2013-09-23 Nr. AB-5159-3-61-3-00788-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-939/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00788-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), uždarame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2625-764/2012 pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento dėl įsakymų, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. G. 2012 m. kovo 13 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–16), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir Vidaus reikalų ministras) 2012 m. vasario 14 d. įsakymą „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija“ Nr. IV-136 (toliau – ir Įsakymas dėl leidimo panaikinimo);

2) panaikinti Vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 15 d. įsakymą „Dėl V. G. atleidimo“ Nr. 1TE-33 (toliau – ir Įsakymas dėl atleidimo);

3) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2012 m. vasario 14 d. sprendimą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (K)-19-230KF (toliau – ir 2012 m. vasario 14 d. VSD sprendimas / raštas);

4) įpareigoti grąžinti pareiškėją į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) direktoriaus pareigas;

5) iš FNTT priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2012 m. vasario 15 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

6) į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaityti dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2012 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

7) iš Lietuvos valstybės priteisti dėl skundžiamų Ministro ir VSD neteisėtų veiksmų patirtą 500 000 Lt neturtinę žalą;

Taip pat prašė priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Įsakymas dėl leidimo panaikinimo neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymo) 8 straipsnio reikalavimų, nes jame nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, kuriais remiantis jis priimtas. Įsakyme dėl leidimo panaikinimo taip pat nedetalizuotas teisinis pagrindas, nėra aišku, kuri iš alternatyvių Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Paslapčių įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte įtvirtintų aplinkybių, buvo pagrindas priimti sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (toliau – ir Leidimas) panaikinimo. Ginčijamas įsakymas nepagrįstas teisinį pagrindą materializuojančiais faktiniais duomenimis, t. y. konkrečiais pareiškėjo veiksmais ar kitomis objektyviomis aplinkybėmis, sąlygojusiomis Leidimo panaikinimą. Minėtas įsakymas grindžiamas tik nuoroda į 2012 m. vasario 14 d. VSD raštą, tačiau jo turinys nenurodytas. Taip pat nurodė, kad aptariamas įsakymas neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų formos reikalavimų, nes nėra patvirtintas jį priėmusio pareigūno parašu.

Pažymėjo, jog Paslapčių įstatymas nedetalizuoja, kokios yra dalykinės ir asmeninės savybės, dėl kurių asmuo negali dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, tai kompetentingos institucijos diskrecijos teisė. Nurodė, kad iš Įsakymo dėl leidimo panaikinimo negalima spręsti, kokios pareiškėjo dalykinės ir asmeninės savybės ir kokiais kriterijais remiantis buvo vertinamos, kas jas vertino ir kokie objektyvūs duomenys leido priimti sprendimą dėl netinkamumo darbui su įslaptinta informacija. Teigė, kad nefigūravo jokiame ikiteisminiame, operatyviniame tyrime, neturėjo artimų santykių su įtariamaisiais, nenuslėpė jokių faktų, nedalyvavo nusikalstamoje veikoje, jam nebuvo pareikšti įtarimai, taip pat nenustatyta duomenų apie ryšius su asmenimis, priklausančiais organizuoto nusikalstamumo grupėms ar susivienijimams. Mano, kad panaikindamas Leidimą, Vidaus reikalų ministras neturėjo jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie nepasitikėjimą pareiškėju ar pagrįstai abejoti V. G. patikimumu, atsakingumu ir tinkamumu. Akcentavo, jog tokios abejonės paneigtos ir Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos 2012 m. kovo 2 d. išvadose.

Nurodė, kad pagrindas priimti Įsakymą dėl leidimo panaikinimo buvo 2012 m. vasario 14 d. VSD raštas, todėl mano, kad būtina vertinti ir šio, kaip tiesiogines teisines pasekmes sukėlusio, akto teisėtumą ir pagrįstumą. Aiškino, jog faktinių aplinkybių analizė leidžia daryti prielaidą, kad VSD raštas yra susijęs su pareiškėjo atžvilgiu neteisėtai atliktais tyrimais poligrafu ir šių tyrimų išvadomis. Teigė, kad VSD paskirtas 2011 m. gruodžio 14 d. tyrimas poligrafu buvo neteisėtas, nes nebuvo nė vieno Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo (toliau – ir Poligrafo naudojimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalyje numatyto pagrindo, šią aplinkybę pripažino ir Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisija. Aiškino, kad pažeidžiant teisės aktų reikalavimus atlikto tyrimo poligrafu išvados turi būti vertinamos kaip neteisėtos, todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Akcentavo, jog abejones šio patikrinimo patikimumu kelia ir tai, kad 2012 m. sausio 23 d. atlikus pakartotinį tyrimą, buvo gauta teigiama išvada. Taip pat rėmėsi teismų praktika, kurioje pripažįstama, kad nesant informacijos apie netinkamus ir neteisėtus asmens veiksmus, tikrinimo poligrafu rezultatai negali būti išimtiniais duomenimis įtakojančiais sprendimo dėl leidimo panaikinimo priėmimą.

Pažymėjo, kad specialiosios teisės susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija panaikinimas sąlygojo Įsakymo dėl atleidimo priėmimą, todėl panaikinus Įsakymą dėl leidimo panaikinimo, būtų pagrindas neteisėtu pripažinti ir pareiškėjo atleidimą iš FNTT direktoriaus pareigų. Teigė, jog pripažinus, kad pareiškėjas iš FNTT direktoriaus pareigų atleistas neteisėtai, jis vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 297 straipsnio 3 dalimi įgyja teisę į darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti dėl neteisėtų Vidaus reikalų ministro įsakymų ir tolesnių jo veiksmų padarytą neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamų dvasinių išgyvenimų ir nerimo atsiradimu, neteisybės jausmu, viešu pažeminimu, dalykinės reputacijos praradimu, galimybės tęsti tarnybą valstybiniame ir privačiame sektoriuje apribojimu, taip pat streso, sąlygojusio negrįžtamus sveikatos sutrikimus, patyrimu. Teigė, kad Vidaus reikalų ministras sistemingai per visuomenės informavimo priemones kaltino pareiškėją nusikalstamos veikos, t. y. informacijos nutekinimo, padarymu, skelbė nepatikrintus duomenis, turėdamas tikslą pažeminti pareiškėją ir nuslėpti savo neteisėtus veiksmus. Aiškino, jog Vidaus reikalų ministro veiksmai sužlugdė nepriekaištingą pareiškėjo reputaciją. Teigė, kad neigiamus išgyvenimus bei didelį moralinį sukrėtimą patyrė ir pareiškėjo šeimos nariai.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM) atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 120–127) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir paremti prielaidomis bei spėliojimais. Teigė, kad Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos 2012 m. kovo 2 d, išvada, negali būti laikoma tinkamu įrodymu, todėl nevertintina. Aiškino, kad Vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 15 d. įsakyme, kuriuo pareiškėjas atleistas iš pareigų, nurodyti nustatyti objektyvūs duomenys, t. y. pateikta nuoroda į VSD raštą bei nurodyta konkreti Paslapčių įstatymo nuostata, taip pat aiškiai suformuluotos panaikinamos teisės. Teigė, kad VSD raštas ABTĮ nustatyta tvarka neskundžiamas.

Rėmėsi Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ir teigė, kad įstatymo leidėjas išreiškė savo valią, jog motyvai nebūtų nurodomi įsakyme dėl leidimo panaikinimo. Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo teiginiu, jog tam, kad asmuo turėtų teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, valstybė turi besąlygiškai juo pasitikėti, o asmeniui praradusiam valstybės pasitikėjimą tokia teisė turi būti atimta ir darė išvadą, jog toks aiškinimas tvirtina, kad leidimui panaikinti nebūtini neginčijami įrodymai, pakanka pagrįstų nuogąstavimų.

Pažymėjo, jog pareiškėjas vilkino Vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymu pavestą atlikti pakartotinį tikrinimą, nes neįvykdė reikalavimo pateikti užpildytą klausimyną su rašytiniu sutikimu būti tikrinamam. Teigė, kad VSD rašte nurodyta informacija pareiškėjui negalėjo būti žinoma, nes jame esanti informacija yra įslaptinta. Pažymėjo, kad pareiškėjo tyrimo poligrafu teisinis pagrindas buvo nurodytas VSD 2011 m. gruodžio 8 d. rašte ir jis atitinka Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Teigė, kad tyrimas negali kelti abejonių, o jo atlikimo tikslas bei objektas laikomi teisėtais. Pažymėjo, jog metodikos parinkimas yra atitinkamos srities specialistų prerogatyva ir kompetencija, todėl pareiškėjo vertinimas nėra reikšmingas. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Aiškino, jog pareiškėjas šiuo metu dirba, todėl jo teisė į kompensaciją apima tik skirtumą tarp FNTT direktoriaus pareiginės algos ir darbo užmokesčio kitoje darbovietėje.

Pažymėjo, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnis nėra tinkamas pagrindas spręsti dėl žalos atlyginimo, nes reglamentuoja žalos atlyginimą dėl žalos padaromos įgyvendinant valstybės valdžios įgaliojimus. Be to, toks reikalavimas prieštarauja reikalavimui įpareigoti grąžinti į pareigas, nes grąžinus į pareigas visų neigiamų pasekmių nebus. Taip pat teigė, kad nėra nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės egzistavimo sąlygos. Mano, jog pareiškėjo reikalaujama suma yra neproporcingai didelė.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 118–119) prašė skundo dalies dėl reikalavimų VSD netenkinti. Nurodė, kad VSD 2012 m. vasario 14 d. raštas yra informacinio pobūdžio ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (administracinė byla Nr. A442-348/2011).

Atsakovas FNTT atsiliepime į skundą (I t., b. l. 146–148) nurodė, kad FNTT yra reiškiamas tik reikalavimas dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, todėl patenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus ginčijamus Ministro įsakymus sutinka, kad būtų tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas dėl piniginių sumų priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 114–115) prašė pašalinti ją iš proceso dalyvių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu (II t., b. l. 12–13) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad V. G. iš FNTT direktoriaus pareigų Vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 1TE-33 atleistas neteisėtai; panaikino Vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. IV-136 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“; panaikino Vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 1TE-33 „Dėl V. G. atleidimo“; laikė pareiškėją atleistą iš FNTT direktoriaus pareigų pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos; iš FNTT priteisė 42 015,96 Lt dydžio išeitinę kompensaciją, taip pat 67 358,92 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 16 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d., taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, kurį skaičiuoti taikant vienos dienos vidutinį darbo užmokestį – 333,46 Lt (sumos nurodytos neatskaičius gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių); priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSD 2012 m. vasario 14 d. raštą nutraukė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš FNTT direktoriaus pareigų atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, nustatantį, kad pareigūnas iš vidaus tarnybos atleidžiamas, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Nurodė, jog sprendimas atleisti V. G. iš pareigų grindžiamas tuo, kad Įsakymu dėl leidimo panaikinimo.

Teismas taip pat nustatė, kad Leidimas panaikintas vadovaujantis Paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu. Sistemiškai aiškindamas Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, teismas padarė išvadą, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinamas, jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Teismas nustatė, jog sprendimas panaikinti V. G. išduotą Leidimą priimtas remiantis VSD 2012 m. vasario 14 d. rašte pateikta informacija, jog 2011 m. gruodžio 14 d. atlikto V. G. tyrimo poligrafu išvada yra neigiama, nes jis testo metu reikšmingai reagavo į tikrinamuosius klausimus „(duomenys neskelbtini)?“, „(duomenys neskelbtini)?“.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2011 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į VSD dėl galimo valstybės ir tarnybos paslapties atskleidimo ir kilusių grėsmių valstybės saugumui. VSD 2011 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. (08)-19-3257KF informavo VRM apie tikslingumą atlikti FNTT direktoriaus V. G. tyrimą poligrafu. Gavęs Vidaus reikalų ministro 2011 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 1-4RN-841(KF) išreikštą neprieštaravimą, kad V. G. atžvilgiu būtų atliktas tyrimas poligrafu, VSD 2011 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (07)-151-361KF paskirti V. G. tyrimą poligrafu. Šiame sprendime nurodyta, kad tyrimas skiriamas aiškinantis galimus teisės pažeidimus, susijusius su nustatytos darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija tvarkos, tokios informacijos naudojimo ar saugojimo tvarkos pažeidimais. Tyrimo pagrindas – Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas. Teismas taip pat nustatė, kad 2011 m. gruodžio 12 d., kai buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo tyrimo poligrafu, V. G. atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ar tarnybinis patikrinimas, susijęs su nustatytos darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija ar tokios informacijos naudojimo bei saugojimo tvarkos pažeidimu. Iš VSD 2012 m. vasario 14 d. rašto turinio teismas nustatė, kad sprendimas atlikti V. G. tyrimą poligrafu priimtas remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. SD-89KF „Dėl grėsmių valstybės ekonominiam saugumui“. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog pagal nustatytą faktinę situaciją, V. G. tyrimas poligrafu vadovaujantis Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu negalėjo būti paskirtas, todėl pripažino, kad tyrimas atliktas nesant tam teisinio pagrindo.

Teismas vadovavosi Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir nurodė, jog kritiškai vertina VSD atstovo argumentus, kad buvo atliekamas tyrimas, nes buvo vykdoma operatyvinė veikla, tačiau pareiškėjas apie tai negalėjo būti informuotas, nes pagal Paslapčių įstatymo 3 straipsnio 5–6 dalis, 7 straipsnio 1 dalies 18 punktą, 7 straipsnio 2 dalies 10 punktą operatyvinio tyrimo metu surinkti duomenys yra įslaptinti. Teismas pažymėjo, kad nebuvo pateikti jokie objektyvūs ir patikimi duomenys, jog V. G. atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas. Teismas akcentavo, jog įrodinėdamas tyrimo poligrafu teisėtumą, VSD turėjo pareigą ir galimybę pateikti teismui įslaptintą ar teisės aktų nustatyta tvarka išslaptintą operatyvinę informaciją, surinktą operatyvinių veiksmų atlikimo metu. Atsakovas tokių duomenų teismui nepateikė, nors 2012 m. balandžio 17 d. raštu buvo įpareigotas pateikti visą turimą įslaptintą informaciją, susijusią su kilusiu ginču. Pažymėjo, jog pagrindą kritiškai vertinti atsakovo atstovo argumentus sudaro ir tai, kad Vidaus reikalų ministrui adresuotame 2012 m. vasario 14 d. rašte vienareikšmiškai nurodoma, jog V. G. tyrimas poligrafu atliktas remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. SD-89KF. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagrindą abejoti, jog V. G. atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, sudaro dar ir tai, kad nors operatyvinė medžiaga yra įslaptinta, apie galimus operatyvinio tyrimo veiksmus buvo informuotas vidaus reikalų ministras, o apie atliktus veiksmus – Ministras Pirmininkas. Teismas nurodė, jog nenustatė kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad V. G. tyrimas poligrafu buvo atliktas esant teisiniam pagrindui, todėl atsižvelgęs į tai nusprendė, kad tyrimo išvada, negali būti vertinama kaip objektyvi ir teisėta.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad atliekant tyrimą poligrafu buvo padaryti tyrimo tvarkos pažeidimai. Teismas nustatė, kad V. G. tyrimas poligrafu buvo inicijuotas ne Vidaus reikalų ministro, kaip to reikalauja Poligrafo naudojimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, bet pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kreipimąsi bei VSD surinktos informacijos pagrindu. Teismas pažymėjo, jog nors nustatyti tvarkos pažeidimai nelaikytini esminiais, tačiau vertinant juos bendrame teismo jau nustatytų aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad jie iš esmės patvirtina, jog tyrimas poligrafu buvo atliekamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Teismas akcentavo, jog pagal ginčijamo Vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 14 d. įsakymo turinį, sprendimas panaikinti Leidimą priimtas atsižvelgus į tai, kad 2011 m. gruodžio 14 d. atlikto V. G. tyrimo poligrafu išvada buvo neigiama. Jokių kitų aplinkybių, kuriomis remiantis buvo priimtas ginčijamas Įsakymas nėra nurodyta.

Teismas pažymėjo, kad pagal Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimas negali būti grindžiamas išimtinai tik tuo, jog tyrimo poligrafu išvada buvo neigiama.

Atmesdamas Vidaus reikalų ministerijos atstovės argumentus, kad Leidimas buvo panaikintas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas bandė išvengti pakartotinio kandidatūros patikrinimo, ministro neinformavo apie tam tikras aplinkybes, t. y. jam melavo, taip pat į tai, kad tyrimo poligrafu išvada buvo neigiama, teismas pažymėjo, jog nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes ir objektyvią tiesą, teismas negali vadovautis prielaidomis ir turi vertinti tik tokius duomenis, kurie yra objektyvūs ir visapusiški bei gali būti patikrinti. Akcentavo, kad yra nustatyta aplinkybė, jog Leidimas panaikintas remiantis VSD 2012 m. vasario 14 d. rašte pateikta informacija apie neigiamą tyrimo poligrafu išvadą. Kitos aplinkybės Vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 14 d. įsakyme nėra atspindėtos ir, teismo vertinimu, grindžiamos tik prielaidomis. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog V. G. tyčiniais veiksmais vengė ar siekė išvengti pakartotinio kandidatūros tikrinimo. Teismas padarė išvadą, jog įpareigojimas per vieną dieną užpildyti didelės apimties klausimyną negali būti laikomas protingu, todėl pareiškėjo veiksmai, kai jis paprašė pratęsti klausimyno užpildymo terminą iki 2012 m. vasario 15 d., sudaro pagrindą išvadai, kad V. G. nevengė kandidatūros pakartotinio tikrinimo. Atsakovo argumentą, kad jo vengimą patvirtinta tai, kad užpildytas klausimynas VRM pateiktas nebuvo, teismas atmetė, nes pareiškėjui 2012 m. vasario 14 d. buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, o 2012 m. vasario 15 d. jis buvo atleistas iš pareigų. Būtent iki šios datos ir buvo prašoma pratęsti klausimyno užpildymo terminą, tačiau atleidus pareiškėją iš FNTT direktoriaus pareigų, nutrūko ir kandidatūros tikrinimo procedūra, todėl neliko teisinio pagrindo jį pateikti VRM. Kitus atsakovo argumentus, kad V. G. Vidaus reikalų ministrui neatskleidė tam tikros informacijos, teismas laikė bendro pobūdžio spėliojimais, todėl nevertino.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad panaikinant V. G. leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija nebuvo nustatytos objektyvios aplinkybės, jog jis dėl savo asmeninių ar dalykinių savybių negali dirbti su įslaptinta informacija, o toks sprendimas pagrįstas išimtinai tik neigiama V. G. tyrimo poligrafu išvada, o tai prieštarauja Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio nuostatoms. Todėl teismas nusprendė panaikinti Įsakymą dėl Leidimo panaikinimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Teismas, atsižvelgęs į tai, jog panaikintas įsakymą, kuriuo pareiškėjui atimta specialioji teisė, padarė išvadą, kad Vidaus reikalų ministras neturėjo teisinio pagrindo vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu atleisti V. G. iš FNTT direktoriaus pareigų, todėl nusprendė panaikinti Įsakymą dėl atleidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 29 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Teismas nurodė, jog visuotinai žinoma, kad pareiškėjas yra politinės partijos „Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis“ narys, pagal šios partijos sąrašą yra išrinktas 2012–2016 kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo nariu, 2012 m. lapkričio 9 d. vykusio pirmojo Lietuvos Respublikos Seimo posėdžio metu davė Seimo nario priesaiką. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas dalyvauja politinėje veikloje, todėl neatitinka Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų apribojimų. Todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjas negali būti grąžintas į FNTT direktoriaus pareigas, ir vadovaudamasis Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalimi nutarė pareiškėją laikyti iš pareigų atleistu teismo sprendimu nuo jo įteisėjimo dienos.

Teismas nustatė, jog V. G. tarnybos stažas 2010 m. liepos 14 d. buvo 20 metų 9 mėnesiai ir 4 dienos, todėl vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 57 straipsniu padarė išvadą, jog pareiškėjui priklauso 6 vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija bei vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Apskaičiuodamas pareiškėjui priteistiną vidutinį darbo užmokestį, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintu Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), atsižvelgė į VRM išduotos Pažymos apie V. G. darbo užmokestį nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 m. vasario mėn. duomenis, ir padarė išvadą, kad V. G. vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis – 333,46 Lt (21 674,91 Lt / 65 d. d.). Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A1-535 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2012 metais patvirtinimo“ ir nustatė, kad vidutinis V. G. vieno mėnesio darbo užmokestis 2012 metais yra – 7 002,66 Lt. Atsižvelgęs į nurodytus skaičiavimus, teismas nusprendė V. G. priteisti 42 015,96 Lt išeitinę kompensaciją, taip pat 67 358,92 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 16 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d. (imtinai) bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, kuris skaičiuojamas taikant vienos dienos vidutinį darbo užmokestį – 333,46 Lt.

Teismas nurodė, kad pripažinus, jog V. G. iš FNTT direktoriaus pareigų buvo atleistas neteisėtai, visas priverstinės pravaikštos laikas nuo jo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos turės būti įskaitytas į V. G. vidaus tarnybos stažą. Nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad VRM į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą nurodyto laikotarpio neįskaičiuos, todėl padarė išvadą, kad dėl šio klausimo nėra kilęs ginčas, todėl toks reikalavimas negali būti tenkinamas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti patirtą neturtinę žalą, teismas pažymėjo, jog nustatyta viena iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėti veiksmai. Teismas padarė išvadą, kad žiniasklaidos priemonėse viešai skleidžiama neigiama informacija apie V. G., neabejotinai nulėmė tam tikros neturtinės žalos atsiradimą, todėl nusprendė, kad šiuo atveju egzistuoja visos būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas konstatavo, jog neteisėtas V. G. atleidimas iš pareigų, viešas atleidimo aplinkybių komentavimas, kategoriškų išvadų dėl V. G. kaltės nutekinus įslaptintą informaciją darymas, neigiamų argumentų dėl V. G. kaip teisėsaugos pareigūno asmeninių-dalykinių savybių ir jo patikimumo skleidimas bei kitos aplinkybės, tiesiogiai įtakojo pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, jo dalykinės reputacijos ir galimybės tęsti karjerą teisėsaugos institucijose praradimą, nepriekaištingos reputacijos ir gero pareigūno vardo pažeminimą, visuomenės nepasitikėjimą V. G., abejojimą jo lojalumu Lietuvos valstybei. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad neteisėtas atleidimas iš pareigų, užkirto kelią profesinių planų įgyvendinimui, t. y. galimybei siekti karjeros vidaus sistemoje, pakirto jo, kaip pareigūno, įsitikinimus, kad demokratinėje valstybėje galioja nekaltumo prezumpcija, o vienintelė teisingumą vykdanti valdžia yra teismas. Nurodė, jog visuotinai žinoma, kad informacija apie nepasitikėjimą V. G., jo atleidimą iš pareigų buvo skleidžiama sistemingai ir ilgai, todėl pareiškėjo, taip pat ir jo šeimos narių, patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai negali būti vertinami kaip vienkartiniai ir trumpalaikio pobūdžio. Spręsdamas dėl teisingo atlyginimo už patirtą neturtinę žalą, teismas atsižvelgė į tai, kad teisingumas yra atkurtas šiuo teismo sprendimu, t. y. pripažinta, jog pareiškėjas iš pareigų atleistas neteisėtai, jam priteisiamas teisingas atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį ir išeitinė kompensacija. Teismas sprendė, šiuo atveju socialinis teisingumas bus atkurtas ir iš esmės atlyginta padaryta moralinė žala pareiškėjui V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, priteisus 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teismas šią sumą laikė adekvačia ir proporcinga pareiškėjo patirtai žalai.

Įvertinęs pareiškėjo ginčijamo VSD 2012 m. vasario 14 d. rašto Nr. (K)-19-230KF „Dėl informacijos pateikimo“ turinį, teismas konstatavo, kad jis pareiškėjui nesukelia materialinių teisinių pasekmių, nes yra tik informacinio pobūdžio, jame neformuluojami jokie valiniai, privalomi vykdyti įpareigojimai, tiesiogiai pakeičiantys pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį. Atsižvelgęs į tai ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nusprendė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSD 2012 m. vasario 14 d. raštą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtina teismų.

III. Atsakovas VRM padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 26–28), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Nesutinka su teismo išvada, kad VSD neteisėtai 2011 m. gruodžio 14 d. ištyrė pareiškėją poligrafu, nes teismui nebuvo pateikti jokie objektyvūs ir patikimi duomenys, kad dėl V. G. buvo atliekamas operatyvinis tyrimas. Pažymėjo, kad teismui 2012 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (75)-18-992 buvo pateikti 2012 m. vasario 8 d. rašto Nr. (08)-19-3257 KF (dėl atliekamo operatyvinio tyrimo) bei 2012 m. vasario 14 d. rašto Nr. (K)-19-230KF (duomenys apie operatyvinį tyrimą) išrašai. Teigia, kad su šiuose raštuose pateikta visa informacija bylą nagrinėjusi kolegijos pirmininkė ir pranešėja buvo supažindinta 2012 m. balandžio 20 d. Pažymi, kad bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija VSD papildomai neprašė jokios kitos bylai reikšmingos informacijos (pavyzdžiui, operatyvinio tyrimo bylos), nors, vadovaudamasi ABTĮ 81 straipsnio nuostatomis, privalėjo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes.

2. Remiasi Paslapčių įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo motyvus paslapčių subjektas turi nurodyti raštu asmens, kuriam panaikintas leidimas, prašymu ir pažymi, jog akivaizdi įstatymų leidėjo valia, kad sprendime panaikinti tokį leidimą neturėtų būti motyvų. Akcentuoja, kad Leidimo panaikinimo aplinkybės pareiškėjui nurodytos VRM 2012 m. kovo 22 d. rašte Nr. 1D-2056. Nurodo, kad šis raštas teismui pateiktas, jame nurodytos aplinkybės patvirtintos teisme nustatytais faktais.

3. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas tyčiniais veiksmais vengė ar siekė išvengti pakartotinio kandidatūros tikrinimo. Paaiškina, kad susidariusi situacija, kurią reikėjo skubiai spręsti suponavo tai, kad pareiškėjui buvo nustatytas terminas klausimynui užpildyti. Vėliau tai patvirtino VSD 2012 m. vasario 14 d. raštas, kuriuo Leidimo pareiškėjui panaikinimo klausimą pasiūlyta spręsti skubiai. Akcentuoja, jog užuot užpildęs ir pateikęs klausimyną, pareiškėjas teismui apskundė Vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. 1V-122, kuriuo inicijuotas pakartotinis jo tikrinimas (administracinė byla Nr. Nr. I-2201-815/2012), prašydamas taikyti priemones reikalavimui užtikrinti – laikinai stabdyti nurodyto įsakymo 1 punkto 1 dalies, kurioje pavedama VRM Bendrajam departamentui atlikti pareiškėjo pakartotinį asmens kandidatūros tikrinimą, galiojimą.

4. Teigia, kad tai, jog pareiškėjas melavo ministrui ir tai tapo pagrindu ministrui nepasitikėti pareiškėju, patvirtina pareiškėjo teismui pateikta ir pridėta prie bylos medžiagos Vidaus reikalų ministro ir pareiškėjo 2012 m. vasario 9 d. pokalbio stenograma.

5. Akcentuoja, kad neigiama pareiškėjo tyrimo poligrafu išvada, vilkinimas pildyti klausimyną siekiant, jog teismas pagal pareiškėjo prašymą pritaikytų laikinąją apsaugos priemonę – sustabdytų pakartotinį jo tikrinimą dėl Leidimo, buvo pakankamas pagrindas Vidaus reikalų ministrui konstatuoti, kad pareiškėjas yra neatsakingas, nesąžiningas, nepatikimas, t. y. dėl tam tikrų asmeninių dalykinių savybių netinka dirbti su įslaptinta informacija.

6. Pažymi, kad teismas nepagrįstai priteisė visą darbo užmokestį už tariamos priverstinės pravaikštos laiką. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-281/2007 ir teigia, jog teismas turėjo aiškintis, ar pareiškėjas nedirbo ir negavo kitų darbinių pajamų.

7. Teigia, kad teismas priteisė nepagrįstai didelį neturtinės žalos atlyginimą, nes kitose bylose dėl atleidimo, taip pat ir rezonansinėse, priteisiama po 1 000 Lt. Pavyzdžiu nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-3535/11.

Pareiškėjas V. G. atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 31–35) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Pažymi, kad apeliantas sąmoningai nutyli aplinkybes, kad 2011 m. gruodžio 12 d. VSD sprendime paskirti V. G. tyrimą poligrafu nurodomas visiškai kitas tyrimo poligrafu teisinis pagrindas, nurodytas Poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Mano, jog teismas sprendime teisingai nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių kitų objektyvių bei patikimų duomenų, kad V. G. atžvilgiu būtų atliekamas koks nors operatyvinis tyrimas. Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, būdamas aktyvus, dėjo pastangas išreikalauti visą įmanomą ir leistiną informaciją, galinčią būti reikšmingą šios administracinės bylos teisingam išsprendimui, tačiau VSD pateikė tik 2012 m. gegužės 11 d. rašte Nr. (75)-18-992 nurodytų dokumentų išrašus. Teigia, kad iš šios institucijos pateiktų duomenų išrašų matyti, kad nors ir buvo atliekamas operatyvinis tyrimas dėl galimo neteisėto informacijos atskleidimo, sukėlusio grėsmę ekonominiam saugumui bei finansų sistemos stabilumui, tačiau šioje administracinėje byloje ši institucija, nors ir buvo prašoma, nepateikė jokių kitų duomenų apie kokius nors kitus tyrimus V. G. atžvilgiu, kurie galėjo būti vertinami kaip teisinis pagrindas tyrimui poligrafu atlikti.

2. Pareiškėjas apeliacinio skundo teiginius, kad nustatytą terminą klausimynui užpildyti suponavo susidariusi situacija, kurią reikėjo skubiai spręsti, vertina kaip naujus argumentus, kurie pirmosios instancijos teismo procese nebuvo pateikiami. Pažymi, jog tai, kad V. G. veiksmuose nebuvo tyčios, rodo jo pateiktas prašymas pratęsti terminą pateikti klausimyną iki 2012 m. vasario 15 d. Akcentuoja, jog suvokė, kad skubotas anketos užpildymas yra akivaizdžiai neproporcingas ir prasilenkiantis su protingumo ir teisėtumo kriterijais, bei galintis sukelti pareiškėjui neigiamas pasekmes padarius anketoje klaidų, todėl pagrįstai norėjo užpildyti anketą visapusiškai ir išsamiai, per protingą terminą.

3. Pažymi, jog Įsakymas dėl leidimo panaikinimo neatitinka bendrųjų individualiam administraciniam aktui keliamų formalių reikalavimų. Šis įsakymas nepagrįstas teisinį pagrindą materializuojančiais faktiniais duomenimis, nenurodytas faktinis pagrindas.

4. Nurodo, jog apeliantas nepateikė jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad pareiškėjas melavo Vidaus reikalų ministrui ar kitaip sudarė pagrindą juo nepasitikėti.

5. Nesutinka su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė visą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Pažymi, kad apelianto nurodoma administracinė byla Nr. A438-281/2007 nėra tinkamas teisminis precedentas nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes faktinės aplinkybės nėra tapačios.

6. Taip pat nesutinka su apelianto teiginiu dėl priteistos neturtinės žalos dydžio. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pateikė išsamius motyvus, kokiais kriterijais remdamasis nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį. Pastebi, kad apelianto nurodyta nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011, negali būti naudojama kaip precedentas, nes jos faktinės aplinkybės skiriasi.

Atsakovas FNTT atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 36) nurodo, kad su juo sutinka.

Atsakovas VSD atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad taip pat su juo sutinka (II t., b. l. 37–38). Pažymi, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnyje išdėstytus reikalavimus. Nurodo, kad į administracinę bylą pateikti dokumentai patvirtina, jog teismui buvo žinoma apie VSD atliekamą operatyvinį tyrimą dėl informacijos atskleidimo, sukėlusio grėsmę ekonominiam saugumui bei finansų sistemos stabilumui. Teigia, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo tikslinti savo 2012 m. balandžio 17 d. raštu VSD adresuotą abstraktų įpareigojimą, jei į šį įpareigojimą pateikta informacija jam atrodė netiksli (nepakankama).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo dalyką sudaro leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“, panaikinimo pareiškėjui bei jo atleidimo iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos direktoriaus pareigų teisėtumas ir pagrįstumas. Teisėjų kolegija nenagrinėja pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktame 2013-05-28 prašyme „Dėl atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento galimai neteisėto veikimo (procesinio piktnaudžiavimo) vertinimo administracinėje byloje Nr. A-492-939/2013“ (reg. Nr. 02-03-3199, 2013-05-31) nurodytų aplinkybių, nes jos nėra susiję su apeliacijos dalyku šioje byloje (II t., b. l. 76).

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2011-11-17 raštu Nr. SD-89KF kreipėsi į Valstybės saugumo departamento generalinį direktorių prašydama atlikti tyrimą dėl galimo valstybės ir tarnybos paslapties atskleidimo ir kilusių grėsmių valstybės saugumui, kai 2011-11-15 dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo išspausdintas straipsnis „Įsakymas sutrypti lietuviškus bankus“, kuriame atskleista informacija apie 2011-11-14 pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00094-11, nors tokia informacija viešai buvo paskelbta 2011-11-16 (II t., b. l. 2).

Valstybės saugumo departamento 2011-12-08 raštu Nr. (08)-19-3257KF buvo kreiptasi į Vidaus reikalų ministeriją ir pranešta, kad FNTT direktoriui V. G. buvo žinoma apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl AB Bankas Snoras vadovų ir akcininkų veiklos, todėl tikslinga atlikti šio VRM pareigūno tyrimą poligrafu (I t., b. l. 154). Valstybės saugumo departamento 2011-12-12 sprendimu Nr. (07)-151-361KF nuspręsta vadovaujantis Poligrafo naudojimo įstatymo (toliau – PNĮ) 5 str. 3 d. 3 p. 2011-12-14 14.00 val. V. G. skirti tyrimą poligrafu (I t., b. l. 157). 2011-12-14 sutikimu tirtis poligrafu Nr. (07)-151-366KF V. G. sutiko būti tikrinamas poligrafu (I t., b. l. 158).

Valstybės saugumo departamento 2011-12-15 tyrimo poligrafu išvadoje Nr. (07)-151-368KF nurodyta, kad V. G. tyrimo poligrafu išvada yra neigiama, t. y. testo metu surinkti duomenys rodo, kad tiriamasis asmuo reikšmingai reagavo į tikrinamuosius klausimus „(duomenys neskelbtini)?“, „„(duomenys neskelbtini)?“ (I t., b. l. 161). Nurodytoje išvadoje esanti supažindinimo žyma tvirtina, kad V. G. su tokia išvada nesutiko ir prašė atlikti kitą tyrimą (I t., b. l. 161).

Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas 2012-01-11 raštu Nr. S(KF)-40-1KF kreipėsi į krašto apsaugos ministrą ir vidaus reikalų ministrą su prašymu atliekant pakartotinį V. G. tyrimą poligrafu tiksliai nustatyti, ar minėtas pareigūnas galėjo pateikti informaciją apie 2011-11-14 pradėtą ikiteisminį tyrimą Snoro banko atžvilgiu ir apie galimus banko vadovų sulaikymus „Lietuvos rytas“ dienraščio redakcijos žurnalistams, redaktoriams, kurie vėliau parengė 2011-11-15 publikaciją „Įsakymas: sutrypti lietuviškus bankus“ (I t., b. l. 141). Pareiškėjas nurodė, kad Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos jam 2012 m. sausio 23 d. buvo atliktas pakartotinis tyrimas poligrafu, pareiškėjas buvo supažindintas su teigiama šio tyrimo išvada.

Vidaus reikalų ministro 2012-02-08 įsakymu Nr. 1V-122 Vidaus reikalų ministerijos Bendrajam departamentui buvo pavesta atlikti pakartotinį FNTT direktoriaus V. G. kandidatūros patikrinimą (I t., b. l. 135). V. G. Vidaus reikalų ministerijos 2012-02-09 raštu Nr. 1D-1003 buvo įpareigotas iki 2012-02-10 užpildyti klausimyną, skirtą asmenims, kurie pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ar „Konfidencialiai“ (I t., b. l. 136). Pareiškėjas V. G. 2012-02-10 raštu Nr. 25/1-3303 kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydamas pratęsti klausimyno užpildymo terminą iki 2012-02-15, nes jis yra didelės apimties, be to, siekiant surinkti objektyvius duomenis, būtina susisiekti su kituose miestuose gyvenančiais giminaičiais (I t., b. l. 137).

Valstybės saugumo departamentas 2012-02-14 raštu Nr. (K)-19-230KF vidaus reikalų ministrui pateikė informaciją, kad 2011-12-14 atlikto V. G. tyrimo poligrafu išvada yra neigiama, nes jis testo metu reikšmingai reagavo į tikrinamuosius klausimus „„(duomenys neskelbtini)?“, „„(duomenys neskelbtini)?“, todėl siūloma skubiai spręsti dėl leidimo V. G. dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo (I t., b. l. 155–156).

Vidaus reikalų ministras 2012-02-14 įsakymu Nr. 1V-136 panaikino FNTT direktoriui V. G. 2008-01-23 išduotą leidimą Nr. 106 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“ (I t., b. l. 128). Apie tai pareiškėjas informuotas 2012-02-15 raštu Nr. 1D-1094 (I t., b. l. 129).

Vidaus reikalų ministro 2012-02-15 įsakymu Nr. 1TE-33 pareiškėjas V. G., Vidaus reikalų ministerijos statutinis valstybės tarnautojas – generolas, nuo 2012-02-15 buvo atleistas iš FNTT direktoriaus pareigų (I t., b. l. 140).

Dėl teisėto pagrindo atlikti tyrimą poligrafu

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtumo, nagrinėjo, ar Ministras turėjo teisinį pagrindą vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 17 p. atleisti V. G. iš FNTT direktoriaus pareigų, t. y. ar leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai. Teismas padarė išvadą, kad tyrimas poligrafu buvo pradėtas nesant teisėto pagrindo ir inicijuotas netinkamo subjekto, nes nustatė, kad pradėti tyrimą poligrafu nebuvo Valstybės saugumo departamento 2011-12-12 sprendime Nr. (07)-151-361KF nurodyto Poligrafo naudojimo įstatymo 5 str. 3 d. 3 p. numatyto pagrindo, konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, todėl nebuvo ir PNĮ 5 str. 3 d. 2 p. nustatyto pagrindo, be to, šis tyrimas buvo inicijuotas ne Vidaus reikalų ministro, kaip to reikalauja PNĮ 7 str. 1 d., bet Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kreipimosi bei Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiomis skundžiamame sprendime išdėstytomis išvadomis sutinka iš dalies.

Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu subjektų, specialistų bei asmenų, kurie tiriami poligrafu, teises ir pareigas nustato Poligrafo naudojimo įstatymas.

Tyrimo subjektai yra šios valstybės institucijos: Vidaus reikalų ministerijos įgaliota institucija, krašto apsaugos sistemoje – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, Valstybės saugumo departamentas, Finansų ministerijos įgaliota institucija, Specialiųjų tyrimų tarnyba (4 str. 1 d.). PNĮ 4 str. 2 d. nustatyta, kad šio įstatymo 5 str. 3 d. nustatytais atvejais tyrimo subjektai tiria poligrafu tuos asmenis, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja: atitinkamos institucijos valstybės tarnautojus, pareigūnus ir karius, taip pat asmenis, atrinktus tarnybai šiose institucijose (1 p.); valstybės tarnautojus, pareigūnus ir asmenis, atrinktus valstybės tarnybai, jeigu to prašo kitos Lietuvos Respublikos valstybės institucijos (2 p.).

Tyrimo tikslas – patikrinti šio įstatymo 4 str. 2 d. nurodytų asmenų ir jų suteiktos arba atitinkamų valstybės institucijų surinktos informacijos, susijusios su šiame straipsnyje nurodytais asmenimis ir jų aplinka, patikimumą (PNĮ 5 str. 1 d.). Tyrimo poligrafu teisiniai pagrindai įtvirtinti PNĮ 5 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad PNĮ 4 str. 2 d. nurodytų asmenų tyrimas gali būti atliekamas šiais atvejais: sprendžiant klausimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo ar panaikinimo, kai yra pagrindo manyti, kad asmuo nuslėpė arba pateikė melagingus biografijos faktus ar kitus duomenis apie save ir savo aplinką (1 p.); įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atliekant asmens tarnybinį patikrinimą, vidinį ar operatyvinį tyrimą (2 p.); tiriant nusikaltimus, kitus teisės pažeidimus, įskaitant drausminius nusižengimus, kurių padarymu įtariami šie asmenys, jei tiriamos veikos yra susijusios su nustatytos darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija ar tokios informacijos naudojimo bei saugojimo tvarkos pažeidimu ( 3 p.); kai yra pagrindas manyti, kad asmeniui daromas neteisėtas poveikis, turintis reikšmės nustatytai susipažinimo, darbo su įslaptinta informacija tvarkai, tokios informacijos naudojimui bei saugojimui (4 p.); esant asmens prašymui atlikti pakartotinį tyrimą (5 p.).

Remiantis duomenimis byloje, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2011-11-17 kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą dėl galimo valstybės ir tarnybos paslapties atskleidimo ir kilusių grėsmių valstybės saugumui (II t., b. l. 2). VSD 2011-12-08 raštu Nr. (08)-19-3257KF informavo Vidaus reikalų ministeriją apie tikslingumą atlikti FNTT direktoriaus V. G. tyrimą poligrafu (I t., b. l. 154). Gavęs vidaus reikalų ministro 2011-12-08 raštu Nr. 1-4RN-841(KF) išreikštą neprieštaravimą, kad V. G. atžvilgiu būtų atliktas tyrimas poligrafu, Valstybės saugumo departamentas 2011-12-12 priėmė sprendimą Nr. (07)-151-361KF paskirti V. G. tyrimą poligrafu. Minėtame sprendime nurodyta, kad tyrimas skiriamas aiškinantis galimus teisės pažeidimus, susijusius su nustatytos darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija tvarkos, tokios informacijos naudojimo ar saugojimo tvarkos pažeidimais. Tyrimo pagrindas – PNĮ 5 str. 3 d. 3 p. (I t., b. l. 157).

Tačiau 2011-12-12, kai buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo tyrimo poligrafu, V. G. atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ar tarnybinis patikrinimas, susijęs su nustatytos darbo, susipažinimo su įslaptinta informacija ar tokios informacijos naudojimo bei saugojimo tvarkos pažeidimu. Valstybės saugumo departamento 2012-02-14 rašto Nr. (K)-19-230KF turinys patvirtina, kad sprendimas atlikti V. G. tyrimą poligrafu priimtas remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011-11-17 raštu Nr. SD-89KF „Dėl grėsmių valstybės ekonominiam saugumui“. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, V. G. tyrimas poligrafu vadovaujantis PNĮ 5 str. 3 d. 3 p. negalėjo būti paskirtas, tam nebuvo teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl teisėto pagrindo tyrimui poligrafu buvimo, nurodė, kad teismas neįvertino pateiktų duomenų apie pareiškėjo V. G. atžvilgiu atliekamą operatyvinį tyrimą. Nurodė, kad teismui 2012 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (75)-18-992 buvo pateikti 2012 m. vasario 8 d. rašto Nr. (08)-19-3257 KF (dėl atliekamo operatyvinio tyrimo) bei 2012 m. vasario 14 d. rašto Nr. (K)-19-230KF (duomenys apie operatyvinį tyrimą) išrašai. Be to, apeliacinės instancijos teismui, patvirtinant pareiškėjo atžvilgiu atliktą operatyvinį tyrimą, buvo pateikta operatyvinio tyrimo byla. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje esančių naujai pateiktų duomenų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo tyrimui poligrafu egzistavo teisėtas pagrindas, numatytas PNĮ 5 str. 3 d. 2 p. – atliekamas operatyvinis tyrimas. Pareiškėjas negalėjo būti apie jį informuotas, nes tyrimas buvo įslaptintas, ir šios aplinkybės negali paneigti faktai, kad apie galimus operatyvinio tyrimo veiksmus buvo informuoti kiti paslapčių subjektai - vidaus reikalų ministras, o apie atliktus veiksmus ir Ministras Pirmininkas (I t., b. l. 141). Aplinkybė, kad vidaus reikalų ministrui adresuotame 2012-02-14 rašte Nr. (K)-19-230KF nurodoma, jog V. G. tyrimas poligrafu atliktas remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2011-11-17 raštu Nr. SD-89KF (I t., b. l. 155), nepaneigia operatyvinio tyrimo fakto bei tyrimo poligrafu teisėto pagrindo egzistavimo PNĮ 5 str. 3 d. 2 p. nustatyta, kad asmenų tyrimas poligrafu gali būti atliekamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atliekant asmens tarnybinį patikrinimą, vidinį ar operatyvinį tyrimą. Operatyvinių veiksmų ir operatyvinio tyrimo atlikimą reglamentuoja Operatyvinės veiklos įstatymas. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 7 str. 1 d. 10 p., operatyvinės veiklos subjektai turi teisę asmens sutikimu tirti jį poligrafu įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi operatyvinį tyrimą atliko Valstybės saugumo departamentas, remiantis Poligrafo naudojimo įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. bei Operatyvinės veiklos įstatymo 7 str. 1 d. 10 p., laikytina, kad tyrimą atliko teisę turintis tyrimo subjektas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo išvadas aptartoje dalyje keičia, konstatuoja, kad pareiškėjo tyrimas poligrafu buvo paskirtas teisėtai ir tinkamo subjekto.

Dėl pagrindo atlikti pakartotiną asmens patikimumo tikrinimą

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad likus 6 mėnesiams iki leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar asmens patikimumo pažymėjimo galiojimo termino pabaigos, asmuo tikrinamas papildomai. Asmuo gali būti pakartotinai tikrinamas ir nesibaigus šiame straipsnyje nustatytiems terminams, jeigu kyla įtarimas, kad atsirado šio straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių. Pakartotinio patikrinimo metu paslapčių subjektui gali būti uždrausta dirbti su įslaptinta informacija. VTPĮ 16 straipsnio 2 dalis (1-18 p.) nustato visumą sąlygų, kurias turi atitikti asmuo, kad jam galėtų būti išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas. Vidaus reikalų ministro 2012-02-08 įsakymu Nr. 1V-122 Vidaus reikalų ministerijos Bendrajam departamentui buvo pavesta atlikti pakartotinį FNTT direktoriaus V. G. kandidatūros patikrinimą (I t., b. l. 135). Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2011 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (07)-19-636KF-1300KF, 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. (07)-19-127KF-206KF, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2012 m. sausio 23 d. raštu Nr. S-010-281KF ir 2012 m. raštu Nr. S-010-489KF pateiktą informaciją, patvirtinančią, kad 2011-12-14 atlikto V. G. tyrimo poligrafu išvada yra neigiama, nes jis testo metu reikšmingai reagavo į tikrinamuosius klausimus „(duomenys neskelbtini)?“, „(duomenys neskelbtini)?“.

Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar asmens patikimumo pažymėjimas nėra suteikiami neterminuotai ir besąlygiškai, numatyta, kad pasibaigiant įstatyme nustatytiems terminams, arba kilus įtarimams, kad atsirado įstatyme numatytos aplinkybės, galinčios būti kliūtimi asmeniui turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, asmuo gali būti pakartotinai tikrinamas. Faktinis pagrindas pareiškėją tikrinti papildomai buvo neigiama 2011-12-14 atlikto tyrimo poligrafu išvada. Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga, kad tyrimo išvada yra papildoma informacija, apibūdinanti asmenį ir jo aplinką; sprendžiant dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo ar jo panaikinimo, kai išvada yra neigiama ar asmuo atsisako tirtis poligrafu, atsižvelgiama į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką. Tokia griežta įstatymo nuostata dėl tyrimo poligrafu išvados riboto naudojimo sprendžiant dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo ar jo panaikinimo neturėtų būti aiškinama plečiamai ir taikoma kitais, įstatymo leidėjo nenumatytais atvejais, kai asmeniui atsirandančios pasekmės nėra tokios reikšmingos (leidimas išduodamas arba panaikinamas). Aptariamu atveju 2011-12-14 atlikto tyrimo poligrafu išvada galėjo būti faktinis pagrindas suabejoti pareiškėjo asmeninėmis ir dalykinėmis savybėmis ir dėl to įstatymų nustatyta tvarka galėjo būti atliktas asmens pakartotinis patikrinimas. Pakartotinio patikrinimo tikslas – įsitikinti ar asmeniui galima patikėti įslaptintą informaciją, pakartotinis patikrinimas savaime nereiškia, kad asmuo neteks teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimo. Galutinį sprendimą dėl asmens patikimumo nulems visa pakartotinio patikrinimo metu surinkta informacija apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, ne tik poligrafo tyrimas. Nepagrįstas subjektų, suteikiančių leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, galimybių įsitikinti asmens patikimumu ribojimas neatitiktų Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo paskirties, keliamų tikslų apsaugoti valstybės ir tarnybos paslaptis sudarančios informacijos praradimą ar atskleidimą.

Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo motyvų ir teisėtumo

Pagal VTPĮ 18 str. 1 d., leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu: asmuo atsisako arba netenka Lietuvos Respublikos pilietybės (1 p.); asmuo daugiau negu vieną kartą pažeidė nustatytą darbo su įslaptinta informacija tvarką arba dėl šiurkštaus šios tvarkos pažeidimo kilo grėsmė, kad įslaptinta informacija gali būti prarasta ar neteisėtai atskleista (2 p.); su paslapčių subjektu nutraukiami darbo (tarnybos) santykiai ar pasibaigia renkamų arba skiriamų į pareigas asmenų įgaliojimų laikas (3 p.); atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų VTPĮ 16 straipsnio 2 dalyje (4 p.). Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinamas paslapčių subjekto iniciatyva arba Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu (VTPĮ 18 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju paslapčių subjektas – Vidaus reikalų ministerija, nustatęs pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija, t. y. nepatikimas, nelojalus Lietuvos valstybei, savo iniciatyva panaikino pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Nors Įsakyme dėl leidimo panaikinimo nurodytas Valstybės saugumo departamento 2012 m. vasario 14 d. raštas Nr. (KI)-19-230KF „Dėl informacijos pateikimo“, tačiau byloje nėra nustatyta, kad Leidimas buvo panaikintas Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu.

Kaip matyti iš Įsakymo dėl leidimo panaikinimo turinio, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija V. G. panaikintas vadovaujantis VTPĮ 16 str. 2 d. 17 p. Pagal sisteminį VTPĮ 18 str. 1 d. 4 p. ir 16 str. 2 d. 17 p. aiškinimą, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinamas, jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Sprendimas panaikinti V. G. išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija priimtas remiantis Valstybės saugumo departamento 2012-02-14 rašte Nr. (K)-19-230KF pateikta informacija, kad 2011-12-14 atlikto V. G. tyrimo poligrafu išvada yra neigiama, nes jis testo metu reikšmingai reagavo į tikrinamuosius klausimus „(duomenys neskelbtini)?“, „(duomenys neskelbtini)?“.

Be to, VTPĮ 18 straipsnio 3 dalis numato, kad asmens, kuriam panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, prašymu, paslapčių subjektas turi raštu nurodyti tokio leidimo panaikinimo motyvus. Vidaus reikalų ministro 2012-03-22 raštu „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo motyvų“ pareiškėjas buvo informuotas, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas įvertinus VSD 2012-02-14 rašte Nr. (K)-19-230KF pateiktą informaciją su siūlymu skubiai spręsti klausimą dėl leidimo panaikinimo, VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pateiktą tyrimo poligrafu rezultatus bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas vengė pakartotinio asmens kandidatūros patikrinimo, buvo prarastas pasitikėjimas pareiškėju, atsirado VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte nurodytos aplinkybės – nustatytos šios asmeninės ir dalykinės savybės: neatsakingumas, nesąžiningumas bei nepatikimumas, dėl kurių pareiškėjas netinka darbui su įslaptinta informacija (I t., b. l. 132-133).

Nagrinėjant šioje byloje atsakovo Vidaus reikalų ministerijos nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su slapta informacija, būtina atsižvelgti į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, jog valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams; jeigu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertama kelio, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų interesą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso. Įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ne tik tai, kokia informacija yra valstybės paslaptis (ar sudaro kitą įslaptintą informaciją) ir kokia yra atsakomybė už jos atskleidimą, bet ir tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti

Galiojantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas reglamentuoja pagrindinius valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos veiksmų koordinavimo bei kontrolės pagrindus ir tvarką, nustato minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių reikalavimus. Taip pat šis įstatymas nustato asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei kriterijus bei tokių asmenų patikrinimo procedūras.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu: valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Nutarime taip pat pažymėta, kad valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, paminėta teisė turi būti atimama

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, taip pat vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo nuostatomis, kad asmens, siekiančio eiti ar einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinami atsižvelgiant į visas reikšmingas tą asmenį apibūdinančias aplinkybes, inter alia jo veiklą, padarytus teisės pažeidimus, dalykines ir asmenines savybes, reputaciją, ryšius su kitais asmenimis. Todėl įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės ir tarnybos paslapčių apsauga, inter alia nustatydamas asmenų, siekiančių eiti ar einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei kriterijus bei tokių asmenų patikrinimo procedūras. Įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo. Asmens (ir siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuota nuostata, jog teismas, vadovaudamasis kriterijumi, kad leidimas neišduodamas, jeigu nustatomos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka dirbti su įslaptinta informacija, kiekvienu konkrečiu atveju, taikydamas proporcingumo bei protingumo kriterijus, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusios asmens savybės gali būti suderinamos su darbu su įslaptinta informacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012).

Kilus ginčui dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo pagrįstumo, administracinėje byloje turi būti vertinama Įsakyme dėl leidimo panaikinimo bei rašte dėl panaikinimo motyvų nurodytos aplinkybės bei pagrindai. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo teisėtumo, turi būti neapsiribojama vertinimu, ar tyrimo poligrafu išvada gali būti objektyvus pagrindas pripažinti, kad asmuo netinka darbui su įslaptinta informacija, ar išvadoje nustatyti duomenys gali būti laikomi objektyviais ir patikimai, t. y. nustatyti leistinomis priemonėmis, nepažeidžiant nustatytų tyrimo poligrafu atlikimo pagrindų ir tvarkos, bet turi būti atsižvelgiama į visą paslapčių subjekto turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, taigi turi būti nagrinėjami visi atsakovo VTPĮ 18 straipsnio 3 dalies pagrindu nurodyti motyvai. Nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes ir objektyvią tiesą, teismas negali vadovautis prielaidomis ir turi vertinti tik tokius duomenis, kurie yra objektyvūs ir visapusiški bei gali būti patikrinti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus dėl tyrimą atlikusio subjekto bei pagrindo tirti pareiškėją poligrafu teisėtumo, akcentuoja, kad šis tyrimas buvo inicijuotas ne paties paslapčių subjekto, atliekant asmens kandidatūros tikrinimą VTPĮ 17 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju, todėl jis gali būti vertinamas tik kaip prielaida suabejoti asmens tinkamumu dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kuri nesant kitokios neigiamos, kompromituojančios informacijos apie asmenį ir jo aplinką, negali būti pagrindu priimti sprendimą panaikinti pareiškėjui Leidimą. Apeliantas teigia, kad priimant ginčijamą sprendimą, buvo atsižvelgta į pareiškėjo vengimą atlikti pakartotinį asmens kandidatūros patikrinimą, buvo prarastas pasitikėjimas pareiškėju, jis delsė pildyti klausimyną, ministro 2012-02-08 įsakymą Nr. IV-122, kuriuo inicijuotas patikrinimas, apskundė teismui, be to, pareiškėjas ministrui neatskleidė tam tikrų faktų, t.y. melavo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 pagrindu 2012 m. vasario 9 d. buvo įpareigotas iki 2012 m. vasario 10 d. užpildyti ir pateikti VRM Bendrojo departamento Slaptumo skyriui klausimyną, skirtą asmenims, kurie pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (t. I, b. l. 135-137). Pareiškėjas iki nurodyto termino klausimyno neužpildė ir nepateikė atsakovui, o 2012 m. vasario 10 d. vidaus reikalų ministrui panešė, kad vykdo minėtą įpareigojimą, tačiau iki 2012 m. vasario 10 d. pateikti užpildytą klausimyną neturi galimybių, nes klausimynas yra didelės apimties, dalis klausimų yra susiję su duomenimis apie pareiškėjo ir sutuoktinės gimines, kurie gyvena Panevėžio bei Šiaulių apskrityje, kuriuos reikia surinkti ir patikslinti (t. I, b. l. 137). Taip pat pareiškėjas nurodė, kad siekdamas surinkti duomenis apie savo ir sutuoktinės giminaičius, užpildytą klausimyną pateiks iki 2012 m. vasario 15 d. Be to, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 dalį, kuria buvo nuspręsta atlikti pareiškėjo pakartotinį asmens kandidatūros tikrinimą. Skundas teisme gautas 2012 m. vasario 10 d.

Vertinant atsakovo Vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl klausimyno pildymo pagal 2012 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. IV-122, pirmiausia pabrėžtina, kad pareiškėjas neatsisakė užpildyti klausimyną, o nurodė, kad jį pildo ir užpildys iki 2012 m. vasario 15 d. Taip pat pareiškėjas nurodė priežastis, dėl kurių negali užpildyti klausimyno per vieną dieną. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo raštą „Dėl klausimyno pildymo“, į jį neatsakė, t. y. nenurodė, kad pareiškėjui nebus suteiktas ilgesnis laikotarpis klausimynui užpildyti ir pareiškėjas privalo per nurodytą terminą jį užpildyti, o jei neužpildys asmens patikrinimo procedūra nebus tęsiama. Tokios pasekmės nebuvo nurodytos ir 2012 m. vasario 8 d. įsakyme Nr. IV-122. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nėra nurodytas terminas, per kurį turi būti užpildytas klausimynas, ir pasekmės, jei jis nebus užpildytas per nurodytą terminą. Atsižvelgiant į nustatytą labai trumpą terminą užpildytam klausimynui pateikti, didelę jame nurodomos informacijos, jos tikslumo, svarbą toliau sprendžiant dėl pareiškėjo asmens ir jo aplinkos patikimumo, pareiškėjo prašymą suteiti kelių dienų terminą, kuris nagrinėjamu atveju laikytinas protingu, klausimynui užpildyti bei aplinkybę, kad atsakovas, turėdamas tokį prašymą, dėl jo nepriėmė sprendimo, t. y. neatliko pilnai vidaus administravimo procedūros, atsakovo motyvas, kad pareiškėjas vengė pakartotinio asmens kandidatūros patikrinimo, yra nepagrįstas, dėl šių priežasčių nebuvo pagrindo prarasti juo pasitikėjimą. Be to, atsakovas byloje nurodydamas aplinkybę, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas jau buvo pildęs klausimyną anksčiau, į klausimyno pobūdį, apimtį, pareiškėjas klausimyną galėjo užpildyti per vieną dieną, o pareiškėjas, nurodydamas, kad negali užpildyti jo per vieną dieną, elgėsi nesąžiningai, šios aplinkybės nepatvirtino įrodymais.

Faktas, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 pagrįstumo ir teisėtumo, neatskleidžia pareiškėjo tokių asmeninių ir dalykinių savybių, kurios rodo pareiškėjo nepatikimumą. Pareiškėjas, kaip ir kiekvienas kitas suinteresuotas subjektas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 straipsnis). Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra pripažįstama ne tik nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis) aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Kreipimosi į teismą dėl savo asmeninių teisių gynimo faktas taip pat negali būti pripažintas aplinkybe, dėl kurios gali būti prarastas pasitikėjimas pareiškėjo asmeniu ar jo aplinka.

Atsakovas nutraukė pareiškėjo pakartotinį patikrinimą jo neatlikęs iki galo. Gavęs Valstybės saugumo departamento 2012 m. vasario 14 d. raštą Nr. (KI)-19-230KF „Dėl informacijos pateikimo“, tą pačią dieną sprendė, kad yra gauta pakankamai įrodymų (duomenų) apie pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, kurios patvirtina pareiškėjo nepatikimumą, priėmė Įsakymą dėl leidimo panaikinimo bei pripažino netekusiu galios 2012 m. vasario 8 d. įsakymą, kuriuo buvo pavesta VRM Bendrajam departamentui atlikti pareiškėjo pakartotinį asmens kandidatūros tikrinimą.

Nei aplinkybė, kad pareiškėjas neužpildė klausimyno per vieną dieną, nei faktas, kad įsakymą dėl asmens kandidatūros pakartotinio patikrinimo apskundė teismui, negali būti vertinami kaip pagrįsti duomenys apie pareiškėjo asmenines ar dalykines savybes, dėl kurių jis netinka darbui su slapta informacija. Pareiškėjo nepatikimumas buvo grindžiamas iš esmės mažareikšmiu, atsitiktiniu faktu (vengė tuoj pat užpildyti klausimyną), ir buvo konstatuotas remiantis vienintele nepalankia tyrimo poligrafu išvada, kuri nesant kitokios neigiamos, kompromituojančios informacijos apie pareiškėją ir jo aplinką, laikytina tik prielaidomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas poligrafu buvo tiriamas du kartus, antruoju atveju rezultatas buvo teigiamas; priešingų tyrimo duomenų vertinimas pareiškėjo nenaudai priimant sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti panaikinimo neatitinka objektyvumo bei teisingumo principų. Atsakovo šioje byloje nurodyti faktai, aplinkybės, byloje pateikti įrodymai ir jų visuma nepatvirtina atsakovo padarytos išvados, kad pareiškėjas dėl savo asmeninių ir dalykinių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija, pareiškėjo nepatikimumas yra konstatuotas prielaidomis, o ne patikimais įrodymais. Be to, VSD poligrafu tirdama pareiškėją, tikrino ne jo asmens patikimumą apskritai, bet konkrečią informaciją apie neteisėtą ikiteisminio tyrimo duomenų perdavimą tretiesiems asmenims. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei atsakovas, nei tyrimą atlikęs trečiasis suinteresuotas asmuo teismui nepateikė daugiau jokių įrodymų, nenurodė argumentų, kuriais galėtų būti grindžiami tokie įtarimai pareiškėjo atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo atsikirtimo į skundą argumentų, kad pareiškėjas ministro neinformavo apie tam tikras aplinkybes, t. y. jam melavo, tai patvirtina prie bylos pridėta Vidaus reikalų ministro bei pareiškėjo 2012-02-09 įvykusio pokalbio stenograma. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovo argumentu nesutinka, nes minėtas faktas pateiktas naujai, jis nebuvo nurodytas motyvuose dėl leidimo panaikinimo, todėl ir teisme juo remtis negalima, tai prieštarautų VTPĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatytam reikalavimui paslapčių subjektas raštu nurodyti tokio leidimo panaikinimo motyvus. Toks įstatymo reikalavimas suprantamas kaip paslapčių subjekto pareiga nurodyti visus motyvus, ir reiškia, kad negali būti nutylėtų neįslaptintų aplinkybių ir faktų, kurie vėliau, kilus ginčui teisme, būtų panaudoti prieš asmenį. Nurodomi apelianto argumentai yra viešo pobūdžio informacija, ir dėl to nebuvo kliūčių juos nurodyti motyvuose, jei tai buvo reikšminga panaikinant Leidimą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija plačiau nenagrinėja minėtų apelianto teiginių.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad panaikinant V. G. leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija nebuvo nustatytos objektyvios aplinkybės, kad jis dėl savo asmeninių ar dalykinių savybių negali dirbti su įslaptinta informacija. Toks sprendimas pagrįstas išimtinai tik neigiama V. G. tyrimo poligrafu išvada, kas prieštarauja PNĮ 10 str. nuostatoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad pačios poligrafo išvados pagrįstumas, t. y. poligrafu tirtos informacijos tikrumas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra asmens, kuriam suteikiama teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, patikimumo vertinimas, ir nagrinėjamo ginčo kontekste poligrafo išvada, kai nėra įrodytos kitos, abejones pareiškėjo patikimumu keliančios aplinkybės, susijusios su jo asmeniu ar aplinka, poligrafo išvada neturi įrodomosios vertės. Tokia praktika yra formuojama ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (žr. 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-1684/2012). Nors teisėjų kolegija su dalimi pirmosios instancijos teismo motyvų nesutinka ir juos keičia, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia ginčijamame teismo sprendime padarytos išvados, kad Vidaus reikalų ministro 2012-02-14 įsakymas Nr. 1V-136 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ yra nepagrįstas, savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, ir, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p., naikintinas.

Dėl tarnybos santykių pasibaigimo pagrindo ir termino

Pareiškėjas iš FNTT direktoriaus pareigų buvo atleistas Vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 1TE-33 pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą (kai pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu) (t. I, b. l. 18). Byloje nėra ginčo dėl to, kad tam, jog pareiškėjas galėtų vykdyti savo tiesiogines pareigas, jam reikalinga turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Nagrinėjamu atveju pripažinus neteisėtu ir panaikinus Įsakymą, kuriuo pareiškėjui atimta specialioji teisė, pripažintina, kad vidaus reikalų ministras neturėjo teisinio pagrindo vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 17 p. ir atleisti V. G. iš FNTT direktoriaus pareigų. Vidaus reikalų ministras 2012 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. 1TE-33, kaip priimtas be teisėto pagrindo, pagrįstai panaikintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neteisėtai iš tarnybos atleisto pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdo, konstatavo, kad pareiškėjas dalyvauja politinėje veikloje, todėl neatitinka Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos įstatymo 13 str. 1 d. 1 p. nustatytų apribojimų, kurie draudžia Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūnui būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariais ir dalyvauti politinėje veikloje. Visuotinai žinoma, kad pareiškėjas V. G. yra politinės partijos „Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis“ narys, pagal šios partijos sąrašą yra išrinktas 2012–2016 kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo nariu, 2012-11-09 vykusio pirmojo LR Seimo posėdžio metu davė Seimo nario priesaiką. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 5 str. 2 d. ir Valstybės tarnybos įstatymo 5 str., ir taikytinos panašaus pobūdžio teisinius santykius reglamentuojančio teisės akto nuostatos, t. y. Darbo kodekso 297 str. 4 d., nustatė, kad pareiškėjas laikomas iš pareigų atleistas teismo sprendimu nuo jo įteisėjimo dienos, jam priteisė 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio 42 015,96 Lt išeitinę kompensaciją bei vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Teisėjų kolegija su šia teismo sprendimo dalimi sutinka ne visa apimtimi. Nustačius, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 9 dieną davė Seimo nario priesaiką, jo atleidimo data negali būti nukeliama iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Lietuvos Respublikos Seimo statuto 6 straipsnio 1 dalis numato, kad Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 6 straipsnio 5 punktas nustato, Seimo nario įgaliojimus nutrūkusiais pripažįsta Vyriausioji rinkimų komisija Seimo nariui perėjus dirbti arba neatsisakius darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis.

Pareiškėjas, apsisprendęs duoti Seimo nario priesaiką, būtų privalėjęs atsisakyti tarnybos FNTT vadovo pareigose, todėl jo atleidimo iš tarnybos šiose pareigose data turi būti nukeliama tik iki priesaikos davimo dienos, t. y. iki 2012 m. lapkričio 8 dienos, nes priešingu atveju teismo sprendimu būtų sukuriama įstatymams prieštaraujanti situacija. Pareiškėjui darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą taip pat gali būti priteisiamas tik iki šios dienos. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimą keičia, pareiškėjo atleidimo iš tarnybos datą nustato 2012 m. lapkričio 8 dieną bei priteistą vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinę pravaikštą sumažina iki 60 689,72 Lt (vasario mėn. 9 darbo dienos, 8 mėn. x 21 d. d., lapkričio mėn. 5 d. d., viso 182 d. d. x 333,46 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio), palieka teismo sprendimo dalį, kuria priteista 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio 42 015,96 Lt išeitinė kompensacija bei panaikina sprendimo dalį, kuria priteistas vidutinis darbo užmokestis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nuo 2013 m. sausio 1 d. yra įsigaliojusi DK 300 straipsnio 3 dalis (Žin., 2012, Nr. 80-4138), kuri nustato, kad jeigu darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Ši norma nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes 2012 m. birželio 26 d.

įstatymo Nr. XI-2127 „Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymas“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad iki 2013 m. sausio 1 d. pradėti nagrinėti individualūs darbo ginčai baigiami nagrinėti ir piniginiai darbuotojų reikalavimai tenkinami vadovaujantis iki 2013 sausio 1 d. galiojusia individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka ir nuostatomis. Dėl to pareiškėjui priteisiama už priverstinę pravaikšta vidutinio darbo užmokesčio suma nėra mažinama po atleidimo iš tarnybos FNTT kitoje darbovietėje gauto darbo užmokesčio suma.

Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė sumažinti DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodytas sumas, tačiau šių sumų mažinimas gali būti laikomas pagrįstu tik esant išskirtinėms aplinkybėms, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių darbdaviui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3-5/2012; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑562/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑103/2011). Pažymėtina, kad pareiškėjui priteisiamas darbo užmokestis taikant DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą asmens pažeistų teisių gynimo būdą, o ne kaip atlyginimas už konkretų darbą. Atsakovas byloje nėra nurodęs jokių išskirtinių aplinkybių, kurios lemtų, jog DK 297 straipsnio 4 dalies taikymas pareiškėjui visa apimtimi nagrinėjamu atveju pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyto dydžio kompensacijos išmokėjimas pareiškėjui prieštarautų viešajam interesui, būtų neproporcingas atsakovo veiksmams, neteisėtai atleidus pareiškėją iš valstybės tarnybos, arba sukeltų jam kokių nors kitų sunkių neigiamų padarinių.

Šioje byloje yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, pateikti išaiškinimai, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytų išmokų dydžio mažinimas nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu, todėl vien šiuo pagrindu priteistinos sumos už priverstinės pravaikštos laikotarpį nėra mažintinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑218/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑341/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1134/2009; 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3614/2011). Taip pat šioje nutartyje nurodyta, kad tokio vertinimo negali paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑281/2007, nes šioje byloje nėra eksplicitiškai nurodyta teismo pareiga atsižvelgti į neteisėtai atleisto valstybės tarnautojo priverstinės pravaikštos laikotarpiu gautas pajamas, kai yra sprendžiamas klausimas dėl DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje numatytos kompensacijos dydžio.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis DK 250 straipsniu, CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisė 25 000 Lt neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, byloje nustatytas aplinkybes, teisinius pagrindus neturtinei žalai atlyginti, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš Lietuvos valstybės, o ne iš Vidaus reikalų ministerijos, kurios priimtų įsakymų pagrindu pareiškėjas buvo atleistas vidaus tarnybos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos, 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių aplinkybių ir motyvų, kurių pagrindu turėtų būti konstatuota, kad pagal CK 6.271 straipsnį Lietuvos valstybė turi atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą dėl jo skunde nurodytų aplinkybių.

Šioje byloje buvo sprendžiamas tarnybinis ginčas, kilęs tarp pareiškėjo ir atsakovo Vidaus reikalų ministerijos, nes dėl šio atsakovo priimtų Įsakymo dėl leidimo panaikinimo ir Įsakymo dėl atleidimo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Be to, pats pirmosios instancijos teismas vadovavosi DK 250 straipsniu, kuris nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu.

Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai; ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Vadovaujantis šia nuostata nagrinėjamu atveju pareiškėjui žala turi būti priteisiama iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos, o ne iš Lietuvos valstybės, kuriai atstovavo Vidaus reikalų ministerija. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A3-979/2007; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1625/2010).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, privalo vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, nepatogumus, kuriuos jis patyrė dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos veiksmų, kurie, teisėjų kolegijos nuomone, buvo pakankamai intensyvūs, t. y. ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, į tai, kad buvo viešai paskelbtos pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos priežastys, pareiškėjo tarnybos trukmę, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Įvertinus tai, kad neteisėti įsakymai panaikinti, pareiškėjo pažeistos teisės yra visiškai apgintos atleidimą iš pareigų pripažįstant neteisėtu ir kompensuojant netektas darbo pajamas, atsižvelgus į pareiškėjo nurodytus ir pirmosios instancijos teismo nustatytus pareiškėjo išgyvenimus ir nepatogumus, darytina išvada, kad pareiškėjui priteista per didelė neturtinės žalos atlyginimo suma. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo išrinktas Seimo nariu, paneigia jo skundo argumentus, jog dėl viešai skelbiamos informacijos apie jo tariamą nepatikimumą, nelojalumą Lietuvos valstybei ir pan., buvo pakenkta jo reputacijai, geram pareigūno vardui, sukeltas visuomenės nepasitikėjimas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei pareiškėjo teisių apgynimą teismo sprendimu, kuris taip pat laikytinas reikšminga moraline satisfakcija, pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas sumažintinas iki 10 000 Lt sumos, ginčo atveju atitinkančios sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus, atitinkamai pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti, nustatyti, kad pareiškėjas V. G. atleistas iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pareigų pagal DK 297 str. 4 d. (teismo sprendimu) nuo 2012 m. lapkričio 8 dienos.

Pareiškėjui V. G. iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką sumažinti iki 60 689,72 Lt (šešiasdešimt tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt devynių litų 72 ct.).

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui V. G. priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, bei panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas vidutinis darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo įsigaliojimo dienos

Pareiškėjui V. G. priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Dainius Raižys Virginija Volskienė