2020-08-20 Nr. AB-15215-3-62-3-00108-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1515-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00108-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės tarybai, Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei (tretieji suinteresuoti asmenys – K. K. ir E. B.) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja S. J. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės Bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. B24-2-4 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovus iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. lapkričio 4 d., 2016 m. gruodžio 27 d. ir 2017 m. lapkričio 8 d. prašymus; 3) S. J. iš atsakovų priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. B24-2-4 Bendruomenės vaiko teisių apsaugos taryba, veikianti prie Kauno miesto savivaldybės tarybos, turėjo įvykdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendime Nr. eI-2321-505/2017 nustatytą įpareigojimą ir iš naujo išnagrinėti S. J. 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymus, kuriais pareiškėja siekė atkreipti Tarybos dėmesį į susidariusią situaciją – jos 2009 m. gimusios mažametės dukros E., kurią vienas augina psichiškai neįgalus tėvas, teisių pažeidimus, nurodydama, jog toks akivaizdžiai rimtai sergantis asmuo neturi galėti auginti mažametės dukros, tuo labiau, demonstruoti jai abejotinos kilmės „bažnyčios“ vertybes ir apeigas. Prie prašymų buvo pridėtas kitos 2002 m. gimusios dukros I. 2016 m. lapkričio 3 d. elektroninis laiškas apie E. tėvo elgesį ir buvo pašoma imtis visų įmanomų priemonių, kad informacija būtų patikrinta ir mažametis vaikas būtų apsaugotas nuo neleistino jam poveikio, t. y. socialinės rizikos, visapusiško fizinio, protinio, dvasinio bei dorovinio vystymosi ir saugumo sąlygų neužtikrinimo.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad papildomais 2017 m. rugsėjo 18 d. ir 2017 m. lapkričio 8 d. prašymais kreipėsi į Tarybą, juose atitinkamai prašydama: 1) padaryti Tarybos 2017 m. kovo 21 d. posėdžio garso įrašo kopiją ir apsvarstyti galimybę bei inicijuoti Kauno miesto savivaldybės teisės aktų priėmimą, siekiant Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui ir jo darbuotojams, nepagrįstai ir be jokių pagrindžiančių dokumentų įrašiusiems šeimas į Kauno miesto savivaldybės socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą (apskaitą) (toliau – Socialinės rizikos šeimų sąrašas, Socialinės rizikos šeimų apskaita) dėl girtavimo ir psichotropinių medžiagų vartojimo, sudaryti sąlygas bei nustatyti pareigas bent raštu atsiprašyti nukentėjusiųjų nuo tokių neteisėtų veiksmų, nustatyti šiuos nebūtus duomenis sukūrusius bei į Socialinės paramos šeimai informacinę sistemą (toliau – ir SPIS) įrašiusius tarnautojus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti jų veiksmus; 2) priimti Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – Vaiko teisių apsaugos skyrius) 2017 m. sausio 9 d. ir 2017 m. sausio 31 d. raštų kopijas ir remiantis šiais raštais padaryti įžvalgas.

4. S. J. nuomone, Tarybos 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimas yra nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas, o atsakovas turėtų iš naujo išnagrinėti jos 2016 m. lapkričio 4 d. prašymą.

5. Pareiškėja nurodė, kad Taryba neišsprendė prašymo pateikti 2017 m. kovo 21 d. posėdžio garso įrašo kopiją, nors toks įrašas buvo daromas. 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime nurodyta, kad Taryba negali imtis / nesiims visų įmanomų priemonių, kad pateikta informacija būtų patikrinta ir mažametis vaikas būtų apsaugotas nuo neleistino jam poveikio, kadangi Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pareiškėja pažymėjo, kad nutartyje išspręsto klausimo objektas – neuždraudimas lankytis registruotos religinės bendruomenės susirinkimuose, ir 2016 m. lapkričio 4 d. prašymo Tarybai dalykas – imtis priemonių, kad mažametis vaikas būtų apsaugotas nuo neleistino jam poveikio, nesutampa ir nėra susiję.

Be to, Tarybos 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime nekomentuojamas nepilnametės I., mačiusios ir teisme liudijusios apie netinkamą poveikį jos mažesnei seseriai E., 2016 m. lapkričio 3 d. elektroninio laiško tekstas, kuris pagrindžia pareiškėjos 2016 m. lapkričio 4 d. prašymo dalyką – imtis priemonių. Pareiškėja teigė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. T-567 patvirtintų Kauno miesto savivaldybės Bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4.6 ir 5.3 punktai bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas ir 7 straipsnio 2 dalis įpareigoja Tarybą tikrinti kiekvieną paaiškėjusį faktą apie netinkamą poveikį nepilnamečiams vaikams ar vaikui, nedelsiant reaguoti į pranešimus apie galbūt netinkamą Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbą vaiko teisių apsaugos srityje ir gauti visą informaciją apie tai, kadangi pats skyrius neturi nei teisės aktų inicijavimo kompetencijos, nei siekė išsiaiškinti 2016 m. lapkričio 4 d. prašyme nurodytas aplinkybes.

S. J. atkreipė dėmesį, kad 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime nekomentuojama 2016 m. lapkričio 4 d. prašyme su priedais nurodyta situacija apie „šėtono išvarymo“ apeigas, į kurias prieš savo valią ir nežinant pareiškėjai, vėlų vakarą buvo įtraukta nepilnametė I. ir priversta stebėti mažametė E., o Vaiko teisių apsaugos skyrius nieko nepadarė, kad išsiaiškintų akivaizdžiai vaiko teises bei interesus pažeidžiančias aplinkybes. Pareiškėja teigė, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Taryba turėjo ir turi kompetenciją padėti pareiškėjai apginti jos nepilnametės ir mažametės dukrų teises bei teisėtus interesus, t. y. patikrinti informaciją, surinkti papildomus duomenis ir, jiems pasitvirtinus, priimti kitus sprendimus pagal gautų duomenų turinį.

Pažymėjo, kad Taryba jokių duomenų nerinko ir nesidomėjo, ar Vaiko teisių apsaugos skyrius tinkamai atlieka savo pareigas.

6. S. J. pažymėjo, kad Tarybos 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo teiginiai, jog jos dukters E. tėvui yra nustatytas neįgalumas, bet tai nesudaro pagrindo teigti, kad jis negali pasirūpinti savo nepilnamečiu vaiku ir Taryba ar Vaiko teisių apsaugos skyrius nėra kompetentingi spręsti, ar minėtam asmeniui nustatyta liga daro įtaką gebėjimui pasirūpinti vaiku, yra nurodytų keturių teisės normų pažeidimas, atsisakant visur ir visada pirmiausia vadovautis ir atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Nėra aišku, kodėl Taryba negalėjo pareikalauti informacijos iš valstybės ar savivaldybės institucijų. Taryba nurodė, kad bylą išnagrinėjusiam teismui buvo žinoma apie minėto asmens neįgalumą, tačiau teismas nebuvo informuotas apie asmens neįgalumo priežastį (psichinę ligą), o byloje dalyvavęs Vaiko teisių apsaugos skyrius minėto asmens neįgalumo priežastį nuo teismo nuslėpė.

7. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Tarybos 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime nėra pateikta argumentų dėl akivaizdaus fakto, kad S. J. šeima nežinia dėl ko 2007 m. balandžio 20 d. buvo įrašyta į SPIS duomenų bazę dėl girtavimo ir psichotropinių medžiagų vartojimo. Nėra jokių duomenų, patvirtinančių nei pareiškėjos šeimos girtavimą, nei psichotropinių medžiagų vartojimą. Taryba, sprendime nepripažindama savivaldos darbuotojų 2007 m. balandžio 20 d. padarytos klaidos bei pareigos ją taisyti (inicijuojant atitinkamų teisės aktų priėmimą ar kitas Vaiko teisių apsaugos skyriaus prievolių nustatymo priemones), S. J. sukėlė didelius išgyvenimus ir mažiausiai 5 000 Eur neturtinę žalą, kadangi didino jos bejėgiškumo prieš viešojo administravimo subjektus jausmą, demonstruodama nesiskaitymą su penkis vaikus auginančia pareiškėja, sukeldama nusivylimą ir ilgalaikį nepasitikėjimą visa savivaldos bei vaiko teisių apsaugos sistema. Pažymėjo, kad Taryba jokio atsiprašymo už kaltus kitų savivaldybės tarnautojų veiksmus (dėl pareiškėjos įrašymo į SPIS duomenų bazę) neišreiškė, nors ji to prašė. Pareiškėja teigė, kad jos neatsiprašymas bei Tarnybos aiškaus 2017 m. rugsėjo 18 d. prašyme išdėstyto reikalavimo sudaryti sąlygas bei nustatyti pareigas Vaiko teisių apsaugos skyriui ir jo darbuotojams tai padaryti teisės aktų inicijavimo keliu, ignoravimas S. J. sukėlė stiprius tęstinius emocinius išgyvenimus.

8. Pareiškėja teigė, kad jokio atsakymo dėl faktais nepagrįstos informacijos apie jos šeimą bei dėl jos šeimos 2007 m. balandžio 20 d. įrašymo į SPIS dėl girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo atsakovo atstovo 2017 m. lapkričio 24 d. rašte nėra nurodyta, t. y. minėtame rašte nebuvo atsakyta į dalį S. J. 2017 m. spalio 6 d. prašymo, t. y. buvo vilkinamas jo išsprendimas.

9. Pareiškėja pažymėjo, kad 2017 m. spalio 6 d. prašyme atsakovui nurodė, jog: 1) Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. posėdyje (civilinė byla Nr. 2-3872-924/2013) Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojas E. B. paaiškino, kad: „atsakovės bloga situacija. Žmogus nedirbantis, augina tris vaikus, gyvenimo būdas švelniai tariant nelabai tinkamas, vienu žodžiu, probleminė šeima; „apie S. T. mes gal susilaikysim, nes ji kiekvienu momentu gali prarasti būstą kiek žinau, ir šiuo metu ten (aiškėja) problemų dėl būsto“; „ten šeima probleminė, visokiausių yra negerumų“; 2) Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. posėdyje (administracinė byla Nr. eI-2321-505/2017) Kauno miesto savivaldybės teisininkė K. K. nurodė, kad „S. J. Kauno miesto savivaldybės klientė jau yra labai seniai, ji augusi Kartų namuose, turi krūvą vaikų, yra krūvos problemų“. Pareiškėja prašė pateikti informaciją, kodėl ir dėl kokių konkrečių duomenų teismams buvo nurodyti aptarti teiginiai ir kas jais buvo turima omenyje. S. J. taip pat prašė pateikti nurodytus teiginius pagrindžiančių dokumentų kopijas. Nurodė, kad pareiškėja dėl atsakymo vilkinimo bei dėl atsakovų atstovų įžeidžiančių pasisakymų apie ją minėtuose teismo posėdžiuose patyrė 3 000 Eur neturtinę žalą, kadangi išgyveno pažeminimą ir netikrumo bei bejėgiškumo jausmą.

10. S. J. pažymėjo, kad nurodė, jog senaties termino reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. posėdyje (civilinė byla Nr. 2-3872-924/2013) pasakytų Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojo E. B. įžeidžiančių žodžių) nepraleido, nes tame posėdyje nedalyvavo, o apie jo protokolą ir garso įrašą sužinojo tik 2016 m. gruodžio mėnesį, kai sudarė sutartį su advokatu. Teismui padarius išvadą, kad senaties terminas yra praleistas, prašė jį atnaujinti dėl svarbių šio termino praleidimo priežasčių.

11. Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

12. Atsakovai ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovai Kauno miesto savivaldybės administracija bei Kauno miesto savivaldybės taryba prašė pareiškėjos skundą atmesti.

13. Atsakovai paaiškino, kad S. J. atstovo pateiktuose 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymuose buvo prašoma imtis visų įmanomų priemonių, jog pareiškėjos ir jos atstovo pateikta informacija būtų patikrinta ir mažametė dukra E. V. būtų apsaugota nuo neleistino jai poveikio, t. y. socialinės rizikos, visapusiško fizinio, protinio, dvasinio, dorovinio vystymosi ir saugumo sąlygų neužtikrinimo. Nurodė, kad vykdant Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą, pareiškėjos 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymai bei papildomai gauti 2017 m. rugsėjo 18 d. ir 2017 m. lapkričio 8 d. raštai buvo išnagrinėti ir buvo priimtas skundžiamą Tarybos 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. B24-2-4, kuriame buvo išsamiai atsakyta į visus S. J. atstovo keltus klausimus.

14. Dėl 2017 m. kovo 21 d. posėdžio garso įrašo nepateikimo atsakovai paaiškino, kad 2017 m. kovo 21 d. posėdžio įrašo nepavyko padaryti ir tokio įrašo nėra, pareiškėjos atstovas apie tai buvo informuotas Tarybos 2017 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. B24-2-2, apie šias aplinkybes buvo kalbama nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-2321-505/2017, taigi S. J. ir jos atstovui apie šias aplinkybes buvo žinoma. Nurodyto Tarybos 2017 m. rugsėjo 27 d. rašto pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka neskundė.

15. Dėl argumentų, kad Taryba turėjo imtis priemonių, jog būtų patikrinta informacija ir mažametis vaikas būtų apsaugotas nuo neleistino jam poveikio, atsakovai paaiškino, jog Taryba, nagrinėdama pareiškėjos prašymus, tikrino visą jai prieinamą informaciją – apžiūrėjo teisme vykstančių bylų kopijas, išklausė Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės paaiškinimų dalį dėl V. V. (V. V.) ir jo dukros E. V. lankymosi religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ susirinkimuose. Skundžiamame sprendime pagrįstai buvo nurodyta, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2S-2674-601/2016) netenkino prašymo uždrausti atsakovui V.

V. leisti šalių nepilnametei dukrai E. V. dalyvauti religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ organizuojamuose susirinkimuose ir kelionėse, skaityti jos leidinius, būti bet kokiose jos naudojamose patalpose ir kituose jos narių susirinkimuose bei renginiuose. Teigė, kad Taryba neturi jokio teisinio pagrindo spręsti dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartyje išdėstytų argumentų pagrįstumo ir juos komentuoti ir / ar aiškinti ir pagrįstai sprendė, jog teismo argumentai yra pagrįsti ir nėra teisinių galimybių jų iš naujo analizuoti.

Taryba nurodė, kad religinė bendruomenė „G12 Lietuva“ nuo 2002 m. buvo įregistruota Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje kaip Kauno bažnyčia „Naujoji karta“. 2010 m. rugpjūčio 14 d. Kauno bažnyčios „Naujoji karta“ visuotiniame narių susirinkime buvo nuspręsta pakeisti bažnyčios pavadinimą į „G12 Lietuva“. Kadangi Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, visiškai pagrįstai buvo pažymėta, jog Tarybai jokiais teisės aktais nėra suteikta teisė vertinti šios bažnyčios įsteigimo teisėtumo, skleidžiamų vertybių vertinimo ir panašiai.

Be to, pareiškėja teismui pateiktame skunde nenurodė, kokius dar veiksmus Taryba, spręsdama jos aptartą skundo dalį, turėjo atlikti. Akcentavo, kad Taryba nėra Vaiko teisių apsaugos skyriaus priežiūros institucija. Be to, Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-13620-950/2017 konstatavo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog V. V. lankoma religinė bendruomenė darytų neigiamą įtaką E. V. elgesiui. Manė, kad turėjo pagrindą remtis įsiteisėjusiame teismo sprendime padarytomis išvadomis.

16. Atsakovai nesutiko su S. J. skunde išdėstytais argumentais, kad V. V. negali pasirūpinti mažamete dukra. Pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog minėtam asmeniui yra nustatytas neįgalumas, nesudaro pagrindo teigti, kad asmuo negali pasirūpinti savo nepilnamečiu vaiku. Atkreipė dėmesį, kad nei Taryba, nei Vaikų teisių apsaugos skyrius nėra kompetentingi spręsti, ar V. V. nustatyta liga turi įtakos jo gebėjimui pasirūpinti vaiku. Atsakovai akcentavo, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3872-924/2013 sprendė klausimą dėl nepilnametės E. V. gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu V. V.. Teismui buvo žinoma aplinkybė, kad V. V. yra nustatytas neįgalumas ir tai jam nesutrukdė išspręsti klausimą iš esmės, t. y. nustatyti nepilnametės gyvenamąją vietą su tėvu. Be to, Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-13620-950/2017 konstatavo, jog pagal pateiktus duomenis įvertinus faktines aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad V. V. negalėtų rūpintis dukra, priešingai – teismas konstatavo, kad V. V. dukrai užtikrina tinkamas gyvenimo, mokymosi ir vystymosi sąlygas, tinkamai rūpinasi dukros ugdymu bei lavinimusi, nuolat lankosi ugdymo įstaigoje ir panašiai.

17. Dėl pareiškėjos įrašymo į SPIS duomenų bazę, atsakovai paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. A-564 S. J. buvo įrašyta į Socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl girtavimo ir vaikų nepriežiūros. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. A1-212 patvirtinto Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyboje (skyriuje) tvarkos aprašo, galiojusio nurodyto įsakymo priėmimo metu, 9 punkte buvo nurodyta, kad šeimą įrašius į apskaitą, Vaiko teisių apsaugos skyrius įrašo duomenis apie socialinės rizikos šeimą į kompiuterinę duomenų bazę SPIS.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. A1-172 patvirtintų Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos nuostatų, 7 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad SPIS duomenys teikiami tik tiems duomenų gavėjams, kurie turi teisę gauti SPIS duomenis teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, SPIS yra ribotos prieigos kompiuterinė duomenų bazė, ja negali naudotis visi asmenys, o informacija, kurią į šią bazę įrašo duomenų tvarkytojai, suteikia teisę gauti informaciją tik labai ribotam asmenų ratui, ji yra nevieša.

Kauno miesto savivaldybės administracija yra tik SPIS sistemos duomenų tvarkytoja, tačiau pakeisti ir savo nuožiūra nurodyti kitokių įrašymo į Socialinės rizikos šeimų sąrašą priežasčių negali. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. A-564, kuriuo S. J. buvo įrašyta į Socialinės rizikos šeimų apskaitą, teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas. Kadangi išnyko įrašymo į apskaitą priežastys, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 29 d.

įsakymu Nr. A-4750 pareiškėja iš Socialinės rizikos šeimų apskaitos buvo išbraukta. Atsakovai pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo sprendimu (administracinė byla Nr. eI-973-406/2018), pagal S. J. skundą Kauno miesto savivaldybės administracijai buvo nagrinėjami tie patys, kaip ir šioje skundo dalyje nurodyti motyvai, bei prašoma pareiškėjai priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas minėtame sprendime konstatavo, kad atsakovas, 2007 m. balandžio 20 d. įrašydamas pareiškėją į SPIS duomenų bazę ir nurodydamas įtraukimo priežastį, vykdė visas įstatymuose jam nustatytas pareigas, veikė teisėtai, taip, kaip pagal teisės aktus ir privalėjo veikti vaikų interesais ir iš esmės neatliko jokių veiksmų, kuriuos įstatymai draudžia atlikti.

Atsakovas skundžiamame sprendime pareiškėjai motyvuotai atsakė, kad į SPIS duomenų bazę ji buvo įrašyta pagrįstai, priežastis parenkant pagal unifikuotą priežasčių sąrašą.

18. Atsakovų nuomone, Tarybos 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. B24-2-4 atitinka teisinį reguliavimą, yra išsamus, aiškus ir S. J. nesukelia jokių neaiškumų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

19. Dėl neturtinės žalos atsakovo atstovai paaiškino, kad pareiškėja 2007 m. buvo įtraukta į Socialinės rizikos šeimų apskaitą, o tai reiškia, jog buvo visi pagrindai ją į tokią apskaitą įtraukti. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. A-564, kuriuo S. J. buvo įrašyta į Socialinės rizikos šeimų apskaitą, teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas. Atsakovų atstovai akcentavo, kad Kauno miesto savivaldybės veiksmai atitiko ginčo laikotarpiu galiojančių teisės aktų nuostatas, vadinasi, jokių neteisėtų veiksmų nebuvo. Be to, šis įrašymas truko gana trumpą laiką – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-4750 S. T. buvo išbraukta iš Socialinės rizikos šeimų apskaitos, o trumpas įrašymo į apskaitą laikotarpis pareiškėjai negalėjo sukelti skunde nurodytų neigiamų pasekmių. S. J. skunde nurodė, kad dėl to, jog Tarybos 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. B24-2-4 nepripažino jos įrašymo į SPIS duomenų bazę nepagrįstu ir pareiškėjos neatsiprašė, ji patyrė 5 000 Eur žalą, tačiau S. J. nepateikė jokių įrodymų šiam savo skundo reikalavimui įrodyti.

20. Dėl atsakovų vilkinimo atsakyti į pareiškėjos 2017 m. spalio 6 d. ir 2017 m. lapkričio 8 d. prašymus ir dėl to patirtos 3 000 Eur neturtinės žalos, atsakovų atstovai nurodė, kad minėtas prašymas nėra suprantamas, kadangi S. J. su 2017 m. lapkričio 8 d. prašymu kreipėsi ne į Kauno miesto savivaldybės administraciją, kaip nurodė skunde, o į Tarybą, kuri jį išnagrinėjo ir atsakė skundžiamame 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime.

21. Atsakovų atstovai pažymėjo, kad pareiškėjai neįrodžius nei vienos iš sąlygų viešajai atsakomybei kilti – neįrodžius nei neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nei žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, 3 000 Eur neturtinė žala neturi būti atlyginama.

22. Atsakovų atstovai reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. posėdyje (civilinė byla Nr. 2-3872-924/2013) pasakytų Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojo E. B. žodžių prašė taikyti senaties terminą.

23. Teismo posėdyje atsakovų atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. K. rašytiniuose paaiškinimuose nesutiko su S. J. skundu. Pažymėjo, kad Tarybos uždaviniai ir funkcijos yra priimti sprendimus, kuriais būtų pritariama Kauno miesto savivaldybės tarybai, teikti pasiūlymus ir panašiai. Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės grindė analogiškais argumentais kaip ir atsakovai. Papildomai paaiškino, kad yra Kauno miesto savivaldybės administracijos darbuotoja ir jos su Taryba jokie santykiai nesieja. Kadangi K. K. nėra Tarybos narė, bet koks Tarybos sprendimai jai tiesiogiai jokių teisių ar pareigų nesukuria. Atkreipė dėmesį, kad 2018 m. gegužės 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-973-406/2018 buvo konstatuota, jog nei K. K., nei E. B. į SPIS jokių duomenų apie S. J. neįrašė, kadangi tokios teisės neturėjo. Paaiškino, kad pareiškėja su tuo pačiu atstovu dalyvavo nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-2321-505/2017, todėl visus neaiškumus, dviprasmybes ar bylos eigoje kilusius klausimus, susijusius su S. J. skunde nurodytais K. K. posėdžio metu išsakytais ir iš konteksto išimtais bei selektyviai parinktais cituojamais teiginiais, buvo galima išsiaiškinti, pateikiant klausimus byloje. Pažymėjo, kad pareiškėja teismo 2017 m. spalio 3 d. posėdyje nedalyvavo, todėl visiškai nesuprantama, kaip teiginiai, kurių S. J. net negirdėjo, galėjo žeminti jos orumą ir sukelti dvasinius išgyvenimus. K. K. akcentavo, kad žodis „krūva“ lietuvių kalbos žodyno išaiškinamu kaip daugybės ir daugeto sinonimas, jis nėra žeminantis, o iš rašytinių įrodymų matyti, kad susirašinėjimų, teismų sprendimų bei kitų dokumentų iš tiesų yra daug, todėl būtų galima teigti, jog S. J. Kauno miesto savivaldybei buvo seniai žinoma. Pažymėjo, kad pareiškėjos skunde cituojami teiginiai, kuriais yra grindžiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra paimti iš konteksto ir turėtų būti vertinami viso pasisakymo kontekste. Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybėje yra Klientų aptarnavimo skyrius, kuris priima visus pareiškėjų prašymus, juos registruoja, nagrinėja arba nukreipia nagrinėti kitiems savivaldybės padaliniams, todėl sąvoka „Kauno neturi jokio neigiamo ar S. J. galinčio žeminti atspalvio visų kitų Kauno miesto savivaldybės pareiškėjų, klientų ar interesantų atžvilgiu.

25. K. K. akcentavo, kad vien tik iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog S. J. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais buvo įrašyta ir išbraukta iš Socialinės rizikos šeimų sąrašo tris kartus. S. J. atstovas, dalyvaudamas byloje, kurios posėdžio selektyviai atrinktų įrašų pagrindu yra grindžiamas šios bylos vienas iš skundo reikalavimų, nepasinaudojo proceso jam garantuojama teise užduoti papildomus klausimus, jeigu norėjo išsiaiškinti tam tikras aplinkybes ar patikslinti neaiškumus. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad teisės taikymo praktikoje, bylos nagrinėjimo / posėdžio metu šalies išsakyta pozicija, valstybės ar savivaldos atstovų paaiškinimai ar tam tikrų paaiškinimų iškarpos nėra laikomos ir pripažįstamos savarankišku ginčo ar skundo nagrinėjamoje byloje dalyku. K. K. taip pat prašė jai iš pareiškėjos priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

26. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens K. K. atstovė palaikė rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytą poziciją.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. B. paaiškino, kad pareiškėjos S. J. skunde paminėta ištrauka iš 2013 m. balandžio 9 d. teismo posėdžio civilinėje byloje Nr. 2-3872-924/2018 yra paimta iš konteksto, t. y. iš jo pasisakymo teisme. Nurodė, kad pareiškėja, sprendžiant jos dukters gyvenamosios vietos klausimą, nei viename posėdyje nedalyvavo, bylos eiga nesidomėjo ir nepateikė jokio atsiliepimo, nors apie šią bylą žinojo. E. B. nurodė, kad minėtoje civilinėje byloje atstovavo Vaiko teisių apsaugos skyrių, kuris pateikė išvadą. Teismo posėdyje jis atsakė į teisėjo klausimus pagal tuo metu pareiškėjos ir jos dukters tėvo šeimoje buvusią situaciją. Pažymėjo, kad S. J. teismo sprendimo neskundė. E. B. akcentavo, kad Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-2321-505/2017 vykusiuose teismo posėdžiuose nedalyvavo.

II. 28. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 7 d. atmetė sprendimu pareiškėjos S. J. skundą.

29. Teismas nustatė, kad pareiškėjos atstovas su 2016 m. lapkričio 4 d. prašymu kreipėsi į Tarybą ir nurodė, jog Vaiko teisių apsaugos tarnyboje nėra teikiamas tinkamas vaiko teisių gynimas, ir prašė kuo skubiau imtis visų įmanomų priemonių, kad jo pateikta informacija būtų patikrinta ir mažametis vaikas būtų apsaugotas nuo neleistino poveikio jam, t. y. socialinės rizikos, visapusiško fizinio, protinio, dvasinio, dorovinio vystymosi ir saugumo sąlygų neužtikrinimo. Prašyme teigiama, kad S. J. 7 metų dukros E. tėvas, kuris serga psichine liga, kartu su mažamete dukra lanko religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ susirinkimus, kuriuose demonstruojamos abejotinos kilmės bažnyčios vertybės ir apeigos.

Pareiškėjos atstovas su 2016 m. gruodžio 27 d. prašymu kreipėsi į Tarybą ir nurodė, kad atsakymo į 2016 m. lapkričio 4 d. laišką negavo, todėl prašė atsakyti, ar komisija jį gavo ir nagrinėja minėtus prašymus, o jeigu jų negavo ir nenagrinėja – prašė išnagrinėti. Taryba 2017 m. kovo 31 d. rašte Nr. B24-2-1 informavo negalinti nagrinėti 2016 m. gruodžio 27 d. prašymo. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2321-505/2017 Tarybos 2017 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. B24-2-1 „Dėl prašymo“ panaikino ir Tarybą įpareigojo pareiškėjos S. J. atstovo advokato pateiktus 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymus išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjos atstovas 2017 m. rugsėjo 18 d. prašyme prašė padaryti Tarybos 2017 m. kovo 21 d. posėdžio garso įrašo kopiją ir apsvarstyti galimybę bei inicijuoti Kauno miesto savivaldybės teisės aktų priėmimą, siekiant sudaryti sąlygas bei nustatyti pareigas Vaiko teisių apsaugos skyriui ir jo darbuotojams, nepagrįstai ir be jokių pagrindžiančių dokumentų įrašiusiems šeimas į Socialinės rizikos šeimų sąrašą (apskaitą) dėl girtavimo ir psichotropinių medžiagų vartojimo, bent raštu atsiprašyti nukentėjusiųjų nuo tokių neteisėtų veiksmų, o šiuos nebūtus duomenis sukūrusius bei į SPIS įrašiusius tarnautojus nustatyti ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti jų veiksmus. 2017 m. lapkričio 8 d. prašyme pareiškėjos atstovas pateikė papildomus dokumentus ir įžvalgas (dėl mažamečių vaikų vedimo į „velnio išvarymo“ apeigas), nagrinėjant 2016 m. lapkričio 6 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymus.

Taryba, vykdydama teismo sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo S. J. 2016 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. prašymus bei papildomai gautus 2017 m. rugsėjo 18 d. ir 2017 m. lapkričio 8 d. raštus ir 2017 m. gruodžio 7 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. B24-2-4.

30. Teismas pažymėjo, kad Taryba yra sudaryta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. T-567. Vadovaujantis minėtu sprendimu patvirtintais Tarybos nuostatais, jos paskirtis yra pagal savo kompetenciją teikti Kauno miesto savivaldybės tarybai siūlymus dėl vaiko teisių apsaugos politikos ir strategijos formavimo ir prioritetų nustatymo bendruomenėje, vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos priemonių rengimo bei įgyvendinimo bendruomenėje.

31. Teismo vertinimu, pareiškėjos atstovas nei prašymuose atsakovui, nei skunde teismui nedetalizavo, kokių konkrečiai, jo manymu, priemonių Taryba turėjo imtis, siekdama patikrinti informaciją apie mažametį vaiką. Kaip nurodyta Sprendime, Taryba, nagrinėdama pareiškėjos atstovo pateiktus skundus, tikrino visą jai prieinamą informaciją, t. y. apžiūrėjo teisme vykstančių bylų kopijas, išklausė Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės paaiškinimus, ir Sprendimo dalyje dėl V. V. bei jo dukros E. lankymosi religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ susirinkimuose pagrįstai nurodė, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-2674-601/2016 netenkino prašymo uždrausti V. V. leisti šalių nepilnametei dukrai E. dalyvauti religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ organizuojamuose susirinkimuose ir kelionėse, skaityti jos leidinius, būti bet kokiose jos naudojamose patalpose ir kituose jos narių susirinkimuose bei renginiuose. Taryba Sprendime taip pat pagrįstai pažymėjo, kad religinė bendruomenė „G12 Lietuva“ įregistruota Teisingumo ministerijoje nuo 2002 m. kaip Kauno bažnyčia „Naujoji karta“. 2010 m. rugpjūčio 14 d. Kauno bažnyčios „Naujoji karta“ visuotiniame narių susirinkime buvo nuspręsta pakeisti bažnyčios pavadinimą į „G12 Lietuva“. Kadangi Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, visiškai pagrįstai nutarta, kad Tarybai nėra suteikta teisė vertinti šios bažnyčios įsteigimo teisėtumo, skleidžiamų vertybių vertinimo ir pan.

32. Teismas akcentavo, kad Taryba dėl V. V. negalėjimo pasirūpinti dukra Sprendime pareiškėjai išsamiai ir aiškiai atsakė, kad nėra duomenų apie tai, jog minėtas asmuo negalėtų pasirūpinti mažamete dukra. Vien aplinkybė, kad V. V. nustatytas neįgalumas, nesudaro pagrindo teigti, jog asmuo negali pasirūpinti savo nepilnamečiu vaiku. Nei Taryba, nei Vaiko teisių apsaugos skyrius nėra kompetentingi spręsti, ar V. V. nustatyta liga turėjo įtakos jo gebėjimui pasirūpinti vaiku. Teismas pažymėjo, kad Ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 386 (sveikatos apsaugos ministro 2015 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. V-803 redakcija), yra taikomas asmenims, kurie siekia tapti ar yra paskirti vaiko globėjais (rūpintojais), jei liga paaiškėjo jau nustačius globą (rūpybą). Šis teisės aktas nėra ir negali būti taikomas tėvams, auginantiems savo vaikus. Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3872-924/2013 sprendė klausimą dėl E. V. gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu V. V.. Aplinkybė, kad minėtam asmeniui nustatytas neįgalumas, Kauno apylinkės teismui buvo žinoma ir nesutrukdė išspręsti klausimą iš esmės, t. y. nustatyti nepilnametės gyvenamąją vietą su tėvu.

33. Teismo įsitikinimu, atsakovas Sprendime išsamiai ir aiškiai atsakė dėl pareiškėjos įrašymo į Socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl girtavimo ir vaikų nepriežiūros. Paaiškino, kad šeimą įrašius į minėtą apskaitą, Vaiko teisių apsaugos skyrius įrašo duomenis apie socialinės rizikos šeimą į kompiuterinę duomenų bazę. Taryba visiškai pagrįstai ir teisėtai įvertino pareiškėjos atstovo pateiktą prašymą dėl jos įrašymo į SPIS duomenų bazę, Sprendime išsamiai paaiškino visas įrašymo į duomenų bazę aplinkybes ir motyvuotai atsakė, kad pareiškėja į SPIS duomenų bazę buvo įrašyta pagrįstai, priežastis parenkant pagal unifikuotą priežasčių sąrašą. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. A-564, kuriuo pagrindu pareiškėja įrašyta į Socialinės rizikos šeimų apskaitą, teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas.

34. Teismas akcentavo, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-973-406/2018 pagal S. J. skundą Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė pareiškėjos skundą. Minėtoje byloje pareiškėja neturtinę žalą kildino iš neteisėtų atsakovo veiksmų, jos šeimą 2007 m. vasario 15 d. dėl tariamo jos girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo įtraukiant į Socialinės rizikos šeimų apskaitą bei tokius melagingus duomenis 2007 m. balandžio 20 d. įrašant į SPIS. Teismas, atmesdamas skundą, konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog atsakovas, 2007 m. balandžio 20 d. įrašydamas S. J. į SPIS duomenų bazę ir nurodydamas įtraukimo priežastį, vykdė visas įstatymuose jam nustatytas pareigas, rėmėsi savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. A-564, veikė teisėtai, taip, kaip pagal teisės aktus ir privalėjo veikti vaikų interesais, iš esmės neatliko jokių veiksmų, kuriuos įstatymai draudžia atlikti. Aptariamame Regionų apygardos administracinio teismo sprendime jau buvo konstatuotos ir nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, kurios turi būti pripažintos prejudiciniais faktais. Teismas padarė išvadą, kad aplinkybės, jog pareiškėja pagrįstai ir teisėtai buvo įrašyta į SPIS, yra nustatytos įsiteisėjusiame teismo sprendime ir negali būti interpretuojamos kitaip nei nustatė teismas. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjos atstovo argumentai, kuriais remdamasis jis kvestionavo atsakovo veiksmus, pareiškėją įrašant į SPIS bei atsisakant dėl to atsiprašyti, buvo plačiau neanalizuoti ir atmesti.

35. Teismas pažymėjo, kad Sprendime atsakovas taip pat atsakė į pareiškėjos atstovo prašymą inicijuoti Kauno miesto savivaldybės teisės aktų priėmimą dėl pareiškėjos keliamų klausimų. Atsakovas labai aiškiai paaiškino, kad vaiko teisių apsaugos skyrių teritorinių padalinių, kaip ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiklą ir atskiras jų veiklos sritis, reguliuoja pakankamai daug tiek tarptautinių, tiek valstybinių, tiek Kauno miesto savivaldybės priimtų teisės aktų, taip pat yra išleistos rekomendacijos dėl teisės aktų taikymo vaiko teisių apsaugos srityje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo papildomai reguliuoti šio padalinio veiklą, todėl Taryba neinicijuos papildomų teisės aktų priėmimo vaiko teisių apsaugos srityje.

36. Teismas nurodė, kad Sprendime nebuvo pateikta argumentų dėl 2017 m. kovo 21 d. posėdžio garso įrašo kopijos išdavimo, tačiau tai nėra priežastis šį aktą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu, kadangi bylos duomenimis, 2017 m. kovo 21 d. posėdžio įrašo nepavyko padaryti ir tokio įrašo nėra. Pareiškėjos atstovas jau buvo apie tai informuotas Tarybos 2017 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. B24-2-2, taigi pareiškėjai ir jos atstovui apie šias aplinkybes buvo žinoma. Teismas pastebėjo, kad Tarybos 2017 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. B24-2-2 nebuvo apskųstas. Teismo vertinimu, kadangi ginčas dėl garso įrašo nepateikimo jau buvo išnagrinėtas, pareiškėjos atstovas, neginčydamas fakto, kad žinojo, jog garso įrašo padaryti nepavyko, ir teigdamas, kad šis prašymas liko neišspręstas, iš esmės piktnaudžiauja administraciniu procesu.

37. Teismas pabrėžė, kad iš Sprendimo turinio matyti, kuo vadovaujantis jis buvo priimtas, Sprendime išsamiai ir laiku atsakyta į pareiškėjos atstovo keltus klausimus. Sprendime neabejotinai atsispindi faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas bei motyvacija, toks aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Reikalavimą panaikinti Tarybos 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. B24-2-4 pripažinus nepagrįstu, nebuvo tenkintas ir skundo reikalavimas įpareigoti Tarybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos atstovo pateiktus 2016 m. lapkričio 4 d., 2016 m. gruodžio 27 d. bei 2017 m. lapkričio 8 d. prašymus.

38. Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 125 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtino sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino taikymo skundo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, atkreipė dėmesį į pareiškėjos paaiškinimą, jog ji nežinojo apie Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojo E. B. žodžius, pasakytus Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. posėdyje, ir apie tai sužinojo tik iš savo advokato 2016 m. gruodžio mėn. Teismas, nenustatęs šias aplinkybes paneigiančių duomenų, pripažino, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą diena – 2016 m. gruodžio mėn., todėl ieškinio senatis netaikytina.

39. Teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, akcentuodamas anksčiau padarytas išvadas, jog Taryba, priimdama Sprendimą, neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti.

40. Teismas, vertindamas skundo reikalavimo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumą, akcentavo, kad 2017 m. lapkričio 24 d. raštas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, teismas jau yra konstatavęs, kad pareiškėjos šeima 2007 m. balandžio 20 d. buvo pagrįstai ir teisėtai įrašyta į SPIS, todėl nesant atsakovo neteisėtų veiksmų – įrašant pareiškėją į SPIS, nėra galima ir civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjos atstovas, teigdamas, jog atsakovas nepagrįstai įrašė informaciją į SPIS, kai dėl to jau yra pateikęs argumentus įsiteisėjusiame Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-973-406/2018), piktnaudžiauja administraciniu procesu ir, reikšdamas akivaizdžiai nepagrįstus reikalavimus, veikia nesąžiningai. Teismas atmetė pareiškėjos paaiškinimus, kad 2013 m. balandžio 9 d. ir 2017 m. spalio 3 d. teismų posėdžiuose atsakovų atstovai jos atžvilgiu kalbėjo įžeidžiančiai ir ją pažemino, nes, jo įsitikinimu, pareiškėja neįrodė, jog Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojo E. B. pasakyti žodžiai buvo ją įžeidžiantys. Iš pareiškėjos pacituotų E. B. žodžių teismas neįžvelgė, jog jie būtų kaip nors ją užgaunantys ar įžeidžiantys. Pareiškėja net nebandė paneigti E. B. teiginių, kad nagrinėjant bylą 2013 m. balandžio 9 d. jos situacija buvo bloga, ji nedirbo, augino tris vaikus, gyvenimo būdas buvo nelabai tinkamas, arba kad jos šeima yra probleminė ir kt. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad atsakovo darbuotojas E. B. paskleidė tikrovės neatitinkančius faktus. Priešingai, bylos duomenimis, pareiškėja vien Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais buvo įrašyta ir išbraukta iš Socialinės rizikos šeimų sąrašo tris kartus, todėl akivaizdu, kad ši šeima turėjo problemų.

41. Dėl Kauno miesto savivaldybės teisininkės K. K. pasisakymo 2017 m. spalio 3 d. Kauno apygardos administracinio teisme vykusiame posėdyje, kad pareiškėja Kauno miesto savivaldybės kliente yra jau labai seniai, ji augo Kartų namuose, turi krūvą vaikų, yra krūvos problemų, teismas nurodė nesuprantantis, kuo šis pasisakymas yra užgaulus, įžeidžiantis ar neatitinkantis tikrovės. Pareiškėjos S. J. atstovas dalyvavo nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-2321-505/2017, todėl visus neaiškumus, dviprasmybes ar bylos eigoje kilusius klausimus, susijusius su pareiškėjos skunde nurodytais K.

K. teismo posėdyje išsakytais ir nagrinėjamu atveju iš konteksto išimtais selektyviai parinktais cituojamais teiginiais, buvo galima išsiaiškinti pateikiant klausimus byloje. Pareiškėja nedalyvavo 2017 m. spalio 3 d. teismo posėdyje, taigi nesuprantama, kaip teiginiai, kurių ji net negirdėjo, gali žeminti jos orumą ir sukelti dvasinius išgyvenimus. Teismas taip pat akcentavo, kad žodis „krūva“, Lietuvių kalbos žodyne aiškinamas kaip daugybės ir daugeto sinonimas, nėra žeminantis, o iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad susirašinėjimų, teismų sprendimų bei kitų dokumentų yra daug, pareiškėja Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais buvo įrašyta ir išbraukta iš Socialinės rizikos šeimų sąrašo tris kartus, todėl galima teigti, kad ji Kauno miesto savivaldybei buvo seniai žinoma.

Taip pat visiškai nesuprantamas pareiškėjos argumentas, kad ją įžeidė įvardijimas Kauno miesto savivaldybės kliente. Kauno miesto savivaldybėje yra Klientų aptarnavimo skyrius, kuris priima visus pareiškėjų prašymus, juos registruoja, nagrinėja arba nukreipia nagrinėti kitiems savivaldybės padaliniams, todėl sąvoka „Kauno miesto savivaldybės klientas“ yra visiškai logiška ir pagrįstai vartojama, suprantama tiesiogiai ir, teismo vertinimu, neturi neigiamo ar galinčio žeminti atspalvio. Be to, iš byloje esančių prašymų, kuriais pareiškėjos atstovas kreipėsi į atsakovą, matyti, jog S. J. vadinama kliente, todėl visiškai nesuprantama situacija, jog pareiškėja įsižeidžia, kai ją „kliente“ pavadina K.

K., bet ne kai ją taip įvardija jos advokatas. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 ir 9 dalių nuostatomis bei jas aiškinančia teismų praktika (visiškas imunitetas nuo garbės ir orumo klausimų teisminio nagrinėjimo asmenims, kurie teikia duomenis teismo procese), konstatavo, kad atsakovo atstovai teisminiuose procesuose elgėsi teisėtai, savo pasisakymais nepažemino pareiškėjos orumo ar garbės, be to, už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas teismo proceso dalyviai neatsako, todėl nesant būtinųjų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos) viešajai atsakomybei kilti, pareiškėjos prašymas priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti taip pat buvo atmestas.

III. 42. Pareiškėja S. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jos skundą.

43. Pareiškėja savo poziciją iš esmės grindžia teismui jau anksčiau išdėstytais argumentais. Pastebi, kad priešingai nei nurodoma teismo sprendime, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakyme nėra užsimenama apie psichotropinių medžiagų vartojimą. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja mano, kad teismas tyrė ne tuos faktus bei dokumentus, kuriais ji rėmėsi. Vien tai, jog kitoje byloje atsakovo veiksmai, įrašant S. J. duomenis į SPIS, nebuvo pripažinti neteisėtais, nelemia išvados, jog buvo padaryta techninė klaida ar kad atsakovas neturi rūpintis, jog tokios klaidos nepasikartotų. S. J. neginčija jos (šeimos) 2007 m. vasario 15 d. įrašymo į atitinkamą rizikos sąrašą, bet nesutinka su 2007 m. balandžio 20 d. SPIS bazėje atlikto įrašo teisingumu ir prašo atsakovo atlikti teisingą informaciją atkuriančius veiksmus. Pareiškėja pažymi, kad jokio psichotropinių medžiagų vartojimo fakto niekada nebuvo ir net atsakovas neneigė, jog dėl to pareiškėja bei jos šeima niekada nebuvo įrašyta į Socialinės rizikos šeimų sąrašą. Ginčas kilo ne dėl pareiškėjos (šeimos) įrašymo į šį sąrašą, o dėl jos 2007 m. balandžio 20 d. įrašymo į viešai prieinamą SPIS duomenų bazę dėl girtavimo ir psichotropinių medžiagų vartojimo. Pareiškėja akcentuoja, kad sąrašas ir duomenų bazė yra du skirtingi dalykai. Susipažinus su teismo sprendimu, pareiškėjai neaišku, kodėl atsakovai nesiėmė 2017 m. rugsėjo 18 d. prašyme nurodytų priemonių.

44. Pareiškėja pažymi, kad teismo argumentas, jog jos atstovas nedetalizavo, kokių priemonių Taryba turėjo imtis, tikrindama informaciją apie mažametį vaiką, nėra pagrįstas, kadangi jokia informacija nebuvo tikrinama, nors tikrinti ir gauti informaciją pagal Nuostatus bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą yra jos teisė ir pareiga. Pareiškėjos atstovo prašymuose nebuvo reikalaujama uždrausti teisėtai įregistruotos religinės organizacijos „G12 Lietuva“ veiklą ar trukdyti asmenims joje lankytis, dėl to nei Taryba, nei teismo argumentai, kad ši organizacija yra teisėtai įsteigta ir 2017 m. lapkričio 10 d. teismo nutartimi yra netenkintas visiškai kitas pareiškėjos prašymas teismui, nesusiję su prašymų Tarybai dalyku – informacijos patikrinimu, kad V. V. vedasi jų 7 metų dukrą į neaiškų butą, kuriame iš šio tėvo ir kitų asmenų vaiko akivaizdoje yra „išvaromas velnias“. Tai aiškiai ir akivaizdžiai nesusiję su teisėtai įregistruotos religinės organizacijos „G12 Lietuva“ veikla (galbūt susiję su atskirais jos nariais, tačiau netirdama pareiškėjos prašymų, Taryba ir to nesužinojo). Kadangi Taryba nevykdė privalomos veiklos, o iš 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. B24-2-4 pateiktų formuluočių akivaizdu, kad ir nevykdys, tai pareiškėjai sukėlė dar didesnį nesaugumo ir bejėgiškumo jausmą, dvasinius išgyvenimus, baimę dėl savo dukros ateities, normalaus vystymosi ir priežiūros nebuvimo. Pareiškėjai pagrįstai tikėjosi iš Tarybos gauti tinkamą ir jos dukros teisių bei interesų gynybą užtikrinančią pagalbą, tačiau jos dėl neteisėtų veiksmų negavo.

45. Pareiškėjos įsitikinimu, teismas netinkamai įvertino skunde nurodytos neturtinės žalos kilimo priežastis ir supainiojo skunde nurodomas skirtingas žalos sumas: 5 000 Eur ir 3 000 Eur. Argumentai dėl 5 000 Eur neturtinės žalos pagrindų yra pateikti apeliaciniame skunde, o 3 000 Eur žalą pareiškėja patyrė suvokusi, kokius nepagrįstus, žeminančius ir užgaulius pasisakymus apie ją (jos „švelniai tariant netinkamą gyvenimo būdą“, „krūvos vaikų ir krūvos problemų“ turėjimą) teismų posėdžiuose pavartojo tretieji suinteresuoti asmenys. Teismo sprendime nurodyta aplinkybė, jog S. J. minėtuose dviejuose teismų posėdžiuose nedalyvavo, nepašalina jos patirtų išgyvenimų ir neturtinės žalos kilimo pagrindų.

46. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys yra atsakovo darbuotojai ir valstybės tarnautojai, kuriems tiek teismo proceso metu, tiek ir kitoje jų, kaip valstybės tarnautojų, veikloje galioja ne tik Civilinio kodekso nustatyta pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintos Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės (toliau – ir Etikos taisyklės), kuriose nėra nurodyta, kad teismo posėdžiuose atsakovui ar jos tarnautojams galioja absoliutaus imuniteto atvejis, todėl sprendime nurodyta civilinių bylų nagrinėjimo teismų praktika šiuo atveju neturi būti taikoma. Tiek Civilinio kodekso normos, tiek Etikos taisyklės nustato ir atsakovo deliktinę atsakomybę, ir trečiųjų asmenų pareigas bei atsakomybę.

47. Pacitavusi Etikos taisyklių 2–9 punktuose įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, pareiškėja pažymi, kad teismo sprendime visiškai ir nepagrįstai nebuvo analizuojami E. B. teismo posėdyje apie pareiškėją ištarti teiginiai: „jos gyvenimo būdas švelniai tariant nelabai tinkamas“ (analizuojami tik sakiniai apie „probleminę šeimą“, kuri tris kartus buvo įrašyta į Socialinės rizikos šeimų sąrašą). Dėl šių prasimanytų teiginių pareiškėja patyrė neturtinę žalą, suvokusi, kad yra apkalbėta, duodant suprasti, kad jos gyvenimo būdas yra netinkamas.

Tokius duomenis paskleidęs asmuo privalo įrodyti jų teisingumą, o ne pareiškėjai turi būti nustatoma pareiga juos paneigti. Pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalį, preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Nei atsakovas, nei E. B. neįrodė, kad tokie duomenys atitiko tikrovę bei kad pareiškėja nepatyrė skunde nurodytos neturtinės žalos. Analogiškai, K. K. pasisakymas apie pareiškėjos turimą „krūvą vaikų, krūvą problemų“ buvo pateiktas aiškiai siekiant pareiškėją sumenkinti, nurodant, kad daug vaikų turėjimas yra neigiama asmens savybė.

