2020-07-01 Nr. AB-13197-3-61-3-03589-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1585-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03589-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.1; 12.6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (23.24-08) 327-9102 „Pakeisti sprendimą atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas) ir 2) 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (23.24-08) 327-9220 „Nutraukti mokestinės paskolos sutartį“ (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimas, kartu su 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu – ir sprendimai).

2. Pareiškėja nurodė, kad VMI priėmė neteisėtus ir nepagrįstus ginčijamus sprendimus, prie kurių pridėjo ir 2018 m. rugsėjo 19 d. išvadą Nr. (23.31-08)-326-7822 „Dėl ūkininkės R. A. mokestinės paskolos sutarties terminų pakeitimo“ (toliau – ir Išvada), kuria ir buvo pasiūlyta netenkinti pareiškėjos prašymo ir nepakeisti 2017 m. lapkričio 14 d. sudarytos Mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-08)-327-8562 (toliau – ir Mokestinės paskolos sutartis) sąlygų, t. y. nekeisti 136 593,00 Eur išdėstymo terminų bei nepratęsti išdėstyto termino 15 metų.

3. Pareiškėja paaiškino, jog VMI nepagrįstai, spręsdamas dėl Mokestinės paskolos sutarties sąlygų pakeitimo, pareiškėjos prašymą išnagrinėjo formaliai, neatsižvelgė į jame išdėstytus argumentus, susijusius su pareiškėjos ūkį ištikusius finansinius sunkumus, priėmė sprendimą iš esmės remdamasi tik tuo, jog jau vieną kartą buvo pakeista Mokestinės paskolos sutartis.

4. Pareiškėjos nuomone, VMI turėjo stengtis ir abiem pusėm tinkamu būdu siekti išspręsti susidariusią situaciją, tačiau priėmė ginčijamą 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, kuriuo nutraukė Mokestinės paskolos sutartį, dėl ko pareiškėja ir jos ūkis bankrutuos ir tokiu atveju nebus patenkinti ne tik valstybės turimi kreditoriniai reikalavimai, bet ir kitų kreditorių interesai. Tokiais savo veiksmais VMI pažeidė gero valdymo principą bei savo veiklos tikslus ir principus.

5. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad VMI su pareiškėja pasirašė mokestinę paskolos sutartį. Pareiškėjai nevykdant šios sutarties, ji buvo pakeista, atsižvelgiant į pareiškėjos prašymą bei esamą situaciją, buvo pasirašyta nauja Mokestinė paskolos sutartis, tačiau po jos pasirašymo pareiškėjai buvo išsiųsti 6 įspėjimai dėl pradelstų 8 sutartinių mokėjimų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja daugiau nei 1 metus nevykdė prieš tai sudarytų mokestinių paskolų sutarčių įsipareigojimų, per 10 mėnesių terminą sumokėjo 40,00 Eur pagal Mokestinę paskolos sutartį. Akivaizdu, kad pareiškėja tinkamai laiku nevykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų.

7. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą įvertino, kad pareiškėja nepateikė jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių pajamų gavimą iš ūkinės veiklos už 2017–2018 metus, finansiniai įsipareigojimai kitiems kreditoriams didėja, todėl pareiškėjos padėtis sumokėjus mokestinės nepriemokos sutartyje sulygtą sumą būtų kritinė. Taip pat, kad pareiškėjos sutuoktinio ūkio veikla yra pelninga, gaunamos labai didelės pajamos., todėl tokios aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėja, vykdydama ūkinę veiklą, galimai sąmoningai nepateikė visų su ūkine veikla gaunamų pajamų ir nevykdė tinkamai laiku Mokestinės paskolos sutarties įsipareigojimų, todėl yra nesąžininga VMI atžvilgiu.

8. VMI teigė, jog pareiškėja prašyme nenurodė jokių motyvų dėl pasirinkto 15 metų termino nustatyto Mokestinės paskolos sutartyje, tokio termino nepagrindė, nedetalizavo jos finansinės padėties stabilizavimo, nepateikė rašytinių duomenų, kurie garantuotų 136 593,00 Eur sumokėjimą per 15 metų laikotarpį, todėl buvo priimtas ginčijamas 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skunde neneigė, kad nevykdo Mokestinės paskolos sutarties įsipareigojimų, todėl argumentas, kad VMI, priimdamas ginčijamą 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, turėjo gilintis į susiklosčiusios situacijos esmę ir faktinį pagrindą bei aplinkybes, nepagrįstas. Esant sunkiai finansiniai padėčiai pareiškėjai buvo suteiktos galimybės stabilizuoti finansinę padėtį, ne kartą jai suteiktos išimtys, pakeičiant sprendimus, neprašant papildomų sąlygų – įkeitimo objektų, keista mokestinės paskolos sutartis, tačiau pati pareiškėja nesinaudojo suteikta galimybe ir nesiekė atsiskaityti su VMI, pažeidinėjo sutartinius įsipareigojimus, todėl ginčijamas 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimas priimtas pagrįstai.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

11. Teismas remiantis rašytiniais byloje esančiais duomenimis, nustatė šios bylos nagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes:

11.1. Pareiškėja pateikė 2017 m. gegužės 3 d. prašymą atidėti arba išdėstyti 136 633,00 Eur mokestinės nepriemokos skolos sumokėjimą nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 30 d. pagal grafiką. VMI viršininkas, be kita ko, vadovaudamasis Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų administravimo skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. išvada Nr. (23.31-08)-326-3470 „Dėl ūkininkės R. A. prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ (1 t., b. l. 29–32), priėmė 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-3624 (1 t., b. l. 33), kuriuo nusprendė išdėstyti pareiškėjos 136 633,00 Eur mokestinę nepriemoką laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2021 m. gruodžio 25 d. (1 t., b. l. 34–35).

11.2. Pareiškėja pateikė 2017 m. liepos 24 d. prašymą leisti pasirašyti mokestinės paskolos sutartį be papildomų sąlygų, nes neturi įkeitimo objekto (1 t., b. l. 36). VMI viršininkas, be kita ko, vadovaudamasis Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų administravimo skyriaus 2017 m. gegužės 28 d. išvada, Nr. (23.31-08)-326-5072 (1 t., b. l. 37–40), priėmė 2017 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-5753 (1 t., b. l. 41), kuriuo nusprendė išdėstyti pareiškėjos 136 633,00 Eur mokestinę nepriemoką laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2021 m. gruodžio 25 d. pagal patvirtintą grafiką (1 t., b. l. 42). Pareiškėja ir VMI pasirašė 2017 m. rugpjūčio 2 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5836 (1 t., b. l. 43–46). VMI viršininkas pareiškėjai išsiuntė 2017 m. rugsėjo 10 d. įspėjimą (1 t., b. l. 49), kuriuo pareiškėja buvo įspėta apie ketinimą nutraukti šią sudarytą mokestinės paskolos sutartį, jeigu per 20 dienų nuo šio įspėjimo įteikimo dienos nebus sumokėta 300,96 Eur. Atitinkamai buvo gautas pareiškėjos 2017 m. rugsėjo 21 d. prašymas atidėti įmokų pagal sudarytą grafiką mokėjimą ir pratęsti mokestinės paskolos sutartį (1 t., b. l. 50). VMI viršininkas, pareiškėjai išsiuntė 2017 m. spalio 20 d. įspėjimą (1 t., b. l. 51), kuriuo pareiškėja buvo įspėta apie ketinimą nutraukti nurodytą sudarytą mokestinės paskolos sutartį, jeigu per 20 dienų nuo šio įspėjimo įteikimo dienos nebus sumokėta 5 333,74 Eur. Atitinkamai buvo gautas pareiškėjos 2017 m. spalio 24 d. prašymas (1 t., b. l. 52) išdėstyti iki 2022 m. spalio 24 d. VMI viršininkas, be kita ko, vadovaudamasis Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus 2017 m. lapkričio 8 d. išvada Nr. (23.24-08)-326-7531 (1 t., b. l. 54–57), priėmė 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-8187 (1 t., b. l. 60), kuriuo nusprendė pakeisti sudarytą mokestinės paskolos sutartį, pratęsiant išdėstymo (atidėjimo) laikotarpį.

11.3. VMI su pareiškėja sudarė Mokestinę paskolos sutartį (I t., b. l. 62–65). VMI viršininkas pareiškėjai išsiuntė 2017 m. gruodžio 10 d. įspėjimą (1 t., b. l. 67), 2018 m. sausio 11 d. įspėjimą (I t., b. l. 68), 2018 m. kovo 10 d. įspėjimą (1 t., b. l. 69), 2018 m. balandžio 18 d. įspėjimą (I t., b. l. 70), 2018 m. liepos 10 d. įspėjimą (1 t., b. l. 71), 2018 m. rugpjūčio 20 d. įspėjimą (I t., b. l. 72).

11.4. Pareiškėja kreipėsi į VMI (1 t., b. l. 73, 74–75, 133) su prašymais išdėstyti Mokestinės paskolos sutarties mokėjimus 15 metų laikotarpiui. Negalėjimą laiku įvykdyti sutartinių įsipareigojimų pareiškėja grindė šeimynine padėtimi ir tuo, kad dabar yra sunki finansinė padėtis (dėl ekstremalios situacijos nukentėjo derlius), pareiškėja turi neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, taip pat pašymą pratęsti Mokestinės paskolos sutarties mokėjimus 15 metų laikotarpiui grindė tikimybe, kad nevėluos padengti įsipareigojimus, realia galimybe, kad bus atsiskaityta. Pareiškėja nurodė, kad esant galimybėms, sutartinius įsipareigojimus įvykdys anksčiau.

11.5. VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, priėmė Išvadą (I t., b. l. 179–183), kurioje nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių pažymų iš Nacionalinės mokėjimo agentūros ar rajono savivaldybės, kad pastarųjų specialistai 2017 – 2018 metais būtų užfiksavę pareiškėjos laukų būklę (kiek tai galėjo turėti įtakos stichiniai padariniai) ir kad pareiškėja buvo pasikreipusi dėl patirtų nuostolių kompensavimo. Išnagrinėjus prašymą konstatuota, kad pareiškėja prašymo nagrinėjimo metu bankų sąskaitose piniginių lėšų neturi, debitorinių įsiskolinimų nėra, o kitų šaltinių, iš kurių galėtų gauti pajamų (išskyrus darbo užmokestį), šiuo metu nėra, finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms neturi, tuo tarpu pareiškėjos sutuoktinis turi įsipareigojimų kredito ir lizingo bendrovėms, pareiškėja ir jos sutuoktinis laisvo turto, kurį galėtų įkeisti hipotekoje mokestinės nepriemokos sumokėjimui užtikrinti, neturi.

11.6. Teismas atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs, kad pareiškėjai, remiantis jos pageidavimu, mokestinė paskolos sutartis jau buvo pakeista, tačiau ji jos sąlygų ir toliau nevykdė, priimtoje Išvadoje, siūlyta netenkinti ir nepakeisti Mokestinės paskolos sutarties sąlygų, t. y. nekeisti 136 593,00 Eur išdėstymo terminų bei nepratęsti išdėstymo termino 15 metų laikotarpiui.

11.7. VMI viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 88 straipsniu ir 14 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) bei Išvada, priėmė skundžiamą 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą (1 t., b. l. 184–185), kuriuo nusprendė nepakeisti Mokestinės paskolos sutarties sąlygos – mokėjimo grafiko.

11.8. VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyrius, nustatęs, kad pareiškėja pagal Mokestinės paskolos sutartį yra nesumokėjusi 136 593,00 Eur įmokų dalies, 3 416,53 Eur palūkanų, 8,11 Eur padidintų palūkanų, 159,30 Eur palūkanų delspinigių, ir vadovaudamasis MAĮ 88 straipsniu, Taisyklių I skyriaus 9 punktu bei VI skyriaus 47, 49 ir 50 punktais, priimta 2018 m. rugsėjo 26 d. išvada Nr. (23.31-08)-326-8009 „Dėl mokestinės paskolos sutarties su R. A. nutraukimo“ (1 t., b. l. 186–187) siūlė nutraukti Mokestinės paskolos sutartį.

11.9. VMI viršininkas, vadovaudamasis MAĮ 88 straipsniu ir 14 straipsnio 7 dalimi, Taisyklėmis ir išvada, priėmė ginčijamą 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą (1 t., b. l. 189), kuriuo nusprendė nutraukti Mokestinės paskolos sutartį. Atitinkamai VMI išsiuntė pareiškėjai 2018 m. spalio 5 d. raginimą (1 t., b. l. 190–191) sumokėti mokestines prievoles.

12. Teismas remdamasis teisiniu reguliavimu ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika, darė išvadą, kad vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti (atidėti) mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Kaip matyti, įstatymų leidėjas minėta teisės norma mokesčių administratoriui suteikė tam tikrą diskreciją išdėstyti (atidėti) mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą arba atsisakyti tai atlikti. Pirmiausia akcentuotina, kad pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalį sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius dvi sąlygas, t. y. pirma, jog, nedelsiant ją (mokestinę nepriemoką) sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, ir, antra, šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

13. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus pareiškėjos finansinius dokumentus ir atsižvelgęs į nustatyta faktines aplinkybes, kad pareiškėja nevykdė sudarytų mokestinių paskolų sutarčių nustatyta tvarka, konstatavo, kad pareiškėja atitinka pirmąją sąlygą – jos finansinė padėtis yra kritinė. Visgi, byloje esantys rašytiniai įrodymai nesudarė pagrindo spręsti, jog Mokestinės paskolos sutarties pakartotinis pratęsimas suteiktų pareiškėjai galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Pareiškėja nei teismui, nei VMI nepateikė objektyvių įrodymų, kurie įrodytų, kad jos finansinė būklė stabilizuosis ir ji turės realias galimybes vėliau sumokėti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjos prašymo VMI ir skundo teismui argumentai paremti tik subjektyviomis prielaidomis, kuriomis remiantis VMI nekilo pareiga tenkinti pareiškėjos prašymo dėl mokestinės nepriemokos termino atidėjimo, todėl 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

14. Teismas pažymėjo, kad MAĮ 88 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ji nutraukiama. Atitinkamai Taisyklių 47 punkte įtvirtinta, kad sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį priima mokesčių administratorius; jis gali priimti sprendimą nutraukti su mokėtoju sudarytą mokestinės paskolos sutartį, jeigu mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Taisyklų 49 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, prieš nutraukdamas mokestinės paskolos sutartį, įteikia mokesčių mokėtojui įspėjimą apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį. Pagal Taisyklių 50 punktą, įspėjime apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį nurodomas terminas, per kurį mokesčių mokėtojas turi įvykdyti šiame įspėjime išdėstytus nurodymus.

15. Teismas vertinęs ginčijamą 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą nutraukti Mokestinės paskolos sutartį su pareiškėja, akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog prieš priimdamas sprendimą dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo, mokesčių administratorius neprivalo atsižvelgti į priežastis, dėl kurių susidarė mokestinė nepriemoka bei nebuvo vykdoma mokestinės paskolos sutartis – esminė sąlyga mokestinės paskolos sutarčiai nutraukti yra pats sutarties sąlygų nevykdymo faktas (žr. 2005 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-871/2005; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-962/2011 ir kt.).

16. Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, kad pareiškėja Mokestinės paskolos sutarties patvirtintu mokėjimo grafiko nevykdė ir tinkamai laiku nemokėjo nustatytos mokestinės nepriemokos sumos ir su ja susijusių sumų, nėra. Byloje esantys rašytiniai bylos duomenys patvirtino, kad VMI, siekdamas, kad sudaryta Mokestinė paskolos sutartis būtų vykdoma, išsiuntė pareiškėjai ne vieną įspėjimą dėl Mokestinės paskolos sutarties vykdymo.

17. Teismas atsižvelgęs į tai, kas buvo nustatyta, darė išvadą, kad 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimas, kuriuo nutraukta Mokestinės paskolos sutartis, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas, laikantis MAĮ reikalavimų ir Taisyklių nustatytos tvarkos, jo naikinti pareiškėjos skundo argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjos skundo argumentai dėl sunkios finansinės padėties, sprendžiant dėl 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, neturi teisinės reikšmės, todėl šiame kontekste teismas jų nevertino.

18. Teismas konstatavo, kad VMI iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 19. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės: panaikinti sprendimus.

20. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jos finansinė būklė šiuo metu yra kritinė ir ji susidarė ne nuo jos priklausančių aplinkybių.

21. Pareiškėja paaiškina, kad yra ūkininkė ir jos pajamos priklauso nuo rudenį nuimamo derliaus.

22. Pareiškėja pažymi, jog ūkininkauja jau pakankamai daug metų ir dėl to žino, kad nuolat negali būti sausra arba lietingi metai, nes tai daugiau išimtys, o ne taisyklės, todėl prašydama leidimo susimokėti mokestinę nepriemoką per ilgą laikotarpį, pareiškėja elgėsi sąžiningai.

23. Pareiškėjos nuomone, jos mokestinės nepriemokos suma neturi iš esmės jokios įtakos valstybės biudžeto stabilumui, tačiau visą sumą mokėti iš karto, pareiškėjai yra nepakeliama, tačiau per ilgą laiką, ją galėtų sumokėti.

24. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsakovas nurodo, kad įrodymus galinčius patvirtinti aplinkybes, jog asmens finansinė padėtis stabilizuosis ir turės realias galimybes vėliau sumokėti mokestinę nepriemoką, turi teisę pateikti teigianti šalis, kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nenumato nei teismui, nei atsakovui teisės įpareigoti kitą šalį teikti įrodymus ar nurodyti, kokius įrodymus pateikti.

26. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjos apeliaciniame skunde teiginys, jog ji turėtų galimybę per ilgą laiką atsiskaityti su valstybe sumokėdama mokestinę nepriemoką, suponuoja nuomonę, kad būtent pati pareiškėja žino savo finansinės padėties stabilizavimo galimybes bei vėliau atsirasiančias realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką, todėl ji turėjo teisę pateikti tokius įrodymus.

27. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjos pagrindinis argumentas Mokestinės paskolos sutarties nevykdymo yra oro sąlygos lemiančios derliaus mastą, todėl pareiškėjos argumentas, kad orai bus palankūs yra subjektyvi nuomonė bei spėliojimai, nes nėra objektyviai realios galimybės numatyti artimiausių 15 metų oro sąlygų, kurie turi tiesioginę įtaką derliui.

28. VMI paaiškina, kad VMI prie FM tinkamai vykdė mokesčių administratoriaus funkcijas (MAĮ 25 str.), bei pareigas (MAĮ 32 str.) ir teises (MAĮ 33 str.), priimti sprendimai pagrįstas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, mokesčių mokėtojų lygiateisiškumo principu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl VMI 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą, ir 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta nutraukti Mokestinės paskolos sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių, kad išdėsčius mokestinės nepriemokos mokėjimą bus stabilizuota jos ekonominė būklė ir kad ji turės realių galimybių atsiskaityti su biudžetu per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpį, o aplinkybė, jog nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.

31. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad šiuo metu jau finansinė būklė yra kritinė, tačiau ūkininkauja ilgą laiką ir žino, kad pagerėjus situacijai, per ilgą laiką ji galėtų sumokėti mokestinę nepriemoką.

32. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).

33. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

34. Mokesčių mokėtojo teisė į mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą ir (arba) išdėstymą įtvirtinta MAĮ 88 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti, mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu, šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pateikimą ir nagrinėjimą, sprendimo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą priėmimą ir vykdymą, mokestinės paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo sąlygas, sprendimo pakeisti mokestinės paskolos sutartį ir ją nutraukti priėmimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. 1K-293 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) patvirtintos Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės.

35. Įrodinėjimas ne teismo administraciniame procese priklauso nuo ginčo santykių pobūdžio, nuo teisinio minėto santykio reglamentavimo. Tokiais atvejais, kai viešojo administravimo subjektui yra pateikiamas fizinio ar juridinio asmens prašymas, kuriuo prašoma taikyti jų atžvilgiu tam tikras išimtis, paprastai įrodinėjimo pareiga tenka prašymą teikiančiam asmeniui. Teisės normos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos atidėjimą ar išdėstymą, įtvirtina aiškią mokesčio mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Taigi pagrindinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-220/2014). Mokesčių mokėtojas, teikiantis mokesčių administratoriui prašymą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo pagal MAĮ 88 straipsnį, prašo taikyti jo atžvilgiu tam tikrą išimtį iš mokesčių mokėjimo visuotinio privalomumo principo, kuriuo remiantis kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 str.).

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju spręsdamas dėl pareiškėjos mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo atsakovas pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje (taip pat Taisyklėse) jam suteiktą diskreciją privalėjo įvertinti ir duomenis, ar pareiškėja, išdėsčius jos mokestinės nepriemokos mokėjimą, bus pajėgi atsiskaityti per jos prašyme nurodytą laikotarpį. Kaip minėta, pareiga pagrįsti šią aplinkybę tenka pareiškėjui, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas Inspekcijos veiksmų priimant ginčijamą 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą teisėtumą, pagrįstai vertino ir aplinkybę, ar pareiškėja pateikė prašyme nurodytas aplinkybes apie prastą finansinę būklę bei galimybes atsiskaityti su biudžetu patvirtinančius dokumentus.

37. Aiškindamas Nutarties 8 punkte paminėtas MAĮ nuostatas, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygom: 1) kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus; taip pat 2) kai nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Taip pat LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo instituto paskirtis yra užtikrinti įmonių veiklos tęstinumą, todėl esminis kriterijus, kurį turi įvertinti mokesčių administratorius yra įmonės mokumo palaikymas, kuris vėliau leistų įmonei visiškai įvykdyti mokestinę prievolę (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3585/2001, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3250-575/2016, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-876-556/2018). Pastaroji LVAT praktika mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) yra aktuali, vertinant, inter alia (be kita ko) mokesčių administratoriaus sprendimą dėl mokesčių mokėtojo – ūkininko – pateikto prašymo atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.

38. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad mokesčių administratorius, priimdamas administracinį sprendimą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo, yra saistomas inter alia (be kita ko) gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Tai reiškia, kad, įgyvendindamas MAĮ 88 straipsnyje įtvirtintą diskreciją spręsti dėl mokesčio mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, mokesčių administratorius privalo užtikrinti, kad šioje administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Taip pat iš gero administravimo principo imperatyvų mokesčių administratoriui kyla pareiga MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje numatytą sprendimą priimti įvertinus visas mokesčių mokėtojo pateiktais įrodymais pagrįstas tokiam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, be kita ko, susijusias su mokesčių mokėtojo mokumo palaikymu, kuris vėliau leistų mokesčių mokėtojui visiškai įvykdyti mokestinę prievolę.

39. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad ji ūkininkauja daug metų ir žino, kad nuolat negali būti sausra arba lietingi metai, nes tai daugiau išimtys, o ne taisyklės, tačiau remiantis bylos duomenimis, pareiškėja Inspekcijai ir teismui nepateikė informacijos apie tai, kad išdėsčius mokestinės nepriemokos mokėjimą, pareiškėja būtų pajėgi ją sumokėti. Minėti pareiškėjos argumentai vertintini kritiškai.

40. Pažymėtina, kad VMI siekdamas, kad sudaryta Mokestinės paskolos sutartis būtų vykdoma, pareiškėjai išsiuntė ne vieną įspėjimą dėl Mokestinės paskolos sutarties vykdomą. Į šią aplinkybę atsižvelgė pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą.

41. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad mokesčių administratorius, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, nepažeidė bendrųjų teisės ir gero administravimo, apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų, todėl tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus duomenis ir padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė MAĮ 88 straipsnyje 2 dalyje nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai išaiškinęs teisės aktų nuostatas ir išnagrinėjęs bylos duomenis, teisingai sprendė, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį sprendimą, tinkamai įgyvendino savo diskreciją išspręsti klausimą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo.

42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė