2018-01-26 Nr. AB-1944-3-61-3-05536-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-722-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05536-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 18.1; 18.4.2; 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Č. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 49SF-1428-(14.49.104.); 2) panaikinti NŽT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 1SS-2503-(7.5.); 3) įpareigoti NŽT priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pretendentės S. K. vardu, grąžinant natūra žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas) 5062/6750 dalį, reikalingą gyvenamojo namo ir kitų statinių eksploatacijai (toliau – ir ginčo žemės sklypas); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jos senelė S. K. yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų S. ir F. T. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemės sklypą, buvusiuose (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini) mieste. Prašymą atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemės sklypą buvusių savininkų duktė S. K. pateikė 1992 m. kovo 24 d. Prašomas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – žemės grąžinimas natūra turėtoje vietoje. Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 3/4 gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Ši pareiškėjai priklausanti gyvenamojo namo ir kiemo statinių dalis stovi ant žemės sklypo, į kurią pareiškėjos senelė S. K. pretendavo atkurti nuosavybės teises. Pareiškėja nurodė, kad aplinkybė, jog ginčo žemės sklypas yra užstatytas jai priklausančiais statiniais, nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į užstatytą žemės sklypo dalį S. K. vardu. Pažymėjo, kad tais atvejais, kai pagal dokumentus matyti, jog turto paveldėtojai, paveldėję žemės sklype esančius statinius, paveldės ir šiais statiniais užstatytą žemės sklypą, turi būti priimamas sprendimas atkurti nuosavybės teises mirusiojo vardu, grąžinant natūra užstatytą žemės sklypą. Pareiškėja teigė, kad nepraleido termino skundui šioje byloje paduoti.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. NŽT paaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi būti vykdomas tik mirusios pretendentės S. K. vardu. S. K. 1992 m. kovo 24 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, kad pretendentė iki mirties būtų valdžiusi ant ginčo žemės sklypo esančius statinius ar jų dalį. Siekiant atkurti nuosavybės teises į užstatytą žemės sklypą, yra būtina, kad pretendentas iki savo mirties būtų naudojęs žemės sklypą ir jame nuosavybės teise valdęs statinius. NŽT, atsižvelgdama į aplinkybę, kad pretendentė S. K. iki savo mirties nuosavybės teise neturėjo jokių statinių žemės sklype, pagrįstai atsisakė atkurti jai nuosavybės teises grąžinant ginčo žemės sklypą natūra. Žemės sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei ir negrąžinamas natūra. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad apie negalimumą atkurti nuosavybės teises S. K. vardu pareiškėja sužinojo nuo NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 49SF-437 įteikimo pareiškėjos įgaliotam atstovui, todėl pareiškėja turėtų būti laikoma praleidusia vieno mėnesio terminą ginčijamiems sprendimams apskųsti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino – panaikino NŽT 2015 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 49SF-1428-(14.49.104.) ir NŽT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 1SS-2503-(7.5.) bei įpareigojo atsakovą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pretendentės S. K. vardu, grąžinant natūra žemės sklypo 5062/6750 dalį, reikalingą pareiškėjai priklausančio gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių žemės sklype, eksploatacijai.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl NŽT sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjos senelės S. K. vardu atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, pagrįstumo ir teisėtumo.

7. Teismas nustatė, kad 0,6750 ha žemės sklype yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausanti 3/4 gyvenamojo namo ir kiemo statinių dalis, likusi gyvenamojo namo ir kiemo statinių dalis priklauso tretiesiems asmenims. Todėl teismas padarė išvadą, kad žemės sklypas yra užstatytas pareiškėjai ir tretiesiems asmenims priklausančiais statiniais. Byloje nėra pateikta duomenų, kad žemės sklype esantys statiniai būtų pastatyti (įrengti) prieštaraujant teisės aktų reikalavimams. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad žemės sklypas iki mirties nuosavybės teise būtų priklausęs S. K., kuri yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad po žemės sklypo, reikalingo statiniams eksploatuoti, grąžinimo natūra, statinių ir jiems reikalingo žemės sklypo savininkas būtų tas pats asmuo, todėl jokio interesų konflikto grąžinant ginčo žemės sklypą natūra šiuo atveju nekiltų. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti konkretaus visuomenės poreikio, kad tokią žemę reikėtų išpirkti valstybei, o ne grąžinti natūra.

8. Teismas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 49SF-437 pateikė atsakymą į pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 23 d. prašymą atkurti nuosavybės teises pačios pareiškėjos vardu. Vėlesnis pareiškėjos prašymas, pateiktas 2015 m. balandžio 21 d., buvo grindžiamas kitais pagrindais, t. y. pareiškėja juo prašė ne atkurti nuosavybės teises pačios pareiškėjos vardu, tačiau išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą S. K. vardu. Todėl teismas vertino, kad pareiškėja sužinojo apie kliūtis atkurti nuosavybės teises S. K. vardu tik nuo NŽT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 1SS-2503-(7.5.) įteikimo dienos. Bylos medžiaga patvirtina, kad skundžiamas NŽT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. 1SS-2503-(7.5.) pareiškėjos atstovui įteiktas 2015 m. spalio 29 d. Pareiškėja skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. lapkričio 23 d., todėl teismas konstatavo, kad pareiškėja skundą teismui pateikė nepraleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto apskundimo termino.

9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijami NŽT sprendimai yra priimti neatsižvelgiant į susidariusios konkrečios situacijos aplinkybes, todėl yra nepagrįsti ir naikintini, o atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentės S. K. vardu, grąžinant natūra žemės sklypo 5062/6750 dalį, reikalingą pareiškėjai priklausančio gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių ginčo žemės sklype, eksploatacijai.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, prašydama išlaidų atlyginimo, nepateikė teismui išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl išlaidų atlyginimo klausimo nesprendė.

III. 11. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. NŽT nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja žemės sklype nuosavybės teise turi dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių, ir atkūrus nuosavybės teises pareiškėjos senelei S. K. natūra į žemės sklypo dalį, atitinkamai statinių ir žemės sklypo dalies savininkas būtų tas pats asmuo, t. y. pareiškėja, todėl nekiltų interesų konflikto. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad statinius ar jų dalį iki savo mirties būtų valdžiusi pretendentė S. K., nes dalis minėtų statinių yra registruoti pareiškėjos vardu. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad žemės sklypas iki mirties nuosavybės teise būtų priklausęs S. K., kuri yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas vienareikšmiškai reikalauja, kad natūra gali būti grąžinama tik laisva (neužstatyta žemė turėtoje vietoje), o pretendentui, turinčiam teisę į nuosavybės teisių atkūrimą bei turinčiam nuosavybės teise pastatus, gali būti grąžinamas jo naudojamas teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypas, reikalingas statinių eksploatacijai.

13. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-878-492/2015. Sistemiškai vertinant minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus motyvus, matyti, kad teismas paveldėtojų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą grąžinant sklypą, reikalingą jiems nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti, sieja su pačių pretendentų išreikšta valia atkurti nuosavybės teises ne tik į žemę, bet ir į statinius. Šioje nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino to, kad pretendentė S. K. niekada neturėjo statinių žemės sklype ir nebuvo išreiškusi valios atkurti nuosavybės teises į statinius, ji 1992 m. kovo 24 d. tuometei Vilniaus miesto valdybai pateiktame prašyme nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko turėtą žemę buvusiuose (duomenys neskelbtini) kaimuose, o pareiškėja statinius paveldėjo pagal testamentą iš F. T., kuri nebuvo žemės sklypo savininkė iki 1940 metų nacionalizacijos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A18-l 192/2007), nuosavybės teisių pretendentui, žemę grąžinant natūra ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą namų valdos žemės sklypą, taikoma būtinoji sąlyga – pretendentas turi (iki savo mirties turėjo) naudoti žemės sklypą ir jame nuosavybės teise valdyti statinius. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas asmens teisė įgyti nuosavybėn žemės sklypą, reikalingą jame esantiems pastatams eksploatuoti, atkuriant nuosavybes teises, turi būti siejama su pastatų valdymu nuosavybės teise, todėl tik piliečiui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teise valdančiam statinius, gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre registruotiems statiniams eksploatuoti reikalingą žemės sklypą. Nuosavybės teisių pretendentė S. K. mirė 1996 metais, todėl NŽT, atsižvelgdama į tai, kad pretendentė S. K. iki mirties nuosavybės teise neturėjo jokių statinių žemės sklype, pagrįstai atsisakė atkurti pretendentės S. K. vardu nuosavybės teises grąžinant natūra ginčo žemės sklypą.

14. NŽT taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nepraleido nustatyto termino ginčyti sprendimus, nes apie kliūtis atkurti nuosavybės teises pretendentės S. K. vardu sužinojo ne iš NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 49SF-437, o 2016 m. spalio 29 d. pareiškėjos atstovui gavus ginčijamą NŽT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 1SS-2503-(7.5.). NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 49SF-437 pareiškėjos atstovas buvo informuotas, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos pretendentės S. K. vardu ir perduodamos įpėdinei, t. y. pareiškėjai, tačiau pareiškėjai, kaip statinių savininkei, žemės sklypas gali būti ne atkurtas, o parduotas arba išnuomotas. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja dar 2011 metais sužinojo apie negalimumą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą mirusios pretendentės S. K. vardu į ginčo žemės sklypą, tačiau duomenų, kad šis minėtas sprendimas būtų apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka, nėra. Todėl pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą ginčyti nurodytus administracinius aktus.

15. Pareiškėja atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

16. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimas mirusiojo pretendento, neturėjusio iki mirties pastatų natūra grąžintiname žemės sklype, vardu natūra grąžinto žemės sklypo perdavimas įpėdiniui, turinčiam nuosavybės teise pastatus grąžintame natūra žemės sklype, neprieštarauja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms, reikalaujančioms, kad žemės sklypas, kuriame yra statinių, būtų grąžinamas natūra tik piliečiui, kuriam nuosavybės teise priklauso statiniai, ir Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoms, reglamentuojančioms valstybės išperkamą žemę miesto teritorijose. Pareiškėja pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. spalio 30 d. nutarime išaiškino, jog Atkūrimo įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo tikslas – neleisti sukurti tokios situacijos, kai atkūrus nuosavybės teises, žemės savininku taptų ne statinių savininkas. Nagrinėjamu atveju statinių savininko teisėti interesai, susiję su žemės, reikalingos statinių eksploatacijai, naudojimu, ne tik kad nėra pažeidžiami, atvirkščiai, jie visiškai sutampa su asmens, turinčio teisę atkurti nuosavybės teises ir siekiančio atkurti šias teises grąžinant natūra statiniais užstatytą žemės sklypą, interesais, nes statinių savininkas, t. y pareiškėja, yra mirusios pretendentės S. K. testamentinė įpėdinė, atstovauja pretendentę nuosavybės teisių atkūrimo procese ir paveldės visą turtą, įskaitant ir pareiškėjos statiniais užstatytą žemės sklypą, kai į šį žemės sklypą bus atkurtos nuosavybės teisės mirusios pretendentės S. K. vardu. Todėl žemės sklypas, kuriame yra pareiškėjai priklausančių statinių (gyvenamojo namo ir kiemo statinių dalis) negali būti priskirtas valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Nagrinėjamu atveju po žemės sklypo, reikalingo statiniams eksploatuoti, grąžinimo natūra, statinių ir jiems eksploatuoti reikalingo žemės sklypo savininkas taptų tas pats asmuo, todėl nebūtų pastatų ir jiems eksploatuoti reikalingo žemės sklypo savininkų interesų konflikto.

17. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-1498/2011 ir 2010 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-829/2010 nurodė, kad neabejotinai ta aplinkybė, jog pretendentas iki mirties turėjo nuosavybės teisę į statinius, esančius žemės sklype, įrodo jo ir jo įpėdinių teisę atkurti nuosavybės teises ir perimti nuosavybėn žemės sklypą, tačiau šiose nutartyse nepadaryta ir išvada, kad tai, jog pretendentas nuosavybės teisių į statinius iki mirties neturėjo, užkerta kelią atkurti nuosavybės teises į žemę ją grąžinant natūra ir perduoti šią žemę pretendento įpėdiniams – statinių savininkams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-878-492/2015 pripažino NŽT atsisakymą mirusiojo pretendento vardu atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, užstatytą statiniais, priklausančiais pretendento įpėdiniams, neatitinkančiu Atkūrimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų.

18. Pareiškėja pabrėžia, kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 49SF-437 nebuvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises S. K. vardu grąžinant ginčo žemės sklypą natūra. Be to, jokių duomenų (dokumentų), patvirtinančių, kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr. 49SF-437 buvo įteiktas pareiškėjai ar jos atstovui, nėra ir NŽT jų nepateikė. NŽT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. 1SS-2503-(7.5.) buvo įteiktas pareiškėjos atstovui 2015 m. spalio 29 d. Todėl skundas teismui pateiktas nepraleidus ABTĮ numatyto termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 49SF-1428-(14.49.104.) (I t, b. l. 87–88) ir NŽT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 1SS-2503-(7.5.) (I t., b. l. 28–30) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo NŽT priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pretendentei S. K., grąžinant natūra žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 5062/6750 dalį, reikalingą gyvenamojo namo ir kitų statinių eksploatacijai.

20. Pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino pareiškėjos skundą – panaikino ginčijamus sprendimus ir įpareigojo atsakovą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises natūra pretendentės S. K. vardu į ginčo žemės sklypą.

21. Atsakovas teigia, kad pareiškėja praleido nustatytą terminą ginčyti NTŽ sprendimus, nes apie kliūtis atkurti nuosavybės teises pretendentės S. K. vardu sužinojo iš NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 49SF-437 (I t., b. l. 101–103), kuriuo pareiškėjos atstovas buvo informuotas, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos pretendentės S. K. vardu ir perduodamos įpėdinei, t. y. pareiškėjai, tačiau pareiškėjai, kaip statinių savininkei, ginčo žemės sklypas gali būti ne atkurtas, o parduotas arba išnuomotas.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 49SF-437 aiškiai nebuvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra pretendentės S. K. vardu, šiuo sprendimu buvo tik nurodyta, kad nėra pagrindo pareiškėjai atkurti nuosavybės teises, nes nuosavybės teisės bus atkurtos mirusios pretendentės S. K. vardu. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad apie galutinę oficialią NŽT poziciją, jog negalima atkurti nuosavybės teisių natūra S. K. vardu į ginčo žemės sklypą, pareiškėja sužinojo tik nuo NŽT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 1SS-2503-(7.5.) jos atstovui įteikimo dienos.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui padavimo metu) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

24. NŽT, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. 1SS-2503-(7.5.) pareiškėjos atstovui (advokatui) buvo įteiktas 2015 m. spalio 29 d. Pareiškėjos skundas teismui pateiktas paskutinę ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino tokiam sprendimui apskųsti dieną – 2015 m. lapkričio 18 d. (I t., b. l. 7). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėja nepraleido termino ginčijamiems sprendimams apskųsti.

25. NŽT taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pretendentės S. K. vardu galima atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nuosavybės teise teisėtai valdo statinius ginčo žemės sklype. Taip pat nėra ginčo, kad mirusi pretendentė S. K. prašė ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, o pretendentės viso turto testamentinė įpėdinė yra pareiškėja. Todėl pripažintina, kad, atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra pretendentės S. K. vardu, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1995 redakcija) ginčo žemės sklypas būtų perduotos būtent pareiškėjai.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, yra pažymėjęs, kad minėtoje įstatymo nuostatoje yra aiškiai įtvirtintas imperatyvas atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje vietoje, išskyrus dvi išimtis: kai pilietis nepageidauja susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, taip pat kai šio įstatymo 12 straipsnyje numatytais pagrindais žemė priskirtina valstybės išperkamai. Sisteminė minėto Atkūrimo įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad reglamentuodamas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesą įstatymų leidėjas prioritetą teikia asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises natūra (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-878-492/2015).

28. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kada žemė, į kurią piliečiai turi teisę atkurti nuosavybės teisės, nėra atkuriama natūra, kadangi yra valstybės išperkama. Šios nuostatos analizė yra pagrindas išvadai, kad žemė, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, gali įgyti valstybės išperkamos žemės statusą tuo atveju, kai dėl jos kyla visuomenės poreikis. Nagrinėjamu atveju visuomenės poreikis gali reikšti, kad išperkama žemė yra reikalinga (reikšminga) tiek privačiam asmeniui (pvz., žemė pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn – Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tiek asmenų grupei (pvz., žemė užimta sodininkų bendrijų sodų – Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tiek savivaldybėms ar valstybei, veikiančioms visuomenės interesais, (pvz., žemė yra valstybinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatų, Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje – Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tai, kad nėra pagrindo žemę, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teisės, priskirti valstybės išperkamai, kai jai nėra išreikštas visuomenės poreikis, yra konstatavęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime.

29. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad kitiems asmenims ar asmenų grupei būtų reikalingas ginčo žemės sklypas, dėl to pripažintina, kad nagrinėjamu atveju būtinybės valstybei išpirkti šį žemės sklypą nėra. Pretendentė S. K. prašė atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą ir šioje byloje nepaneigta, kad ji tokią teisę turiu. Poreikį į ginčo žemės sklypą šiuo metu turi būtent pareiškėja, kuri yra minėtos mirusios pretendentės turto paveldėtoja ir ginčo žemės sklype nuosavybės teise valdo statinius. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu reglamentavimu (t. y. nustatyta pareiga NŽT grąžinti natūra tik laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje) siekiama išvengti situacijos, kuomet statiniai ir žemės sklypas, reikalingas šiems statiniams eksploatuoti, nuosavybės teise priklausytų skirtingiems asmenims, taip galbūt pažeidžiant statinių savininko teisę pagal poreikį naudoti statiniams eksploatuoti reikalingą žemės sklypą. Kaip minėta, atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra pretendentės S. K. vardu, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pagrindu ginčo žemės sklypas būtų perduotos pareiškėjai. Todėl nagrinėjamu atveju, atkūrus nuosavybės teises pretendentės vardu į ginčo žemės sklypą, jokio interesų konflikto tarp statinių ir ginčo žemės sklypo savininkų nekiltų, nes tai būtų tas pats asmuo – pareiškėja.

30. Įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-878-492/2015 įvardintų išimčių (t. y., kai pilietis nepageidauja susigrąžinti žemę turėtoje vietoje; kai Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytais pagrindais žemė priskirtina valstybės išperkamai), kurių pagrindu NŽT neturėtų pareigos atkurti pretendentės S. K. vardu nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą natūra, šiuo atveju nėra. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra nepagrįsta teigti, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas draudžia pretendentės S. K. vardu atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra, grindžiant tuo, kad ji pati statinių nevaldė ir jokių teisių į juos neturėjo, toks aiškinimas, atsižvelgiant į esamą faktinę situaciją, neatitinka bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

31. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 49SF-1428-(14.49.104.) ir NŽT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. 1SS-2503-(7.5.) yra priimti neatsižvelgiant į nagrinėjamos situacijos aplinkybes, dėl to yra nepagrįsti ir naikintini. Todėl tenkintinas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas – įpareigoti NŽT priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentės S. K. vardu, grąžinant natūra žemės sklypo 5062/6750 dalį, reikalingą pareiškėjai priklausančio gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių žemės sklype, eksploatacijai.

32. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Todėl, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėja šioje byloje turį teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl išlaidų atlyginimo turi būti su išlaidų apskaičiavimu ir jų pagrindimu. Nagrinėjamu atveju nors pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą atlyginti išlaidas, tačiau nepateikė jas patvirtinančių duomenų. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palieka nenagrinėtą. Tačiau pareiškėja prašymą dėl išlaidų, patirtų apeliacinio proceso metu, atlyginimo su jų pagrindimu turi teisę paduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

33. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos skundą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Virginija Volskienė