisės aktas ir nėra adresuotas konkrečiai pareiškėjui) buvo padaryta pareiškėjui jo nurodoma turtinė ir neturtinė žala.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė