2018-02-28 Nr. AB-4069-3-62-3-02426-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1582-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02426-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. A. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas pažymėjo, kad Ligoninėje buvo kalinamas netinkamomis, nežmoniškomis, žeminančiomis sąlygomis. Neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Ligoninės patalpos buvo perpildytos, ankštose kamerose buvo laikoma po 6-8 asmenis, jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Tualetai kamerose nebuvo atitverti nuo gyvenamosios patalpos ir neužtikrino privatumo. Pasivaikščioti pareiškėjas buvo vedamas tik vieną valandą per parą, o esant blogam orui pareigūnai atsisakydavo išvesti į lauką. Patalpose buvo drėgna, šalta, veisėsi parazitai, kenkėjai. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas nurodė patyręs dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, depresiją, pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2013-2015 metų laikotarpiu Ligoninėje buvo laikomas vieną kartą – nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. kovo 19 dienos. Pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30. Konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma patalpoje nėra, tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu, specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso reikalavimų. Atsakovas pažymėjo, kad įstaigos sanitarinių patalpų būklė atitinka nustatytus reikalavimus, sanitarinių mazgų sienelės siekia 1,5 m. Patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau, o visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Atsakovas pažymėjo, kad patalpose oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą – Higienos pasą, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi ligoninės veiklai vykdyti. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais ir nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Ligoninėje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2016 m. lapkričio 24 d., todėl skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

7. Teismas, remdamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad, jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus ar sveikatos pablogėjimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas akcentavo, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, taip pat ir teismo posėdžio metu, pareiškėjas nepateikė prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms teismas atsakovo prašymą tenkino ir skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 23 d. taikė trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai teismas nevertino pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, sietinų su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu.

8. Teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Ligoninėje laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 31 dienos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) Ligoninėje laikomas nebuvo, iš esmės to neneigė ir pats pareiškėjas, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 9. Pareiškėjas S. A. apeliaciniu skundu prašo atnaujinti senaties terminą dėl svarbių priežasčių ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

10. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas netikrino, dėl kokių ligų ir kokiomis sąlygomis bei kuriuo laikotarpiu jis buvo laikomas Ligoninėje. Pareiškėjas paaiškina, kad pataisos namuose nėra jokių knygų su įstatymais, kurių pagalba būtų galima kreiptis į teismą. Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo leidžiama tik vieną valandą pasivaikščioti, kameroje buvo pilna žmonių, iš kriauklės bėgdavo tik šaltas vanduo, kameros sienos buvo purvinos, kai kuriose vietose padengtos pelėsiu, tualetas neatskirtas nuo pagrindinės patalpos, nebuvo ventiliacijos. Pareiškėjo teigimu, tokios sąlygos jį paveikė morališkai ir psichologiškai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam nebuvo duodamas dietinis maistas, nebuvo paruošti dokumentai dėl jo neįgalumo, jis nebuvo gydomas.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo manymu, teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus, priimtą sprendimą grindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui S. A. už kalinimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2013 – 2015 metų laikotarpiu teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

13. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 – 2015 metų laikotarpiu Ligoninėje buvo laikomas vieną kartą – nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. kovo 19 dienos. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, 1.127 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. lapkričio 24 d. praleidęs senaties terminą skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 23 dienos. Kauno apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl skundą šioje dalyje atmetė. Kadangi laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas Ligoninėje nebuvo laikomas, teismas ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

14. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde išvardindamas, jo manymu, teisės aktų reikalavimų neatitinkančias sąlygas, kuriomis jis buvo laikomas Ligoninėje, ir prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių. Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas netikrino, kuriuo laikotarpiu pareiškėjas buvo Ligoninėje, taip pat nurodo, kad, nesant pataisos įstaigoje knygų su įstatymais, jam buvo apsunkinta galimybė kreiptis į teismą.

15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

16. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

17. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo jo buvimo Ligoninėje 2013 m. kovo 14 d. – 2013 m. kovo 19 d. laikotarpiu, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas netikrino, kiek kartų pareiškėjas buvo Ligoninėje, byloje esantis Ligoninės 2017 m. kovo 6 d. raštas Nr. S-1238 (b. l. 28) patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatyto laikotarpio, kai pareiškėjas buvo laikomas Ligoninėje, teisingumą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje neneigė, jog nebuvo laikomas Ligoninėje ginčo laikotarpiu, dėl kurio pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 31 dienos.

18. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

20. Nagrinėjamu bylos aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Tokių aplinkybių pareiškėjas nepateikia ir apeliaciniame skunde. Pasisakydama dėl apelianto tvirtinimo, kad pataisos įstaigoje jam nebuvo prieinami įstatymai, teisėjų kolegija pažymi, kad pareigūnai neturi pareigos supažindinti pareiškėjo su įvairiais teisės aktais, o kliūčių skųstis buvimas byloje nenustatytas ir įrodymais neparemtas, todėl tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

21. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti skundo reikalavimus, kas suponuoja, kad ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė ir netikrino, dėl kokių ligų ir kokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas Ligoninėje. Kadangi, kaip minėta, pagal bylos duomenis pareiškėjas nebuvo laikomas Ligoninėje laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą ir šioje dalyje.

22. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė