2016-04-25 Nr. AB-8946-3-61-3-06145-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-92-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-0145-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. vasario 4 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas (nuo 2009 m. sausio 6 d. – 14 kategorija, nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 4 d. – 12 kategorija), jam buvo suteikta trečia kvalifikacinė kategorija. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 1 priedo pakeitimu, nustatančiu sumažintus pareiginės algos koeficientus, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 30 straipsnio pakeitimu, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjo teigimu, jo darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis jam turi būti grąžinta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tikėtina, jog įstatymų leidėjas gali nepaisyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluoto ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančio reikalavimo nustatyti kompensavimo mechanizmą.

Atsakovai Tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį.

Atsakovai nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė dėl to, kad ginčo laikotarpiu Tarnyba vykdė galiojančius įstatymus, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Atsakovai akcentavo, kad Tarnybos veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų. Atsakovai paaiškino, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui įgyvendinti reikalingas naujas teisinis reguliavimas, t. y. įstatymų leidėjui yra iškilusi pareiga nustatyti neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą, o nesant teisinio reguliavimo, nustatančio negautų pajamų kompensavimo būdus, įvykdyti pareiškėjo prašymą nėra nei teisinių, nei finansinių galimybių. Teismui nusprendus tenkinti skundą, atsakovai prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senatį bei atidėti sprendimo vykdymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Tarnybos priteisė pareiškėjui 5 859,95 Lt (1 697,16 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., bei nustatė Tarnybai šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo užimamą pareigybę ir turimą kvalifikacinę kategoriją, padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją, pareiginės algos sumažinimas lėmė ir mažesnių priedų už suteiktą tarnybinį rangą ir tarnybos stažą išmokėjimą. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Teismo vertinimu, senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos, o pareiškėjas skundą teismui padavė 2013 m. spalio 31 d., todėl reikalavimui priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą. Teismas, pritaikęs ieškinio senatį, priteisė pareiškėjui iš Tarnybos, su kuriuo pareiškėjas yra susijęs tarnybos teisiniais santykiais, 5 859,95 Lt (1 697,16 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų lėšų tvarką, teismas konstatavo, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovai Tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo R. Š. skundas būtų atmestas.

Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, sprendimo įvykdymą siedamas su pažeistų teisių gynimo termino pabaiga, plečiamai aiškino įvykdymo sąvoką. Atsakovai paaiškina, kad pareiškėjo darbo užmokestis buvo ne tik sumažintas, bet ir išmokėtas, todėl atitinkamos normos įgyvendintos iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo, o Tarnyba, sumažindama ir išmokėdama darbo užmokestį, veikė teisėtai. Atsakovai pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ne tik konstatavo atitinkamų teisės aktų prieštaravimą Konstitucijai, bet ir nurodė, kokie turėtų būti tolesni įstatymų leidėjo žingsniai – ne tik pakeisti Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas, bet ir numatyti kompensavimo tvarką. Atsakovų teigimu, įstatymų leidėjo delsimas nustatyti atitinkamą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą nelaikytinas nepagrįstu, jis vertintinas kaip pateisinamas objektyviomis aplinkybėmis, tokiomis kaip valstybės finansinės galimybės ir tarptautiniai įsipareigojimai. Atsakovai pažymi, kad įstatymų leidėjo veiksmai rodo aiškias intencijas kompensuoti Lietuvos Respublikos piliečių praradimus, susijusius su priimtais ir vėliau prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintais teisės aktais.

Atsakovai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi iki 2015 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovų teigimu, šiuo metu nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi Tarnyba galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusių Valstybės tarnybos įstatymo ir Statuto 30 straipsnio nuostatų taikymo, o įvertinę tokio teisės akto nebuvimo priežastis, atsakovai teigia, kad šiuo metu nėra pakankamo teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą darbo užmokesčio sumą. Atsakovai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A552-519/2013; A146-1252/2014; A662-1667/2014; A492-1466/2014) ir teigia, kad darbo užmokesčio nepriemoka turėjo būti priteista iš Lietuvos valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. Š. (valstybės tarnautojai) 2009–2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu iki 2010 m. spalio 31 d. ėjo 14 kategorijos, nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. vasario 3 d. – 12 kategorijos, o nuo 2013 m. vasario 4 d. – 10 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje, turėjo trečią kvalifikacinę kategoriją. Iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, Tarnybos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Pagal Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. balandžio 13 d.) 30 straipsnio 1 dalį Tarnybos pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos, Tarnybos pareigūnų pareiginė alga, priedas už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją ir priemokos mokami Valstybės tarnybos įstatymo ir šio Statuto nustatyta tvarka. Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas).

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Statuto 30 straipsnio 4 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog Tarnybos pareigūnams priedas pagal Valstybės tarnybos įstatymą už trečią kvalifikacinę kategoriją sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę kategoriją – 45 procentus pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Statuto 30 straipsnio 4 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę kategoriją sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę kategoriją – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. vasario 3 d., kai pareiškėjas ėjo 14 (nuo 2010 m. lapkričio 1 d. – 12) kategorijos pareigas, sumažinus pareiginės algos koeficientą ir nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydį.

Byloje nėra ginčo, kad Tarnyba, vadovaudamasi tuo metu galiojusiomis Įstatymo ir Statuto redakcijomis, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėjas, manydamas, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžių) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo ir Statuto 30 straipsnio 4 dalies nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovai neginčija aplinkybės, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl sumažintų karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžių taikymo susidarė pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (5 859,95 Lt (1 697,16 Eur)), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjas skunde laikėsi pozicijos, kad jam nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam visą darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama atsakovų ir pareiškėjo išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisti jam dalį darbo užmokesčio nepriemokos priėmimo, Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1, 3 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d., bei Statuto 30 straipsnio 4 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį, kad tikėtina, jog įstatymų leidėjas gali nepaisyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluoto ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančio reikalavimo nustatyti kompensavimo mechanizmą, tačiau Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjo teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos, išskyrus už tą laikotarpį, kuriam taikytina ieškinio senatis, priteisimą iš Tarnybos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-575/2016; 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-552/2016; kt.).

Iš atsakovų apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovai nesutinka su ta skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundo reikalavimas buvo tenkintas, tačiau pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo reikalavimas yra atmestas (dėl ieškinio senaties taikymo), nėra apskųsta, todėl ji paliekama nepakeista.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš esmės netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų atsakovų apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama sprendimo dalis, kuria priteista pareiškėjui iš atsakovo Tarnybos 5 859,95 Lt (1 697,16 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalis, susidariusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., ir nurodoma, kad pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Atmesti pareiškėjo R. Š. skundą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė