2021-02-17 Nr. AB-3481-3-61-3-02103-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-201-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02103-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1; 19.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. P. ir D. P. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo N. P. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai padavė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2019 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. SPR4-105(14.5E) (toliau – ir Skyriaus sprendimas); 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. CSPR-142 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą (toliau – ir Registrų centras) įregistruoti pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teises (po 1/2 dalį) į nekilnojamąjį daiktą – vienbutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir namas, statinys); 4) priteisti iš Registrų centro atlyginti pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

1.1. Pareiškėjų įstatyminė atstovė N. P. 2019 m. vasario 25 d. prašymu kreipėsi į Skyrių (toliau – ir teritorinis registratorius) prašydama įrašyti nekilnojamojo daikto, t. y. namo, kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teises į jį. Kartu su prašymu pateikė: i) 2017 m. liepos 17 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą; ii) 2018 m. spalio 15 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą; iii) 2019 m. vasario 25 d. deklaraciją apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą/statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių)/ patalpos (-ų) paskirties pakeitimą NR. ACCR-20-190225-00484 (toliau – ir Deklaracija); iv) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. nutartį byloje Nr. eS2-26554-905/2018 (toliau – ir 2018 m. liepos 9 d. nutartis).

Skyrius sprendimu (toliau – ir teritorinio registratoriaus sprendimas) atsisakė tenkinti N. P. 2019 m. vasario 25 d. prašymą. Sprendime teritorinis registratorius, nepateikdamas jokių motyvų, nurodė, jog pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjų nuosavybės teisių į statinį. Pareiškėjai, nesutikdami su teritorinio registratoriaus sprendimu, pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir 2019 m. balandžio 12 d. pareiškė skundą Komisijai (toliau – ir centrinis registratorius), kuriuo prašė panaikinti teritorinio registratoriaus sprendimą ir tenkinti pareiškėjų prašymą įregistruoti pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teises į statinį.

Pareiškėjai papildomai centriniam registratoriui pateikė šiuos dokumentus:

i) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. S2-50310-863/2016 (toliau – ir 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis) kopiją; ii) 2017 m. sausio 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopiją; iii) 2017 m. sausio 10 d. pakvitavimo kopiją; iv) Luminor Bank AB sąskaitų išrašus; v) 2018 m. gegužės 25 d. preliminarios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties kopiją. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų 2019 m. balandžio 12 d. skundą, priėmė sprendimą (toliau – ir centrinio registratoriaus sprendimas), kuriuo nusprendė palikti galioti Skyriaus sprendimą. Centrinio registratoriaus sprendime nurodoma, kad centrinis registratorius sutinka su teritorinio registratoriaus spendimu, jog pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjai statybos būdu įgijo nuosavybės teises į statinį.

1.2. Skyriaus sprendimas yra be motyvų, todėl privalo būti naikintinas vien šiuo pagrindu. Atsisakymas įregistruoti pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teises į statinį prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams ir reiškia, kad formaliesiems kriterijams suteikiamas prioritetas, nors pateikti duomenys patvirtina, kad statinys sukurtas pareiškėjų lėšomis. Iš Komisijos sprendimo motyvacijos yra akivaizdu, kad centrinis registratorius, priimdamas sprendimą, suteikė prioritetą formaliesiems kriterijams.

1.3. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnyje, kuriame pateikiamas nebaigtinis jų sąrašas. Vienas iš nuosavybės teisių įgijimo pagrindų pagal šią normą yra daikto pagaminimas (CK 4.47 str. 4 p.). Pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia faktinė situacija, kad pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise turėjo nekilnojamąjį turtą (butą), esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Šio buto pardavimui buvo gautas išankstinis teismo leidimas. Ši faktą patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad piniginės lėšos, gautos už buto pardavimą, turi būti pervestos į vaikų vardu atidarytas sąskaitas banke. 2017 m. sausio 10 d. gauto teismo leidimo pagrindu buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinta Vilniaus rajono 3-ojo notaro biuro notaro, pagal kurią buvo parduotas nepilnamečiams vaikams priklausantis butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, už 154 000 Eur sumą.

Buto pirkėjai už butą atsiskaitė. Šį faktą patvirtina 2017 m. sausio 16 d. pakvitavimas, patvirtintas Vilniaus rajono 3-ojo notaro biuro notaro, ir Luminor Bank AB pareiškėjų sąskaitos išrašai. Atsižvelgdama į augančių nepilnamečių vaikų poreikius ir interesus bei siekdama pagerinti nepilnamečių vaikų gyvenamąsias sąlygas, pareiškėjų įstatyminė atstovė N. P. pradėjo investuoti pareiškėjų pinigines lėšas į gyvenamojo namo statybą žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Dėl šio žemės sklypo pirkimo sudaryta 2018 m. gegužės 25 d. preliminarioji žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 9 d. nutartimi byloje nutarė išduoti pareiškėjai N. P. leidimą investuoti nepilnamečiams vaikams priklausančias lėšas, esančias jų sąskaitose, į gyvenamojo namo statybą žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjams lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) įgyjant dalinės nuosavybės teises į nurodytus nekilnojamuosius daiktus. Šiuo metu minėtame žemės sklype iš pareiškėjų piniginių lėšų yra baigtas statyti statinys. Šį faktą patvirtina Deklaracija apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą).

Taigi pareiškėjų pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai savo piniginėmis lėšomis, ūkio būdu ir pasitelkdami rangovus, sukūrė (pastatė) namą, todėl būtent jie yra teisėti nekilnojamojo daikto savininkai. Aplinkybė, kad pareiškėjų įstatyminė atstovė N. P. yra nurodoma statytoja Deklaracijoje, nesudaro pagrindo atsisakyti registruoti pareiškėjų nuosavybės teises į statinį. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje įtvirtintas apibrėžimas, kas yra statytojas (užsakovas) – tai Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis asmuo, juridinis asmuo ar kita užsienio organizacija, kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitai užsienio organizacijai).

Taigi statytojas (užsakovas) yra tas asmuo ar asmenys, kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas. Atsižvelgiant į tai, kad būtent pareiškėjų pinigines lėšos buvo investuotos į statinį, yra akivaizdu, jog N. P. Deklaracijoje tik formaliai nurodoma kaip statytoja. Taip yra dėl to, kad būtent N. P. uzufrukto teise tvarko pareiškėjų pinigines lėšas bei atsižvelgiant į pareiškėjų jauną amžių atstovavo jiems organizuojant statinio statybą. Tai, kad būtent pareiškėjų lėšos buvo investuotos į statinį, patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-98-967/2019 (toliau – ir 2019 m. kovo 1 d. nutartis).

Iš šios nutarties matyti, kad jau 2017 m. pradžioje pareiškėjai, atstovaujami įstatyminės atstovės N. P., sudarinėjo rangos sutartis su rangovais, o už rangos darbus bei medžiagas buvo atsiskaitinėjama iš pareiškėjų piniginių lėšų.

1.4. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad tarp pareiškėjų bei N. P. nėra ginčo, jog nuosavybės teises į statinį įgijo būtent pareiškėjai. Šį faktą patvirtina būtent ta aplinkybė, kad pati N. P., atstovaudama pareiškėjus, kreipėsi į teritorinį registratorių, prašydama registruoti pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teises į statinį. Akivaizdu, kad į šį faktą neatsižvelgė ir jo nevertino tiek teritorinis registratorius, tiek centrinis registratorius. Be to, tai, kad būtent pareiškėjų piniginės lėšos yra investuotos į statinio statybą, patvirtina pareiškėjų sąskaitų išrašai (2019 m. birželio 11 d.). Iš šių išrašų matyti, kad banko sąskaitose, į kurias buvo pervestos piniginės lėšos (net 144 000 Eur), gautos už buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimą, šiuo metu yra vos 1,81 Eur piniginių lėšų.

1.5. Nurodyti argumentai patvirtina, kad atsisakymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis sukurtų teisinio neapibrėžtumo situaciją bei kliudytų tikriesiems daikto savininkams valdyti, naudotis ir disponuoti savo nuosavybe (pvz., gaunant leidimus rekonstrukcijai, renkant lėšas remontui ir pan.). Atsisakymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams ir reiškia, kad formaliesiems kriterijams suteikiamas prioritetas, nors pateikti duomenys patvirtina, kad statinys sukurtas pareiškėjų lėšomis.

2. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti 15,36 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Nagrinėjamu atveju ginčo, kad gyvenamojo namo statyba yra teisėta, nėra. Statinio statybos teisėtumą patvirtina Deklaracija, kuri yra Statybos įstatymo nustatyta tvarka patvirtinta ir įregistruota Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos. Šiuo atveju yra kilęs ginčas, ar pakanka dokumentų pareiškėjų nuosavybės teisėms Nekilnojamojo turto registre į statinį įregistruoti. Registrų centras, atsižvelgdamas į įstatymo leidėjo priskirtą kompetenciją, nesprendžia, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis daiktas, nes jam įstatymais nesuteikti įgaliojimai priimti savarankiškus sprendimus, keičiančius nekilnojamojo turto objektų teisinį statusą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą.

2.2. Šiuo atveju namas yra naujai pastatytas, todėl nuosavybės teisės į jį atsirado CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytu pagrindu – pagaminant naują daiktą. Taigi Deklaracija yra pagrindas ne tik įrašyti statinio kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, bet ir registruoti Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teises į jį (Statybos įstatymo 2 str. 99 d., 28 str. 2 d.). Pareiškėjų įstatyminės atstovės pateiktoje Deklaracijoje nurodyta, kad gyvenamojo namo statytoja yra N. P., todėl iš pateiktų teritoriniam registratoriui dokumentų nei teritorinis registratorius, nei Komisija negalėjo spręsti, kad nuosavybės teisės į naujai pastatytą statinį atsirado kam nors kitam, o ne N. P.. Pareiškėjų su skundu Komisijai pateikta 2018 m. gegužės 25 d. preliminarioji žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis numato, kad pagrindinė sutartis turi būti sudaryta iki 2018 m. gruodžio 1 d., taip pat joje nurodyta, kad yra trys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkėjai, kurie 0,0820 ha žemės sklypą įsipareigoja pirkti dalimis. Ši sutartis nėra susijusi su žemės sklype pastatytu gyvenamuoju namu ir nuosavybės teisėmis į jį, ji tik patvirtina, kad įsigyti žemės sklypą nuosavybėn ketina (ketino) ne tik pareiškėjai, bet ir N. P.. Įvertinus tai, darytina išvada, kad, tenkinus pareiškėjų 2019 m. vasario 25 d. prašymą, būtų viršyta Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencija, nes pareiškėjai teritoriniam registratoriui nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų nuosavybės teises į statinį. Kaip nurodyta, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas daiktines teises registruoja dokumentų pagrindu ir negali įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą kito statytojo, nei nurodytas Deklaracijoje, neturėdamas tam tinkamo pagrindo.

2.3. Nekvestionuojama, kad pareiškėjai, veikdami per įstatyminę atstovę, pardavė jiems nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį daiktą, kad šis sandoris buvo įvykdytas laikantis įstatymų ir už parduotą nekilnojamąjį daiktą lėšos buvo pervestos būtent į pareiškėjų sąskaitas. Būtent šias aplinkybes įrodo prie skundo Komisijai pateikti dokumentai: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutarties kopija, 2017 m. sausio 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir tos pačios dienos pakvitavimo kopijos, 2017 m. sausio 10 d.–2017 m. sausio 13 d. sąskaitų išrašai. Registrų centras nekelia klausimo, ar pareiškėjams pakanka (pakako) lėšų gyvenamojo namo statybai, o Komisijos sprendime tik pažymėta aplinkybė, kad gyvenamasis namas vienoje byloje pažymėtas kaip baigtas statyti 100 proc. dar 2017 m., o kitoje – jo statybos baigimo metai nurodyti 2018 m. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad, teismui 2018 m. liepos 9 d. išdavus leidimą investuoti lėšas į gyvenamojo namo statybą, šio statinio statybinė vertė (atkūrimo kaštai) nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. spalio 15 d. (kadastro duomenų nustatymo datos) padidėjo tik 18 000 Eur, o vidutinė rinkos vertė padidėjo tik 3 000 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartis (kuri pridėta prie skundo teismui) yra be parašų, nėra duomenų apie šio procesinio sprendimo įsiteisėjimą. Taip pat teismo nutartyje nėra gyvenamąjį namą identifikuojančių duomenų ir šiame dokumente nėra nustatomos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (civilinė byla dėl skolos priteisimo). Vien nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas pripažinti šį dokumentą netinkamu pagrindu pareiškėjų nuosavybės teisėms į gyvenamąjį namą registruoti. 2019 m. birželio 11 d. sąskaitų išrašai tik parodo, kad jose nėra pinigų, tačiau tai nėra tinkami dokumentai nuosavybės teisių registravimui. Tad Komisijai ir teismui pateikti dokumentai (kurie neturėtų būti vertinami sprendžiant, ar Skyrius ir Komisija priėmė pagrįstus sprendimus) taip pat nepatvirtina pareiškėjų nuosavybės teisių į namą.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu prašė tenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti atlyginti N. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsisakymas įregistruoti pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teises į statinį prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams ir reiškia, kad formaliems kriterijams suteikiamas prioritetas, nors pateikti duomenys patvirtina, kad statinys sukurtas pareiškėjų lėšomis. Pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjai savo piniginėmis lėšomis, ūkio būdu ir pasitelkdami rangovus, sukūrė (pastatė) nekilnojamąjį daiktą, todėl būtent jie yra teisėti nekilnojamojo daikto savininkai.

Aplinkybė, kad pareiškėjų įstatyminė atstovė N. P. yra nurodoma statytoja Deklaracijoje, nesudaro pagrindo atsisakyti registruoti pareiškėjų nuosavybės teises į statinį. Statytojas (užsakovas) yra tas asmuo ar asmenys, kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (Statybos įstatymo 2 str. 99 d.) Atsižvelgiant į tai, kad būtent pareiškėjų piniginės lėšos buvo investuotos į statinį, yra akivaizdu, jog N. P. Deklaracijoje tik formaliai nurodoma kaip statytoja. Taip yra dėl to, kad būtent N. P. uzufrukto teise tvarko pareiškėjų pinigines lėšas bei atsižvelgiant į pareiškėjų jauną amžių atstovavo jiems organizuojant statinio statybą.

Be to, tai, kad Deklaracijoje būtų nurodytas pilnametis asmuo, rekomendavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos darbuotojai, N. P. aiškiai paklausus dėl vaikų nurodymo statytojais, atsakydami, jog statytoju gali būti tik pilnametis asmuo. Tačiau tai niekaip nepakeitė fakto, kad statomas namas yra vaikų nuosavybė, o tik statymo organizavimo funkcijai įgyvendinti buvo pasitelkta įstatyminė atstovė N. P., ją ir nurodant statytoja. Tai, kad būtent pareiškėjų lėšos buvo investuotos į statinį, patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartis.

Aplinkybė, kad statinio statybos baigtumas dar 2017 m. liepos 17 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodomas 100 proc., o teismo leidimas investuoti pareiškėjų pinigines lėšas išduotas tik 2018 m. liepos 9 d., taip pat nesudaro pagrindo atsisakyti registruoti pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teises į statinį. Kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartis patvirtina, jog pareiškėjai pinigines lėšas į statinio statybą investavo dar 2017 m. Be to, tai, kad būtent pareiškėjų piniginės lėšos yra investuotos į statinio statybą, patvirtina pareiškėjų sąskaitų išrašai 2019 m. birželio 11 d.

Atsisakymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis sukurtų teisinio neapibrėžtumo situaciją bei kliudytų tikriesiems daikto savininkams valdyti, naudotis ir disponuoti savo nuosavybe. Atsisakymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams ir reiškia, kad formaliesiems kriterijams suteikiamas prioritetas, nors pateikti duomenys patvirtina, kad statinys sukurtas pareiškėjų lėšomis. Teritorinio registratoriaus sprendimas turi būti panaikintas jau vien tuo pagrindu, jog šis yra be motyvų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Skyriaus sprendimą ir Komisijos sprendimą, taip pat įpareigojo atsakovą VĮ Registrų centrą įregistruoti pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teises (po ½) dalį į nekilnojamąjį daiktą – vienbutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje; pareiškėjų bei trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino ir priteisė pareiškėjams bei trečiajam suinteresuotam asmeniui iš atsakovo VĮ Registrų centro 992,2 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl teritorinio ir centrinio registratorių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (dėl to, ar pakanka pareiškėjų pateiktų dokumentų jų nuosavybės teisėms į statinį įregistruoti).

7. Teismo vertinimu, pareiškėjų motinai sąžiningai veikiant ir nurodžius, kad pastatytas daiktas yra jos vaikų, o ne jos, ginčijami sprendimai yra neprotingai motyvuoti (ypač įvertinus tai, kad tėvai privalo tvarkyti vaikų turtą išimtinai vaikų interesais (CK 3.186 str. 1 d.), o nepilnamečio vaiko turtą tvarkantys tėvai neturi teisės tiesiogiai ar per tarpininkus įsigyti savo nuosavybėn šio turto ar teisių į jį (CK 3.186 str. 3 d.). Priešingas aiškinimas reikštų, kad nuosavybės teisių registravimas tėvų (motinos) vardu pažeistų imperatyvią įstatymo normą arba sudarytų teisinį vakuumą, kai pastatytas daiktas apskritai neregistruojamas. Todėl tiek teritorinis registratorius, tiek centrinis registratorius tinkamai neįvertino pateiktų duomenų, todėl priėmė iš esmės neteisėtus sprendimus, kurie turi būti naikintini. Be to, pabrėžtina, kad teismo posėdžio metu atsakovų atstovė negalėjo paaiškinti, kokių dar duomenų reikia pateikti, kad būtų įrodoma pareiškėjų nuosavybė. Registrų centras įpareigotinas įregistruoti pareiškėjų bendrosios dalinės nuosavybės teises (po 1/2) dalis į nekilnojamąjį daiktą – vienbutį gyvenamąjį namą.

8. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovai prašo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau tenkinant pareiškėjų skundą, atsakovai neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šioje byloje, priešingai nei pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo, kurie taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos), t. y. atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti bendra 992,2 Eur suma už skundo ir atsiliepimo į skundą parengimą (įskaitant konsultacijas, atstovavimą) neviršija maksimalaus dydžio, ši suma laikytina adekvačia bei proporcinga, todėl priteistina iš atsakovo Registrų centro.

III. 9. Atsakovas VĮ Registrų centras padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir iš esmės nemotyvuotas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teisės aktai, nustatantys viešojo administravimo subjekto teises ir pareigas, negali būti plečiamai aiškinami, taip pat šie subjektai neturi daugiau įgaliojimų, negu nustatyta teisės aktais. Teismas visiškai nesivadovavo šia teismų praktika, perkeldamas VĮ Registrų centrui visai kitokias pareigas ir kompetencijas, nei jam suteikia teisės aktai. VĮ Registrų centras registruoja pagal jam pateiktus dokumentus, o esant juose prieštaravimų registro tvarkytojas privalo atsisakyti registruoti, taip buvo ir šiuo atveju, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, padarydamas visiškai priešingas išvadas.

9.2. Registro tvarkytojas šiuo atveju nesprendė, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis daiktas, o vertino jam pateiktus dokumentus ir nustatė juose esančius prieštaravimus: 1) 2017 m. liepos 17 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje užfiksuota, kad statinys pradėtas statyti 2016 m., o baigtas – 2017 m. 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. nutartimi leidimas, kuriuo leista investuoti nepilnamečių vaikų lėšas į statinio statybą, išduotas tik 2018 m. liepos 9 d., kai statinio statyba jau buvo 100 proc. baigta. 3) 2018 m. spalio 15 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje pakeisti statybos pabaigos metai iš 2017 m. į 2018 m. 4) Deklaracijoje statytoju nurodytas trečiasis asmuo – N. P.. 5) 2019 m. vasario 25 d. prašymu N. P. prašė registruoti nuosavybės teises į statinį ne statytojui, o pareiškėjams, todėl negalėjo registruoti pareiškėjų nuosavybės teisių. Registratorius atlieka ne vien techninį darbą, o atitinkamai privalo tikrinti registravimo fakto teisėtumą ir pagrįstumą. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas privalo patikrinti, ar dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, patvirtina prašomus registruoti faktus, ir negali interpretuoti dokumentuose esančios informacijos. Taigi registro tvarkytojui nustačius tam tikrus neatitikimus, prieštaravimus dokumentuose, daiktinių teisių negalima registruoti.

9.3. Kaip nurodyta Komisijos sprendime, esminis trūkumas, trukdęs įregistruoti pareiškėjų nuosavybės teises į statinį, buvo tai, kad pateiktuose dokumentuose yra nurodomi skirtingi asmenys, kuriems turėtų būti registruota nuosavybės teisė į jį: pateiktoje Deklaracijoje statytoju nurodyta N. P., o N. P. 2019 m. vasario 25 d. prašyme nuosavybės teisių subjektais nurodomi jos nepilnamečiai vaikai – pareiškėjai. Pildydama Deklaraciją, N. P. save, o ne savo nepilnamečius vaikus, laikė teisėta statinio statytoja. Pareiškėjų argumentas, kad Deklaracijoje N. P. nurodyta kaip statytoja, nes ji pasirašė šį dokumentą, yra nepagrįstas. N. P., nebūdama statinio statytoja, neturėjo teisės deklaruoti savęs kaip statinio statytojos. Veikdama savo nepilnamečių vaikų vardu ji privalėjo Deklaracijoje statytoju nurodyti vieną iš savo nepilnamečių vaikų (Deklaracijoje nėra galimybės įrašyti dviejų statytojų). N. P., būdama pareiškėjų įstatyminė atstovė, turėjo visas teisės aktuose numatytas priemones užpildyti Deklaraciją tikrųjų statytojų, t. y. pareiškėjų, o ne savo vardu. Tik tokiu atveju ji privalėjo pateikti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos įrodymus (pvz., vaikų gimimo liudijimus, teismo sprendimą ar pan.), kad yra įstatyminė pareiškėjų atstovė.

9.4. Teismas nepagrįstai vertino N. P. veiksmus pildant Deklaraciją ir save (o ne nepilnamečius vaikus) nurodant statytoja kaip sąžiningus. Nesuprantama, ką pirmosios instancijos eismas turėjo omenyje, nurodydamas, kad ginčijami sprendimai yra neprotingai motyvuoti. Ginčijami sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti. Teismas neanalizavo, kad N. P. galbūt nesąžiningai elgėsi, nurodydama Deklaracijoje save statytoja. Teismas taip pat nevertino, kad N. P. turi galimybę panaikinti Deklaraciją ir užpildžiusi naują deklaraciją apie statybos užbaigimą (su teisingai nurodytais duomenimis apie statinio statytoją) teikti ją tvirtinti ir registruoti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, o vėliau VĮ Registrų centrui, kad jos pagrindu būtų įregistruotos pareiškėjų nuosavybės teises į statinį. Teismas nenurodė, kokiais kriterijais teritorinis registratorius (ar centrinis registratorius) turėjo vadovautis ir nuspręsti, kuriame dokumente yra teisinga informacija apie statinio savininkus: pareiškėjos 2019 m. vasario 25 d. prašyme ar Deklaracijoje. Teismas laikė pakankamu įrodymu pareiškėjų atstovės teiginius, išsakytus teismo posėdžio metu, kad Deklaracija tik patvirtina statybos teisėtumo faktą, bet ne teisės klausimą, kad N. P. neturėjo galimybės užpildyti Deklaracijos nurodant savo nepilnamečius vaikus kaip statytojus (ar vieną iš jų). Akivaizdu, kad į atsakovo argumentus ir dėstomas aplinkybes nebuvo pateikta nei vieno argumento ar teismo išvados, taip pažeidžiant ABTĮ 86 ir 87 straipsnių nuostatas. Sutikus su teismo sprendimo motyvais ir pradėjus juos taikyti nuolatinėje Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veikloje pasidarytų nebeįmanoma užtikrinti kitų viešojo administravimo principų (pvz., įstatymo viršenybės principo).

10. Pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad:

10.1. Skundžiamas teismo sprendimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjai yra teisėti statinio savininkai, kadangi būtent iš jų piniginių lėšų statinys yra pastatytas, pagrįstai įpareigojo VĮ Registrų centrą įregistruoti jų nuosavybės teises į statinį bei panaikino Skyriaus ir Komisijos sprendimus. Kaip teisingai pažymėjo teismas, priešingas aiškinimas reikštų, kad nuosavybės teisių registravimas tėvų (motinos) vardu pažeistų imperatyvią įstatymo normą (CK 3.186 str. 3 d. įtvirtinta, jog nepilnamečio vaiko turtą tvarkantys tėvai neturi teisės tiesiogiai ar per tarpininkus įsigyti savo nuosavybėn šio turto ar teisių į jį) arba sudarytų teisinį vakuumą, kai pastatytas daiktas apskritai neregistruojamas. VĮ Registrų centro pozicija iš esmės reiškia, kad formaliems kriterijams turėtų būti teikiamas pranašumas, o tai aiškiai neatitinka teisinės valstybės reikalavimų. Nagrinėjamu atveju ne N. P., o pareiškėjų piniginės lėšos buvo investuotos į statinio statybą, todėl būtent jie yra teisėti statinio statytojai ir atitinkamai savininkai, o N. P. atliko tik įstatyminės atstovės funkciją. Atsižvelgiant į tai, kad būtent pareiškėjų piniginės lėšos buvo investuotos į statinį, yra akivaizdu, jog N. P. Deklaracijoje tik formaliai nurodoma kaip statytoja. Taip yra dėl to, kad būtent N. P. uzufrukto teises tvarko pareiškėjų pinigines lėšas bei atsižvelgiant į pareiškėjų jauną amžių atstovavo jiems organizuojant statinio statybą.

10.2. N. P. ne kartą atskleidė VĮ Registrų centrui, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnų patarimu ji buvo įrašyta kaip statytoja, nes ji atstovauja vaikus. Iš VĮ Registrų centro pozicijos galima suprasti, kad atsakovas išimtinai vadovautųsi Deklaracija ir nuosavybės teises į statinį registruotų būtent N. P. netgi neatsižvelgiant į jos pareiškimus apie tai, jog ji faktiškai nėra statytoja, o būtent pareiškėjų piniginės lėšos buvo investuotos į statinį, t. y. registruotų vien formaliu pagrindu, jog N. P. Deklaracijoje tik formaliai nurodoma kaip statytoja. Kitaip tariant, VĮ Registrų centras nepaiso N. P. sąžiningai atskleisto fakto apie uzufrukto teise pareiškėjų piniginių lėšų tvarkymą bei, atsižvelgiant į pareiškėjų jauną amžių, atstovavimą jiems organizuojant statinio statybą.

10.3. VĮ Registrų centras apeliaciniame skunde pripažįsta, kad Deklaracijoje nėra galimybės įrašyti dviejų statytojų, todėl net jei N. P. panaikintų Deklaraciją, pildant naują, statytoju būtų įrašytas tik vienas iš pareiškėjų. Tačiau net jei Deklaracijoje statytoju būtų įrašytas tik vienas iš pareiškėjų, akivaizdu, jog ir tuomet kiltų nesklandumų registruojant pareiškėjų nuosavybės teises į statinį – VĮ Registrų centras nuosavybės teises į statinį registruotų tik vienam iš pareiškėjų, kadangi ir tuomet VĮ Registrų centras išimtinai remtųsi Deklaracijoje įrašytais duomenimis ir ignoruotų kitus jam pateiktus įrodymus, taip pat ir paaiškinimus. Be to, Deklaracijos panaikinimas, naujos pildymas ir teikimas Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, o vėliau VĮ Registrų centrui užtruktų, dėl ko neproporcingai nukentėtų pareiškėjai. Statinio teisinę registraciją bei atitinkamai pareiškėjų gyvenamosios vietos deklaravimą jame būtina atlikti nedelsiant, siekiant pasinaudoti pirmumo teise pareiškėjams patekti į jų faktinei gyvenamajai vietai priskiriamą mokyklą, o šios teisės suvaržymas neproporcingai jau ilgą laiką pažeidžia pareiškėjų interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyriaus 2019 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. SPR4-105(14.5E) ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. CSPR-142 teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo (pareiškėjų įstatyminė atstovė) 2019 m. vasario 25 d. kreipėsi į Teritorinį registratorių, prašydama įregistruoti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjų vardu (po ½ dalį). Prie prašymo pridėjo 2017 m. liepos 17 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, 2018 m. spalio 15 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, 2019 m. sausio 24 d. deklaraciją apie statinio (–ių), jo (jų) dalies (–ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą/statinio (–ių), jo (jų) dalies (–ių)/patalpos (ų) paskirties pakeitimą Nr. ACCR-20-190225-00484 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. nutartį byloje Nr. eS2-26554-905/2018.

13. VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Vilniaus skyrius 2019 m. kovo 12 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame nurodė, jog 2019 m. vasario 25 d. prašymas atmestinas, kadangi pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjų nuosavybės teisių į nurodytą nekilnojamąjį daiktą atsiradimo.

14. Pareiškėjai padavė skundą Centriniam registratoriui, kuris 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu paliko nepakeistą minėtą teritorinio registratoriaus sprendimą.

15. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis nustato, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui – turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

16. Pareiškėjų nuosavybės teisėms patvirtinti teritoriniam registratoriui buvo pateikta Deklaracija ir 2018 m. liepos 9 d. nutartis.

17. 2018 m. liepos 9 d. nutartimi buvo tik duotas leidimas investuoti pareiškėjų pinigines lėšas į statinio statybą lygiomis dalimis po (1/2 dalį) įgyjant dalinės nuosavybės teises į nurodytus nekilnojamuosius daiktus. Ši nutartis buvo priimta CK 3.188 straipsnio 1 dalies 6 punkto, numatančio, kad be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės investuoti nepilnamečių vaikų pinigines lėšas, jeigu jų suma viršija dešimties minimalių mėnesinių algų dydį, pagrindu, t. y. šia nutartimi buvo išspręstas tik leidimo investuoti nepilnamečių vaikų pinigines lėšas išdavimo klausimas, tačiau šia nutartimi nėra nuspręsta dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą. Be to, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalis nustato, kad dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys. Minėtoje teismo nutartyje nėra jokių duomenų apie nekilnojamąjį daiktą. Todėl ši nutartis negali būti pripažinta dokumentu, kuriuo remiantis nekilnojamojo turto registre gali būti registruojama nuosavybės teisė.

18. Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalis nustato, kad statinių paprastasis remontas, statinių ar patalpų paskirties keitimas, kai atliekami tik statinio paprastojo remonto darbai arba statybos darbai iš viso neatliekami, nesudėtingųjų statinių ir statinių (statytojui (užsakovui) pageidaujant), kuriems pagal aplinkos ministro patvirtintą sąrašą nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, statyba (naujo statinio statyba, statinio rekonstravimas, statinio kapitalinis remontas, statinio paprastasis remontas, statinio griovimas) užbaigiami statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, atlikus statybos užbaigimo procedūras, statinį ir daiktines teises į jį privaloma įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo statybos užbaigimo akto gavimo dienos, deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimo ir įregistravimo dienos arba nuo deklaracijos apie statybos užbaigimą pasirašymo dienos (kai ji netvirtinama ir neregistruojama).

19. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą Deklaracija yra dokumentas, kuriuo remiantis nekilnojamojo turto registre gali būti registruojama statytojo nuosavybės teisė į statinį. Tačiau teritoriniam registratoriui pateiktoje Deklaracijoje nurodyta, kad gyvenamojo namo statytoja yra trečiasis suinteresuotas asmuo N. P., todėl ir Deklaracija negali būti dokumentas, kurio pagrindu pareiškėjų nuosavybės teisė į joje nurodytą gyvenamąjį namą galėtų būti įregistruota nekilnojamojo turto registre.

20. Prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d.). Kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d.).

21. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 punktas nustato, jog nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti.

22. Kadangi teritoriniam registratoriui nebuvo pateikta dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjai yra prašyme nurodyto gyvenamojo namo savininkai, todėl pripažintina, jog jie neturėjo teisės paduoti prašymą dėl nuosavybės teisės į minėtą gyvenamąjį namą įregistravimo. Taigi teritorinis registratorius pagrįstai atsisakė registruoti pareiškėjų daiktines teises, o Centrinis registratorius, pagrįstai netenkino pareiškėjų skundo dėl teritorinio registratoriaus sprendimo panaikinimo, dėl to, naikinti ginčijamus sprendimus nėra pagrindo.

23. Nepanaikinus ginčijamų sprendimų, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą įregistruoti pareiškėjų nuosavybės teises į gyvenamąjį namą.

24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

25. Atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjų 15,36 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, kurias, atsakovo teigimu, patyrė dėl atstovės vykimo į pirmosios instancijos teismo posėdį tarnybiniu automobiliu iš Kauno į Vilnių. Atsakovas nepagrindė būtinumo, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje privalėjo dalyvauti atstovė, kurios darbo vieta yra Kaune, todėl prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų M. P. ir D. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė