A-492-704-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-704/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02013-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 26; 55

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. S. ir R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. S. ir R. A. skundą atsakovui Vilniaus apygardos teismui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai L. S. ir R. A. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 3R-225(AG-195/04-2011) (toliau – ir sprendimas Nr. 3R-225(AG-195/04-2011)); 2) įpareigoti atsakovą Vilniaus apygardos teismą pateikti atsakymą į Vilniaus apygardos teismo pirmininkui pateiktą skundą. Skunde taip pat prašė priimti atskirąją nutartį ir nusiųsti ją Teisėjų tarybai.

Paaiškino, kad 2011 m. gegužės 30 d. Vilniaus apygardos teismo pirmininkui pateikė skundą (toliau – ir Skundas), į kurį neteisėtai ir nepagrįstai 2011 m. liepos 26 d. raštais Nr. TR-1146 ir Nr. TR-1147 atsakė (tik padavus skundą Komisijai) l. e. Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas Stasys Lemežis. Pareiškėjai teigė, kad Skundo tyrimas nebuvo visapusiškas, išsamus bei objektyvus, atsakyta ne į visus klausimus. Pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas V. Dovidaitis 2011 m. birželio 15 d. persiųsdamas reikalavimą Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkei patikrinti Skunde nurodytas aplinkybes dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjos Laimos Leipuvienės, kuri yra šio teismo pirmininkė, veiksmų pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 23 straipsnio 5 dalį.

Teigė, kad atsakymą į Skundą pateikęs teisėjas S. Lemežis turėjo nusišalinti nuo Skundo nagrinėjimo, nes jis dalyvavo ir buvo pranešėjas byloje, kurioje dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos neprocesinių veiksmų buvo paduotas Skundas. Taip pat paaiškino, kad teisėjas S. Lemežis, žinodamas, jog kolegija posėdžio metu neturėjo skundo tyrimo medžiagos, neturėjo galimybės jos įvertinti, rašte Komisijai nurodo, kad nors pareiškėjai savo neprocesiniame skunde reiškė nepasitenkinimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjos L.

Leipuvienės veiksmų, tačiau Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija 2011 m. liepos 11 d. nutartyje atmetė jų skundą kaip nepagristą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį. Pareiškėjai mano, kad tokiu būdu jis siekė suklaidinti Komisiją: sąvoką „teismas“, vartojamą organizacine prasme, sutapatinti su sąvoka „teismas“, vartojama procesine prasme, o tai, pareiškėjų vertinimu, tik patvirtina, jog teisėjas S. Lemežis turėjo nusišalinti (būti nušalintas) nuo Skundo nagrinėjimo.

Nurodė, kad atsakymas į Skundą pateiktas praleidus Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytus terminus, o pareiškėjams apie administracinės procedūros termino pratęsimą raštu nepranešta. Pareiškėjai mano, kad jeigu tyrimą dėl Skundo būtų atlikęs tyrimo baigtimi nesuinteresuotas teisėjas, nurodytų pažeidimų nebūtų buvę. Pareiškėjai teigė, kad nebuvo įvykdytas ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimas nurodyti akto apskundimo tvarką. Pažymėjo, kad teisėja L. Leipuvienė tą dieną, kurią skelbė nutartį, nutarties, kuri atitiktų įstatyme nustatytus reikalavimus, akivaizdžiai neturėjo.

Nurodė, kad atsakyme į Skundą neteisingai nustatyta, kad pareiškėjams buvo paaiškinta, arba palaukti, arba nutartį pasiimti kitą dieną, t. y. 2011 m. gegužės 25 d. nuo 8.00 val., ką ir padarė pareiškėjos atstovas. Pareiškėjai teigia, kad iš tiesų teisėja „paaiškino“, kad nutartį galima bus pasiimti kitą dieną, ne anksčiau kaip 15.00 val. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu ir teigė, kad atsakymo į Skundą teiginys, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 253 straipsnis nereglamentuoja teismo nutarčių išdavimo terminų, todėl nutartį dėl objektyvių priežasčių įteikus ne jos priėmimo darbo dienos pabaigoje, o kitos darbo dienos pradžioje, pareiškėjų teisės nebuvo suvaržytos, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pažymėjo, kad skundo dėl apylinkės teismo nutarties padavimo apygardos teismui terminai yra labai trumpi ir pradedami skaičiuoti nuo skundžiamos nutarties priėmimo dienos, o ne nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos. Taip pat pareiškėjai nesutiko ir su atsakymo į Skundą teiginiais, kad nutartyje nenurodyta apie prokuroro dalyvavimą, nes klausimai, nurodyti BPK 362 straipsnio 2 dalyje, šiuo konkrečiu atveju apskritai nebuvo nagrinėjami, todėl, jeigu į teismo posėdį teismas šaukė prokurorą, priimtojoje nutartyje turėjo nurodyti jo pavardę, be to, jis į teismo posėdį buvo atvykęs. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad bylai suteiktas numeris neatitinka Apylinkės teismų bylų formavimo ir tvarkymo taisyklių, apylinkės teismų pavyzdinės bylų nomenklatūros, patvirtintų Teismų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2000 m. kovo 16 d.

įsakymu Nr. 8, 21 punkto.

Atsakovas Vilniaus apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 31–33) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Skundas laikytinas prašymu Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies prasme, todėl nagrinėtinas pagal Viešojo administravimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas. Teigė, kad pareiškėjams pateikto atsakymo forma bei turinys visiškai atitinka Taisyklių 41.4 punkte nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, kad Taisyklių 30 punkte nustatytas skundo išnagrinėjimo terminas buvo praleistas dėl to, kad baudžiamoji byla, kurioje buvo nagrinėjami pareiškėjų prašymai, 2011 m. birželio 2 d. iš Vilniaus rajono apylinkės teismo buvo išsiųsta nagrinėti apeliacine tvarka ir tik 2011 m. liepos 14 d. buvo grąžinta Vilniaus rajono apylinkės teismui. Dėl šios priežasties Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkė paaiškinimą dėl Skundo pagrįstumo pateikė gavusi bylą, 2011 m. liepos 18 d. Vertino, kad pareiškėjų skundo nagrinėjimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, juolab kad dėl itin didelių darbo krūvių tiek atliekant tiesioginį darbą (bylų nagrinėjimą), tiek dirbant su asmenų skundais ir pareiškimais teisme ne visada yra galimybės laiku atsakyti į neprocesinius skundus.

Pažymėjo, kad administracinės procedūros terminas nebuvo pratęstas, nes nebuvo aišku, kada Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkė pateiks paaiškinimą. Be to, teisėjas S. Lemežis laikinai pavadavo atostogaujantį baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininką, dėl ko jo darbo krūvis tuo metu buvo itin didelis. Aiškino, kad nagrinėjant Skundą, pareiškėjų teisės nebuvo pažeistos, nes jie gavo išsamų atsakymą dėl pagal Skundą atlikto tyrimo rezultatų. Pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnyje nėra numatytų pagrindų, kuriais remiantis nagrinėjamu atveju teisėjas S. Lemežis turėjo nusišalinti ar būti nušalintas nuo Skundo nagrinėjimo.

Taip pat paaiškino, kad priešingai nei teigia pareiškėjai, l. e. Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas S. Lemežio 2011 m. liepos 26 d. Komisijai pateiktoje informacijoje (atsiliepime į pareiškėjų skundą) nėra siekio sutapatinti teismo, kaip viešojo administravimo subjekto, ir teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, sąvokų. Pareiškėjai nurodydami, jog l. e. Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas S. Lemežis turėjo nusišalinti nuo Skundo nagrinėjimo dėl to, kad dalyvavo teisėjų kolegijoje, nagrinėjusioje pareiškėjų bylą, patys bando sutapatinti teismo procesine prasme ir teismo organizacine prasme sąvokas.

Aiškino, kad S. Lemežiui vienu atveju veikiant kaip teisėjui, kitu atveju – kaip neprocesinį skundą tyrusiam asmeniui, ir nesant ryšio tarp teismo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiklos ir teismo procesinės veiklos nagrinėjant bylas, nebuvo pagrindo S. Lemežiui nusišalinti nuo Skundo nagrinėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. sprendimu (b. l. 48–59) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas padarė išvadą, kad skundžiamame Komisijos sprendime pagrįstai konstatuota, jog Skunde pareiškėjai išdėstė aplinkybes, susijusias su, jų manymu, netinkamu darbo Vilniaus rajono apylinkės teisme organizavimu, nurodė pastebėtus raštvedybos trūkumus bei procedūrinius pažeidimus, t. y. išsakė savo požiūrį apie institucijos veiklą, jog 2011 m. gegužės 30 d. kreipimusi pareiškėjai nesiskundė jų teisių ir/ar teisėtų interesų galimu pažeidimu, Vilniaus apygardos teismui nesuformulavo reikalavimo, susijusio su konkrečių savo teisių gynyba, o prašė atlikti tyrimą bei imtis priemonių, kad nebūtų pažeidžiami norminių aktų reikalavimai, ir įvertinti teisėjos L. Leipuvienės veiksmus. Teismas vertino, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo turėjo atsakyti į pareiškėjų Skundą, vadovaudamasis ir laikydamasis Viešojo administravimo įstatymo bei Taisyklių nuostatomis.

Teismas atsižvelgęs į Taisyklių 41.4 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo turėjo atsakyti į pareiškėjų Skundą laisvos formos raštu. Teismas pažymėjo, kad tai buvo atlikta, nes pareiškėjams 2011 m. liepos 26 d. buvo išsiųsti raštai, kuriuose jie buvo informuoti, jog Vilniaus apygardos teismas atliko pareiškėjų nurodytų aplinkybių tyrimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Taisyklėse įtvirtinta pareiškėjų teisė į atsakymą nebuvo pažeista, o skundžiamas Komisijos sprendimas nurodytu aspektu yra teisėtas bei pagrįstas.

Atmesdamas pareiškėjų argumentus dėl Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies pažeidimo, teismas nurodė, kad šioje teisės normoje nustatyta, jog draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami, o Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas V. Dovidaitis, pats nagrinėdamas pareiškėjų skundą, tik rinko informaciją iš Vilniaus rajono apylinkės teismo, kuriam vadovauja teismo pirmininkė L. Leipuvienė. Teismas akcentavo, kad L. Leipuvienei nebuvo pavesta priimti galutinio sprendimo, išnagrinėti pareiškėjų Skundą iš esmės.

Atmesdamas pareiškėjų argumentus dėl teisėjo S. Lemežio, teismas nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyti pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nusišalinimo (nušalinimo) nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje pagrindai, tačiau nėra numatytų pagrindų, kuriais remiantis nagrinėjamu atveju teisėjas S. Lemežis turėjo nusišalinti ar būti nušalintas nuo Skundo nagrinėjimo. Teismas akcentavo, kad S. Lemežiui vienu atveju veikiant kaip teisėjui (t. y. priimant Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-876/10), kitu atveju – kaip neprocesinį skundą tyrusiam asmeniui (t. y. priimant minėtus 2011 m. liepos 26 d. raštus), ir nesant ryšio tarp teismo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiklos ir teismo procesinės veiklos nagrinėjant bylas, nebuvo pagrindo S. Lemežiui nusišalinti nuo pareiškėjų skundo nagrinėjimo.

Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 ir 31 straipsnių nuostatų pažeidimo, teismas nurodė, kad sutinka, jog pareiškėjų nurodyti formalūs pažeidimai buvo padaryti. Tačiau tokie pažeidimai, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai turėjo galimybę skųstis teismui, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje administracinėje byloje nagrinėjo jų skundą iš esmės, kad Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio pažeidimas buvo padarytas dėl objektyvių priežasčių, nėra esminiai, neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindų, kuriais remiantis galima būtų naikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. raštus bei skundžiamą Komisijos sprendimą.

Teismas pabrėžia, kad šioje administracinėje byloje negali vertinti ir nevertina L. Leipuvienės veiksmų, atliktų baudžiamojoje byloje, nes tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo objektas. Teismas atmetė ir pareiškėjų prašymą priimti atskirąją nutartį.

III. Pareiškėjai L. S. ir R. A. padavė apeliacinį skundą (b. l. 61–65), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde atkartoja argumentus, nurodytus skunde. Papildomai akcentuoja, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Viktoras Dovidaitis pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalį. Nurodo, kad laikinai Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas ėjęs teisėjas Stasys Lemežis turėjo nusišalinti nuo skundo Vilniaus apygardos teismo pirmininkui nagrinėjimo. Akcentuoja, kad nors teismas konstatavo, kad buvo padaryti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir 31 straipsnio pažeidimai, tačiau dėl to atsakovo neįspėjo bei neįpareigojo jį šiuos pažeidimus ištaisyti. Teigia, kad teismas, atsisakydamas vertinti L. Leipuvienės veiksmus, atliktus baudžiamojoje byloje, neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė vykdyti teisingumą. Aiškina, kad teismas privalo įvertinti ir pasisakyti dėl L. Leipuvienės veiksmų, nes tai yra susiję su 2011 m. liepos 26 d. raštų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu. Teigia, kad į jų Skundą nebuvo tinkamai atsakyta, skundo Vilniaus apygardos teismo pirmininkui tyrimas nebuvo visapusiškas, išsamus bei objektyvus, atsakyta ne į visus užduotus klausimus. Mano, kad be skundo Komisijai apskritai nebūtų gavę jokio atsakymo.

Atsakovas Vilniaus apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 72–74) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime dėsto argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą. Papildomai akcentuoja, kad teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nėra numatytų pagrindų, kuriais remiantis nagrinėjamu atveju teisėjas S. Lemežis turėjo nusišalinti ar būti nušalintas nuo Skundo nagrinėjimo. Dėl pareiškėjų nurodomų Viešojo administravimo įstatymo nuostatų pažeidimų, kuriuos, pareiškėjų vertinimu, teismas turėjo įpareigoti ištaisyti, atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog formalūs pažeidimai buvo padaryti, tačiau minėtieji formalūs pažeidimai nėra esminiai, neatitinka ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindų, kuriais remiantis galima būtų naikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. raštus bei skundžiamą Komisijos sprendimą. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas privalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl teisėjos L. Leipuvienės veiksmų. Mano, kad sprendime pagrįstai ir teisingai nurodoma, kad teismas šioje byloje negali vertinti L. Leipuvienės veiksmų, atliktų baudžiamojoje byloje, nes tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo objektas. Teigia, kad dėl to sprendime negali būti pasisakoma ir dėl, pareiškėjų manymu, netinkamų apylinkių teismų nagrinėjamų bylų indeksų užrašymo, procesinio įstatymo nustatytos tvarkos skelbiant sprendimo motyvus nesilaikymo, prokuroro dalyvavimo, BPK ir CPK normų taikymo ir pan.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Dėl pažeistų teisių ir interesų gynybos būdų

Iš nagrinėjamo ginčo aplinkybių matyti, kad pareiškėjai mano, jog jų teises ir interesus pažeidė teismai. Dalis pažeidimų siejama su bendrosios kompetencijos teismo procesine veikla, vykdant teisingumą baudžiamojoje byloje. Greta šių pažeidimų pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, kvestionuoja teismų administravimo tinkamumą. Dėl savo teisių ir interesų teisinės apsaugos pareiškėjai kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismus bei prašė inicijuoti teismų administracinės veiklos priežiūrą. Kartu pareiškėjai siekia pasinaudoti dar viena savo interesų gynybos priemone – teise kreiptis į administracinį teismą.

Šiame kontekste reikia pažymėti, kad konstitucinis teisinės valstybės principas garantuoja išsamią teisinės, taip pat ir teisminės, gynybos priemonių ir procedūrų sistemą tam, kad kompetentingi subjektai galėtų vykdyti valdžios institucijų priimtų aktų teisėtumo kontrolę. Šių teisėje numatytų priemonių, kuriomis pasinaudojęs asmuo gali prašyti peržiūrėti arba ginčyti tam tikrus aktus, taikymas yra glaudžiai susijęs su žmogaus teisių įgyvendinimu ir apsauga nuo valdžios įstaigų piktnaudžiavimo. Tačiau šiomis gynybos priemonėmis negalima naudotis chaotiškai. Savo teises kiekvienas asmuo turi įgyvendinti protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos. Tam, kad teisinės gynybos priemonės būtų veiksmingos, jomis turi būti naudojamasi tinkamai, t. y. asmuo privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, griežtai laikydamasis įstatymuose nustatytų reikalavimų.

Teisė naudotis teisminiais gynybos būdais visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat akcentuoja teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo svarbą (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Kita vertus, teisė kreiptis į administracinį teismą turi būti realizuojama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, todėl ne bet kuris asmuo ir ne su bet kokiu reikalavimu gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad byla būtų išnagrinėta. Subjektinė procesinė teisė kreiptis į teismą visų pirma yra siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą. Be to, asmuo turi teisę kreiptis į teismą tik tuo atveju, jei jo reikalavimo nagrinėjimas priskirtinas teismų kompetencijai. Ne visi klausimai yra nagrinėjami teismuose, o tik tie, kurie patenka į įstatymu griežtai apibrėžtą teismų kompetenciją.

Tokiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija turi nuspręsti, ar pareiškėjai, siekdami savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniuose teismuose, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą. Šiuo aspektu reikia priminti, kad pareiškėjai ginčija ne vykdomosios valdžios institucijų aktus, o teisminės valdžios veiksmus. Siekdama visapusiškai atskleisti kilusio ginčo pobūdį, išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pasisakys dėl teisminės valdžios paskirties ir kompetencijos.

V. Dėl teisminės valdžios konstitucinės paskirties ir kompetencijos

Pagal Konstituciją valstybės valdžios organizavimas ir veikla yra grindžiama valdžių padalijimo principu (Konstitucijos 5 str.). Pagal šį principą įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai nustatoma jos paskirtį atitinkanti kompetencija. Teisinėje valstybėje kiekviena valdžia (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė) vykdo jai pavestas funkcijas ir realizuoja savo kompetenciją. Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, nė viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d., 1999 m. gegužės 11 d., 2001 m. balandžio 26 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią teisminės valdžios oficialią doktriną, atskleidęs daugelį jos aspektų, inter alia susijusių su teisminės valdžios paskirtimi ir įgaliojimais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija yra vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 str. 1 d.). Teisingumo vykdymas – tai teisinių konfliktų sprendimas, priimant teisinius sprendimus. Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Demokratinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra tas, kad teismai, spręsdami teisinius konfliktus, užtikrina Konstitucijoje, įstatymuose, kituose jiems neprieštaraujančiuose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, teisės viršenybę, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Teisingumo vykdymo funkcijai yra pavesta tik teismams. Šios funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Tai, kad teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija, skelbiama ir Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje. Analogiška nuostata įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 6 straipsnyje. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad bendroji teisminės valdžios paskirtis ir kompetencija yra vykdyti teisingumą, t. y. visomis priemonėmis siekti jo įgyvendinimo. Administraciniai teismai yra viena iš nacionalinių asmens teisių gynimo institucijų, ir jiems tenka itin didelė atsakomybė užtikrinti žmogaus teisių apsaugą sprendžiant administracinius ginčus (2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-793/2011).

Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Jis įtvirtintas Konstitucijos 109 straipsnyje, kuriame skelbiama, kad teisėjas ir teismas, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Bet koks kišimasis į teisėjo veiklą yra draudžiamas. Teismų nepriklausomumo garantijos įtvirtintos ir Teismų įstatyme. Pagal Teismų įstatymo 2 straipsnį, teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų. Pagal to paties įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams.

Pagal Žmogaus teisių doktriną teismų nepriklausomumas demokratinėje visuomenėje laikomas reikšminga žmogaus teisių ir laisvių garantija. Tai įtvirtinta daugelyje tarptautinių dokumentų. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę, jog jo byla būtų nagrinėjama pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Analogiška nuostata dėl teismų nepriklausomumo skelbiama ir Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų ir teismų nepriklausomumo garantijos įtvirtintos ir Administracinių bylų teisenos įstatyme. Pagal ABTĮ 7 straipsnio 1 dalį, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų, o administracines bylas sprendžia remdamiesi įstatymais ir tokiomis sąlygomis, kurios nesudaro galimybių teisėjus veikti iš šalies. Teisėjo ir teismo nepriklausomumo vykdant teisingumą garantijų turinį pirmiausia lemia jų nepriklausomumas nuo byloje dalyvaujančių šalių bet kokio kišimosi, taip pat nuo valstybės valdžios, valdymo, taip pat visuomenės institucijų, korporacinių, neteisėtų asmeninių ar kitokių interesų įtakos bei paties teismo vadovo. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas byloje iškeltą teismo vadovo nešališkumo klausimą, yra akcentavęs, jog vadovaujantis Teismų įstatymo 102 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 4 dalimi, teismo pirmininkas, organizuodamas administravimą teisme, negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo (2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1918/2012).

Nei teisinės valstybės principas, nei valdžių padalijimas, nei teisėjo ar teismų nepriklausomumas nėra savitiksliai dalykai. Jų prasmingumą atskleidžia žmogaus teisių apsauga, socialinės santarvės užtikrinimas ir visuomenėje iškylančių konfliktų teisinis sprendimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Kartu Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų sistema nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų vengti tinkamai atlikti savo pareigas, aplaidžiai nagrinėtų bylas, neetiškai elgtųsi su byloje dalyvaujančiais asmenimis, pažeistų žmogaus teises ir orumą. Teisėjai turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą. Todėl teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo užtikrinti, kad teisėjai deramai atliks savo pareigas, kad kiekvienas neteisėtas ar neetiškas teisėjo poelgis bus deramai įvertintas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

Taigi teismas – viena iš valstybės valdžių, kuriai vienintelei pavesta teisingumo vykdymo funkcija ir kurios veikla grindžiama nepriklausomumo principu. Teisingumo vykdymo funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Atitinkamai, teisminė valdžia negali iš kitos valstybės valdžios institucijos perimti jai priskirtų funkcijų. Kilusio ginčo kontekste ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios kompetencijos. Teismui, kuris įgyvendina savo konstitucinę paskirtį – vykdyti teisingumą, nėra priskirtos vykdomosios valdžios funkcijos, todėl šioje srityje susiklostančiuose teisiniuose santykiuose teismas ABTĮ taikymo prasme nėra viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 2 str. 1 ir 4 d.). Pagal Konstituciją, teismų veikla, susijusi su teisingumo vykdymu, nėra ir negali būti laikoma viešojo valdymo sritimi, kuri iš esmės yra priskirta vykdomosios valdžios institucijoms.

VI. Dėl teismo veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu, teisėtumo vertinimo

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjai savo teisių ir interesų pažeidimus iš esmės sieja su Vilniaus rajono apylinkės teismo procesiniais veiksmais nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. T-74-137/2011. Pareiškėjų teigimu, šiame teisme buvo padaryti tam tikri pažeidimai, susiję su sprendimo paskelbimu ir įteikimu, sprendimo kopijos tikrumo tvirtinimu, sprendimo įžanginės dalies turiniu, motyvų pagrįstumu, bylos procesinio numerio suteikimo tvarka (b. l. 3–4, 61–65). Būtent šios aplinkybės paskatino pareiškėjus kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją bei administracinius teismus. Tai, kad pareiškėjų skundas vėliau pasipildė tam tikrais argumentais, susijusiais su šių institucijų veiksmais, joms nagrinėjant pareiškėjų kreipimąsi dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo procesinių veiksmų, nekeičia ginčo esmės. Bet kuriuo atveju, netgi darant prielaidą, jog pareiškėjai nori ginčyti tam tikrus Vilniaus apygardos teismo administravimo veiksmus, iš pareiškėjų teikiamų argumentų ir reikalavimų matyti, kad tokiu būdu jie nuosekliai siekia, jog būtų įvertinti Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjos L. Leipuvienės procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos bylos 1–6 l., b. l. 5, 65) ir būtent su šiuo siekiu siejami visi paskesni jų reikalavimai. Taigi kilusio ginčo branduolys – Vilniaus rajono apylinkės teismo veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu, teisėtumo vertinimas.

Įvertinęs skundo dalyką ir pagrindą, kuriuos kreipdamiesi į administracinį teismą nurodė pareiškėjai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta, kad yra tikslinga patikrinti teismo kompetenciją spręsti kilusį ginčą šioje dalyje.

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) arba inicijuotos teisenos nutraukimą, jei aplinkybė, jog skundas nepriskirtinas tam teismui, paaiškėja nagrinėjant bylą (ABTĮ 101 str. 1 p.). Kadangi administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 3 str. 1 d.). Šiuo klausimu reikia priminti, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje, įvertinusi teismų konstitucinę paskirtį, priėjo prie išvados, kad teismai, vykdydami teisingumą, neveikia kaip viešojo administravimo subjektas ir neįgyvendina tų funkcijų, kurios iš esmės būdingos vykdomosios valdžios institucijoms. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų skundo dalis, susijusi su teisingumo vykdymo konkrečioje procesinėje byloje, negali būti pripažįstama ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje. Konstatuota aplinkybė yra tiesioginė kliūtis pareiškėjų skundo argumentus dėl bendrosios kompetencijos teismo procesinių veiksmų nagrinėti administraciniuose teismuose.

Be to, administraciniai teismai yra nekompetentingi priimti sprendimą dėl Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu (ABTĮ 16 str. 2 d.). Šią nuostatą reikia suprasti ir ją aiškinti atsižvelgiant į jos tikslą ir teisinio reguliavimo, kurio dalis ji yra, kontekstą.

Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nagrinėjama nuostata yra grindžiama griežtu teismų nepriklausomumo principu, kuris, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, yra nedalomas (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai). Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad joks teisėjas vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas). Teisėjų nepriklausomumo nuo teismo vadovo aspektas akcentuotas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1918/2012).

Atitinkamai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjo nustatytas administracinių teismų kompetencijos ribojimas reiškia, kad draudžiama kištis į teisingumo vykdymą, daryti teisėjui, nagrinėjančiam tam tikrą ginčą, kokį nors poveikį ar vertinti teismų darbą nagrinėjant bylas. Įgyvendinti savo konstitucinę paskirtį ir funkciją vykdyti teisingumą teismas gali tik būdamas savarankiškas, kai jam nedaroma jokia, tiesioginė ar netiesioginė, įtaka. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo reikalavimų, susijusių su teismo procesiniais veiksmais konkrečioje byloje, tenkinimas galėtų sudaryti tiesiogines prielaidas teismų ir teisėjo nepriklausomumo principo pažeidimui, o tokios situacijos teisė netoleruoja.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas izoliuotai ir nuo iš Konstitucijos kylančio teismų priskyrimo ne vienai, bet kelioms teismų sistemoms. Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus yra trys teismų sistemos:

1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę;

2) Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą;

3) pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administracinių, sistema, kurią sudaro Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Funkciniu, organizaciniu ir administraciniu atžvilgiais minėtos teismų sistemos – Konstitucinis Teismas, vykdantis konstitucinę teisminę kontrolę, ir bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigti specializuoti teismai – Konstitucijoje yra atskirtos.

Teismų, kaip institucijų sistemos, suskirstymas suponuoja tai, kad administraciniai teismai nesprendžia tų bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo bei bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai. Ši taisyklė, be kita ko, expressis verbis įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje. Pabrėžtina, kad šios teismų sistemos negali būti traktuojamos kaip konkuruojančios. Tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu.

Todėl skundus dėl procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu konkrečioje byloje, gali spręsti tik tas teismas, kurio jurisdikcijai priklauso patikrinti ginčo faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir teisines išvadas, kurias pirmosios instancijos teismas padarė jomis remdamasis bei priimti sprendimus dėl priimtų sprendimų panaikinimo ar pakeitimo, t. y. nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismas, o ne administraciniai teismai. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams.

Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų. Todėl bet koks nagrinėjamų faktinių aplinkybių, susijusių su teismo procesiniais veiksmais baudžiamojoje byloje, vertinimas nepriskiriamas administracinių teismų kompetencijai.

Bet kuriuo atveju, reikia pabrėžti, kad šioje byloje pateiktas teisės nuostatų aiškinimas jokiu būdu nepaneigia pareiškėjų teisės kreiptis į teismą. Kalbant apie pareiškėjų teisę į veiksmingą teisminę gynybą, reikia pažymėti, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neleis susiklostyti tokiai situacijai, kad teismų procesinių sprendimų teisėtumą norintiems ginčyti pareiškėjams teisminė apsauga nėra suteikiama. Iš Konstitucijos kylanti bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad pareiškėjams pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismo baigiamąjį aktą buvo suteikta teisė nustatytąja tvarka apskųsti aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismui. Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų instancinės sistemos paskirtis – šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas. (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Iš tiesų, pareiškėjai turėjo daug galimybių ginčyti įrodymus ir išdėstyti savo poziciją bendrosios kompetencijos teismuose įstatymų nustatyta instancine tvarka ir, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, šiomis galimybėmis pasinaudojo. Atsižvelgus į tai, nėra jokio pagrindo manyti, jog pareiškėjų kreipimosi nenagrinėjimas administraciniuose teismuose ribotų šių asmenų teisę į teisminę gynybą.

Iš išdėstytų motyvų darytina išvada, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą administraciniuose teismuose nenagrinėtini asmenų skundai dėl bendrosios kompetencijos teismų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Formuodamas praktiką dėl administracinių teismų kompetencijos ribojimo, susijusio su teismų veikla bei teisėjų procesiniais veiksmais dėl teisingumo vykdymo, Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad kai suinteresuotas asmuo savo reikalavimus sieja su teismų procesine veikla, tokio pobūdžio reikalavimai administraciniuose teismuose nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-363/2009; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-700/2009; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-552/2008; 2009 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-112/2009; 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-748/2012 ir kt.). Taigi iš nustatyto teisinio reguliavimo ir nuoseklios administracinių teismų praktikos matyti, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negali vertinti ginčijamo akto, glaudžiai ir artimai susijusio su procesiniais bendrosios kompetencijos teismo veiksmais, teisėtumo. Bet koks tokio pobūdžio vertinimas prieštarautų Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 daliai, o įgyvendindamas savo kompetenciją administracinis teismas negali nesilaikyti teisės.

VII. Dėl teismų administracinės veiklos ir jos priežiūros vertinimo

Dėl tam tikrų pareiškėjams kilusių abejonių, susijusių su atsakovo Vilniaus apygardos teismo administracine veikla, reikia konstatuoti, kad tokio pobūdžio ginčai paprastai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatas. Šiame įstatyme numatyti teismo pareigūnai, kurie įgyvendina teismų administravimą, jų įgaliojimai, skundų, nesusijusių su teisingumo vykdymu, teikimo galimybė (Teismų įstatymo 103 str.), administracinės veiklos priežiūrą vykdantys subjektai (Teismų įstatymo 104 str.). Teismų įstatyme nustatytą administravimo teismuose tvarką – administravimo subjektų teises ir pareigas, administravimo rūšis ir formas, administravimo kontrolės įgyvendinimą, detalizuoja Administravimo teismuose nuostatai, patvirtinti Teisėjų tarybos 2011 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 13P-31-(7.1.2).

Įvertinusi nustatytą teisinį reguliavimą, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad šio pobūdžio veikla, susijusi su teismų administravimu, taip pat nelaikytina viešuoju administravimu ABTĮ taikymo prasme. Atsižvelgus į tai, kad Lietuvos įstatymų leidėjas teismo administravimo klausimams Teismų įstatyme yra numatęs specialias nuostatas bei įvertinus Teismų įstatymo 102 straipsnio 2 dalį, skelbiančią, kad administravimas teismuose negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo, teismų administravimas laikytinas specialia administravimo sritimi, kuri nėra sietina su klasikiniu viešuoju administravimu taip, kaip jis yra apibrėžiamas ir suprantamas pagal Viešojo administravimo įstatymą bei Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas.

Ši teismo pozicija, be kita ko, grindžiama teisminės valdžios nepriklausomumo principu. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisminės valdžios nepriklausomumo principas turi garantuoti tiek teismo laisvę nuo bet kokio valdžios ir kitų asmenų kišimosi į su teisminių funkcijų vykdymu susijusią veiklą, tiek savarankišką teismo veiklos administravimą – institucinį teismų nepriklausomumo aspektą. Konstitucinis Teismas dar 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime yra pripažinęs, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjų ir teismo nepriklausomumo principas apima ir teismų organizacinį savarankiškumą. Teisminės valdžios visavertiškumas ir nepriklausomumas suponuoja jos savireguliaciją ir savivaldą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tik pagal Teismų įstatymą numatyta teismų administravimo sistema gali laiduoti teismo organizacinį, o kartu ir teisėjo procesinį savarankiškumą bei nepriklausomumą.

Paminėtų išvadų nepaneigia ir Teismų įstatymo 107 straipsnio 2 dalies nuostatos, nukreipiančios į Viešojo administravimo įstatymą. Neatmestina, kad teismo, kaip valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, darbe yra ir kitokios veiklos, kuri nėra tiesiogiai susijusi su teisingumo vykdymu bei pagal Teismų įstatymo nuostatas įgyvendinamu teismų administravimu. Tačiau įvertinusi nagrinėjamo ginčo faktines aplinkybes bei pareiškėjų skundo dalyką, išplėstinė teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu pasisakyti neturi teisinio pagrindo.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjų skundo dalykas, susijęs su administravimu teismuose, negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų keliami reikalavimai šioje bylos dalyje nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai.

Kilusio ginčo kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismo pareigūnų priimti įvairaus pobūdžio raštai, atsakymai į asmenų paklausimus dėl su teisingumo vykdymu nesusijusios teismo veiklos paprastai nėra pripažįstami ginčo administraciniuose teismuose objektu (2012 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-748/2012; 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1603/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažinta, kad ginčo objektu administraciniuose teismuose negali būti prašymų, kuriais prašoma siūlyti iškelti teisėjams drausmės bylas, nagrinėjimas (2012 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-748/2012) bei skundų dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiklos nagrinėjimas (2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika grindžiama įstatymų leidėjo nustatytą bendrąja teisės kreiptis į teismą taisykle, pagal kurią administraciniuose teismuose paprastai nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų kreipimaisi dėl jiems teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Jeigu akivaizdu, kad skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų skundžiamas atsakovo raštas tiesioginių teisinių pasekmių jiems nesukelia. Minėta, kad reikalavimas, kurio patenkinimas nereiškia pažeistų teisių ir interesų apgynimo, administraciniuose teismuose nenagrinėtinas.

Pastebėtina, kad asmuo, kuris kreipiasi į teismą, pats formuluoja skundo dalyką. Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje teismui nėra pateikę jokių kitų reikalavimų, kurie atitiktų Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas bei teismo sprendimo rūšis. Kita vertus, šia teismo išvada pareiškėjams nėra užkertamas kelias ginti savo teises ir interesus kitais įstatyme numatytais teisiniais būdais.

Šioje nutartyje išdėstytos išvados sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nutraukti administracinę bylą (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų L. S. ir R. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė