2025-04-30 Nr. AB-7514-3-61-3-02794-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-137-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02794-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Entara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Entara“ skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Entara“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, FNTT) 2023 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 4-1666 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Entara“ padaryto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimo ir piniginės baudos paskyrimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2022 m. spalio 31 d. vykdė virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus ir depozitinių virtualiųjų valiutų piniginių operatoriaus veiklą, o nuo 2022 m. spalio 31 d. šios veiklos nebevykdo. Pareiškėjas 2023 m. vasario 23 d. gavo Sprendimą ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) išvadą Nr. 4-1637 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Entara“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Išvada), kuri yra Sprendimo sudėtinė dalis; Sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 16 530 Eur bauda už Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 12, 13, 14, 15, 16 ir 18 dalių, 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 ir 6 dalių, 14 straipsnio 41 dalies, 16 straipsnio 1 ir 2 dalių, 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, 19 straipsnio 1, 61, 7, 8, 9 ir 10 dalių, 22 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies reikalavimų pažeidimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad keičiant virtualią valiutą, iš klientų buvo renkami duomenys (vardas, pavardė, dokumento numeris, pilietybė), kaip nurodyta jų dokumente – pase, atsakovui buvo pateiktos asmens dokumentų kopijos, kita vizualinė medžiaga, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta, o identifikuota netinkama nuotraukų kokybė ir akcentuota, jog kai kuriomis paskyromis naudojosi ne vienas klientas. Pareiškėjas teigė, kad patikrinimą atlikusi pareigūnė ir Komisija Išvadoje pateikė išsamų klientų sąrašą, kuris atitinka šių klientų dokumentuose nurodytus pavadinimus, tai patvirtina klientų identifikavimo faktą, t. y. ir Įstatymo 9 straipsnio 1–6 dalių laikymąsi, Išvadoje nebuvo nustatyta, jog tikrasis naudos gavėjas realiai nesutaptų su paskyros savininku ar bent vienas naudos gavėjas būtų asmuo, kuriam taikytos tarptautinės sankcijos ar kiti ribojimai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Išvadoje įvardijami pareiškėjo padaryti Įstatymo 9 straipsnio 12–16 ir 18 dalių pažeidimai, nors pareiškėjas rinko duomenis klientų tapatybei nustatyti (vardą, pavardę, asmens dokumento numerį, pilietybę), prieinamais būdais bandė aiškintis tikrąjį naudos gavėją, tačiau Išvadoje visais atvejais pareiškėjo veiksmai vertinami kaip nepakankami arba, jog pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, kad aiškinosi tikrąjį naudos gavėją, nors nenustatytas nei vienas atvejis, jog pareiškėjo klientas buvo visiškai kitas asmuo ar tikrasis naudos gavėjas buvo asmuo, kuriam yra taikomi kokie nors tarptautiniai ribojimai. Pareiškėjas neneigė, kad tam tikrų Įstatymo pažeidimų buvo, tačiau realios žalos dėl to nekilo, tai patvirtino ir Komisija Išvadoje.

4. Pareiškėjas teigė, kad Išvadoje fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie buvo tikrinami, nediferencijuojami, visi įvardijami kartu, pabrėžiant Įstatymo 9 straipsnio 13 dalies pažeidimus, kuri taikoma išimtinai santykiams su juridiniais asmenimis.

5. Pareiškėjas nurodė, kad pagrindinis santykių tikslas buvo pirkti ir parduoti kriptovaliutą, dėl to nebuvo renkama jokių papildomų duomenų (išskyrus ZENISA PHARMA UG, OMNIUM STUDIO, IMTEK GROUP OU) apie sandorio pobūdį, t. y. numatomas verslo santykių pobūdis šiuo atveju buvo virtualios valiutos pirkimas arba pardavimas. Išvadoje nurodant pažeidimus dėl papildomų duomenų nerinkimo nenurodytas joks konkretus pavyzdys kokia informacija turėjo būti renkama, kokios papildomos aplinkybės turėtų būti išsiaiškintos. Pareiškėjo verslo santykių tikslas ir pobūdis buvo aiškus – kriptovaliutos pirkimas arba pardavimas, tačiau Išvadoje teigiant, kad tokia informacija nepakankama, turi būti pateikiami konkretūs argumentai kokių konkrečių papildomų veiksmų turėjo imtis pareiškėjas ir kokias papildomas aplinkybes sužinoti.

6. Pareiškėjas dėl pažeidimo, nustatyto Įstatymo 9 straipsnio 15 dalyje, pažymėjo, kad iš Išvados nėra aišku kokiais nepriklausomais ir patikimais šaltiniais pareiškėjas turėjo naudotis. Komisija konstatavo pažeidimą nepateikdama argumentų ir perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Nors Komisija konstatavo, jog buvo pažeista minėta norma, tačiau nepateikė konkrečių argumentų ar pavyzdžių kokiais sąrašais ar šaltiniais pareiškėjas turėjo naudotis.

7. Pareiškėjas nesutiko, kad jis nevykdė verslo santykių stebėsenos, nes turi klientų duomenų bazę, kurioje galima aiškiai sekti, kada ir kiek keitimų buvo atlikta, kokioms sumoms ir pagal kokias sąskaitas faktūras. Šie duomenys ir informacija buvo pateikti ir patikrinimo metu, Komisija, remdamasi šia informacija, iš esmės ir sudarė Išvadoje nurodytą klientų sąrašą. Be to, nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra aiškaus verslo santykių stebėsenos apibrėžimo ir konkrečių išaiškinimų, kaip ji turi būti atliekama.

8. Pareiškėjo įsitikinimu, jis laikėsi visų Įstatymo 9 straipsnio reikalavimų ir vadovavosi Kovos su pinigų plovimu vidaus instrukcijomis ir politika ir negalima teigti, kad neturėjo teisės tęsti verslo santykių su savo klientais, o teisės aktuose neapibrėžiama kaip toks sprendimas ir vertinimas turi būti fiksuojamas, t. y. ar priimamas bendrovės valdymo organo sprendimas, ar fiksuojama atskirame žurnale ir pan. Pareiškėjo vertinimu, Išvadoje turėtų būti pateikiami aiškūs nurodymai, kaip pareiškėjas turėjo spręsti ir įgyvendinti minėtą normą, nes pati norma neįpareigoja niekur sprendimo ir vertinimo fiksuoti ir palieka pačiam įpareigotam subjektui spręsti, ar dėl duomenų nepakankamumo, ar negalėjimo jų surinkti, pranešti ar ne atsakovui. Išvadoje nepateikiami jokie įrodymai, kad pareiškėjas nesprendė ir nevertino aplinkybių dėl pranešimo atsakovui, apsiribota nurodymu, jog pareiškėjas nepranešė, tačiau, akcentuota, kad jei pareiškėjas manė, jog duomenys jam pakankami, įsivertinęs turėjo teisę nuspręsti, kad poreikio kreiptis į atsakovą nėra.

9. Pareiškėjas nurodė, kad Išvadoje pažymėta, jog patikrinus asmenis V. N., A. K., V. K., V. K. viešuosiuose šaltiniuose rasta duomenų, kad V. K. yra susijęs su Rusijos bendrovėmis OOO „Monolitinvest“ ir AO „Korsakovskij morskoj torgovyj port“ ir gali būti politiškai pažeidžiamas asmuo, dėl to pareiškėjas pripažintas padariusiu Įstatymo 14 straipsnio 3, 41 ir 5 dalies pažeidimus. Pareiškėjo teigimu, šios nuostatos taikomos, kai „sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami su politiškai pažeidžiamais (paveikiamais) asmenimis“, o Išvadoje konstatuojama, kad minėti asmenys gali būti politiškai pažeidžiami. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo nurodyti vieši informacijos šaltiniai neleidžia teigti, jog minėti asmenys iš tiesų turi sąsajų su Rusijos įmonėmis ir dėl tų sąsajų yra pažeidžiami, todėl Komisija neįrodė minimų asmenų politinio pažeidžiamumo, rėmėsi prielaidomis, o Įstatymo 14 straipsnio pažeidimas konstatuotas nepagrįstai.

10. Pareiškėjas nurodė, kad Įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimas nustatytas nepagristai, nes A. G. kriptovaliutos pirkimas nepatenka į Įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo sritį – šio kliento atveju buvo nustatytas vardas, pavardė, asmens kodas, pilietybė (paso kopija), lėšų šaltinis (banko išrašas), o mokėjimą atliko finansų įstaiga (Europos Sąjungos šalis), kuri iš pradžių atliko tapatybės patikrinimą ir praleido mokėjimą, asmeninio susirašinėjimo metu buvo nustatytas sandorio pobūdis (kriptovaliutos naudojimo priežastis) ir pagal įmonės vidaus taisykles šis sandoris nebuvo laikomas įtartinu. Pareiškėjas teigė, kad Išvadoje remiamasi prielaida, jog lėšos buvo siųstos ir gautos iš padidintos rizikos keityklos („OneMoment.cc“, galbūt priklausančios Rusijai), išraše nurodyta, kad buvo įneštos asmeninės lėšos, o po to įsigyta kriptovaliuta. Pareiškėjo vertinimu, Komisija turėjo vertinti klausimą dėl finansų įstaigos, kuri praleido mokėjimą ir nepaprašė pateikti papildomų duomenų, o ne virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus, tokiu būdu Komisija finansų įstaigai kelia mažesnius reikalavimus, nei pareiškėjui, nes pagal tokią išvadą pareiškėjas turi papildomai vertinti ir tas finansines operacijas, kurias pirmiau turi vertinti finansų įstaiga.

11. Pareiškėjas sutiko dėl Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 61 dalies, 7–10 dalių pažeidimo, kad tinkama forma žurnalai nebuvo vedami, tačiau Išvadoje nebuvo atsižvelgta į tai, jog duomenys pareiškėjui buvo prieinami ir jo kaupiami, tiesiog nesuvesti į nustatytos formos žurnalą, o po atsakovo priminimo, nedelsiant buvo perkelti į tinkamą formą.

12. Pareiškėjas dėl Išvadoje konstatuotų Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies pažeidimų nurodė, kad ši nuostata nenustato mokymų periodiškumo, o įpareigoja subjektus imtis priemonių, jog atsakingi darbuotojai žinotų apie Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad jo atsakingas darbuotojas mokėsi savarankiškai, o direktorius įgijo šią kvalifikaciją ankstesnės savo veiklos metu, todėl užtenka tiesiog atsinaujinti žinias, o ne periodiškai dalyvauti mokymuose. Pažeidimas dėl nedalyvavimo mokymuose fiksuotas deklaratyviai ir plečiamai aiškinant Įstatymo normą.

13. Pareiškėjas dėl nustatytų Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 29 straipsnio 2 dalies pažeidimų pažymėjo, kad Įstatymo 29 straipsnio pažeidimai kaip savarankiški pažeidimai suformuoti dirbtinai išskaidžius patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, tokiu būdu dirbtinai sudaromas įspūdis, jog pareiškėjas atliko daugiau Įstatymo pažeidimų, nei jų buvo. Pareiškėjas nesutiko su pažeidimu dėl vidaus tvarkos taisyklių nustatymo, kadangi Išvadoje cituojama pareiškėjo vidinė procedūra ir patvirtinti reikalavimai. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija nustatytas faktines aplinkybes išskaidė atskirai pagal kiekvieną Įstatymo normą taip suformuodama neva atskirus 18 pažeidimų epizodus, nors dauguma pažeidimų apima tas pačias aplinkybes, kurios vėliau kartojamos atskirai ties kiekviena Įstatymo norma. Pareiškėjas tvirtino, kad šiurkščių Įstatymo pažeidimų nepadarė, sutiko, kad surinko ne visų klientų, kurių sandoriai viršijo 1 000 Eur, visus duomenis, buvo praleistas Įstatymo priėmimo momentas (2022 m. balandžio mėnuo) dėl priežasčių, susijusių su įvykiais steigėjų pilietybės šalyje, o pareiškėjas negavo informacinės ir kitokios pagalbos iš atsakovo, nebuvo pateikti jokie šaltiniai sankcijų sąrašui nustatyti ir kt.

14. Pareiškėjas dėl paskirtos nuobaudos griežtumo nurodė, kad Komisija konstatavo 8 reikšmingas ir pareiškėjo padėtį lengvinančias aplinkybes ir nei vienos sunkinančios aplinkybės, Komisija akcentavo, jog taikoma poveikio priemonė neturi apsunkinti pareiškėjo veiklos, o galutinė bauda yra paskirta didesnė nei visos praėjusių metų pareiškėjo pajamos. Pareiškėjas nutraukė veiklą, susijusią su kriptovaliutomis, o tam tikri Įstatymo pažeidimai ar ne iki galo įgyvendinti Įstatymo reikalavimai įvyko dėl neaiškaus reglamentavimo ir informacijos apie jo įgyvendinimą trūkumo, o ne dėl siekio nuslėpti kokią nors informaciją ar jos neteikti atsakovui, ar pareiškėjo tyčios. Pareiškėjas pažymėjo, kad patikrinimo metu pateikė visus prašomus duomenis, dėl nustatytų trūkumų ėmėsi veiksmų, todėl tai turėtų būti pripažinta kaip lengvinančios aplinkybės, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais yra pagrindas taikyti pareiškėjui tik įspėjimą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl poveikio priemonės taikymo, neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančių aplinkybių visumą ir jų santykį su nustatytu pažeidimu, todėl netinkamai parinko poveikio priemonę.

15. Pareiškėjas teigė, kad jam negali būti skiriama griežtesnė sankcija už tai, jog nustatyti pažeidimai yra vertinami atskirai, nors jie yra susiję ir kilę tik iš vieno pažeidimo – atitinkamų vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų neturėjimo. Pareiškėjas nurodė, kad skiriant jam piniginę sankciją bei nustatant jos dydį, nebuvo atsižvelgta į 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlameno ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/2177 (toliau – ir Direktyva), nuostatas, kurios aiškiai nurodo, jog skiriama bauda yra siejama su iš pažeidimo gauta nauda. Kadangi nei pareiškėjas, nei jo klientai neįgijo jokios naudos, todėl ir piniginė sankcija negalėjo būti skirta.

16. Atsakovas FNTT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

17. Atsakovas dėl Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 12–16 ir 18 dalių pažeidimo nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas nesiėmė priemonių ir nenustatė bei nepatikrino klientų: A. E., D. A.-G., B. H., A. Z., S. M. J. S., IMTEK GROUP OU, D. B., D. B., L. H., Z. K., S. K., V. G., A. G., I. L., Peppergroup OU, O. S., V. N., A. K., V. K., V. K., F. S.A. H. H., V. L. S., A. Y., OMNIUM STUDIO, LIBERTY CONTAINERS SL, A. K., DIGITAL RENEGADES APS, A. K., L. G., P. V., O. D., A. B., O. P., S. F., ZENISA PHARMA UG, Spedition H. Z., GPS VIRTUAL OFFICE LTD (toliau – ir Klientai) tapatybių, prieš atlikdamas virtualiosios valiutos keitimo operacijas ar sandorius virtualiąja valiuta lėšomis, kurių suma lygi arba viršija 1 000 Eur, ir tuo pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktą, o įvertinus pareiškėjo pateiktose klientų bylose esančią Klientų tapatybės nustatymo informaciją išsiaiškinta, kad pareiškėjas nesiėmė priemonių, jog nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, ir tuo pareiškėjas pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 12 dalį. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad visus pareiškėjo padarytus pažeidimus nustatė pagrįstai ir teisėtai ir nesutiko su pareiškėjo nuomone, jog dėl kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo duomenų nėra teisinio aiškumo ar apibrėžtumo teisės aktuose, nes Įstatymo 10, 11 ir 12 straipsniai aiškiai apibrėžia, kokius duomenis apie klientą turi surinkti Įstatymo įpareigotasis subjektas.

18. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pažeidimas yra šiurkštus ir sistemingas, nes atitinka Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų ir 2 dalies 2 punkto požymius, kurie yra kvalifikuojantys ir lemia Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą. Atsakovas teigė, kad įvertino atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pareiškėjas savo noru užkirto kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms ir ėmėsi veiksmų taisyti padėtį, t. y. pateikė atsakovui pranešimą, kuriame nurodė, kad nuo 2022 m. spalio 31 d. nutraukia virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus ir depozitinių virtualiųjų valiutų piniginių operatoriaus veiklą, t. y. kad nebebus tęsiama ydinga pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimų įgyvendinimo praktika ir užkertamas kelias neigiamoms pažeidimo pasekmėms atsirasti, atsižvelgus į tai, bauda sumažinta 30 procentų bazinio baudos dydžio suma. Atsakovas nurodė, kad vertindamas nustatytų pažeidimų sunkumą (pobūdį, mastą ir padarinius) ir trukmę, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pažeidė ne tik formalius, bet ir esminius Įstatymo reikalavimus, tačiau pažeidimo pobūdis nesudarė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos sistemos spragų, pažeidimo mastas nėra didelis, nenustatyta, kad pareiškėjo veiksmai (neveikimas) lėmė konkretų atvejį, kai nebuvo užkardytas nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas, teroristinės veiklos finansavimas ir rėmimas, tačiau pažeidimas truko ilgiau nei vienus metus, todėl pažeidimai yra apysunkiai ir bauda buvo mažinama 25 procentų bazinio baudos dydžio suma. Atsakovas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas užima nedidelę virtualiųjų valiutų keityklų operatorių rinkos dalį ir nebevykdys veiklos, rinkos stabilumui ir patikimumui poveikis nenumatomas, todėl taikytina bauda nedidinama ir nemažinama.

19. Atsakovas teigė, kad vertindamas pareiškėjo finansinį pajėgumą, atsižvelgė į jo bendrąsias metines pajamas (14 790 Eur), ir laikydamas, jog taikoma poveikio priemonė neturi užkirsti galimybės pareiškėjui investuoti į veiklos tobulinimą (techninę bazę, programinius įrankius, kvalifikuotą personalą, kita), baudos dydį mažino 15 procentų bazinio baudos dydžio suma. Taip pat atsakovas teigė atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nebuvo taikytos poveikio priemonės už pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių taikymo pažeidimus, ir baudos dydį mažino 10 procentų bazinio baudos dydžio suma. Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgė į pareiškėjo bendradarbiavimą atliekant patikrinimą, jog pareiškėjas Komisijos posėdyje pripažino visus pažeidimus, ir baudos dydį mažino 17 procentų bazinio baudos dydžio suma. Pareiškėjas, kurio patikrinimas buvo atliekamas, turi teikti informaciją atsakovui (Įstatymo 7 str. 2 p., 32 str. 1 d. 1 p.), o už Įstatymo pagrindais priežiūros tikslais pareikalautos informacijos ar dokumentų nepateikimą per nustatytą terminą ar neteisingos informacijos pateikimą Įstatymas nustato baudą (39 str. 1 d. 3 p.), todėl pareiškėjo bendradarbiavimas yra Įstatymo nustatytų pareigų vykdymas ir neturi būti pervertinamas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui skirtos baudos dydis (16 530 Eur) sudaro tik 3 procentus taikytinos baudos vidurkio (551 000 Eur) arba 1,5 procento maksimalaus galimo skirti baudos dydžio, todėl pareiškėjui skirta bauda yra proporcinga nustatytoms pažeidimo aplinkybėms ir nėra per didelė. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo padarytas pažeidimas negalėjo būti pripažintas mažareikšmiu, o yra šiurkštus ir sistemingas. Atsakovas teigė, kad nacionalinio pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimo duomenimis, prekyba virtualiosiomis valiutomis kelia didžiausią pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką (4 balai iš 4 galimų), o Įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimas yra būtinas siekiant užkirsti kelią manipuliacijoms neteisėtų pinigų srautais.

20. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Direktyvos preambulės 59 punktą, kadangi Lietuvos Respublika už Įstatyme nustatytų prevencijos priemonių neįgyvendinimą baudžiamosios atsakomybės netaiko, pareiškėjo skunde minima Direktyvos preambulės 59 punkto nuostata šioje byloje yra neaktuali.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Entara“ skundą atmetė.

22. Teismas nustatė, kad 2022 m. rugpjūčio 30 d. pagal pavedimą Nr. 4-6954 buvo pradėtas pareiškėjo veiklos patikrinimas, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas nuo 2021 m. vasario 5 d. tinkamai vykdė bei vykdo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, įskaitant, bet neapsiribojant, kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymu ir tikrinimu, rizikos vertinimu pagrįsto metodo įdiegimu, kliento pažinimo reikalavimų įgyvendinimu, dalykinių santykių ir (arba) kliento operacijų stebėsena, pranešimų teikimu atsakovui, registracijos žurnalų tvarkymu ir informacijos saugojimu, kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informacijos atnaujinimu, tarptautinių finansinių sankcijų, ribojančių priemonių įgyvendinimu.

23. Teismas nurodė, kad 2022 m. spalio 19 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 4-8516 buvo užbaigtas pareiškėjo patikrinimas ir nustatyti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 12, 13, 14, 15, 16 ir 18 dalių, 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 ir 6 dalies, 14 straipsnio 3 dalies, 41 dalies, 5 dalies, 16 straipsnio 1 ir 2 dalies, 17 straipsnio 1 ir 2 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 61 dalies, 7 dalies, 8 dalies, 9 dalies; 10 dalies, 22 straipsnio 2 dalies; 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies reikalavimų pažeidimai. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 7 d. raštu pateikė paaiškinimus dėl Įstatymo reikalavimų pažeidimo; Komisijos 2023 m. vasario 8 d. posėdyje buvo nagrinėjami pareiškėjo galbūt padaryti Įstatymo pažeidimai ir Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo patikrinimo rezultatus, veiksmų atitiktį Įstatymo reikalavimams, išklausiusi pareiškėjo atstovų paaiškinimus, priėmė Išvadą, kurią pateikė atsakovo direktoriui sprendimui dėl nustatytų pareiškėjo padarytų Įstatymo pažeidimų priimti. Teismas nurodė, kad Sprendimu pareiškėjui už Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 12, 13, 14, 15, 16 ir 18 dalių, 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 ir 6 dalių, 14 straipsnio 41 dalies, 16 straipsnio 1 ir 2 dalių, 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, 19 straipsnio 1, 61, 7, 8, 9 ir 10 dalių, 22 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies reikalavimų pažeidimą skirta 16 530 Eur bauda.

24. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo, Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus, apskaičiavimo tvarkos aprašas, patvirtintas atsakovo direktoriaus 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. V-71, (toliau – ir Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašas) nuostatas.

25. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, pažymėjo, kad šiuo atveju yra svarbu tai, jog Įstatymas numato pareigą imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradedant dalykinius santykius, nurodė, kad tiek Įstatymo 9 straipsnio 12 ir 14 dalys, tiek Įstatymo 9 straipsnio 15 dalis numato pareigą visais atvejais, kai yra nustatoma kliento tapatybė, imtis visų atitinkamų, kryptingų ir proporcingų priemonių, kad būtų nustatyta, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, ir nustatyti naudos gavėją, taip pat, jeigu klientas veikia per atstovą, – ir kliento atstovo tapatybę, bei privaloma iš kliento gauti informaciją apie kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį; šią pareigą įpareigotieji subjektai privalo įgyvendinti remdamiesi dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodo, jog pačiame Įstatyme ar jį įgyvendinančiuose teisės aktuose, atsakovo skelbiamuose pranešimuose nėra jokios nuorodos, šaltinių ar priemonių, kurie apibrėžtų kas yra patikimų ir nepriklausomų šaltinių sąrašas, tačiau būtent Įstatyme (10, 11, 12 str.) nurodytiems subjektams tenka pareiga ir atsakomybė pasirinkti ir įgyvendinti visas tinkamas ir proporcingas priemones patiriamai rizikai, kaip ji apibrėžta Įstatyme, mažinti ir valdyti. Teismas sprendė, kad atitinkamai ir pareiškėjui nagrinėjamu atveju teko atsakomybė ir pareiga dėl kliento tapatybės nustatymo priemonių taikymo, laikantis Įstatyme nustatytų reikalavimų, tinkamai įvertinti ir valdyti rizikas bei parinkti ir pritaikyti tam tinkamas bei proporcingas priemones, o patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, nustatydamas kliento ir naudo gavėjo tapatybę, netikrino Išvadoje nurodytų Klientų nei remdamasis jų dokumentais, nei kita patikima informacija.

26. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas neužtikrino tinkamo Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimo: Išvados nustatomojoje dalyje išsamiai aprašyta vertinta informacija apie kiekvieną iš tikrintų pareiškėjo klientų, o Įstatyme nėra nurodyta jokių išimčių, kada nuolatinė klientų dalykinių santykių stebėsena galėtų būti nevykdoma, pavyzdžiui, neužmezgus tęstinių dalykinių santykių su klientais. Kadangi pareiškėjas atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigė, teismas sprendė, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 12–16 ir 18 dalių pažeidimai nustatyti pagrįstai.

27. Teismas nurodė, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatos imperatyviai nustato surinkti informaciją apie kliento dalykinių santykių tikruosius tikslus ir jų numatomą pobūdį, įpareigoja vykdyti nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, vertinti, ar vykdomi sandoriai atitinka finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų turimą informaciją apie klientą, jo verslą, rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį ir kt. Teismas taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje yra nurodyta, jog visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo iš kliento gauti informaciją apie kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį. Teismas nurodė, kad Išvadoje apibendrinus fizinių asmenų duomenis, kurie buvo tikrinami kaip pareiškėjo klientai, yra nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 13 dalies ir 14 dalies nuostatas, o būtent 14 dalies nuostata skirta bendrai „klientams“, t. y. tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims.

28. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo nurodyta pateikti visą turimą informaciją apie patikrinimui atrinktus 38 klientus: sukurtų paraiškų duomenis, korespondenciją su klientu, banko sąskaitų numerius, tapatybės nustatymo ir patikrinimo dokumentus, duomenis ir informaciją, įskaitant nuotolinės identifikacijos nuotraukas, dokumentus ar kitą informaciją, patvirtinančius kliento tapatybę, lėšų kilmę, kliento pervedimų išrašą, ir visą kitą medžiagą, susijusią su kliento stebėsena, įskaitant vidinius tyrimus, rizikos vertinimą. Be to, atsakovas 2022 m. spalio 25 d. raštu Nr. 25-15464 pareiškėjui pasiūlė pateikti paaiškinimus dėl nustatytų Įstatymo pažeidimų, todėl teismui nekilo abejonių, kokią turimą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informaciją pareiškėjas turėjo pateikti atsakovui, atitinkamai atsakovas geranoriškai ir operatyviai bendradarbiavo su pareiškėju bei siekė išsiaiškinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir aiškiai nurodė, kokia informacija turi būti pateikta.

29. Teismas vadovavosi Įstatymo 14 straipsnio 41 dalimi ir pažymėjo, jog nors Komisija sprendė, kad V. K. yra galbūt politiškai pažeidžiamas asmuo, tačiau tuo pačiu Išvadoje nurodė, jog šiuo konkrečiu atveju abejonės dėl faktinės aplinkybės, ar nurodytas pareiškėjo klientas V. K. turėjo politiškai pažeidžiamo asmens statusą, turėtų būti aiškinamos pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjo argumentus atmetė, nes Komisija sprendė, kad nėra pakankamai įrodymų konstatuoti, jog minėtas asmuo yra politiškai pažeidžiamas, ir minėto pažeidimo pareiškėjui neinkriminavo.

30. Teismas iš Išvados turinio nustatė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo klientas A. G. atliko pinigines operacijas, kai lėšos galbūt buvo siunčiamos ir gaunamos iš didesnės rizikos keityklų („OneMoment.cc“, „MINE.exchange“, „NetEx24.net); taip pat lėšos buvo siųstos į Užsienio aktyvų kontrolės biuro (OFAC) sankcionuojamas kriptovaliutų biržas „Garantec.io“ ir „Chatex.com“; ir buvo siųstos ir gautos iš didesnės rizikos keityklos („OneMoment.cc“, galbūt priklausančios Rusijai); Komisija nustatė, kad minėtos operacijos atitinka atsakovo direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d.

įsakymo Nr. V-240 „Dėl galimo Pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąrašo patvirtinimo“ 2.43 punktą, kadangi klientas vykdo operacijas tamsiajame internete (anglų kalba – Dark net) virtualiosios valiutos adresais, kurie siejami su turto prievartavimu, išpirkos programomis, šešėlinės prekybos rinka (anglų kalba – Dark market) ar kita neteisėta veikla, ar virtualiosios valiutos adresais, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodo, jog pagal pareiškėjo vidaus taisykles šis sandoris nebuvo laikomas įtartinu, todėl pranešimas apie įtartinas pinigines operacijas ar sandorius atsakovui nebuvo pateiktas, tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo klientas A. G. vykdė operacijas tamsiajame internete virtualiosios valiutos adresais, kurie siejami su turto prievartavimu, išpirkos programomis, šešėlinės prekybos rinka ar kita neteisėta veikla. Teismo įsitikinimu, tai sudaro pagrindą vertinti, jog tokios piniginės operacijos ar sandoriai yra pakankamai įtartini, minėtos operacijos atitinka atsakovo direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d.

įsakymo Nr. V-240 „Dėl galimo Pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąrašo patvirtinimo“ 2.43 punktą, kuris turi aukštesnę teisinę galią nei pareiškėjo vidaus taisyklės, todėl pareiškėjas privalėjo atlikti vidinio sandorio tyrimą bei nustatinėti, ar turtas galėjo būti tiesiogiai arba netiesiogiai gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje. Kadangi pareiškėjas atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigė, teismas sprendė, kad Įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimai nustatyti pagrįstai.

31. Teismas, aptaręs Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 7 ir 8 dalių nuostatas, pažymėjo, kad jos įtvirtina finansų įstaigų ir kitų Įstatyme nurodytų subjektų pareigą vykdyti kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymą bei nuolatinę savo klientų dalykinių santykių stebėseną, siekiant užtikrinti, jog vykdomi sandoriai atitiktų finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų turimą informaciją apie klientą, jo verslą, rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį, finansų įstaigoms taip pat draudžiama užmegzti ar tęsti dalykinius santykius, vykdyti sandorius, kai jos neturi galimybių įvykdyti minėtame įstatyme nustatytų reikalavimų; finansų įstaigos ir kiti Įstatyme nurodyti subjektai įpareigojami imtis visų kryptingų ir proporcingų priemonių patiriamai rizikai, siekti ją mažinti ir valdyti, kaip ji apibrėžta Įstatyme, o viena iš apsaugos priemonių yra pranešimų atsakovui apie įtartinus sandorius registracijos žurnalas. Teismas pastebėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog minėto registracijos žurnalo apie įtartinus sandorius pareiškėjas nebuvo užvedęs, pareiškėjas su šiuo pažeidimu sutiko, tačiau mano, jog Išvadoje nebuvo atsižvelgta į tai, kad duomenys pareiškėjui buvo prieinami ir kaupiami, tik nesuvesti į nustatytos formos žurnalą. Teismo vertinimu, argumentas, jog tokie duomenys buvo kaupiami, nėra pagrindas netvarkyti tokio pobūdžio registracijos žurnalų, juolab kai tokia pareiga yra įtvirtinta Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, todėl teismas šį pareiškėjo argumentą atmetė.

32. Teismas iš Išvados turinio sprendė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo darbuotojas D. A. tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 3 d. iki 2022 m. rugpjūčio 30 d., nėra dalyvavęs pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos mokymuose; Komisija nustatė, jog pareiškėjas nesiėmė priemonių užtikrinti darbuotojų dalyvavimą specialiose tęstinėse mokymo programose, kuriose būtų mokoma atpažinti veiksmus, kurie gali būti susiję su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, ir būtų nurodoma, kaip elgtis tokiais atvejais. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog pareiškėjo vadovas dalyvavo mokymuose apie pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įgyvendinimą kartą apie 2019–2020 metus, kai dirbo SMART TRANSFER SOLUTIONS, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų nei atsakovui, nei teismui, be to, minėtas asmuo dalyvavo tokio pobūdžio mokymuose kai dar dirbo kitoje įmonėje, o dėl pareiškėjo nurodyto asmens, kuris anksčiau dirbo Čekijos įmonėje, kur buvo atsakingas už kovą su pinigų plovimu, taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog mokymai buvo organizuojami, kad pareiškėjo atitinkami darbuotojai dalyvavo specialiosiose mokymo programose, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies pažeidimą.

33. Teismas pažymėjo, jog iš Išvados turinio matyti, kad pareiškėjas nuo 2021 m. vasario 8 d. patvirtino vidaus kontrolės procedūras (toliau – ir Procedūra), susijusias su klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymu, pranešimų bei informacijos pateikimu atsakovui, kuriose reglamentuoti virtualiųjų valiutų keityklų operatoriams skirti nurodymai, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui. Atsakovas, analizuodamas Procedūros ir 2021 metų vidines procedūras, siekiant užkirsti kelią pajamų, gautų nusikalstamu būdu (pinigų plovimui) ir terorizmo finansavimui legalizavimui, nustatė, kad pareiškėjas nesivadovavo savo patvirtintomis vidinėmis tvarkomis, o būtent, nesivadovavo Procedūros I skirsnio 5 ir 6 punktu, II skirsnio 8 ir 9 punktu, III–VI skirsniais, VIII ir IX skirsniais, Išvadoje detaliai nurodyta, kodėl konstatuota, kad pareiškėjas nesivadovavo savo nustatytomis taisyklėmis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Išvadoje nenurodė, jog pareiškėjas nebuvo patvirtinęs vidinės tvarkos, tačiau pabrėžė, jog pareiškėjas nesilaikė joje nustatytų reikalavimų, o pareiškėjui atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigus, Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies pažeidimai nustatyti pagrįstai.

34. Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių, numatytų Įstatyme, įgyvendinimą ir nesutiko su pareiškėjo nuomone, jog Įstatyme trūksta teisinio aiškumo ir apibrėžtumo, nes Įstatymas detaliai ir aiškiai apibrėžia, kokius duomenis apie klientą turi surinkti Įstatymo įpareigotas subjektas, šiuo atveju – pareiškėjas. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas neprivalėjo pateikti išsamesnių komentarų arba nuorodų, nes Įstatymas aiškiai nurodo į kokias aplinkybes turi atsižvelgti finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai.

35. Teismas konstatavo, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas netinkamai vykdė Įstatymo reikalavimus nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, nesiėmė jokių priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, nerinko informacijos apie kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį, kliento – juridinio asmens nuosavybės ir kontrolės struktūrą ir veiklos pobūdį, netikrino kliento ir naudos gavėjo tapatybės remdamasis dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio, nevykdė nuolatinės klientų dalykinių santykių stebėsenos. Teismas sprendė, kad patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina, jog Įstatyme nustatyti duomenys apie pareiškėjo klientus nebuvo surinkti prieš pasirašant sutartis su klientais ir pradedant teikti jiems tarpininkavimo paslaugas, taip pat nebuvo įgyvendintos kitos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonės, susijusios su kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymu ir šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 12, 13, 14, 15, 16 ir 18 dalių, 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 ir 6 dalių, 14 straipsnio 41 dalies, 16 straipsnio 1 ir 2 dalių, 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, 19 straipsnio 1, 61, 7, 8, 9 ir 10 dalių, 22 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies reikalavimus.

36. Teismas nustatė, kad atsakovas, Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui taikė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą poveikio priemonę. Kadangi Sprendime baudos dydžio motyvai nėra nurodyti, tačiau įvertinęs tai, kad Komisijos Išvada yra neatskiriama Sprendimo dalis, teismas vertino Komisijos Išvadoje nurodytus motyvus.

37. Teismas, įvertinęs Įstatymo 38 straipsnio nuostatas, sprendė, kad galimybė netaikyti poveikio priemonių yra tik esant tam tikrų išvardytų šioje normoje aplinkybių visetui: pažeidimas yra mažareikšmis, nedarantis esminės žalos įstatymų saugomiems interesams, ir jeigu yra pagrindo manyti, jog priežiūros tikslas gali būti pasiektas ir kitomis priemonėmis. Tačiau teismas pažymėjo, kad remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo padaryti Įstatymo pažeidimai nėra mažareikšmiai, Komisija juos įvertino kaip apysunkius, šiurkščius ir sistemingus, kadangi pažeidimai truko nuo 2021 m. sausio 8 d. iki 2022 m. rugpjūčio 30 d., jie atitinka Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų ir to paties straipsnio 2 dalies 2 punkto požymius, pareiškėjas priemonių pašalinti pažeidimus ėmėsi tik patikrinimo metu. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjui taikyti Įstatymo 38 straipsnio nuostatos nėra teisinio pagrindo, o subjektyvus pareiškėjo Įstatymo nuostatų vertinimas ir aiškinimas (dėl pažeidimų mažareikšmiškumo, neaiškių Įstatymo nuostatų, žalos nebuvimo) nešalina jo atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos tiksliai vykdyti imperatyvius Įstatymo reikalavimus.

38. Teismas sprendė, kad pareiškėjui Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta poveikio priemonė pritaikyta atsižvelgus į visas Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, o baudos dydis nustatytas vadovaujantis Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis.

39. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad skiriant piniginę sankciją bei nustatant pastarosios dydį, nebuvo atsižvelgta į Direktyvos 59 straipsnio nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Direktyvos 58 straipsnio 2 dalimi nustatomos taisyklės tiems atvejams, kai valstybė už pinigų plovimo ar teroristų finansavimo prevencijos priemonių neįgyvendinimą nustato ne tik administracines, bet ir baudžiamąsias nuostatas; pagal šias taisykles, nedarant poveikio valstybių narių teisei numatyti baudžiamąsias sankcijas ir jas taikyti, valstybės narės nustato taisykles dėl administracinių sankcijų bei priemonių ir užtikrina, kad jų kompetentingos institucijos galėtų taikyti tokias sankcijas bei priemones už nacionalinių nuostatų, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva, pažeidimą, taip pat užtikrina, kad jos būtų taikomos; valstybės narės gali nuspręsti nenustatyti taisyklių dėl administracinių sankcijų ar priemonių už pažeidimus, kuriems taikomos baudžiamosios sankcijos pagal jų nacionalinę teisę; tokiu atveju valstybės narės pateikia Komisijai atitinkamas jų baudžiamosios teisės nuostatas. Teismas sprendė, kad dėl to, jog Lietuva už Įstatyme nustatytų prevencijos priemonių neįgyvendinimą baudžiamosios atsakomybės netaiko, pareiškėjo skunde minima Direktyvos preambulės 59 punkto nuostata šioje byloje yra neaktuali.

40. Teismas, atsižvelgęs į patikrinimo metu nustatytus Įstatymo pažeidimus ir Komisijos Išvadoje nurodytus motyvus dėl baudos dydžio, konstatavo, kad pareiškėjui poveikio priemonė pritaikyta pagrįstai, yra proporcinga padarytiems pažeidimams, mažinti paskirtos baudos dydį dar labiau nėra pagrindo. Pareiškėjui paskirtos 16 530 Eur baudos dydis sudaro tik 3 procentus taikytinos baudos vidurkio (551 000 Eur) arba 1,5 procento maksimalaus galimo skirti baudos dydžio (1 100 000 Eur), t. y. skirta bauda yra proporcinga nustatytoms pažeidimo aplinkybėms.

III. 41. Pareiškėjas UAB „Entara“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

42. Pareiškėjas ginčija tik tą teismo sprendimo dalį, kuria, jo vertinimu, buvo netinkamai aiškinamos Įstatymo nuostatos. Pareiškėjas pažymi, kad keičiant virtualią valiutą, iš naudotojų buvo renkami duomenys (vardas, pavardė, dokumento numeris, pilietybė), kaip nurodyta jų dokumente – pase, šiuos duomenis pateikė atsakovui, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas pateikė išsamų klientų sąrašą, kuris atitinka šių klientų dokumentuose nurodytus duomenis, tai patvirtina klientų identifikavimo faktą, t. y. Įstatymo 9 straipsnio 1–6 dalių laikymąsi, ir nei vienu iš Išvadoje minimų atvejų nebuvo nustatyta, jog tikrasis naudos gavėjas nesutaptų su paskyros savininku ar būtų asmuo, kuriam taikytinos tarptautinės sankcijos ar kiti ribojimai. Pareiškėjo teigimu, teismas ir atsakovas pažeidimus vertino iš esmės teoriškai, o pareiškėjas nuo patikrinimo pradžios nevengė pripažinti, kad tam tikrų tapatybės reikalavimo pažeidimų galėjo būti dėl neaiškaus Įstatymo nuostatų taikymo, tačiau, esminė aplinkybė, kaip pripažino ir atsakovas, kad jokia reali žala padaryta nebuvo, nei vieno asmens tapatybė nebuvo nežinoma, o teismas šių aplinkybių (žalos buvimo ar nebuvimo fakto) nevertino visiškai.

43. Pareiškėjas teigia, kad teismas iš esmės nuosekliai pritarė visiems atsakovo motyvams, nurodytiems Sprendime ir Išvadoje, atsiliepime į skundą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis nepadarė Įstatymo 9 straipsnio 12–16 ir 18 dalių pažeidimų, nes rinko duomenis klientų tapatybei nustatyti (vardą, pavardę, asmens dokumento numerį, pilietybę), jam prieinamais būdais bandė aiškintis tikrąjį naudos gavėją, tačiau teismas nepagrįstai visais atvejais pareiškėjo veiksmus vertino kaip nepakankamus arba, jog nepateikė pakankamai įrodymų, jog aiškinosi tikrąjį naudos gavėją. Pareiškėjas pabrėžia, kad byloje nenustatytas nei vienas atvejis, jog pareiškėjo klientas buvo visiškai kitas asmuo ar tikrasis naudos gavėjas buvo asmuo, kuriam yra taikomi tarptautiniai ribojimai.

44. Pareiškėjas nurodo, kad teismas ir atsakovas visais atvejais pabrėžia pareiškėjo veiksmų nepakankamumą bei akcentuoja, jog jis nepateikė pakankamai įrodymų, tačiau neaišku kokie veiksmai yra pakankami, nes Įstatymas aiškiai to nereglamentuoja, taip pat nėra ir kitų teisės aktų, kuriais būtų konkrečiai išaiškinami reikalavimai įpareigotiesiems subjektams, o teismas visais atvejais akcentavo, kad atsakomybė už tinkamą Įstatymo įgyvendinimą tenka pačiam pareiškėjui. Pareiškėjas teigia, kad dėl neaiškaus teisinio reguliavimo asmenys iš esmės verčiami laikytis reikalavimų ne aiškinant ir konsultuojant, o baudžiant ir taikant sankcijas. Išvadoje nurodant pažeidimus dėl papildomų duomenų nerinkimo nėra nurodomas joks konkretus pavyzdys kokia informacija turėjo būti renkama, kokios papildomos aplinkybės išsiaiškintos. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 9 straipsnio 14 dalis įpareigoja žinoti santykių tikslą ir pobūdį, pareiškėjas žinojo, jog tas tikslas ir pobūdis yra kriptovaliutos pirkimas arba pardavimas, jokia kita teisės norma nenustato kiek ir kokios informacijos turi būti surinkta apie santykių tikslą ir pobūdį, tačiau patikrinimo metu ir taikant sankcijas pareiškėjui nurodoma, kad tokia informacija nepakankama. Pareiškėjui iš atsakovo ir teismo pateiktų išvadų neaišku kaip Įstatymo reikalavimai turi būti įgyvendinti.

45. Pareiškėjas dėl nustatyto Įstatymo 9 straipsnio 15 dalies pažeidimo nurodo, kad iš Išvados nėra aišku kokiais nepriklausomais ir patikimais šaltiniais turėjo naudotis pareiškėjas, o Komisija konstatavo pažeidimą nepateikdama jokių argumentų ir iš esmės perkėlė įrodinėjimo naštą pačiam pareiškėjui. Pareiškėjas teigia, kad minėtą Įstatymo nuostatą taikė taip, kaip suprato, nes jokio šios normos aiškinimo oficialiai niekur nėra pateikiama. Teismas šiuo atveju pritarė atsakovui ir nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad yra priešingai.

46. Pareiškėjas dėl Įstatymo 9 straipsnio 16 dalies pažeidimo nesutinka, kad nevykdė verslo santykių stebėsenos, nes įmonėje buvo ir yra klientų duomenų bazė, kurioje galima aiškiai sekti, kada ir kiek keitimų buvo atlikta, kokioms sumoms ir pagal kokias sąskaitas faktūras, o šie duomenys buvo pateikti patikrinimo metu, iš kurių Komisija iš esmės ir sudarė Išvadoje nurodytą klientų sąrašą. Be to, nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra aiškaus verslo santykių stebėsenos apibrėžimo ir konkrečių išaiškinimų, kaip ji turi būti atliekama. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pripažino, jog pareiškėjas reikalavimą įvykdė nepakankamai, tačiau konkrečiai neįvardijo kas buvo neteisingai padaryta.

47. Pareiškėjas teigia, kad daugiausia abejonių kelia Įstatymo 9 straipsnio 18 dalies pažeidimo nustatymo pagrįstumas, nes ši teisės norma įpareigoja subjektą (pareiškėją) spręsti, ar nesurinkus tam tikrų duomenų pranešti atsakovui ar ne, pati nuostata yra bendro pobūdžio įpareigojimas spręsti ir vertinti situaciją. Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis teisinio aiškumo ir apibrėžtumo bei protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijais toks pažeidimas turėtų būti aiškiai konkretizuotas, Išvadoje turėtų būti pateikiami aiškūs nurodymai kaip pareiškėjas turėjo spręsti ir įgyvendinti minėtą normą, nes pati norma neįpareigoja sprendimo ir vertinimo fiksuoti ir palieka pačiam įpareigotam subjektui spręsti ar dėl duomenų nepakankamumo ar negalėjimo jų surinkti, pranešti atsakovui ar ne. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju Išvadoje nepateikiami jokie įrodymai, kad pareiškėjas nesprendė ir nevertino aplinkybių dėl pranešimo atsakovui, apsiribojama nurodymu, kad jis nepranešė. Be to, Išvadoje konstatuojama, kad nei vienu iš nustatytų ir patikrintų atveju nebuvo kilusi jokia žala, todėl tai ir patvirtina, jog pareiškėjo sprendimas nesikreipti į atsakovą buvo teisingas. Pareiškėjo teigimu, teismas formaliai pritarė atsakovui, nepasisakydamas dėl to, ar konkrečiai šiuo atveju atsakovas galėjo fiksuoti pažeidimą.

48. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kuria pritarta Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies pažeidimo (kad pareiškėjas nesiėmė priemonių užtikrinti atsakingų asmenų dalyvavimą specialiosiose tęstinėse mokymo programose, kuriose būtų mokomi atpažinti veiksmus, kurie gali būti susiję su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, ir būtų nurodoma, kaip elgtis tokiais atvejais) nustatymui, nes teismas lyg ir sutiko, kad pats reikalavimas yra abstraktus, tačiau vis tiek nurodė, jog pareiškėjas jo neįgyvendino, nenurodydamas kaip turėjo jį įgyvendinti. Šiuo atveju, viena vertus, bendro pobūdžio fraze asmuo įpareigojamas dalyvauti mokymuose, kita vertus, nėra nustatytas joks privalomų mokymų sąrašas ar patvirtintos akredituotos įstaigos, kurių organizuojami mokymai būtų pripažįstami pakankamais.

49. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl paskirtos nuobaudos griežtumo, iš esmės pacitavo Išvadą ir konstatavo, jog ji pagrįsta, o pareiškėjo argumentus atmetė, t. y. nevertino šalių argumentų. Pareiškėjas pažymi, kad Komisija konstatavo net 8 reikšmingas ir jo padėtį lengvinančias aplinkybes ir nei vienos sunkinančios aplinkybės, Komisija akcentavo, jog taikoma poveikio priemonė neturi apsunkinti pareiškėjo veiklos, o galutinė bauda buvo paskirta didesnė nei visos pareiškėjo praėjusių metų pareiškėjo pajamos ir tai įmonę veda prie bankroto. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas visiškai neproporcingas ir nesuderinamas su ekonomine logika, nors jokios realios žalos dėl pažeidimų nebuvo nustatyta, dauguma pažeidimų ištaisyta, pareiškėjo veiksmuose nebuvo tyčios.

50. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo interneto puslapyje atnaujinta ir susisteminta Įstatymo reikalavimų įgyvendinimo atmintinė virtualių valiutų keityklų operatoriams paskelbta 2023 m. sausio 11 d. ir tai iš esmės patvirtina, jog su tinkamo įstatymo įgyvendinimo problemomis susiduria ne vien pareiškėjas, reglamentavimas nėra aiškus, reikalingos nuolatinės konsultacijos su atsakovu, dėl to praktikoje subjektams pasitaiko pažeidimų.

51. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas kriterijų sąrašas, į kurį turi atsižvelgti atsakovas, parinkdamas konkrečią poveikio priemonę (priemones) ir jos (jų) dydį, nėra baigtinis, tačiau šie kriterijai leidžia daryti išvadą, kad skiriamos poveikio priemonės griežtumas priklauso nuo to ar pažeidimas sukėlė neigiamas pasekmes ir nuo sukeltų pasekmių masto. Pareiškėjas pažymi, kad nors preciziškai neįgyvendino visų Įstatymo nuostatų, tačiau pažeidimai yra mažareikšmiai, formalūs, nes nebuvo padaryta žala tretiesiems asmenims ir (ar) įstatymų saugomiems interesams, savo noru užkirto kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms kiltį ateityje, priežiūros tikslas buvo pasiektas netaikant poveikio priemonių, todėl pareiškėjui poveikio priemonės neturėjo būti taikomos vadovaujantis Įstatymo 38 straipsniu.

52. Pareiškėjo teigimu, jo padaryti pažeidimai negali būti vertinami šiurkščiais ir sistemingais, nes visais atvejais tos pačios aplinkybės buvo dirbtinai išskaidomos, t. y. formaliai nustatyta, jog pareiškėjas tam tikrais atvejais nesurinko papildomų duomenų (tačiau duomenis rinko); tokie pažeidimai kaip nedalyvavimas mokymuose arba prielaidomis grindžiami pažeidimai neturėtų būti vertinami kaip pažeidimai, bet už kiekvieną pažeidimą pareiškėjas buvo vertinamas atskirai ir visi jie įvardijami kaip šiurkštūs. Pareiškėjas teigia, kad nors atsakovas ir nustatė Įstatymo pažeidimus, tačiau jie nesukėlė jokių pasekmių, kurių pagrindu būtų galima apskaičiuoti ir skirti piniginę sankciją, dėl šių priežasčių pareiškėjui negali būti skiriama griežtesnė sankcija už tai, kad nustatyti pažeidimai yra vertinami atskirai, nors jie yra susiję ir kilę tik iš vieno pažeidimo – atitinkamų vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų neturėjimo.

53. Pareiškėjo vertinimu, skiriant jam piniginę sankciją bei nustatant jos dydį, nebuvo atsižvelgta į Direktyvos nuostatas, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad skiriama piniginė bauda yra siejama su iš pažeidimo gauta nauda. Kadangi nei pareiškėjas, nei jo klientai neįgijo jokios naudos, todėl piniginė sankcija jam (pareiškėjui) negalėjo būti skirta.

54. Atsakovas FNTT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

55. Atsakovas nurodo, kad teismas, išsamiai išanalizavęs bylos medžiagą, įrodymus, teisės aktus, pagrįstai nustatė, jog atsižvelgiant į byloje surinktus duomenis, neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai vykdė Įstatymo reikalavimus nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, nesiėmė jokių priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, nerinko informacijos apie kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį, kliento – juridinio asmens nuosavybės ir kontrolės struktūrą ir veiklos pobūdį, netikrino kliento ir naudos gavėjo tapatybės remdamasi dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio, nevykdė nuolatinės klientų dalykinių santykių stebėsenos. Atsakovas teigia, kad patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina, jog Įstatyme nustatyti duomenys apie pareiškėjo klientus nebuvo surinkti prieš pasirašant sutartis su klientais ir pradedant teikti jiems tarpininkavimo paslaugas, taip pat nebuvo įgyvendintos kitos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonės, susijusios su kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymu. Atsakovas nurodo, kad šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 12, 13, 14, 15, 16 ir 18 dalių, 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 ir 6 dalių, 14 straipsnio 41 dalies, 16 straipsnio 1 ir 2 dalių, 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, 19 straipsnio 1, 61, 7, 8, 9 ir 10 dalių, 22 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 56. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Entara“ skundo reikalavimas panaikinti atsakovo FNTT 2023 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 4-1666, kuriuo pareiškėjui paskirta 16 530 Eur bauda už Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 12, 13, 14, 15, 16 ir 18 dalių, 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 ir 6 dalių, 14 straipsnio 41 dalies, 16 straipsnio 1 ir 2 dalių, 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, 19 straipsnio 1, 61, 7, 8, 9 ir 10 dalių, 22 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies reikalavimų pažeidimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

57. Byloje nustatyta, kad atsakovas Sprendimą priėmė, remdamasis Išvada, kuri yra sudėtinė Sprendimo dalis, ir vadovaudamasis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, 37 straipsnio 2 dalimi ir 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

58. Įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 36 straipsnio „Poveikio priemonės“ 1 dalis nustato, kad už Įstatymo pažeidimus gali būti taikomos šios poveikio priemonės:

1) finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto įspėjimas dėl šio įstatymo pažeidimų arba priežiūros institucijos duodamų privalomų nurodymų nevykdymo; 2) šiame įstatyme nustatytų baudų skyrimas finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui, finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto dalyviui ar valdymo organo nariui;

3) kai finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, arba šį įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo, – laikinas finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų valdybos nario (narių), administracijos vadovo (vadovų), vyresniojo vadovo, užsienio finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų filialo vadovo (vadovų) nušalinimas nuo pareigų arba finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų valdybos nario (narių), administracijos vadovo (vadovų), vyresniojo vadovo, užsienio finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų filialo vadovo (vadovų) nušalinimas nuo pareigų, reikalaujant, kad jie būtų atšaukti iš pareigų ir (ar) su jais būtų nutraukta sutartis, ir (ar) būtų panaikinti jų įgaliojimai;

4) kai finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, arba šį įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo, – laikinas ar visam laikui vieno ar kelių finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų filialų ar kitų padalinių veiklos uždraudimas (apribojimas);

5) laikinas teisės finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigose, ir (ar) kitu turtu apribojimas;

6) kai finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, arba šį įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo, kai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui būtina turėti licenciją ar leidimą vykdyti veiklą, – išduotos licencijos ar leidimo vykdyti veiklą panaikinimas ar laikinas jo galiojimo sustabdymas tol, kol tęsiamas šio įstatymo pažeidimas;

7) laikinas uždraudimas finansų įstaigai teikti vieną ar kelias finansines paslaugas. Įstatymo 36 straipsnio 2 dalis nustato, kad FNTT taiko šio straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodytas poveikio priemones.

59. Įstatymo 37 straipsnio 2 dalis nustato, kad priežiūros institucija, priimdama sprendimą dėl poveikio priemonės (priemonių) taikymo, parinkdama konkrečią poveikio priemonę (priemones) ir jos (jų) dydį, atsižvelgia į: 1) nustatytų pažeidimų sunkumą ir trukmę; 2) dėl pažeidimų finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydį, jeigu jį įmanoma nustatyti; 3) asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė (priemonės), kaltę ir finansinį pajėgumą; 4) asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė (priemonės), padarytus ankstesnius pažeidimus ir jam taikytas poveikio priemones, taip pat jo bendradarbiavimą su priežiūros institucija; 5) šiame įstatyme nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes; 6) nustatytų pažeidimų ir numatomos taikyti poveikio priemonės (priemonių) pasekmes rinkos stabilumui ir patikimumui; 7) kitas įstatymuose nustatytas arba kitas svarbias aplinkybes.

60. Įstatymo 40 straipsnio „Baudos kitiems įpareigotiesiems subjektams“ 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad priežiūros institucijos, išskyrus Lietuvos banką, Lietuvos auditorių rūmus, Lietuvos advokatūrą, Lietuvos notarų rūmus ir Lietuvos antstolių rūmus, pagal kompetenciją turi teisę kitiems įpareigotiesiems subjektams skirti baudas: už šio įstatymo pažeidimus, kai kitas įpareigotasis subjektas sistemingai pažeidžia įstatymą arba padaro vieną šiurkštų įstatymo pažeidimą, arba įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo – iki sumos, du kartus didesnės už dėl pažeidimo gautą naudą (jeigu tokią naudą galima nustatyti ir jeigu ši suma yra didesnė kaip 1 100 000 Eur), arba nuo 2 000 iki 1 100 000 Eur (jeigu suma, du kartus didesnė už dėl pažeidimo gautą naudą, yra mažesnė kaip 1 100 000 Eur arba dėl pažeidimo gautos naudos negalima nustatyti).

61. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes jis priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas netinkamai vykdė Įstatymo reikalavimus nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, nesiėmė jokių priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, nerinko informacijos apie kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį, kliento – juridinio asmens nuosavybės ir kontrolės struktūrą ir veiklos pobūdį, netikrino kliento ir naudos gavėjo tapatybės remdamasis dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio, nevykdė nuolatinės klientų dalykinių santykių stebėsenos; patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad Įstatyme nustatyti duomenys apie pareiškėjo klientus nebuvo surinkti prieš pasirašant sutartis su klientais ir pradedant teikti jiems tarpininkavimo paslaugas, taip pat nebuvo įgyvendintos kitos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonės, susijusios su kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymu, pareiškėjas nesiėmė priemonių užtikrinti atsakingų asmenų dalyvavimą specialiosiose tęstinėse mokymo programose. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas teisingai nustatė, jog pareiškėjas šiais veiksmais pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 12, 13, 14, 15, 16 ir 18 dalių, 11 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 ir 6 dalių, 14 straipsnio 41 dalies, 16 straipsnio 1 ir 2 dalių, 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, 19 straipsnio 1, 61, 7, 8, 9 ir 10 dalių, 22 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 2 dalies reikalavimus, ir skyrė piniginę sankciją – 16 530 Eur baudą.

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog Sprendimas turėjo būti panaikintas dėl jo skunde nurodytų aplinkybių, ir pašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

63. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

64. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 146 straipsnyje nurodytų pagrindų. Pabrėžtina, kad ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso.

65. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas sprendimo negaliojimo pagrindas, kai bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo neteisėta sudėtis. Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, nustatęs, kad bylą išnagrinėjo neteisėta teismo sudėtis, t. y. sudėtis, kuri neatitinka įstatymo reikalavimų (ABTĮ 43 str.), teismas buvo šališkas, buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (ABTĮ 44 str.), teisėjas (teisėjai) paskirtas (paskirti) nagrinėti bylą pažeidus teisėjų skyrimo arba bylų paskirstymo tvarką, kolegialumo taisyklę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-638-629/2021; kt.).

66. Šio pagrindo egzistavimą apeliacinės instancijos teismas nustato ex officio (pagal pareigas), t. y. nepriklausomai nuo to, ar šiuo aspektu grindžiamas apeliacinis skundas, nes tai yra susiję su esminiais administracinės teisenos principais ir reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2284/2014; kt.).

67. Teisėjų kolegija nustatė, kad šią bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo viena teisėja, laikydamasi pozicijos, jog byla priskirtina prie administracinių bylų, nagrinėtinų vieno teisėjo (ABTĮ 43 str. 1 d.) (žr. 2023 m. birželio 22 d. nutartį).

68. ABTĮ 43 straipsnio, reglamentuojančio administracinio teismo sudėtį, 1 dalyje nurodyta, kad administraciniuose teismuose bylas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, 131 straipsnio 1 ir 2 dalyse, bylas dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų, susijusių su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu, bylas dėl administracinių ginčų komisijų ir kitų kolegialių išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų, taip pat šio įstatymo 99 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija. Tam tikrais atvejais teismo pirmininko ar jo paskirto teisėjo nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms nustatytas vienasmenis nagrinėjimas. Kai teismas yra sudarytas iš teismo rūmų, teisėjų kolegija sudaroma iš teisėjų, kurie paskirti į tuos pačius teismo rūmus.

69. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinės bylos, neįtrauktos į išimtinį sąrašą, turi būti nagrinėjamos pagal bendrą taisyklę – trijų teisėjų kolegijos (šiuo aspektu žr. 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-649-520/2021; 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-47-629/2023; kt.).

70. Pirmosios instancijos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartyje nėra išsamių argumentų, dėl kurių konstatuota, jog byla priskirtina nagrinėti vienam teisėjui, tačiau atsižvelgus į tai, kad Sprendimu skirta bauda, darytina išvada, jog buvo vadovaujamasi ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ir išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat mokestinių ginčų. Kaip jau minėta, ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas bylas (iš jų ir dėl finansinių sankcijų taikymo) gali nagrinėti vienas teisėjas, o ne teisėjų kolegija.

71. Nagrinėjamu atveju bauda pareiškėjui buvo skirta vadovaujantis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta poveikio priemonė – bauda, tačiau Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad už Įstatymo pažeidimus gali būti skiriamos ir kitos poveikio priemonės (pvz., įspėjimas).

72. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju yra ginčijamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjui paskirta bauda, nesuteikia pagrindo nagrinėjamą bylą priskirti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytai bylų dėl finansinių sankcijų taikymo kategorijai, nes negali būti tokios situacijos, jog ginčą dėl vienos poveikio priemonės taikymo (vienos sankcijos taikymo) nagrinėja vienas teisėjas, o ginčą dėl kitos poveikio priemonės (alternatyvios, reglamentuojamos ta pačia teisės norma) taikymo – trijų teisėjų kolegija, todėl bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus vienasmeniškai, teismo sudėtis neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-638-629/2021; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3035-629/2021; 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-684-624/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-683-815/2024; kt.).

73. Akcentuotina, jog reikalavimas, kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas, yra svarbi asmens teisės į tinkamą teismo procesą įgyvendinimo garantija, o jo nepaisymas kelia abejonių dėl paties pirmosios instancijos teismo proceso teisėtumo, todėl neturi reikšmės faktas, ar šis proceso teisės normos pažeidimas lėmė neteisingą bylos išsprendimą, ar ne. Tokiu pažeidimu pažeidžiamos esminės proceso nuostatos, nustatančios teismo veiklos ribas (teismo sudėtį, kompetenciją, pareigas). Tai reiškia, kad tokiu pažeidimu yra sukeliami neigiami teisiniai padariniai – tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimas, dėl ko kyla būtinybė šį procesą pakartoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-638-629/2021; 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1523-815/2021; 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2458-662/2021; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1925-602/2021; kt.).

74. Apibendrinant konstatuotina, jog dėl nustatyto sprendimo negaliojimo pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.), o ne išnagrinėjama iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Entara“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė