2023-09-27 Nr. AB-17354-3-61-3-07854-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-557-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07854-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.1.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mariba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mariba“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mariba“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2023 m. liepos 5 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas), kuriuo Inspekcija netenkino pareiškėjo prašymo pratęsti UAB „Mariba“ 2022 m. spalio 7 d. surašyto privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00-221007-00104 ne vėliau kaip iki 2023 m. kovo 29 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą; 2) pareiškėjo prašyme nurodytas priežastis pripažinti svarbiomis ir pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2024 m. rugpjūčio 4 d.

Pareiškėjas nurodė, kad vykdydamas Privalomąjį nurodymą pasirinko šalinti savavališkos statybos padarinius įteisinant savavališką statybą. Kadangi projektavimo ir su tuo susiję darbai užtruko, pareiškėjas dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo kreipėsi į Inspekciją, Inspekcija 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. SDPN-00-230403-00018 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo“ pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2023 m. birželio 29 d. Pareiškėjo vertinimu, šiuo sprendimu Inspekcija faktiškai pripažino, kad užsitęsę projektavimo ir su tuo susiję darbai, reikalingi savavališkai statybai įteisinti, faktiškai atitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros įstatyme (toliau – ir Priežiūros įstatymas) nurodytą svarbių priežasčių, kurioms pareiškėjas negali daryti įtakos, sąvoką.

Pareiškėjas paaiškinimo, kad jis suprato, jog iki pratęsto Privalomojo nurodymo įvykdymo termino nespės pašalinti savavališkos statybos padarinius dėl analogiškų priežasčių – projektavimo ir su tuo susijusių procedūrų trukmės, todėl 2023 m. birželio 23 d. su prašymu vėl kreipėsi į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo 3 mėnesiams, tačiau skundžiamu Sprendimu Inspekcija nurodė, kad pareiškėjo 2023 m. birželio 30 d. prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą netenkinamas, nes Inspekcija gali tik vieną kartą priimti administracinį sprendimą dėl nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, o dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui kreipiamasi į teismą.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų, yra neteisėtas, kadangi sąžiningam pareiškėjui, vykdančiam reikiamas procedūras, remiantis išskirtinai formaliu teisiniu reguliavimu, nėra sudaroma galimybė tinkamai ir be papildomų sunkumų įgyvendinti jam įstatymo suteiktas teises. Inspekcijos ar pareiškėjo interesai nenukentėtų, jei Inspekcija pakartotinai apsvarstytų pareiškėjo prašymą ir Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas būtų pratęstas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad tuomet, kai pareiškėjui buvo pratęstas terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, Inspekcija jam neišaiškino jo pareigos kreiptis į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, dėl ko pareiškėjas, nežinodamas specifinio teisinio reguliavimo, dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo vėl kreipėsi tiesiogiai į Inspekciją. Pareiškėjo įsitikinimu, panaikinus Sprendimą, Inspekcija turi būti įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl termino pratęsimo kartu nurodant ir aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui nebuvo išaiškinta jo pareiga kreiptis į teismą.

Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju teismas gali priimti sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės taip, kad Sprendimas būtų panaikintas ir klausimas išspręstas iš esmės – pratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas iki 2024 m. rugpjūčio 4 d. Tokiu atveju būtų apginti sąžiningo pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ)) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Teismas pažymėjo, kad viena iš tokių kreipimosi į teismą sąlygų – paduoti prašymą teismui, nepraleidus nustatyto prašymo padavimo termino, o jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kartu su prašymu pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo.

Vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktais, teismas nurodė, kad administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka ir jeigu skundas (prašymas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2022 m. spalio 7 d. surašytas Privalomasis nurodymas ne vėliau kaip iki 2023 m. kovo 29 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius; Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas Inspekcijos 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu buvo pratęstas iki 2023 m. birželio 29 d.; pareiškėjas antrą kartą kreipėsi į Inspekciją su prašymu dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo 3 mėnesiams, tačiau Inspekcija 2023 m. liepos 5 d. priėmė Sprendimą nepratęsti termino, kadangi pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą.

Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad Sprendimas neteisėtas, iš esmės pažeidžiantis pareiškėjo teises ir interesus, be to, tokio sprendimo turinys neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, teismas nurodė, kad pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalį privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

Teismo vertinimu, nors pareiškėjas skundžia Inspekcijos 2023 m. liepos 5 d. Sprendimą dėl Privalomojo nurodymo termino nepratęsimo, kuris, kaip nurodė, teismas, teoriškai galėtų būti bylos nagrinėjimo dalyku, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad panaikinus Sprendimą pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neprašė teismo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Inspekciją pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, tačiau siekia, kad teismas pratęstų Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Teismo vertinimu, pagal aptartą teisinį reguliavimą pareiškėjas į Inspekciją dėl termino pratęsimo galėjo kreiptis tik vieną kartą, todėl net jeigu būtų panaikintas Sprendimas ir Inspekcija nagrinėtų pareiškėjo prašymą iš naujo, iš esmės sprendimo rezultatas nepasikeistų (Priežiūros įstatymo 14 str. 4 d.).

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės siekia, kad teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas priežastis, pratęstų Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kuris pasibaigė 2023 m. birželio 29 d. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis nespėjo pašalinti savavališkos statybos padarinių iki Inspekcijos pratęsto termino, galėtų būti aktualūs nagrinėjant bylą dėl termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo, bet ne sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą praleidimo.

Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo galimybę, kai asmuo kreipiasi į teismą jau pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, t. y. kad tokiais atvejais nebėra galimybės jo pratęsti.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo kreiptis į teismą, o panaikinus Sprendimą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktų pagrindu.

III. Pareiškėjas UAB „Mariba“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su teismo vertinimu, kad jis neprašė teismo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Inspekciją pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, tačiau siekė, kad teismas pratęstų privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kadangi pareiškėjas į Inspekciją dėl termino pratęsimo galėjo kreiptis tik vieną kartą; kad net jeigu būtų panaikintas Sprendimas ir Inspekcija nagrinėtų pareiškėjo prašymą iš naujo, iš esmės sprendimo rezultatas nepasikeistų. Pareiškėjas tvirtina, kad jei teismas manė, kad skundo reikalavimai suformuoti ydingai (pvz., nereiškiamas reikalavimas įpareigoti išnagrinėti prašymą iš naujo), teismas privalėjo priimti nutartį dėl skundo trūkumų pašalinimo. Pareiškėjo įsitikinimu, skundo reikalavimo dėl skundžiamo Sprendimo panaikinimo patenkinimas pats savaime bus įpareigojantis atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Pareiškėjas paaiškina, kad jei, teismo nuomone, antrasis skundo reikalavimas dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo yra nenagrinėtinas teisme ar toks reikalavimas negalėjo būti išnagrinėtas dėl praleisto termino tokį reikalavimą reikšti, teismas galėjo nustatyti, kad skundo dėl šio reikalavimo nepriima, o nagrinės tik skundo pirmąjį reikalavimą. Tokiu atveju teismas turėjo įpareigoti pareiškėją pašalinti skundo trūkumus – tikslinti skundo reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka t. y. kad per 30 dienų šis Sprendimas gali būti apskųstas administraciniam teismui, o šio apskundimo termino pareiškėjas nepraleido ir skundą teismui padavė laiku.

Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad skundo pagrįstumą ir jo materialiuosius teisinius argumentus teismas vertina ne jo priėmimo stadijoje, o nagrinėjimo iš esmės metu. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi teismas skundo priėmimo procesinėje stadijoje iš esmės išsprendė skundo reikalavimų pagrįstumą bei vertino skundo argumentus ir motyvus, kas laikytina ABTĮ pažeidimu bei kartu pareiškėjo teisių ir interesų pažeidimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo UAB „Mariba“ skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka ir kaip paduotą praleidus nustatytą skundo (prašymo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 ir 9 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą kreipėsi jau pasibaigus šiam terminui, todėl, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kuriuose pripažįstama, kad tokiu atveju nėra galimybės pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, darė išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą su tokiu prašymu. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad net ir panaikinus Sprendimą, kuris gali būti ginčo dalyku, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, todėl atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas atskirajame skunde su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, iš esmės teigdamas, kad skundą dėl Sprendimo jis padavė nepraleidęs termino, tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas manė, kad skundo reikalavimai buvo suformuluoti neaiškiai, jis turėjo pasinaudoti skundo trūkumų šalinimo institutu. Pareiškėjas taip pat įsitikinęs, kad skundo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas vertino reikalavimų pagrįstumą ir taip pažeidė ABTĮ nuostatas bei pareiškėjo teises.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taip pat akcentuotina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; kt.).

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus).

Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Inspekcijos Sprendimą, kuriuo Inspekcija netenkinto pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad šiame procesiniame dokumente aiškiai suformuluotas reikalavimas panaikinti Sprendimą, pateikti argumentai dėl Sprendimo motyvų, galbūt pažeistų pareiškėjo teisių ir interesų (nurodytas skundo pagrindas). Taigi, pareiškėjo procesinio dokumento turinio neatitinka pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neprašo panaikinti Inspekcijos 2023 m. liepos 5 d. Sprendimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokio pobūdžio administraciniai aktai gali būti ginčijami administraciniame teisme (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.). Taigi, pareiškėjas, šiuo atveju nesutikdamas su Sprendimu, turi teisę pasirinkti savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. ginčyti šį Sprendimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde yra nurodęs argumentus, jog panaikinus šį Sprendimą, Inspekcijos ar pareiškėjo interesai nenukentėtų, jei Inspekcija pakartotinai apsvarstytų pareiškėjo prašymą ir Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas būtų pratęstas.

Vertindama atskirojo skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad net ir panaikinus Sprendimą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeis, t. y. šiuo atveju toks administracinis aktas negali būti ginčo dalyku administracinėje byloje ir dėl to atsisakyta priimti šį skundo reikalavimą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas skundo priėmimo stadijoje turi vertinti tik formalią skundo atitiktį reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nespręsti dėl pareikštų skundo reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010); teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-736-520/2019).

Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo skundo priėmimo stadijoje pareiškėjo skundo pirmąjį reikalavimą atsisakyti priimti dėl to, kad, teismo vertinimu, panaikinus Sprendimą pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Skundo priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę paduoti skundą, ar skundas paduotas laikantis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad yra kitų procesinių kliūčių priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą, o skundo priėmimo stadijoje teismas neturėjo ABTĮ įtvirtintos teisės / pareigos vertinti, kokią įtaką pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams daro Sprendimas ar kaip pasikeis pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis panaikinus šį administracinį aktą. Šie aspektai vertintini bylą nagrinėjant iš esmės.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas antruoju skundo reikalavimu prašė teismo pareiškėjo prašyme nurodytas priežastis pripažinti svarbiomis ir pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2024 m. rugpjūčio 4 d. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas atsisakė priimti šį reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas neprašo teismo panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Inspekciją pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, tačiau siekia, kad teismas pratęstų privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad skunde yra nurodomi argumentai, iš kurių taip pat galima daryti išvadą, jog pareiškėjas siekia, kad Inspekcija dar kartą išnagrinėtų jo prašymą.

Pagal ABTĮ 23 ir 24 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, pagal kurias teismas turi nagrinėti bylą. Akcentuotina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-183-502/2019; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl tinkamos skundo reikalavimų ir / ar skundo pagrindo formuluotės (t. y. ar pareiškėjas siekia, kad jo 2023 m. birželio 23 d. prašymą iš naujo išnagrinėtų Inspekcija, ar šį prašymą turėtų išnagrinėti teismas, ar pareiškėjas formuluoja tiesiogiai teismui prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, vadovaudamasis Priežiūros įstatymo 14 striapsnio 4 dalies nuostatomis), pirmosios instancijos teismas turėjo pasinaudoti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu skundo trūkumų šalinimo institutu ir nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti, o ne atsisakyti priimti skundą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes skundo priėmimo stadijoje nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog šis skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka ar kad pareiškėjas praleido procesinį terminą prašymui dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo paduoti, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mariba“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mariba“ skundo priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

DaliA Višinskienė