Nesuvokiama, kaip valstybės tarnautoja gali sau leisti tokio turinio pasisakymus apie daugiavaikę motiną, be to, juos sugretindama su net neįvardintomis tos motinos „problemomis“. Neaišku, kokias pareiškėjos „krūvas problemų“ K. K. siekė apibūdinti teismo posėdyje (nei atsakovas, nei K. K. neįrodė, kad duomenys apie krūvas problemų 2017 m. spalio 3 d. buvimą atitiko tikrovę bei kad pareiškėja nepatyrė skunde nurodytos neturtinės žalos), dėl to galima suprasti, kad patys pareiškėjos penki nepilnamečiai vaikai, jų turėjimas ir auginimas savaime yra problema, K.

K. supratimu, neigiamas ir nepageidautinas dalykas. Tai akivaizdžiai žeidžia ir žemina pareiškėjos, auginančios savo penkis nepilnamečius vaikus (šeštasis vaikas T. T. (T. M. L.), nors būdamas 6 metų buvo įvaikintas, gyvendamas Italijoje, sulaukęs pilnametystės, nuolat lanko pareiškėją), garbę ir orumą, sukelia jai neturtinę žalą. Pareiškėja tvirtina pagrįstai reikalaujanti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Be to, pareiškėjos nuomone, teismo sprendime nepagrįstai suabsoliutintas Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 9 dalyje nustatytas ribojimas, kadangi atsakovo tarnautojų pareigos, dalyvaujant net ir teismo posėdžiuose, laikytis Etikos taisyklių, buvo eksplicitiškai nurodytos žalos padarymo ir skundo teismui pateikimo metu galiojusių Etikos taisyklių 1 punkte.

Pareiškėja 2017 m. spalio 6 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama atsiprašyti už nepagrįstai neigiamus teiginius teisme apie ją ir jos šeimą, tai buvo aiškus skundas dėl dviejų tarnautojų netinkamos tarnybos, tačiau atsakovas nei pradėjo patikrinimą, nei kaip nors įvertino savo darbuotojų veiksmus.

48. Atsakovai ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovai Kauno miesto savivaldybės administracija ir Kauno miesto savivaldybės taryba prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

49. Atsakovai teigia, kad teismas priėmė pagrįstą sprendimą, nepažeidė jokių materialiosios teisės normų, o apeliacinio skundo argumentai yra iš esmės identiški argumentams, išdėstytiems skunde. Atsakovai savo poziciją iš esmės grindžia argumentais, išdėstytais atsiliepime į skundą, pritaria teismo motyvams. Mano, kad teismas tinkamai išnagrinėjo byloje esančius duomenis. Nenustatyta, kad pareiškėjos teisė teikti įrodymus buvo apribota, kitaip pažeista jos teisė į teisingą teismą. Deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai, jog teismas tyrė ne tuos faktus ir dokumentus, kuriais rėmėsi pareiškėja, nepatvirtina skundžiamo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.

50. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. K. paaiškina, kad teismas labai išsamiai išnagrinėjo skundą, įvertino visas aplinkybes, sprendimą tinkamai motyvavo ir tinkamai taikė Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 9 dalies nuostatas, todėl priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. K. K. prašo priteisti jai iš pareiškėjos bylinėjimosi 100 Eur išlaidų atlyginimą.

51. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, tinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių atstovų paaiškinimus, todėl nėra jokio pagrindo teismo sprendimą naikinti. Savo poziciją K. K. grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo rašytiniuose paaiškinimuose teismui. Akcentuoja, kad aplinkybė, jog pareiškėjos netenkina procesiniuose sprendimuose teismų padarytos išvados, nesuteikia jai pagrindo aukštesnės instancijos teismo reikalauti dar kartą pateikti argumentus dėl to paties ar pakartotinai vertinti bylos medžiagą ir surinktus duomenis. K. K. pabrėžia, kad menamos moralinės žalos padarymo faktą visos bylos nagrinėjimo metu labiau akcentavo ne pareiškėja, o jos atstovas, kuris atstovų pasisakymus siekė interpretuoti pareiškėjai palankia linkme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 52. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės Bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. B24-2-4 teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. lapkričio 4 d., 2016 m. gruodžio 27 d. ir 2017 m. lapkričio 8 d. prašymus (administracinės bylos dalis, susijusi su pareiškėjos 2017 m. spalio 6 d. prašymo nagrinėjimu, buvo nutraukta 2018 m. birželio 21 d. teismo nutartimi), bei pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą.

53. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos skundo, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y., ar jie patvirtina jos nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Taryba, jai suteiktos kompetencijos ribose, Sprendime pakankamai aiškiai ir išsamiai atsakė į pareiškėjos prašymus, toks administracinis aktas atitinka jam keliamus reikalavimus. Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės pakartoja daugelį pirmosios instancijos teismui jau išdėstytų aplinkybių ir argumentų, nesutikimą su teismo išvadomis grindžia savo subjektyviu įsitikinimu ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

55. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2020 m. liepos 9 d. nutartimi pripažino, jog kilęs ginčas teismingas administraciniam teismui.

56. Akcentuotina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4514-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3495-502/2019).

57. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-311-525/2016).

58. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, 2016 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-658-858/2016, 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2455-662/2019). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1687-438/2019).

59. Pareiškėjos atstovas 2016 m. lapkričio 4 d. elektroniniu laišku (I t., b. l. 26–27) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybą, išreikšdamas susirūpinimą dėl V. V. gebėjimo užtikrinti jo ir pareiškėjos bendrai dukrai E. tinkamą aplinką bei dorovinį ugdymą, atsižvelgiant į jam diagnozuotus sveikatos sutrikimus bei lankomus susirinkimus „bažnyčioje“ G12. Pareiškėjos atstovas abejojo „bažnyčios“ skleidžiamomis vertybėmis bei atliekamomis apeigomis, pabrėžė, kad pareiškėja prieštarauja, jog jos dukra dalyvautų šios bendruomenės susirinkimuose. Informavo, kad tėvas neišleidžia dukters į VTAT (manytina, Vaiko teisių apsaugos tarnybos) siuntimu paskirtas nemokamas psichologines konsultacijas, kurių grafikas yra iš anksto nustatytas ir tėvui žinomas. Laiške prašoma kuo skubiau imtis visų įmanomų priemonių, kad pateikta informacija būtų patikrinta ir mažametis vaikas apsaugotas nuo neleistino poveikio, t. y. socialinės rizikos, visapusiško fizinio, protinio, dvasinio, dorovinio vystymosi ir saugumo sąlygų neužtikrinimo.

60. Pareiškėjos atstovas 2016 m. gruodžio 27 d. prašymu (I. t., b. l. 130) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybą, prašydamas informuoti, ar Taryba gavo jo 2016 m. lapkričio 4 d. prašymą, ir šį prašymą išnagrinėti.

61. Pareiškėjos atstovas 2017 m. rugsėjo 18 d. prašyme (I t., b. l. 128) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybą, prašydamas leisti padaryti Tarybos 2017 m. kovo 21 d. posėdžio įrašą. Pažymėjo, jog Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius 2017 m. liepos 10 d. raštu informavo pareiškėją, kad jos duomenys į SPIS buvo įrašyti per klaidą, tačiau jokia įstaiga pareiškėjos iki šiol neatsiprašė. Pareiškėjos atstovas, atsižvelgdamas į pastarąją aplinkybę, taip pat prašė apsvarstyti galimybę inicijuoti teisės aktų priėmimą, įtvirtinant pareigą Vaiko teisių apsaugos skyriui ir jo darbuotojams, nepagrįstai ir be jokių pagrindžiančių dokumentų įrašiusiems šeimas į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl girtavimo ir psichotropinių medžiagų vartojimo, bent raštu atsiprašyti nukentėjusiųjų nuo tokių neteisėtų veiksmų, o šiuos klaidingus duomenis sukūrusius ir į SPIS įrašiusius tarnautojus nustatyti ir įvertinti jų veiksmus teisės aktų nustatyta tvarka.

62. Pareiškėjos atstovas 2017 m. spalio 6 d. prašyme (I t., b. l. 50–51) Kauno miesto savivaldybės administracijos prašė pateikti duomenis, kurių pagrindu pareiškėja 2007 m. balandžio 20 d. buvo įtraukta į SPIS duomenų bazę bei į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą „dėl girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo“, bei pateikti paaiškinimus dėl savivaldybės atstovų pasisakymų teismo posėdžiuose, atsiprašyti už žeminančius ir įžeidžiančius teiginius bei jos šeimos įrašymą į SPIS, taip pat prašė pateikti įvairius dokumentus (Vaiko teisių apsaugos skyriaus paklausimus kitoms institucijoms ir pan.), leisti susipažinti su pareiškėjos šeimos byla bei kita turima informacija, susijusia su jos šeima.

63. Pareiškėjos atstovas 2017 m. lapkričio 8 d. raštu (I t., b. l. 28–31) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybą, prašydamas imtis visų įmanomų priemonių, kad pateikta informacija būtų patikrinta ir mažametis vaikas apsaugotas nuo neleistino poveikio, t. y. socialinės rizikos, visapusiško fizinio, protinio, dvasinio, dorovinio vystymosi ir saugumo sąlygų neužtikrinimo. Atstovas apžvelgė su ginčo santykiais susijusius teismų sprendimus, teismo posėdžiuose S. J. ir kitos jos dukters I. B. pateiktų paaiškinimus apie religinės bendruomenės G12 susirinkimuose atliekamas apeigas. Pažymėjo, jog Kauno miesto savivaldybė nepatikrino, į kokį butą, kokių asmenų sukurtą aplinką psichine liga sergantis V. V. vedėsi pareiškėjos dukrą. Pareiškėjos atstovas pabrėžė Tarybos pareigą gauti informaciją apie jo 2016 m. lapkričio 4 d. prašyme nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos mažamečių vaikų (E. ir I.) vedimusi į „velnio išvarymo“ apeigas, šių veiksmų įtaka vaikams, jų teisių pažeidimų prevencija ir užkardymu. Pareiškėjos atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus pozicija dėl V. V. sveikatos būklės vertinimo yra prieštaringa (viename rašte įstaiga tvirtino neturinti kompetencijos vertinti neįgalaus asmens ligos įtaką jo gebėjimui prižiūrėti kitus, kitame – kad asmens sveikatos būklė „labai gera“). Manė, jog, siekiant aiškesnio teisės aktų reguliavimo, derėtų patvirtinti taisykles, numatančias, kaip turėtų elgtis Vaiko teisių apsaugos skyrius, esant neabejotinam suaugusiojo, auginančio vaiką, psichikos sutrikimui bei / ar nederamai veiklai vaikų atžvilgiu, nutarti, ar tokiu atveju nėra taikytinas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 386 patvirtintas sąrašas ir kitos teisės aktuose numatytos reagavimo priemonės, įvertinti, ar savivaldybei nereikia priimti naujų teisės aktų dėl vaiko teisių apsaugos politikos ir strategijos formavimo, prioritetų nustatymo bendruomenėje, vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos priemonių rengimo ir įgyvendinimo bendruomenėje.

64. Kauno miesto savivaldybės Bendruomenės vaiko teisių apsaugos taryba ginčijamame 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. B24-2-4 (I t., b. l. 3–9), atsakydama į pareiškėjos prašymus (nedetalizuota, kuriuos), nurodė, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2674-601/2016 netenkino prašymo uždrausti V. V. leisti šalių nepilnametei dukrai E. dalyvauti religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ organizuojamuose susirinkimuose ir kelionėse, skaityti jos leidinius, būti bet kokiose jos naudojamose patalpose ir kituose jos narių susirinkimuose bei renginiuose, o Taryba neturi teisinio pagrindo spręsti dėl teismo argumentų pagrįstumo.

Teisingumo ministerija yra įregistravusi religinę bendruomenę „G12 Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas – Kauno bažnyčia „Naujoji karta“), o Tarybai nesuteikta teisė vertinti šios bažnyčios įsteigimo teisėtumo, skleidžiamų vertybių vertinimo ir pan. Pažymėta, kad vien aplinkybė, jog V. V. yra nustatytas neįgalumas, nesudaro pagrindo teigti, kad asmuo negali pasirūpinti savo nepilnamečiu vaiku; Tarybai nesuteikta kompetencija spręsti, ar V. V. nustatyta liga daro įtaką jo gebėjimui pasirūpinti vaiku; sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 17 d.

įsakymu Nr. 386 patvirtintas Ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), sąrašas (2015 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. V-803 redakcija) netaikytinas tėvams, auginantiems savo vaikus; Kauno apylinkės teismas, 2013 m. balandžio 29 d. priimdamas sprendimą nustatyti E. V. gyvenamąją vietą su tėvu, žinojo apie V. V. nustatytą neįgalumą ir tokį sprendimą priėmė atsižvelgdamas į visas tuo metu egzistavusias aplinkybes, be kita ko, kad S. J. visiškai nesidomėjo civilinės bylos eiga ir nepateikė priešieškinio, pareiškėjas vėliau neskundė tokio teismo sprendimo.

Taryba taip pat išvardijo teisės aktus, reglamentuojančius Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiklą, tiriant gautą informaciją apie galbūt pažeidžiamas vaiko teises, ir nurodė mananti, jog toks reglamentavimas yra pakankamai detalus ir nėra pagrindo papildomai reglamentuoti šio padalinio veiklą, todėl Taryba neinicijuos papildomų teisės aktų priėmimo vaiko teisių apsaugos srityje. Taryba taip pat informavo nusprendusi nesiūlyti Kauno miesto savivaldybės tarybai priimti naujus teisės aktus ar pan., susijusius su Vaiko teisių apsaugos skyriaus ar jo darbuotojų atsakomybės griežtinimu, priimant sprendimus dėl asmenų įrašymo į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą bei šių duomenų įrašymo į Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos kompiuterinę duomenų bazę (SPIS), kadangi yra pakankamai galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų tarnybinę atsakomybę ir darbuotojų atsakomybę už padarytus pažeidimus.

Pareiškėja buvo įrašyta į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl girtavimo ir vaikų nepriežiūros, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. A-564 pagrindu, kuris nebuvo nuginčytas. Atitinkamai, šie duomenys 2007 m. balandžio 20 d. buvo įrašyti į SPIS, kurioje esanti informacija pasiekiama tik labai ribotam asmenų ratui. SPIS sistemoje asmenų įtraukimo į apskaitą priežastys yra klasifikuotos ir nurodomos pagal unifikuotą sistemą, Kauno miesto savivaldybės administracija negali savo nuožiūra įrašyti kitokių įrašymo į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą priežasčių.

Pareiškėja buvo išbraukta iš Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. A-4750 pagrindu, nes išnyko įrašymo į apskaitą priežastys. Tarybos įsitikinimu, pareiškėja į apskaitą ir SPIS buvo įtraukta pagrįstai, todėl Taryba nesiūlys Kauno miesto savivaldybės tarybai priimti teisės aktus ar pan. dėl Vaiko teisių apsaugos skyriausi arba jo darbuotojų atsakomybės griežtinimo už priimtus sprendimus dėl įrašymo į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą bei SPIS.

65. Pareiškėjos įsitikinimu, reikalavimas 2016 m. lapkričio 4 d. prašyme imtis visų įmanomų priemonių, kad pateikta informacija būtų patikrinta ir mažametis vaikas apsaugotas nuo neleistino poveikio, t. y. socialinės rizikos, visapusiško fizinio, protinio, dvasinio, dorovinio vystymosi ir saugumo sąlygų neužtikrinimo, ir reikalavimas Kauno apylinkės teismui uždrausti V. V. leisti šalių nepilnametei dukrai E. V. dalyvauti religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ organizuojamuose susirinkimuose ir kelionėse, skaityti jos leidinius, būti bet kokiose jos naudojamose patalpose ir kituose jos narių susitikimuose bei renginiuose (netenkintas 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2674-601/2016) nėra tapatūs ar susiję, todėl Sprendime nepagrįstai nepasisakyta apie paaiškinimus dėl „šėtono išvarymo“ apeigų, į kurias pareiškėjai nežinant buvo įtrauktos jos dukterys I. ir E., Taryba ir Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius nesurinko aktualios informacijos.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Sprendime pagrįstai akcentuota, jog Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-2674-601/2016 netenkino prašymo uždrausti V. V. leisti šalių nepilnametei dukrai E. dalyvauti religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ organizuojamuose susirinkimuose ir kelionėse, skaityti jos leidinius, būti bet kokiose jos naudojamose patalpose ir kituose jos narių susirinkimuose bei renginiuose, taip pat kad Tarybai nėra suteikta teisė vertinti Teisingumo ministerijos įregistruotos bažnyčios įsteigimo teisėtumo, skleidžiamų vertybių vertinimo ir pan.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjos Tarybai pateiktų prašymų turinio, ji neigiamą poveikį savo dukrai E. siejo būtent su religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ veikla, apeigomis, į kurias ją vesdavosi tėvas, todėl Taryba Sprendime pagrįstai pabrėžė savo kompetencijos ribas tirti šios religinės bendruomenės veiklą ir teismo padarytų išvadų (konkrečiau, kad byloje nėra įrodymų, jog lankymasis šioje bažnyčioje kenkia vaikui; Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2674-601/2016) pagrįstumą.

Apeliaciniame skunde pareiškėja pažymi, kad ji nereikalavo Tarybos uždrausti religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ veiklą ar trukdyti asmenims joje lankytis, todėl Sprendimo ir skundžiamo teismo sprendimo argumentai, susiję su religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ veiklos teisėtumu bei priimtu pareiškėjai nepalankiu sprendimu dėl laikinųjų poveikio priemonių taikymo civilinėje byloje, nėra susiję su jos reikalavimais; pareiškėja siekė, kad būtų patikrinta informacija, jog V. V. vedėsi jos dukterį į neaiškų butą, kuriame iš jo ir kitų asmenų vaiko akivaizdoje „išvaromas velnias“, tai nesusiję su religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ veikla (galbūt tik su atskirais bendruomenės nariais, tačiau, netirdama pareiškėjos prašymų, Taryba to nesužinojo).

Teisėjų kolegija pastebi, kad Tarybai pateiktuose prašymuose (pvz., 2016 m. lapkričio 4 d. prašymas) pabrėžiamas pareiškėjos nesutikimas, jog jos dukra E. dalyvautų būtent religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ susirinkimuose, teigė, kad jos dukra stebi „abejotinos kilmės „bažnyčios“ vertybes ir apeigas“, teikiama informacija (kurią prašoma patikrinti) „apie šios „bažnyčios“ G12 veiklą“. Taigi, pareiškėja siekė sukelti abejones Tarybai būtent dėl religinės bendruomenės „G12 Lietuva“ veiklos, prašymuose Tarybai jai nekilo neaiškumų, kur vedama jos dukra, todėl apeliacinio skundo teiginiai, jog Taryba netinkamai identifikavo jos prašymų dalyką ir, atitinkamai, Sprendime nepateikė (nesurinko) jos pageidaujamos informacijos, yra nepagrįsti.

66. Iš apeliacinio skundo teiginių matyti, kad pareiškėja siekia, jog dėl, jos manymu, į SPIS įvestos klaidingos informacijos (2007 m. vasario 15 d. įsakyme nėra žodžių „dėl psichotropinių medžiagų vartojimo“) jos būtų atsiprašyta ir imamasi priemonių, kad tokie atvejai nepasikartotų, be kita ko, sugriežtinant duomenis į šią sistemą įvedančių valstybės tarnautojų atsakomybę. Pareiškėjai neaišku, kodėl Taryba nesiėmė priemonių, nurodytų jos 2017 m. rugsėjo 18 d. prašyme. Primintina, kad Taryba Sprendime paaiškino, jog ji nesutinka su pareiškėjos tvirtinimu, kad pareiškėja į apskaitą ir SPIS 2007 metais buvo įtraukta nepagrįstai, todėl Taryba nesiūlys Kauno miesto savivaldybės tarybai priimti teisės aktus ar pan. dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus arba jo darbuotojų atsakomybės griežtinimo už priimtus sprendimus dėl įrašymo į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą bei SPIS.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad aplinkybės, jog pareiškėja pagrįstai ir teisėtai buvo įrašyta į SPIS, yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl skundo argumentai, kuriais remdamasi pareiškėja kvestionuoja atsakovo veiksmus įrašant ją į SPIS bei atsisakant dėl to atsiprašyti, plačiau neanalizuotini ir atmestini. Teisėjų kolegija nustatė, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-973-406/2018 konstatavo, jog pareiškėjos įtraukimo į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą priežastis (dėl girtavimo ir vaikų nepriežiūros) buvo nurodyta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d.

įsakyme, o iš pateiktų SPIS kopijų matyti, jog, atsakovui įvedant duomenis šioje sistemoje, pagrįstai pasirinkta viena iš įsakyme nurodytą priežastį labiausiai atitinkančių 8 sistemoje nurodytų priežasčių – dėl girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pateikta SPIS tinklapio nuotrauka (II t., b. l.

71) papildomai patvirtina, jog, kaip nurodė Taryba (be kita ko, ginčijamame Sprendime), SPIS sistemoje asmenų įtraukimo į apskaitą priežastys yra klasifikuotos ir nurodomos pagal unifikuotą sistemą, vienas iš pasirinkimo variantų – „dėl girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo“, t. y. nėra galimybės priežastis „girtavimas“ ir „psichotropinių medžiagų vartojimas“ pasirinkti atskirai arba įrašyti kitą nei pateikiami variantai priežastį. Taigi, Sprendime buvo pakankamai aiškiai išdėstyti atsisakymo tenkinti pareiškėjos (jos atstovo) prašymą raštu atsiprašyti jos ir apsvarstyti galimybę inicijuoti teisės aktų priėmimą dėl valstybės tarnautojų, įvedančių duomenis į sistemą, atsakomybės sugriežtinimo, motyvai, o pareiškėja neįrodė, jog šie motyvai neatitinka teisės aktų reikalavimų.

67. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad apeliaciniame skunde pateikiamoje Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. liepos 10 d. rašto ištraukoje nurodoma, jog nepavyko rasti pareiškėjos atstovo minimo 2007 m. balandžio 20 d. įsakymo dėl pareiškėjos įrašymo į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, todėl manytina, kad įrašant pareiškėjos duomenis į SPIS buvo padaryta techninė klaida. Pabrėžtina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad 2007 metais pareiškėja į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą buvo įrašyta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. A-564 pagrindu, o 2007 m. balandžio 20 d. jos duomenys buvo tik įvesti į SPIS. Kitaip tariant, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pasvarstymai, jog pareiškėjos duomenų įrašymas į SPIS galbūt įvyko dėl techninės klaidos, yra susiję išimtinai tik su pareiškėjos atstovo teiginiais apie neegzistuojantį 2007 m. balandžio 20 d. įsakymą, ir nepaneigia Sprendime išreikštos Tarybos pozicijos, kad pareiškėja į apskaitą ir SPIS 2007 metais buvo įtraukta pagrįstai.

68. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog tokie Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojų 2007 metais priimti sprendimai (veiksmai), t. y. pareiškėjos įtraukimas į Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą bei SPIS, tėra tarpiniai procedūriniai sprendimai vaiko teisių apsaugos užtikrinimo procese, nes tokiais sprendimais pareiškėjai nebuvo sukurtos, pakeistos ar panaikintos jokios teisės ar pareigos. Ji galėjo kvestionuoti tokių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą inicijuodama ginčą dėl tolesnių konkrečių valstybės įstaigų veiksmų, atliktų šių sprendimų pagrindu ir sukeliančių jai realias teisines pasekmes (jei tokie veiksmai būtų buvę atlikti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo išbraukta iš Šeimų, įrašomų į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-4750). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs tarpiniais procedūriniais dokumentais, savaime nesukeliančiais asmeniui teisinių pasekmių, ir kitus vaiko teisių apsaugos srityje priimamus panašaus pobūdžio sprendimus, pavyzdžiui, grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą (žr. 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-397-552/2019).

69. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno miesto savivaldybės Bendruomenės vaiko teisių apsaugos taryba 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. B24-2-4 buvo atsakyta į esminius pareiškėjos prašymus ir paklausimus, į kuriuos nebuvo atsakyta ankstesniais raštais. Tarybos sprendimai (tenkinti ar netenkinti atitinkamą prašymą) ginčijamame administraciniame akte pagrįsti teisiniais ir faktiniais pagrindais, pakankamai motyvuoti ir pareiškėjai nekilo (neturėjo kliūčių) suprasti, kuo remiantis vienas ar kitas sprendimas buvo priimtas. Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus individualiems administraciniams aktams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė šį aktą panaikinti ir įpareigoti atsakovus iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. lapkričio 4 d., 2016 m. gruodžio 27 d. ir 2017 m. lapkričio 8 d. prašymus.

70. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

71. Pareiškėja reikalavimą priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti sieja su atsakovų veiksmais, nesiimant veiksmų užtikrinti jos dukters E. teisių bei interesų gynybą, dėl ko pareiškėja patyrė dvasinius išgyvenimus, nesaugumo, bejėgiškumo ir baimės jausmus, taip pat su, jos teigimu, klaidingų duomenų įrašymu į SPIS (jokio „psichotropinių medžiagų vartojimo“ fakto niekada nebuvo), dėl kurio pareiškėja patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir dėl kurio atsakovas nesijaučia atsakingas, neatsiprašo, nededa pastangų tolimesnių klaidų prevencijai (teisės aktų iniciavimo). Pirmosios instancijos teismas netenkino šio skundo reikalavimo, konstatavęs, kad priimant Sprendimą nebuvo jokių neteisėtų veiksmų, t. y. nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti. Apeliaciniame skunde pareiškėja plačiau nepakomentavo savo nesutikimo su tokiu teismo sprendimu, iš esmės remdamasi anksčiau minėtais argumentais, kad teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą panaikinti Sprendimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako ir pritaria pagrįstai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nebuvo neteisėtų veiksmų – vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti.

72. Pareiškėja reikalavimą priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti grindžia tuo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojas E. B. ir Kauno miesto savivaldybės teisininkė K. K. atitinkamai Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. posėdyje (civilinė byla Nr. 2-3872-924/2013) ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. posėdyje (administracinė byla Nr.eI-2321-505/2017) pateikė išsireiškimus (apie jos „švelniai tariant netinkamą gyvenimo būdą“, „krūvos vaikų ir krūvos problemų“ turėjimą), kuriuos pareiškėja laikė nepagrįstais, žeminančiais ir užgauliais. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį skundo reikalavimą, nes, jo nuomone, pareiškėja nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog Kauno miesto savivaldybės įstaigų atstovų pasisakymai neatitiko tikrovės, ir teismui nesuprantama, kodėl pareiškėja minėtus valstybės tarnautojų pasisakymus laikė užgauliais. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 9 dalimi, pažymėjo, jog teismo proceso dalyviai neatsako už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo mananti, kad teismo nurodytas imuniteto atvejis nėra aktualus kilusiam ginčui, nes valstybės tarnautojai turėjo vadovautis jų veiklą reglamentuojančiais etikos principais, tarp jų – pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo, atsakomybės ir pavyzdingumo principais (Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, galiojusių iki 2019 m. sausio 1 d., 2–9 p.).

73. Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą paskleidžiant duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės. To paties straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako. Pareiškėja savo įsitikinimą, jog pastaroji taisyklė netaikytina valstybės tarnautojams, grindžia tuo, kad Etikos taisyklėse nėra nurodyta, jog teismo posėdžių metu valstybės institucijoms ar jų tarnautojams galioja „absoliutaus imuniteto atvejis“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės, reglamentuojančios asmens garbės ir orumo gynimą, kurios taikomos visiems proceso dalyviams. Jurisprudencijoje akcentuojama, jog ši teisės norma taikoma proceso dalyviams, t. y. asmenims, kurie dalyvauja nagrinėjant teismo posėdyje administracines, baudžiamąsias ar civilines bylas: šalims, teisiamajam, prokurorui (valstybės kaltintojui), teisėjui, valstybės institucijų atstovams, pateikiantiems valstybės institucijos išvadą, liudytojams, ekspertams, specialistams ir panašiai;

šis imunitetas taikomas ir teismo procesiniuose dokumentuose paskelbtai informacijai (Mikelėnas, V., ir kiti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002). Be to, pažymėtina, jog jeigu yra Civilinio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Aptariamu klausimu joks kitas įstatymas nenumato kitaip, tokio įstatymo nenurodė ir pareiškėja. Bet koks kitas įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas, priešingai nei teigia pareiškėja, neturi pakartoti taisyklės, įtvirtintos Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 9 dalyje.

Kita vertus, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, minėti veiksmai gali būti pripažinti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, už kurį proceso teisę reglamentuojančiuose teisės aktuose (be kita ko, Administracinių bylų teisenos įstatyme) numatyta atsakomybė. Šiuo atveju pareiškėja tvirtina, jog ji buvo pažeminta ir įžeista dėl E. B. ir K. K. veiksmų ir nepagrįstų atsiliepimų (neigiamų teiginių) teismo posėdžiuose, t. y. reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą siejo su atsakovo atstovų teiginiais, kuriuos ji laikė žeminančiais jos garbę ir orumą bei neatitinkančiais tikrovės, tokį reikalavimą grįsdama Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalimi.

Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, vadovaujantis Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 9 dalimi, nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pagrindo spręsti dėl atsakovo civilinės atsakomybės.

74. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo bylos proceso dalyvių argumentus, kuriems teisėjų kolegija pritaria. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismui jau anksčiau išdėstytus argumentus; likę ginčo šalių argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma.

75. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

76. Kadangi pareiškėjos skundas, kuriame ji kėlė ginčą, be kita ko, dėl trečiojo suinteresuoto asmens K. K. veiksmų teisėtumo, buvo atmestas, minėtas trečiasis suinteresuotas asmuo, kurio naudai priimtas procesinis teismo sprendimas, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.). K. K. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, jog ji sumokėjo savo atstovei advokatei 100 Eur (IV t., b. l. 168). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį ir byloje keliamus klausimus, atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį ir kitas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nutaria priteisti iš pareiškėjos K. K. 100 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui K. K. iš pareiškėjos S. J. 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė