2013-10-22 Nr. AB-6731-3-61-3-03095-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1445/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03095-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 12-01-1706 „Dėl kompensacijos išmokėjimo“ ir įpareigoti atsakovą išmokėti jam Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 67 straipsnio 9 dalyje nustatytą kompensaciją.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro (toliau – ir Krašto apsaugos ministras) 2010 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-1107 buvo išsiųstas į tarptautinę operaciją Afganistano Islamo Respublikoje, kur susirgo amebioze. Jo sveikata buvo sutrikdyta vykdant tarnybines pareigas, todėl kreipėsi į Krašto apsaugos ministrą dėl kompensacijos išmokėjimo pagal Įstatymo 67 straipsnį. Teigė, jog buvo pažeistos įvykio tyrimo ir įforminimo procedūros, nebuvo užtikrintas sveikatos patikrinimų periodiškumas. Pažymėjo, kad žodžių junginys „sveikatos sutrikimas“ Lietuvos teisinėje bazėje nėra apibrėžtas ir turėtų būti suprantamas kaip du atskiri žodžiai pagal lietuvių kalbos žodyno paaiškinimus. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 67 straipsnyje žodžių junginys „sveikatos sutrikimas“ reiškia, kad juo nenurodoma, kokiu būdu sveikata sutrinka (trauma ar liga). Žodžių junginys „sveikatos sutrikdymas“ yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakyme Nr. V-298/158/A1-86 „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“, pagal kurį „sveikatos sutrikdymas“ susideda iš dviejų lygiateisių dalių – sužalojimas (trauma) ir susargdinimas (liga), todėl, pareiškėjo nuomone, sprendimas neišmokėti jam kompensacijos yra neteisėtas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 45–47) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo visos Įstatymo 67 straipsnio 9 dalyje numatytos juridinių faktų sudėties, t. y. pareiškėjui buvo diagnozuota liga ne dėl patirtos traumos; sprendžiant vienkartinės kompensacijos išmokėjimo klausimą, reikšminga aplinkybė yra, ar pareiškėjo apysunkis sveikatos sutrikdymas atsirado dėl patirtos traumos, ar ta liga išsivystė ne dėl traumos. Įstatymo 67 straipsnio 9 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra konkretus ir aiškus, todėl jo aiškinti plečiamai nėra pagrindo. Atsakovo nuomone, įstatymų leidėjas Įstatymo 67 straipsnio 5–10 dalyse aiškiai išskyrė dvi atskiras aplinkybes (atvejus) – dėl „traumos“ ar dėl „ligos“; atsižvelgiant dėl šių abiejų aplinkybių arba kiekvienos atskirai atsiradusias tam tikras pasekmes kariui išmokama Įstatymo 67 straipsnio 5–10 dalyse numatyta atitinkamo dydžio kompensacija. Jeigu dėl ligos pareiškėjui būtų atsiradusios paminėtose dalyse numatytos pasekmės (neįgalumas ir kt.), tokiu atveju išmokėtų kompensaciją. Tačiau byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 21 d. sprendimu (b. l. 68–70) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 12-01-1706 „Dėl kompensacijos išmokėjimo“, kuriuo atsisakyta išmokėti pareiškėjui kompensaciją pagal Įstatymo 67 straipsnio 9 dalį. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. V-1107 pagrindu buvo išsiųstas į tarptautinę operaciją Afganistano Islamo Respublikoje. Atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2011 m. vasario 9 d.

įsakymo Nr. V-166 pagrindu pareiškėjas buvo atšauktas iš tarptautinės operacijos. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. TS 1 konstatavo pareiškėjui kepenų abscesą, susijusį su tarnyba ar tarnybinių pareigų vykdymu. Pareiškėjas 2012 m. liepos 12 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją dėl kompensacijos išmokėjimo pagal Įstatymo 67 straipsnį, tačiau Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2012 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 12-01-1185 pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti papildomus dokumentus.

Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į Lietuvos kariuomenės karinės medicinos ekspertizės komisiją dėl prašomų papildomų dokumentų gavimo. Lietuvos kariuomenės karinės medicinos ekspertizės komisija priėmė ekspertinio nutarimo pažymą Nr. 4808, kurioje nustatė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikdymas priskiriamas apysunkiems, liekamieji reiškiniai po apysunkio sveikatos sutrikdymo pagal D sveikatos grupę. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija skundžiamu 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 12-01-1706 atsisakė išmokėti kompensaciją, nurodydama, kad pareiškėjas serga liga, kuri nėra trauminio pobūdžio, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų nustatytas atitinkamas neįgalumo (netekto darbingumo) lygis.

Teismas vadovavosi Įstatymo 67 straipsnio 3, 9 dalimis. Pažymėjo, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnis buvo nustatytas Įstatymo 67 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka. Įstatymo 67 straipsnio 9 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina juridinių faktų sudėtį, kuriai esant būtų galimas vienkartinės kompensacijos išmokėjimas. Teismas atmetė pareiškėjo sąvokos „sveikatos sutrikimas“ analizę, kadangi įstatymas konkrečiai apibrėžia būtinas sąlygas kompensacijai išmokėti. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina sąlyga – pareiškėjo patirta trauma, neįgalumas, todėl, remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad ginčo atveju atsakovas priėjo pagrįstą išvadą, jog, esant nustatytoms aplinkybėms, Įstatymo 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija pareiškėjui negali būti mokama.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą ir konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį panaikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 75–77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad juridiniai faktai, jog nustojo sveikatos ir jog tai susiję su karo tarnyba, yra nustatyti ir neginčijami. Juridiniai faktai, dėl kurių negalėtų gauti kompensacijos, nenustatyti. Ginčas kyla dėl Įstatymo 67 straipsnio 9 dalies, kurią atsakovas ir pirmosios instancijos teismas traktuoja kaip nedviprasmiškai įtvirtintą juridinių faktų sudėtį, pagal kurią nustojus sveikatos dėl ligos, o ne dėl traumos, susijusios su karo tarnybos ėjimu, kompensacija neišmokama. Tačiau Konstitucijos 146 straipsnis neišskiria paminėtų kategorijų (trauma ar liga) ir garantuoja visiems kariams valstybės aprūpinimą nustojus sveikatos. Taipogi jo atvejis nepatenka į Įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, kai kompensacijos nemokamos. Teismas neatsižvelgė į šį Konstitucijos straipsnį ir šiuo veiksmu neatskleidė bylos esmės, o apsiribojo Įstatymo 67 straipsnio 9 dalies išaiškinimu. Teisinis (formalusis) teisės veiksmingumas buvo pademonstruotas, tačiau socialinis (turiningasis) teisės veiksmingumas, kuris atitinka teisės adresatų lūkesčius bei yra garantuotas Konstitucijos, taip ir nebuvo pasiektas. Pažymi, jog, išanalizavus Įstatymo 67 straipsnį, matyti, kad 5, 6 ir 7 dalys neišskiria ligos ir traumos, o 8, 9 ir 10 dalys (dėl neaiškių priežasčių) išskiria tik traumos atvejį. Reziumuojant, kariui dėl ligos, susijusios su tarnyba, netekus darbingumo iki 44 proc., jokia kompensacija nepriklauso, o tokiu pačiu atveju dėl traumos kompensacijos numatytos. Tokia situacija yra diskriminuojanti ir neatitinka Konstitucijos 146 straipsnio nuostatų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85–86) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas padarė pagrįstas išvadas, jog Įstatymo 67 straipsnio 9 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina juridinių faktų sudėtį, kuriai esant būtų galimas vienkartinės kompensacijos išmokėjimas, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina sąlyga – pareiškėjo patirta trauma, neįgalumas, todėl ginčo atveju atsakovas priėjo pagrįstą išvadą, jog, esant nustatytoms aplinkybėms, Įstatymo 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija pareiškėjui negali būti mokama. Pažymi, jog teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas yra ginčas dėl pareiškėjo (profesinės karo tarnybos kario) teisės gauti Įstatymo 67 straipsnyje numatytą vienkartinę kompensaciją. Šios kompensacijos mokėjimo būtinumas pareiškėjo yra siejamas su jo tarnybos Afganistano Islamo Respublikoje metu patirtu sveikatos sutrikimu – liga, diagnozuota Lietuvos kariuomenės karinės medicinos ekspertizės komisijos kaip kepenų abscesas ir šios komisijos priskirta apysunkiam sveikatos sutrikdymui. Byloje nėra kvestionuojamos faktinės bylos aplinkybės, kad paminėta liga diagnozuota bei priskirta apysunkiam sveikatos sutrikdymui teisingai ir kad tarp šios ligos ir paminėtos pareiškėjo tarnybos yra priežastinis ryšys, t. y. ji susijusi su pareiškėjo tarnybinių pareigų vykdymu. Šios bylai reikšmingos aplinkybės yra patvirtintos Įstatymo 67 straipsnio taikymo požiūriu leistinais įrodymais (Lietuvos kariuomenės karinės medicinos ekspertizės komisijos ekspertinio nutarimo 2012-09-27 pažyma Nr. 4808 ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2012-05-10 sprendimu Nr. TS 1). Todėl jos laikytinos nustatytomis šioje administracinėje byloje. Nagrinėjamo ginčo esmė – šalių skirtingas Įstatymo 67 straipsnio nuostatų aiškinimas. Todėl kolegija pripažįsta būtina pateikti šios materialinės teisės normos aiškinimą bei aptarti šios teisės normos taikymo ypatumus byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama dėl Įstatymo 67 straipsnio aiškinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas susirgo paminėta liga jo buvimo (tarnybos) Afganistano Islamo Respublikoje metu (pagal bylos duomenis, 2011 m. sausio mėn.). Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus iki 2011 m. rugsėjo 1 d. galiojusios Įstatymo 67 straipsnio redakcijos (2004-11-11 įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) aiškinimas. Pasisakydama dėl šio straipsnio struktūros, kolegija pažymi, kad jo 1 dalyje yra pateiktos bendros to paties straipsnio 5-10 dalyse numatytos vienkartinės kompensacijos išmokėjimo nuostatos, 2 dalyje išvardyti atvejai, kai tokios kompensacijos nemokamos, 3 ir 4 dalys yra skirtos reglamentuoti teisinius santykius dėl kario sveikatos sutrikdymo laipsnio ir priežastinio ryšio tarp kario žūties ar sveikatos sutrikdymo nustatymo, o straipsnio 5-10 dalyse yra nustatyti paminėtos kompensacijos dydžiai, kurie yra siejami su kario patirto sveikatos sutrikdymo laipsniu bei jo tolimesniu tinkamumu karo tarnybai (straipsnio 5-7 dalyse nustatyti kompensacijos mokėjimo atvejai, kai karys tapo neįgalus, 8-10 dalyse – atvejai, kai karys patyrė, atitinkamai, sunkų, apysunkį ir lengvą sveikatos sutrikdymus). Atsižvelgdama į faktines byloje nagrinėjamos situacijos aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad bylai nėra aktualios aptariamo straipsnio 2 dalis (byloje nėra aplinkybių, susijusių su šios dalies nuostatų taikymu), straipsnio 3 dalis (kaip jau pasakyta aukščiau, byloje nėra kvestionuojamos šioje dalyje nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo ligos sunkumo laipsnio ir jos priežastinio ryšio su jo tarnyba). Todėl byloje yra būtina pateikti aptariamo straipsnio 1 dalies aiškinimą ir pasisakyti dėl šios dalies sąsajos su straipsnio 5-10 dalimis, atskirai aptariant straipsnio 9 dalį, su kuria pareiškėjas sieja teisės į jo prašomą išmokėti kompensaciją atsiradimą.

Įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba dėl tarnybos tapusiam neįgaliam arba ir netapusiam neįgaliam kariui, kuriam dėl sveikatos sutrikimo liko liekamųjų reiškinių ir sumažėjo tinkamumo tarnybai laipsnis, išmokama šio straipsnio 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 dalyse nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija, sumažinta priklausančių išmokėti draudimo iš valstybės biudžeto išmokų dydžiu. Kolegijos išskirto straipsnio 9 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad jeigu apysunkio sveikatos sutrikdymo dėl patirtos traumos atveju karys po gydymo netapo neįgalus, tačiau liko liekamųjų reiškinių ir pasikeitė jo tinkamumo karo tarnybai laipsnis, kuris nustatomas praėjus 6 mėnesiams nuo išgydymo po patirtos traumos, jam mokama 18 atitinkamo laipsnio profesinės karo tarnybos kariui pirmaisiais tarnybos metais nustatyto dydžio mėnesinių tarnybinių atlyginimų (be priedų) vienkartinė kompensacija.

Kaip jau buvo paminėta aukščiau, Įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje yra pateiktos bendros, t. y. taikytinos ir šio straipsnio 5-10 dalims, nuostatos. Iš šios dalies (aukščiau pacituoto jos turinio) matyti, kad joje nurodytos vienkartinės kompensacijos išmokėjimas (teisės į šią kompensaciją atsiradimas) yra siejamas ne su pačiu kario sveikatos sutrikdymu, o su jo (sveikatos sutrikdymo) pasekmėmis ta prasme, ar sveikatos sutrikdymą patyręs karys gali toliau tęsti savo tarnybą, ar to negali daryti dėl tapimo neįgaliu (straipsnio 5-7 d.) arba dėl sveikatos sutrikdymo liekamųjų reiškinių, kurie sumažino jo tinkamumo tarnybai laipsnį, negali toliau tinkamai atlikti savo užimamų pareigų (straipsnio 8-10 d.). Ir pirmuoju (kai dėl patirto sveikatos sutrikdymo karys tapo neįgaliu), ir antruoju (kai dėl patirto sveikatos sutrikdymo karys nors ir netapo neįgaliu, tačiau dėl liekamųjų reiškinių sumažėjo jo tinkamumo tarnybai laipsnis) atvejais lemiamą reikšmę teisei į vienkartinę kompensaciją atsirasti turi kario patirto sveikatos sutrikimo (tuo pačiu ir ligos) pasekmės, kurios turi įtakos kario tinkamumui tolimesnei tarnybai. Kalbant apie ligos atvejį, tai reiškia, kad kario teisė į paminėtą vienkartinę kompensaciją atsiranda tada, kai dėl šios ligos jis tapo neįgalių (straipsnio 5-7 d.) arba kai po jo pasveikimo liekamieji reiškiniai sumažino jo tinkamumo tarnybai laipsnį. Pažymėtina, kad pastaroji aplinkybė turi būti nustatyta Lietuvos kariuomenės karinės medicinos ekspertizės komisijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr. 1125 patvirtintų Karinės medicinos ekspertizės nuostatų 8 p.).

Iš aukščiau nurodytos Lietuvos kariuomenės karinės medicinos ekspertizės komisijos ekspertinio nutarimo 2012 m. rugsėjo 27 d. pažymos Nr. 4808 matyti, kad, ištyrus pareiškėjo sveikatos būklę ir priskyrus jo patirtą ligą apysunkiam sveikatos sutrikdymui, pareiškėjas buvo pripažintas tinkamu profesinei karo tarnybai ir tinkamu tarnybai tarptautinėse operacijose (b. l. 43-44). Šioje pažymoje nėra nurodyta, kad dėl šios ligos sumažėjo pareiškėjo tinkamumo tarnybai laipsnis. Todėl Įstatymo 67 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu pareiškėjas neįgijo teisės į šiame straipsnyje numatytą vienkartinę kompensaciją. To pakanka daryti išvadą, kad pareiškėjo teismui paduotas skundas negali būti pripažintas pagrįstu.

Pasisakydama dėl Įstatymo 67 straipsnio 9 dalies reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad ir šioje straipsnio dalyje (kaip ir aukščiau aptartoje straipsnio 1 dalyje) teisė į vienkartinę kompensaciją (nors ir kalbant tik apie kario patirtos traumos pasekmes) yra siejama su kario tinkamumo karo tarnybai pasikeitimu. Todėl, atsižvelgiant į paminėtą Lietuvos kariuomenės karinės medicinos ekspertizės komisijos ekspertinio nutarimo 2012 m. rugsėjo 27 d. pažymos Nr. 4808 išvadą, ir šios straipsnio dalies (hipotetinio) taikymo požiūriu pareiškėjas negali būti pripažintas tinkamu joje nurodytos vienkartinės kompensacijos gavimo subjektu.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir iš esmės pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė