2019-02-13 Nr. AB-4046-3-61-3-02833-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eP-4-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02833-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1144-442/2018 pagal pareiškėjo L. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija, MGK) 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. S-125(7-76/2016) (toliau – MGK sprendimas), Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 68-66 (toliau – VMI sprendimas) ir jo skundą perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Vertindamas jo pajamų ir išlaidų balansą už 2008 m., mokesčių administratorius neatsižvelgė į mokestinio patikrinimo metu jam pateiktą 2008 m. rugpjūčio 20 d. sutartį dėl 450 000 Lt paskolos, sudarytą su A. G.. Todėl mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo kitų neapmokestintų pajamų, kurias įnešė į S. N. individualią įmonę (toliau – IĮ). Išvadą, kad A. G. tokio dydžio grynųjų pinigų suma nedisponavo, mokesčių administratorius padarė neišsamiai ir nevisapusiškai ištyręs svarbias aplinkybes. Pareiškėjas teikė paaiškinimus ir įrodymus, kurie patvirtina, kad A. G. turėjo finansines galimybes suteikti tokią paskolą. Prieš 2005–2008 m. parduodama žemės sklypus, A. G. dar 2004 m. buvo sudariusi sutartis dėl keturių žemės sklypų pardavimo. Šios aplinkybės nebuvo tiriamos, mokesčių administratorius formaliai nurodė, kad 2005–2008 m. A. G. pajamų analizė nepatvirtina, jog pastaroji turėjo pakankamai lėšų 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolai grynaisiais suteikti. Pareiškėjas neturėjo galimybių surinkti įrodymus apie A. G. 2004 m. gautas pajamas, tačiau akivaizdu, kad pareiškėjo pateiktos turto pardavimo sutartys patvirtina, jog A. G. turėjo pajamų, į kurias nebuvo atsižvelgta.

2.2. MGK taip pat netyrė pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kad A. G. 2003 m. gegužės 12 d. buvo paskirta savo neįgalios sesers J. J. globėja, nuo 2007 m. kovo 14 d. ir jos turto administratore. A. G. sudarė mažiausiai du sandorius dėl J. J. turto pardavimo. Taigi ji galėjo paskolai panaudoti ir lėšas, gautas iš minėtų sandorių.

2.3. 2009 m. buvo atliktas jo mokestinis tyrimas, kurio tikslas buvo pajamų šaltinių tyrimas už 2008 m. Šio tyrimo metu nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas iš A. G. grynaisiais pinigais pasiskolino 450 000 Lt. Ši suma nebuvo vertinama kaip negauta. Todėl, pareiškėjo manymu, vėliau pakeitus nuomonę, mokesčių administratorius privalėjo surinkti įrodymus, paneigiančius ar patvirtinančius pinigų gavimo faktą. Tuo metu dar buvo galimybė apklausti A. G., tačiau ja nepasinaudota.

2.4. Mokesčių administratorius, vertindamas A. G. pajamas 2005–2008 m., klaidingai nustatė, kad visa už parduotus žemės sklypus gauta kaina jai buvo sumokėta banko pavedimu. Su 2015 m. gruodžio 31 d. skundu pareiškėjas pateikė įrodymą, kad ne visa kaina už S. N. IĮ parduotą turtą A. G. buvo sumokėta pavedimu į sąskaitą banke. Dalį kainos (8 000 Lt) ji gavo grynaisiais pinigais. Tai rodo, kad mokesčių administratorius visai netyrė A. G. galimybės suteikti paskolą grynaisiais pinigais.

2.5. Mokesčių administratoriaus išvados dėl A. G. raštiškų patvirtinimų, kad 2014 m. gruodžio 22 d. jis gavo 44 000 Lt kaip paskolos grąžinimą, yra nepagrįstos. Mokesčių administratorius netinkamai įvertino raštelio turinį, be to, nepagrįstai nurodė, kad pagal paveldėjimo teisės liudijimus A. G. 450 000 Lt paskolos nepaveldėjo. Vertinant šias aplinkybes būtina vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis (6.65 str. 1 d.). A. G. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai patvirtina, kad jis priėmė motinos palikimą be išlygų. Pareiškėjas dar papildomai grąžino A. G. 13 000 Eur 2015 m. gruodžio 20 d., ir tai A. G. patvirtino pasirašytinai.

2.6. Dėl mokesčių administratoriaus argumentų, susijusių su sandorių forma, dėl to, kad paskolos sutartis sudaryta be tikslių grąžinimo terminų, be palūkanų ir be garantijų, dėl A. G. paaiškinimo vertinimo (kad apie paskolos faktą jis sužinojo tik 2013 m. vasario mėnesį), dėl to, kad pareiškėjas 2009 ir 2010 m. teiktose turto deklaracijose iš A. G. gautos paskolos ir S. N. IĮ suteiktos paskolos nedeklaravo, dėl pinigų pervedimo šiai įmonei datos pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. galiojusios CK normos leido sudaryti paprastos rašytinės formos sutartį, nenumatė, kad tokia sutartis privalo būti atlygintinė ar užtikrinta garantija, kad sutartyje būtų nustatytas paskolos grąžinimo terminas. Šiuo atveju mokesčių administratorius ir MGK sandorius sudariusių šalių tikrosios valios bei ketinimų nesiaiškino, sandorius vertino formaliai ir nepagrįstai motyvavo, jog paskolos sandoris yra fiktyvus. Pareiškėjas neprivalėjo deklaruoti gautos ir suteiktos paskolos, nes kita panaši nedeklaruota paskola buvo pripažinta kaip reali (gauta iš jo tėvų). A. G. dalį pinigų galėjo jam perduoti dar iki paskolos sutarties pasirašymo, be to, pareiškėjas ir pats disponavo reikiama suma, kurią dalimis įnešė į S. N. IĮ 2008 m. liepos 2 d. ir 2008 m. rugpjūčio 6 d.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Šiaulių AVMI) pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) bazę nustatė pagal atliktą įvertinimą pritaikiusi išlaidų metodą, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio nuostatomis, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – Taisyklės). VMI, apskaičiuodama pareiškėjo GPM bazę, rėmėsi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, taip pat taikė išlaidų metodą, įvertino pareiškėjo pajamas, gautas dirbant pagal darbo sutartis.

3.2. Pareiškėjas 2008–2009 m. įnešė į S. N. IĮ 449 500 Lt. Buvo atliktas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini) transportas“ (buvusi S. N. IĮ) operatyvus patikrinimas, analizuotos pareiškėjo banko sąskaitos. Įvertinta, kad pareiškėjo nurodyta paskolos sutartis nepatvirtinta notaro, paskola beprocentė, be jokių garantijų. Patikrinimo metu buvo vertinamos A. G. (mirusios 2011 m.) pajamos, atliktas A. G. operatyvus patikrinimas, nustatyta, kad pagal paveldėjimo teisės liudijimus A. G. nepaveldėjo motinos suteiktos 450 000 Lt paskolos, paaiškinime šis asmuo nurodė, kad nežino apie paskolą. Dėl pareiškėjo pateiktos 2014 m. birželio 2 d. sutarties, kuria pratęsta 2008 m. paskolos sutartis, Inspekcija nurodė, ji nepatvirtinta notaro, sudaryta be palūkanų ir garantijų, sutartyje nenurodyta, nuo kada pareiškėjas pradės grąžinti pinigus.

3.3. VMI atliko A. G. deklaruotų pajamų analizę ir banko sąskaitų analizę ir nustatė, kad A. G. gautus pinigus už parduotus žemės sklypus panaudojo indėliams, per 2008 m. kovo–balandžio mėnesius nuėmė iš sąskaitų 262 000 Lt, o didžioji pinigų dalis liko sąskaitose ir ją paveldėjo A. G.

3.4. Išanalizavęs visas nustatytas aplinkybes, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjas 2008 m. turėjo kitų pajamų, kurias paskolino UAB „(duomenys neskelbtini) transportas“, o paskolos sutartį surašė tik kaip šaltinį pajamoms pagrįsti. Paskolos sutartis vertintina kritiškai. Įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybė, ar pinigų suma, nurodyta 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartyje, pareiškėjui buvo realiai perduota. Mokesčių administratorius nevertino šios sutarties galiojimo ir iš jos kylančių civilinių teisinių pasekmių, o tik tyrė mokestinius aspektus. Pinigų perdavimas gali būti įrodinėjamas tik tiesioginiais įrodymais, iš kurių būtų galimybė padaryti vienareikšmę išvadą, jog pinigai perduoti (ar ne). Ši aplinkybė papildomai gali būti įrodinėjama ir netiesioginiais įrodymais. Pareiškėjas pinigų gavimo faktą įrodinėja tik paskolos sutarties buvimu, o mokesčių administratorius neigia pinigų gavimo faktą surinkęs daugelį netiesioginių įrodymų – atlikta A. G. deklaruotų pajamų analizė, A. G. banko sąskaitų tyrimas. Kritiškai vertintini ir pareiškėjo pateikti rašteliai, pasirašyti galbūt A. G. A. G. išduotuose paveldėjimo teisės liudijimuose nėra duomenų apie paskolos paveldėjimą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįsta.

5. Teismas nustatė, kad išanalizavus pareiškėjo 2009 m. gautas pajamas (615 117 Lt) ir patirtas išlaidas (814 876 Lt), nustatyta, kad išlaidos viršijo pajamas 199 759 Lt, ši suma įvertinta kaip kitos pareiškėjo gautos ir nedeklaruotos su darbo santykiais nesusijusios pajamos, nuo kurių GPM ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų pareiškėjas nesumokėjo.

6. Teismas, atsižvelgęs į skundžiamų sprendimų turinį, kurį patvirtina surinkta mokestinio ginčo bylos medžiaga, pripažino, kad nėra pagrindo juos panaikinti ir įpareigoti Inspekciją pareiškėjo skundą išnagrinėti iš naujo, nurodant atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą su tikslu išaiškinti aplinkybes dėl A. G. per 2004 m. gautų pajamų, dėl iki 2008 m. rugpjūčio 20 d. atlikto piniginių lėšų išgryninimo iš komerciniame banke buvusios J. J. sąskaitos, dėl A. G. 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gruodžio 20 d. pakvitavimų, kuriuose nurodyta, kad A. G. sumokėtos 44 000 Lt ir 13 000 Eur sumos, turinio ir pasirašymo aplinkybių.

7. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, susijusius su A. G. 2004 m. gautų pajamų pardavus nekilnojamąjį turtą tyrimu, teismas nurodė, kad įrodinėjimo pareigos ir įrodymų pakankamumo klausimai turi būti sprendžiami pagal MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius surinko ir pateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog A. G. 2008 m. rugpjūčio 20 d. neturėjo grynųjų pinigų sumos, kurią pagal pareiškėjo pateiktą paskolos sutartį galėjo jam perduoti. Mokesčių administratorius ištyrė A. G. teiktas pajamų mokesčio deklaracijas už 2005–2008 m., atliko banko sąskaitų analizę, kuri parodė, kad A. G. aktyviai naudojosi banko paslaugomis, banke laikė lėšas, gautas už turto (žemės sklypų) pardavimą, kitas lėšas 2008 m. naudojo indėliams, o juos atsiėmė tik 2008 m. lapkričio mėnesį, pervedinėjo lėšas sūnui, skolino dalį lėšų pavedimu, tačiau jos nebuvo grąžintos iki 2008 m. rugpjūčio 20 d., 2008 m. kovo–balandžio mėnesį nusiėmė 262 000 Lt, o didžiąją dalį lėšų paliko banke. Taigi, teismo įsitikinimu, A. G. neturėjo 450 000 Lt sumos, kurią grynaisiais būtų skolinusi pareiškėjui. Teismas pritarė MGK sprendimo argumentams, kad A. G., kuri laikė indėlius banke, turėjo galimybę iš nurodytos sumos gauti pajamų procentais, kas atsižvelgiant į jos finansinę padėtį, kaip ją pakomentavo pareiškėjas, būtų logiška.

8. Teisme apklaustas liudytoju A. G. teigė, kad iki motinos A. G. mirties ir kurį laiką po to jis nieko nežinojo apie motinos skolinamas kitiems asmenims lėšas, apie tai sužinojo tik iš mokesčių administratoriaus. Jis taip pat patvirtino, kad gavo lėšas kaip paskolos grąžinimą iš pareiškėjo taip, kaip nurodyta jo pasirašytuose paskolos pratęsimo ir pinigų gavimo raštuose. Dėl motinos sandorių su žeme nežino nieko. Nurodė, kad nuosavybės teisė į žemę buvo atkuriama jo motinai ir jos seseriai J. J. Po motinos mirties jis namuose rado nemažai grynųjų pinigų, jų buvo ir banko sąskaitoje. Nurodė, kad J. J. gyveno atskirai. Teigė, kad motina nemažai grynųjų pinigų skolino ir giminėms. Motina gyveno iš pensijos ir pajamų, gautų už 2004 m. parduotus žemės sklypus.

9. Liudytoja S. L. teisme parodė, kad ji dirbo S. N. IĮ buhaltere nuo 2006 m. iki įmonės likvidavimo. A. G. pažinojo iš matymo, žinojo, kad ji įmonei pardavė žemės sklypą, o įmonė jai mokėjo per banko sąskaitą iš banko gautais pinigais. L. N. tuo metu irgi dirbo S. N. IĮ. Liudytoja žinojo, kad N. šeima draugavo su A. G. šeima daug metų, jie buvo kaimynai. Aiškino, jog visi žino, kad L. N. skolinosi iš A. G.. Liudytoja tvirtino žinanti, kad įmonės nupirkti sklypai buvo areštuoti, įmonėje susidarė sunki padėtis, taip pat ir dėl mokėjimų už transportą, todėl L. N. skolino įmonei pinigų.

10. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nei vienas liudytojas nenurodė konkrečių duomenų, kurie leistų teigti, jog A. G. 2008 m. rugpjūčio 20 d. turėjo 450 000 Lt grynųjų sumą, kurią galėjo neribotam laikui ir be jokių garantijų skolinti pareiškėjui. Taip pat nenurodė, kad žino, jog minėtą dieną A. G. paskolino ginčo sumą pareiškėjui. Liudytojas A. G. nenurodė, kiek konkrečiai grynųjų pinigų rado po motinos mirties, jis nieko nežinojo kiek grynųjų pinigų galėjo būti gauta pagal 2004 m. sudarytus sandorius. Tai, kad A. G. skolindavo šeimos nariams mažesnes pinigų sumas, nereiškia, kad ji dar nuo 2004 m. disponavo nurodyto dydžio grynųjų pinigų suma. Liudytojas paaiškino, kad A. G. pagal žemės pardavimo sandorius gautas lėšas naudojo savo poreikiams. Dėl visų nurodytų aplinkybių ir atsižvelgiant į kitus mokesčių administratoriaus argumentus, tame tarpe ir susijusius su sandorio forma bei turiniu, mokesčių administratoriaus sprendimas nevertinti A. G. 2004 m. gautų pajamų, teismo įsitikinimu, yra pagrįstas.

11. Atsakydamas į pareiškėjos argumentus dėl A. G. galimybės disponuoti lėšomis, gautomis pagal sandorius, kuriuose dalyvavo jos globojama sesuo J. J., teismas nurodė, kad centrinis mokesčių administratorius pagrįstai nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nevertino galimų pajamų iš J. J. vardu sudaromų sandorių, nes bet kuriuo atveju gautų lėšų, nors jomis ir disponuotų A. G., negalima būtų vertinti kaip jos asmeninių lėšų. Mokesčių administratorius negali tirti globos santykių ir jų vertinti darant prielaidas, kad globėja gautas lėšas naudoja ne pagal paskirtį. Todėl centrinis mokesčių administratorius pagrįstai neperdavė vietos mokesčių administratoriui iš naujo tirti šio galimo pajamų šaltinio. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų įtarti, kad paskolai galėjo būti panaudotos ir kito asmens lėšos. Pareiškėjas teigė, kad neturi galimybės patikrinti lėšų judėjimo J. J. sąskaitose, tačiau ir pareiškėjas, ir liudytojai paaiškino, kad tarp N. šeimos ir A. G. šeimos buvo labai artimi, kaimyniški ir draugiški santykiai. Jeigu L. N. paprašė A. G. paskolinti nemažą lėšų sumą, jis galėjo tiksliau susižinoti ir šių lėšų (grynųjų pinigų) kilmę ar šaltinį, juo labiau, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl paskolos buvo deramasi, kai buvo sutarta, jis dalį pinigų galėjo gauti ir iki sudarant paskolos sutartį. Todėl nors mokestinio ginčo sprendimuose šis argumentas neaptartas, tačiau iš nutylėjimo aišku, kad nei mokesčių administratorius, nei MGK nematė teisėto pagrindo vertinti, ar A. G. galėjo naudotis kito asmens lėšomis.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su A. G. grąžinamomis lėšomis, teismas akcentavo, kad sandorio su A. G. vertinimas yra netiesioginių įrodymų vertinimas, kurie tik papildo mokesčių administratoriaus išvadas dėl to, kad A. G. 2008 m. rugpjūčio 20 d. neturėjo grynaisiais 450 000 Lt sumos, kurią galėtų tokiomis sąlygomis, kaip nurodyta paskolos sutartyje, skolinti L. N. Be to, civiliniai teisiniai santykiai ir mokesčių teisiniai santykiai yra skirtingos teisinio reguliavimo sritys, kuriose veikiantys įstatymai nustato ir kitas tų teisės aktų taikymo sąlygas. Pagal CK normas, sutartys galioja tik tos sutarties šalims (CK 6.189 str. 1 d.), todėl tarp pareiškėjo ir A. G. sudaryta sutartis tik šios sutarties šalims turi įstatymo galią, o kiti asmenys gali tą sutartį vertinti taip, kaip juos įpareigoja jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai, nagrinėjamu atveju mokesčių teisė. Todėl mokesčių administratoriaus vertinimas, jog nei paskolos grąžinimo raštelis, nei susitarimas dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo nepatvirtina fakto, kad pareiškėjo pajamas, turėtas 2008 m., pagrindžia 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartis. Kaip minėta, A. G. negalėjo tiksliai paaiškinti kiek grynųjų pinigų rado po motinos mirties. Taip pat jis nurodė, kad apie paskolą sužinojo tik 2013 m. iš mokesčių administratoriaus. A. G. išduotuose paveldėjimo teisės liudijimuose nebuvo nurodyta paveldima paskola. Nors, teismo nuomone, pareiškėjas pagrįstai nurodė, kad to daryti nebuvo būtina, nes A. G. priėmė visą palikimą, tačiau mokesčių administratorius vertino įrodymų visetą ir šią aplinkybę analizavo visų faktinių duomenų kontekste. Toks įrodymų vertinimas yra pagrįstas, nes paskolos suma iš fizinio asmens yra reikšminga, todėl A. G. paveldėtojo A. G. nežinojimas apie ją iki 2013 m., atsižvelgiant į nurodomus draugiškus santykius tarp šeimų, yra nelogiškas, nesuprantamas ir nepaaiškinamas.

13. Iš mokestinio ginčo medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas S. N. IĮ pagal 2008 m. liepos 1 d. paskolos sutartį paskolino 449 500 Lt iki 2010 m. gruodžio 31 d., o UAB „(duomenys neskelbtini) transportas“ jau nuo 2009 m. sausio 15 d. pradėjo dalimis paskolą grąžinti. Mokesčių administratorius nurodytą paskolos sumą ir vertino kaip pareiškėjo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, o pareiškėjas teigė, kad paskolą suteikė iš A. G. gautomis lėšomis. Pareiškėjo pateikiamas santykių (sutarčių, susitarimų) tarp jo ir A. G. vertinimas civilinės teisės aspektu, dėl pirmiau minėtų motyvų neturi įtakos sprendžiant dėl mokestinių prievolių valstybei.

14. Vadovaudamasis MAĮ 2 straipsnio 23 ir 24 dalimis teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo ir mokestinio tyrimo tikslai, apimtys yra skirtingi ir mokesčių įstatymų reikalavimų vykdymas, mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo teisingumo tikrinimas atliekamas tik mokestinio patikrinimo metu. Tai ir apsprendžia, kad gali būti gaunami skirtingi rezultatai. MAĮ nėra nustatyta, kad atlikus mokestinį tyrimą, negalima atlikti mokestinio patikrinimo ir įvertinti tyrimo metu gautus dokumentus mokesčių mokėjimo teisingumo prasme. Todėl tyrimo metu galėjo būti nenustatinėjamas mokesčių sumokėjimo teisingumas, jeigu nerasta prieštaravimų, o nagrinėjamu atveju skundžiami mokestinio patikrinimo rezultatai ir mokestinio ginčo sprendimai. A. G. galimybės paskolinti grynaisiais pinigais nurodytą sumą buvo įvertintos tik mokestinio patikrinimo eigoje, todėl pareiškėjo argumentai dėl mokestinio tyrimo, kurio metu buvo pripažintas 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos realumas, vertinti kaip nepagrįsti.

15. Pareiškėjas nurodė, kad paskolos sutarčių, sudarytų su tėvais I. R. N. ir J. A. N., ir pagal jas gautų lėšų 2008 m. jis taip pat nedeklaravo, tačiau pagal jas gautas lėšas mokesčių administratorius pripažino. Teismas pažymėjo, kad dėl nurodytų paskolų sutarčių taip pat buvo atliekamas patikrinimas ir buvo nustatyta, kad nurodyti asmenys tokio dydžio pinigines lėšas turėjo ir pareiškėjui paskolinti galėjo. Todėl ir jų nedeklaravimas neturėjo įtakos priimant sprendimą dėl pareiškėjo gautų pajamų 2008 m. Kaip ir kitais atvejais, gautos paskolos nedeklaravimas ir paskolintų įmonei lėšų nedeklaravimas buvo įvertinti atsižvelgiant į įrodymų visetą, jų tarpusavio ryšį, todėl vien gautos paskolos nedeklaravimas nebuvo pagrindu pripažinti 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutarties kaip nepatvirtinančios lėšų gavimą.

16. Dėl mokesčių administratoriaus argumentų, jog paskolą (dalį) S. N. IĮ pareiškėjas suteikė anksčiau, nei sudarė 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartį, teismas nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimai, jog sutarus dėl paskolos sutarties, jam lėšos galėjo būti dalimis duodamos ir anksčiau, jog dalį lėšų jis galėjo turėti ir savų, iš pareiškėjo pusės nepatvirtinti jokiais įrodymais, o mokesčių administratorius pateikė savo išvadų pagrindimą faktais. Pareiškėjas tik aiškina, kad pagal CK normas taip galėjo įvykti. Mokesčių teisėje CK normos atlieka tik pagalbinį vaidmenį. Kita vertus, teismo įsitikinimu, nurodytų sumų davimas iki rašytinės sutarties sudarymo turėtų būti patvirtinamas rašytiniais įrodymais, nes skolinamos sumos turėjo būti reikšmingos. Taip pat, esant mokesčių administratoriaus argumentams, kodėl netikima paskolos sutarties realumu, pareiškėjas savo teiginius turėtų įrodinėti konkrečiai, o ne pasvarstymais, kokias galimybes jis turėjo paskolinti tas lėšas. Todėl mokesčių administratoriaus argumentų pareiškėjas šiuo atveju nepaneigė.

17. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pritarė MGK sprendime esančiai nuorodai į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013. Pareiškėjas, kaip patvirtina mokestinio ginčo medžiaga, visą mokestinį patikrinimą apimantį laikotarpį užsiėmė verslu, todėl privalėjo turėti žinių apie gautų pajamų įforminimą ir galimas mokestines pasekmes. Jis pasirinko gauti paskolą grynaisiais pinigais iš fizinio asmens. Tokiu atveju tos sumos nedeklaruodamas pareiškėjas prisiėmė visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos, kad paskola realiai gauta.

III. 18. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas nurodė, kad:

19.1. Jo pateikti įrodymai patvirtina, kad vertindamas A. G. finansines galimybes grynaisiais pinigais suteikti pareiškėjui ginčo paskolą, mokesčių administratorius išsamiai ir visapusiškai neištyrė visų tikėtinų paskolos davėjos šaltinių, kas leidžia suabejoti mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių tikrumu, bei nesudaro pagrindo neabejotinai teigti, jog pareiškėjas negalėjo gauti 450 000 Lt sumos iš A. G. pagal 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartį.

19.2. Priešingai nei mokesčių administratorius, pareiškėjas, t. y. fizinis asmuo, neturi galimybių surinkti detalių įrodymų apie A. G. iš 2004 m. sudarytų sandorių gautas pajamas, tačiau pareiškėjo į bylą pateikti duomenys apie 2004 m. gyventojos parduotą turtą leidžia suprasti A. G. gavus pajamų, į kurias dėl nesuprantamų priežasčių mokesčių administratorius neatsižvelgė vertindamas 2005–2008 m. laikotarpį.

19.3. 2004 m. A. G. sudarytuose sandoriuose nedalyvavę (liudytojais apklausti) asmenys neturėjo galimybės pateikti duomenų apie sandorių aplinkybes, įskaitant apie sandorių metu gautas pajamas. Aplinkybių dėl A. G. iš 2004 m. sandorių gautų pajamų dydžio ištyrimas sudarytų pagrindą galutinei išvadai, ar 2008 m. rugpjūčio 20 d. A. G. iš tikrųjų negalėjo disponuoti 450 000 Lt suma.

19.4. A. G., veikdama kaip savo neveiksnios sesers globėja ir turto administratorė, sudarė mažiausiai du sandorius dėl J. J. turto perleidimo (2006 m. balandžio 13 d. ir 2008 m. birželio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis). Per laikotarpį nuo 2006 m. liepos 14 d. iki 2008 m. balandžio 29 d. į J. J. banko sąskaitą buvo pervesta 500 000 Lt suma, todėl A. G. turėjo galimybę disponuoti J. J. piniginėmis lėšomis.

19.5. Siekiant išsiaiškinti A. G. galimybes suteikti pareiškėjui ginčo paskolą, turėtų būti tiriamos visos aplinkybės, įgalinusios A. G. 2008 m. rugpjūčio 20 d. disponuoti ginčo paskolos suma, neskirstant, ar pareiškėjui perduotos piniginės lėšos A. G. priklausė asmeniškai, ar jomis A. G. disponavo kaip savo globotinės turto administratorė.

19.6. 2009 m. atlikto pareiškėjo mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas iš A. G. grynaisiais pinigais pasiskolino 450 000 Lt, bei pripažinta, jog gyventojo pajamų šaltinių tyrime už 2008 m. trūkumų ar prieštaravimų nenustatyta.

19.7. Nustatydamas sumą grynaisiais, kuria 2005–2008 m. galbūt disponavo A. G., mokesčių administratorius klaidingai nurodė, jog visa už parduotus žemės sklypus A. G. gauta kaina buvo sumokėta banko pavedimu. 2005 m. gruodžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš A. G. įsigijusi nekilnojamąjį turtą, pirkėja S. N. IĮ dalį turto kainos – 8 000 Lt – pardavėjai sumokėjo grynaisiais pinigais.

19.8. Pirmiau nurodyti argumentai patvirtina, kad yra MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas teisinis pagrindas atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2009 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, pakartotinio patikrinimo metu aiškinantis dėl pareiškėjo galimybės grynaisiais pinigais gauti 450 000 Lt pagal su A. G. 2008 m. rugpjūčio 20 d. sudarytą paskolos sutartį, atliekant A. G. pajamų už 2004 m. bei piniginių lėšų išgryninimo iš J. J. banko sąskaitos analizę.

19.9. Pareiškėjo ir A. G. tarpusavio sutartiniams santykiams taikytinos civilinės teisės normos numato, kad pareiga patvirtinti priimamos prievolės įvykdymą pateikiant skolininkui pakvitavimą kyla kreditoriui (CK 6.65 str. 1 d.). Taigi būtent kreditoriaus (t. y. A. G.) parašu patvirtintas pakvitavimas šiuo atveju yra tinkamas ir pakankamas įrodymas dalies skolos grąžinimo faktui pagrįsti, o skolininko (pareiškėjo) parašo ant aptariamo raštelio nebuvimas nedaro minėto dokumento negaliojančiu ar netinkamu.

19.10. A. G. yra priėmęs visą A. G. palikimą, įskaitant ir turtinę teisę į 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartimi pareiškėjui perduotą 450 000 Lt sumą. Teismo posėdyje A. G. teiktas liudijimas apie pinigų sumos gavimą pagrindžia, jog A. G. iš pareiškėjo 2014 m. gruodžio 22 d. gavo 44 000 Lt. Mokesčių administratoriui ir teismui nenustačius kitų pareiškėjo ir A. G. tarpusavio santykių, kurių pagrindu 2014 m. gruodžio 22 d. pareiškėjui būtų kilusi pareiga mokėti A. G. pinigus, tikėtina, kad apžvelgtas rašytinis pakvitavimas patvirtina, jog A. G. buvo grąžinta dalis 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartimi pareiškėjui perduotos sumos, kas netiesiogiai įrodo pareiškėją ginčo paskolą realiai gavus.

19.11. 2015 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas papildomai grąžino paskolos davėjo teises ir pareigas perėmusiam A. G. dar 13 000 Eur, ir tai A. G. patvirtino tiek pasirašytinai, tiek žodžiu teismo posėdyje apklausiamas kaip liudytojas. 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gruodžio 20 d. pareiškėjo įvykdytus pinigų grąžinimo faktus pagrindžiantys A. G. rašytiniai patvirtinimai yra atlikti ant šalių 2014 m. birželio 2 d. sudaryto susitarimo pratęsti 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartį lapo antros pusės. A. G. sudarant 2008 m. rugpjūčio 20 d. sandorį nedalyvavo ir paskolos sutarties šalimi nebuvo, todėl pagrįstai sandorio sąlygos, sudarymo faktas bei aplinkybės jam, trečiajam asmeniui, buvo nežinomos.

19.12. Paskolos teisinius santykius reglamentuojančios įstatymo normos nedraudžia šalims įforminti paskolos sutartinius santykius vėliau, nei įvyksta faktinis pinigų perdavimas (kaip minėta, esminės paskolos sutarties galiojimo sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos dalyką grąžinti), todėl paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn iki sutarties pasirašymo momento neprieštarauja paskolos sutarties pobūdžiui. 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutarties dalykas – 450 000 Lt – paskolos gavėjui (pareiškėjui) buvo perduotas dalimis atskirais etapais, o paskolinius santykius sutartimi šalys įformino jau po visos sumos perdavimo pareiškėjui 2008 m. rugpjūčio 20 d.

20. Atsakovas Inspekcija atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pakartojo faktines aplinkybes, nurodytas savo atsiliepime pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas, kad pareiškėjas 450 000 Lt paskolos grynaisiais pinigais gavimo faktą grindžia tik 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartimi, t. y. kitų tiesioginių įrodymų nepateikia. Pareiškėjas nėra įgyvendinęs jam keliamos įrodinėjimo pareigos pagrįsti grynųjų pinigų judėjimą, bet siekia įrodinėjimo naštą perkelti mokesčių administratoriui.

IV. 21. LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

22. LVAT pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VMI sprendimą ir MGK sprendimą, kuriuo paliktas galioti Inspekcijos sprendimas, ir pavesti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo nagrinėti mokestinį ginčą motyvuodamas tuo, jog mokesčių administratorius, nustatydamas papildomą mokestinę prievolę, priėjo prie nepagrįstos išvados, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir A. G., bei kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjas gavo iš A. G. paskolos sutartyje nurodytą 450 000 Lt sumą. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius tinkamai neištyrė, kokiomis piniginėmis lėšomis A. G. disponavo 2004–2008 m., ar ji turėjo finansinių galimybių grynaisiais pinigais suteikti pareiškėjui 450 000 Lt dydžio paskolą, įformintą paprastos rašytinės formos 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartimi. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia minėtomis aplinkybėmis, nurodydamas, kad mokesčių administratorių, MGK bei pirmosios instancijos teismo išvados dėl lėšų gavimo iš A. G. pagal minėtą paskolos sutartį yra nepagrįstos.

23. LVAT nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo pajamas tikrinamuoju laikotarpiu, mokesčių administratoriui pateikė 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartį, sudarytą su A. G. dėl 450 000 Lt paskolos suteikimo. Pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių kitų faktinių duomenų, išskyrus rašytinę paskolos sutartį, tiesiogiai patvirtinančių tai, kad jis realiai iš A. G. gavo minėtoje paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą. Be to, vietos mokesčių administratorius, išanalizavęs A. G. gautas pajamas, nustatė, kad ji 2008 m. rugpjūčio 20 d. negalėjo suteikti pareiškėjui 450 000 Lt paskolos grynaisiais pinigais, nes minėtą dieną tiek grynųjų pinigų neturėjo. Pareiškėjo hipotetinio pobūdžio teiginiai apie A. G. finansines galimybes suteikti jam paskolą, nepagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis, nepaneigia minėtų mokesčių administratoriaus išvadų.

24. LVAT, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad vien tik aptariama paskolos sutartis bei pareiškėjo paaiškinimai apie paskolos gavimą, atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus išvadas dėl A. G. turėtų pajamų, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas realiai gavo minėtoje paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą (450 000 Lt). Pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes dėl paskolos gavimo iš A. G. LVAT sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratoriai ir MGK pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nepagrindė realaus pajamų gavimo iš A. G. LVAT, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pajamų gavimo iš A. G. ir pritardamas aiškiai, išsamiai bei detaliai išdėstytiems skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nekartojo. LVAT konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijami VMI ir MGK sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, dėl to tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą neturėjo pagrindo.

V. 25. Pareiškėjas prašymu prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1144-442/2018 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktų pagrindu, peržiūrėti LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei panaikinti minėtą teismo sprendimą.

26. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad:

26.1. Bylą nagrinėjant teisme nebuvo pateikti kasos išlaidų orderiai, kurie patvirtina, kad A. G. iš savo sesers J. J., kurios globėja ji buvo, AB „Ūkio bankas“ sąskaitos buvo pasėmusi grynais pinigais – 262 500 Lt laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2008 m. balandžio 29 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. G. turėjo galimybę iš viso disponuoti 525 000 Lt suma 2008 m. rugpjūčio 20 d. ir pareiškėjui suteikti 450 000 Lt paskolą. Taip pat paaiškėjo faktinė aplinkybė, kad po A. G. mirties reikalavimo teisę į 4 500 000 Lt pagal 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartį paveldėjo jos sūnus A. G., tuo pagrindu jam buvo išduotas 2017 m. birželio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimas, kurio pagrindu A. G. įgijo reikalavimo teisę šią sumą reikalauti iš pareiškėjo. Todėl tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek LVAT šioje byloje padarė neteisingą išvadą, kad A. G. grynaisiais pinigais pareiškėjui nepaskolino 450 000 Lt, nes tokios pinigų sumos grynaisiais neturėjo. Tai, kad pinigai pareiškėjui buvo paskolinti ir 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartis yra reali, patvirtina ne tik 2017 m. birželio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimas, kasos išlaidų orderiai, bet ir kiti jau byloje esantys įrodymai.

26.2. Įvertinus minėtas aplinkybes, akivaizdu, kad materialinės teisės normos buvo taikomos netinkamai šioje byloje, o būtent MAĮ 10 straipsnio, 70 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 4 punktas, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalis. Todėl priimti neteisėti ir nepagrįsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimas ir LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis.

27. Atsakovas Inspekcija atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1144-442/2018. Nurodo, kad pareiškėjas apie A. G. galimybes disponuoti J. J. piniginėmis lėšomis nurodė dar 2016 m., kai su skundu dėl VMI sprendimo kreipėsi Komisiją. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo papildomai pateikti dokumentai galėtų būti vertinami kaip naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendime, atsakydamas į pareiškėjos argumentus dėl A. G. galimybės disponuoti lėšomis, gautomis pagal sandorius, kuriuose dalyvavo jos globojama sesuo J. J., nurodė, kad centrinis mokesčių administratorius pagrįstai nevertino galimų pajamų iš J. J. vardu sudaromų sandorių, nes bet kuriuo atveju gautų lėšų, nors jomis ir disponuotų A. G., negalima būtų vertinti kaip jos asmeninių lėšų, nes mokesčių administratorius negali tirti globos santykių ir jų vertinti darant prielaidas, kad globėja gautas lėšas naudoja ne pagal paskirtį, dėl to nors mokestinio ginčo sprendimuose šis argumentas neaptartas, tačiau iš nutylėjimo aišku, kad nei mokesčių administratorius, nei Komisija nematė teisėto pagrindo vertinti, ar A. G. galėjo naudotis kito asmens lėšomis.

28. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus. Nurodo, kad su VMI atsiliepimu nesutinka. Vykstant mokestiniam ginčui pareiškėjas buvo nurodęs, kad A. G., pardavusi J. J. vardu registruotus žemės sklypus, galėjo disponuoti už juos gautais pinigais ir juos pareiškėjui paskolinti, tačiau iki šiol pareiškėjas neturėjo dokumentų, pagrindžiančių, kad A. G. buvo iš tikro paėmusi iš banko sąskaitos priklausančius J. J. pinigus. Tai, kad A. G. disponavo ne savo piniginėmis lėšomis, o sesers, nesudaro pagrindo teigti ir konstatuoti fakto, kad A. G. neturėjo grynaisiais pinigais 450 000 Eur ir jų pareiškėjui paskolinti negalėjo. A. G., disponuodama tiek savo, tiek sesers J. J. pinigais, galėjo pareiškėjui paskolinti 450 000 Lt sumą, o pareiškėjui, kaip paskolos gavėjui, nebuvo jokio skirtumo, ar ji skolina savo ar sesers pinigus. Aplinkybės, kad atsirado kasos išlaidų orderiai ir paveldėjimo teisės dokumentai, vertintina kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad buvo neteisinga išnagrinėta administracinė byla ir priimti nepagrįsti procesiniai sprendimai, kurie turėtų būti peržiūrėti ir panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 29. Byloje nagrinėjama, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1144-442/2018.

30. LVAT jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

31. Taigi LVAT išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2018 m. gegužės 23 d. nutartį, administracinė byla Nr. eA-1144-442/2018 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

32. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktais.

33. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios:

1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį;

2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai;

3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015, 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018). LVAT yra pažymėjęs ir tai, kad: teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą; teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą, kt.; esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje; tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms;

įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui; tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

34. Iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad pareiškėjas proceso atnaujinimą iš esmės grindžia tuo, kad bylą nagrinėjant teisme nebuvo pateikti kasos išlaidų orderiai, kurie patvirtina, kad A. G. iš savo sesers J. J., kurios globėja ji buvo, AB „Ūkio bankas“ sąskaitos buvo pasėmusi grynaisiais pinigais 262 500 Lt laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2008 m. balandžio 29 d. (II t., b. l. 47–52); taip pat paaiškėjo faktinė aplinkybė, kad po A. G. mirties paveldėjo reikalavimo teisę į 4 500 000 Lt sumą pagal 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartį paveldėjo jos sūnus A. G. ir jam 2017 m. birželio 12 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kurio pagrindu jis įgijo teisę reikalauti iš pareiškėjo sumokėti jam 4 500 000 Lt sumą, kurią A. G. pareiškėjui buvo suteikusi 2008 m. rugpjūčio 20 d. sutarties pagrindu (II t., b. l 69). Todėl, pareiškėjo teigimu, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek LVAT šioje byloje padarė neteisingas išvadą, kad A. G. grynaisiais pinigais pareiškėjui nepaskolino 450 000 Lt, nes tokios pinigų sumos grynaisiais neturėjo.

35. Nors pareiškėjas su prašymu atnaujinti procesą pateikė kasos išlaidų orderius, kurie, kaip minėta, patvirtina, kad A. G. iš savo sesers J. J., kurios globėja ji buvo, AB „Ūkio bankas“ sąskaitos buvo pasėmusi grynaisiais pinigais 262 500 Lt, tačiau šie kasos išlaidų orderiai išrašyti dar laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2008 m. balandžio 29 d., o pareiškėjo skundas šioje byloje pirmosios instancijos teismo buvo priimtas 2016 m. liepos 18 d., t. y. ši byla buvo pradėta nagrinėti iš esmės praėjus 8 metams po minėtų kasos išlaidų orderių išrašymo. Kaip, vadovaudamasis liudytojų ir pareiškėjo byloje pateiktais paaiškinimais, pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tarp pareiškėjo šeimos ir A. G. šeimos buvo labai artimi, kaimyniški ir draugiški santykiai, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad dar šio mokestinio ginčo nagrinėjimo metu (tiek išankstinio ikiteismine tvarka nagrinėjimo, tiek teisminio nagrinėjimo) pareiškėjas galėjo paprašyti A. G. turto paveldėtojo A. G. pateikti visus jam prieinamus duomenis (tarp jų – ir aptariamus kasos išlaidų orderius), kurie galėtų patvirtinti, kad A. G. pareiškėjui tikrai suteikė 4 500 000 Lt dydžio paskolą ar bent jos dalį.

36. Nors pareiškėjo su prašymu atnaujinti procesą pateiktas paveldėjimo teisės liudijimas, kuris patvirtina, kad po A. G. mirties reikalavimo teisę į 4 500 000 Lt sumą pagal 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartį paveldėjo jos sūnus A. G., buvo išrašytas 2017 m. birželio 12 d., kai bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme jau buvo baigtas, tačiau likus beveik metams iki buvo priimta LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis, kuria pareiškėjo apeliacinis skundas šioje byloje buvo atmestas. Todėl, remiantis analogiškais argumentais dėl pareiškėjo šeimos ir A. G. šeimos artimų, kaimyniškų ir draugiškų santykių, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo argumentą, kad jis dar nėra atidavęs visos pasiskolintos sumos A. G., o pastarasis asmuo šią sumą reikalauja grąžinti, įvertinus ir tai, kad A. G. apie šios bylos nagrinėjimą teisme buvo žinoma, nes jis buvo apklaustas kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme, pripažintina, kad pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti apie minėtą liudijimą bylos nagrinėjimo apeliacinėje proceso stadijoje metu ir jį pateikti apeliacinės instancijos teismui.

37. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo pateikti nauji duomenys (kasos išlaidų orderiai, 2017 m. birželio 12 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas) neatitinka antrosios iš būtinų sąlygų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktui taikyti – nėra pagrindo pripažinti, kad šie duomenys nebuvo ir negalėjo būti žinomi pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

38. Teisėjų kolegijos nuomone, net vertinant pareiškėjo pateiktus kasos išlaidų orderius ir 2017 m. birželio 12 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą kaip įrodymus šioje byloje, nebūtų pagrindo daryti išvados, kad jie su kitais ikiteisminio ginčo institucijų ir teismų vertintais duomenimis šiame mokestiniame ginče (pvz., liudytojų parodymais, pareiškėjo 2016 m. kovo 4 d. patikslinta metine gyventojų (šeimos) turto deklaracija už 2014 m, 2014 m. gegužės 2 d. sudarytu susitarimu dėl 2018 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutarties pratęsimo, 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gruodžio 20 d. pakvitavimais dėl dalies pinigų už paskolos suteikimą grąžinimą) galėtų patvirtinti, kad A. G. 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutarties pagrindu realiai suteikė pareiškėjui grynaisiais 4 500 000 Lt paskolą ar bent jos dalį. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad nei aplinkybė, jog A. G. iš jos globotinės J. J. banko sąskaitos paėmė (išgrynino) 262 500 Lt, nei 2017 m. birželio 12 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (kurį notarui priimti ir patvirtinti pakako jau ankščiau patvirtinto fakto, kad A. G. yra A. G. turto paveldėtojas, ir pačios 2018 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutarties pateikimo), nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, pareiškėjo pajamų iš 2008 m rugpjūčio 20 d. paskolos sutarties gavimo nepagrindžia.

39. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo pateikti nauji duomenys (kasos išlaidų orderiai, 2017 m. birželio 12 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas) neatitinka trečiosios iš būtinų sąlygų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktui taikyti – nėra pagrindo pripažinti, kad šie duomenys turi esminę reikšmę bylai.

40. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino tiek pareiškėjo argumentą dėl A. G. galimybės disponuoti J. J. lėšomis ir jas panaudoti suteikti paskolą pareiškėjui, tiek pareiškėjo argumentą, kad A. G., kaip A. G. turto paveldėtojas, paveldėjo ir teisę iš pareiškėjo reikalauti 4 500 000 Lt sumą pagal 2008 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartį ir šiam argumentui iš esmės pritarė. Vis dėlto tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo nurodytų aplinkybių nelaikė pakankamomis pagrįsti aplinkybę, kad 4 500 000 Lt suma ar bent jos dalis realiai buvo perduota pareiškėjui. Taigi pateiktais naujais duomenimis pareiškėjas iš esmės siekia pagrįsti aplinkybes, kurios teismams nagrinėjant bylą buvo žinomos ir įvertintos.

41. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo prašyme nurodomų aplinkybių ir jas, pareiškėjos nuomone, patvirtinančių duomenų (kasos išlaidų orderių, 2017 m. birželio 12 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas) vertinti kaip naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, dėl kurių buvimo galėtų būti atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje.

42. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

43. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-15-492/2018). Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Vadovaujantis LVAT praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-36-552/2017).

44. Nors pareiškėjas nurodo, kad materialinės teisės normos, t. y. MAĮ 10 straipsnis, 70 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 4 punktas, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalis (2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 5 d.), buvo taikytos netinkamai, tačiau šio argumento niekaip nepagrindžia. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui argumentą dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo pagrindžiančius įrodymus, kurie būtų akivaizdūs pripažinti esminį materialinės teisės normų taikymo pažeidimą, nulėmusi neteisingo teismo sprendimo priėmimą, tačiau to nepadarė. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas materialinės teisės normas aiškino ir taikė neteisingai. Dėl to darytina išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

45. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. N. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1144-442/2018.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė