2022-05-11 Nr. AB-11875-3-61-3-00370-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2319-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00370-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. H. S. (B. H. S. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. H. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas B. H. S. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Atsakovas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S32783 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2022 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 6K-126 (toliau – Komisijos Sprendimas); įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini).

2.2. Jis savo elgesiu neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis, kad būtų nustatyti prieglobsčio suteikimo motyvai, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimą ir išvykimą iš kilmės valstybės lėmė patiriama baimė dėl persekiojimo. Jis buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų daryti išvadą, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies.

2.3. Migracijos departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos grupei. Nebuvo tinkamai ištirta ir įvertinta jo individuali situacija, susidariusi kilmės šalyje, taip pat bendra kilmės valstybės informacija, nebuvo ištirta grėsmės gyvybei problematika, individuali persekiojimo rizikos tikimybė. Pareiškėjo individualios savybės įrodo tarptautinės apsaugos jam suteikimo poreikį. Baimė grįžti į kilmės valstybę yra pagrįsta. Šiuo atveju „visiškai pagrįstos baimės“ nuostata įvykdyta.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:

3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo pateikta informacija apie (duomenys neskelbtini) yra suderinama su kilmės valstybės informacija, tačiau nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės tikimybės. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

3.2. Atsižvelgiant į individualias pareiškėjo savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.3. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją ir surinktą kilmės valstybės informaciją buvo konstatuota, kad pareiškėjo pateikta informacija apie bendrą situaciją ir (duomenys neskelbtini) yra suderinama su kilmės valstybės informacija, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Išvykimo priežastys neįpareigoja suteikti tarptautinę apsaugą, o kitų įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo pasakojimą ir pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika dėl individualių savybių, nepateikė, todėl deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių, pareiškėjas nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo daryti tokią prielaidą.

3.4. Nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, kad pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės ir t. t. Be to, tyrimo metu nebuvo nustatyta, o pareiškėjas ir neįrodė aplinkybių, kad jam dėl jo asmeninių savybių, kurioms skirta Konvencija, (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti rimtą žalą. Konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgiant į individualias pareiškėjo savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.5. Pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus. Pareiškėjas neįrodė, kad (duomenys neskelbtini) asmeniškai susidūrė su realia fizine grėsme ar pavojumi gyvybei ar pagrįstai bijo susidurti su persekiojimo veiksmais grįžimo į kilmės valstybę atveju. Pareiškėjo skundo teiginiai yra nepagrįsti, deklaratyvūs. Vien nesutikimas su sprendimais nesudaro pagrindo pripažinti juos neteisėtais ir nepagrįstais. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo individualias savybes, kurias jis nurodė apklausoje, ir pagrįstai konstatavo, kad, įvertinus visą faktinių aplinkybių visumą, tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo B. H. S. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S32783 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų ir C. SIS II perspėjimo terminą nuo 3 iki 2 metų. Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Pareiškėjas apie bylai svarbias aplinkybes papasakojo, jog (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka) nuostatomis, įvertino Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) teikiamą informaciją.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui nagrinėjant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas tiek teismo posėdyje, tiek per 2021 m. spalio 12 d. apklausą tvirtino kilmės valstybę palikęs dėl karinių veiksmų, tačiau individualios grėsmės neįvardijo. Pareiškėjas teigė nurodęs realias aplinkybes ir prašymą pagrindė grėsme jo visokeriopam saugumui, tačiau teismas su tokiais argumentais nesutiko. Be to, teismas motyvavo, kad nors, pareiškėjo teigimu, kilmės valstybėje vyksta kariniai veiksmai, tačiau tai nesuponuoja individualios grėsmės jam pačiam. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, tyrimo metu Migracijos departamentas įvertino realią pareiškėjo situaciją.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus ir nenuoseklus. Pirminėje apklausoje nurodytos aplinkybės prieštarauja 2021 m. spalio 12 d. apklausoje nurodytoms aplinkybėms: nors pirminėje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Be kita ko, pareiškėjas minėtoje apklausoje tiesioginių grėsmių neįvardijo, tik rėmėsi bendra kilmės valstybėje susiklosčiusia padėtimi, kad vyksta kariniai veiksmai. Kaip teigė ir pats pareiškėjas, jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam kyla grėsmė būti persekiojamam. Pareiškėjo pasakojimui trūksta racionalumo ir nuoseklumo, todėl nėra pagrindo jį laikyti iš esmės labiau tikėtinu nei netikėtinu.

9. Vertindamas pareiškėjo atitiktį Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose įtvirtintiems papildomos apsaugos suteikimo kriterijams teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstą tikimybę, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėju bus žiauriai ar nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai kiltų mirties bausmės ar egzekucijos grėsmė, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų padaryti priešingą išvadą. Teismas pažymėjo, kad prašydamas suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, pareiškėjas turi nurodyti grėsmes ir baimes, susijusias su grįžimu į kilmės šalį, o Migracijos departamentas turi atlikti tyrimą tik dėl prašytojo nurodytų ir identifikuotų grėsmių ir baimių, susijusių su grįžimu į kilmės šalį. Pareiškėjas jokios grėsmės nenurodė, kaip ir teismo posėdyje nenurodė jokių duomenų, kad dėl savo veiklos buvo patekęs į (duomenys neskelbtini) ar dėl to buvo persekiojamas.

10. Teismas nurodė, kad pagal atsakovo tyrimo metu surinktą informaciją – EPPB 2021 metais paskelbtą ataskaitą, šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas pats apklausoje nurodė, kad jo perkėlimo į kitą miestą atveju grėsmė nekiltų, teigė, jog pats nežino, kas jam tokiu atveju atsitiktų.

12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nesutinka su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento Sprendime nėra argumentų, kodėl siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios lemtų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Remiantis šiais argumentais terminas sutrumpintas iki 2 metų. Remiantis analogiškais argumentais pakeistas atsakovo sprendimas ir nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 13. Pareiškėjas B. H. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. Pareiškėjas nurodė šiuos argumentus:

14. Jis nurodė konkrečias ir objektyvias aplinkybes, kurios pagrindžia jam kylančią grėsmę kilmės valstybėje.

15. Nebuvo objektyviai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra vykstančių karo veiksmų grėsme ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybė. Vertinant faktinių aplinkybių visumą, nepagrįstai nustatyta, kad jo nurodytos aplinkybės neįrodo tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio. Atsižvelgus į vyriausybės tiesioginę grėsmę jam, baimė grįžti vertintina kaip visiškai pagrįsta.

16. Jis mano, kad jo pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, o atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytas individualios aplinkybes, kurios pagrindžia tarptautinės apsaugos ir prieglobsčio suteikimo poreikį. Jo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra ne hipotetinio pobūdžio, o laikytina visiškai pagrįsta.

17. Vertinant jo individualią situaciją buvo pažeistas Tvarkos aprašo 99 punktas, kuriame nustatyta, kad vertinant prieglobsčio prašytojo pateiktus faktinius duomenis atsižvelgiama į visus byloje surinktus įrodymus ir nustatytus faktus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams.

18. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad atsakovo surinkta informacija buvo neišsami, todėl jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėtas netinkamai.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei nurodo analogiškus argumentus tiems, kuriuos buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

23. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 25. Skunde teigiama, kad Migracijos departamentas neteisingai nustatė, kad nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, nes (duomenys neskelbtini).

26. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

27. Tiek savo paaiškinimuose, tiek apeliacinio skundo argumentuose pareiškėjas nurodė, kad bijo grįžti į savo kilmės valstybę dėl joje vykstančių karinių veiksmų, tačiau nenurodė, kad jis iš savo kilmės valstybės išvyko dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Apklaustas tiek Migracijos departamente, tiek pirmosios instancijos teisme pareiškėjas nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini). Dėl tautybės ar išpažįstamos religijos jis persekiojimo ar diskriminacijos nepatyrė, nenurodė, kad dalyvavo politinėje veikloje, todėl Migracijos departamento sprendime teisingai konstatuota, kad nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

28. Migracijos departamentas tyrė, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 87 straipsnyje nustatytas sąlygas dėl papildomos apsaugos, apeliacinis skundas yra susijęs su šių nuostatų teisingu taikymu, todėl teisėjų kolegija skundo ribose patikrina Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą netaikant Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

30. Svarstant šį argumentą reikšminga, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008 ir 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015 ir kt.). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011 ir 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015 ir 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, prieglobsčio bylose siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

32. Apeliaciniame skunde nėra argumentų dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktų nuostatų taikymo, iš skundo turinio teisėjų kolegija nemato argumentų, kurie būtų susiję su visiškai pagrįsta baime pareiškėjui grįžtus patirti kankinimus, žiaurų ar nežmonišką elgesį, orumo žeminimą ar kitokį baudimą arba esama grėsme, kad grįžus jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjo skundo argumentai yra susiję su rimta ir asmenine grėsme jo gyvybei, sveikatai ir saugumui dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

33. Apklausiamas pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

34. Visgi, nepaisant karinių veiksmų suaktyvėjimo bei (duomenys neskelbtini).

35. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).

36. Šios Migracijos departamento nustatytos bei įvertintos aplinkybės pagrindžia, kad nėra rimtos ir asmeninės grėsmės pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Jo kilmės valstybėje gyvenamojoje vietoje nėra beatodairiško smurto veiksmų, todėl nėra Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų suteikti papildomą apsaugą.

37. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad vertinant jo pateiktus faktinius duomenis galimai buvo pažeistas Tvarkos aprašo 99 punktas.

38. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra nurodytos Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, kurie turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi, nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018). Pagal Įstatymo 83 straipsnio 5 dalį Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

39. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, įsigaliojusi 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

40. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

41. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

42. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 straipsnio 3 dalies a–e punktai). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 straipsnio 5 dalies a–e punktai).

43. Tirdami pareiškėjo prašymą Migracijos departamento pareigūnai apklausė patį pareiškėją ir gavo iš jo paaiškinimus apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir aplinkybes. Tikrindami pareiškėjo nurodytų išvykimo iš kilmės šalies priežasčių tikrumą Migracijos departamento pareigūnai surado informacijos apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje. Tokia informacija buvo surinkta iš Jungtinių Tautų organizacijos vyriausiojo pabėgėlių komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro ataskaitų, visuomenės informavimo priemonių publikacijų ir kitų šaltinių. Darydamas išvadas Migracijos departamentas išanalizavo pareiškėjo paaiškinimus ir palygino juos su turima informacija apie grėsmes kilmės valstybėje, bei padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas. Migracijos departamentas pareiškėjo pasakojimą laikė nepatikimu, nes jame nustatė neatitikimus, todėl jį įvertino pareiškėjo nenaudai. Savo paaiškinimui pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Tirdamas situaciją atsakovas nuodugniai patikrino visas teisingam sprendimui priimti svarbias aplinkybes, turimą informaciją įvertino išsamiai, visapusiškai ir objektyviai. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus, informaciją apie kilmės valstybę.

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. H. S. (B. H. S. ) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė