2019-06-05 Nr. AB-12407-3-61-3-04219-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1591-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04219-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Agrovet“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-2705 „Nustatyti turto priverstinę hipoteką / įkeitimą“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, jog Sprendimu nustatyta bendra įkeičiamų daiktų (nekilnojamojo turto) vertė – 913 521 Eur, tačiau bendra reikalavimo suma yra 814 607,35 Eur, t. y. priverstine hipoteka įkeičiamo turto vertė daug didesnė, nei skolinio reikalavimo suma. Pareiškėjas manė, jog įkeičiamo turto vertė neturi būti didesnė už priverstine hipoteka užtikrinamo reikalavimo sumą, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo turto, kuriam VMI nustatė priverstinę hipoteką, vertė labai viršija pareiškėjo įsipareigojimo sumą. Anot pareiškėjo, VMI vadovavosi ne proporcingumo, bet maksimalios interesų apsaugos principu, pasinaudodama jai suteiktais įgaliojimais, netinkamai įgyvendindama jai įstatymu suteiktas teises, vienvaldiškai išimtinai savo naudai priimdama administracinį sprendimą, kuris VMI interesams suteikė pranašumą, o pareiškėjo turtą suvaržė daugiau, nei būtina pareiškėjo turimų įsiskolinimų įvykdymui užtikrinti. Sprendimu buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, bendrieji teisės ir gero administravimo principai.

3. Pareiškėjas nurodė, jog VMI nustatyta turto vertė neatitiko realios pareiškėjui priklausančio turto vertės. Sprendime nenurodyta, kokia metodika vadovaujantis buvo nustatyta nekilnojamojo turto vertė. Kadangi Sprendime nėra aiškių motyvų dėl įkainoto turto vertės, pareiškėjas darė išvadą, kad turto įkainojimas buvo subjektyvus, neatitiko tikrosios turto vertės ir buvo dirbtinai sumažintas. Objektyvios turto vertės nustatymą patvirtinančių duomenų nepateikimas, pareiškėjo vertinimu, sudaro pagrindą abejoti VMI įrašytų duomenų teisingumu ir suponuoja mintį, kad pareiškėjo interesai liko neapsaugoti, nes nesudaryta galimybė įvertinti įrašytų duomenų teisingumą.

4. Pateiktame atsiliepime atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 95 straipsniu, 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.170 straipsnio 1 dalimi, 4.171 straipsnio 1 dalimi, 4.176 straipsniu, atsakovas manė, kad pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu pritaikė mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę – priverstinę hipoteką. Nurodė, jog pareiškėjo mokestinė nepriemoka 2017 m. lapkričio 9 d. sudarė 814 607,35 Eur, todėl VMI pasinaudojo MAĮ nustatyta teise taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones. Sprendimo priėmimo metu pareiškėjui buvo žinoma apie turimus įsipareigojimus valstybės biudžetui, kadangi pareiškėjas buvo pateikęs prašymą VMI dėl 762 170,51 Eur mokestinės nepriemokos išdėstymo. VMI, susipažinusi su pateiktu prašymu ir įvertinusi pateiktus dokumentus bei pareiškėjo finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus, 2017 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. (23.24-08)-327-8036, kuriuo pareiškėjo prašymo netenkino. Siekiant išieškoti mokestinę nepriemoką, pareiškėjui išsiųstas 2017 m. spalio 31 d. raginimas Nr. (23.31-08) 464-1173 sumokėti mokesčius. Atsakovas darė išvadą, jog pats pareiškėjas nesiekė tinkamai vykdyti mokestinių prievolių, t. y. nesiekė geranoriškai sumokėti mokesčių, kadangi mokestinė nepriemoka vis didėjo – 2018 m. sausio 18 d. pareiškėjo skola valstybės biudžetui buvo 844 661,03 Eur.

6. Atsakovas teigė, kad įkeičiamo daikto vertė nėra neproporcingai didelė, t. y. įkeičiamo daikto vertė (913 521 Eur), ji nėra labai didelė, kaip skunde teismui nurodė pareiškėjas, lyginant su pareiškėjo turimais finansiniais įsipareigojimais valstybės biudžetui (814 607,35 Eur). Pardavus turtą ir visiškai patenkinus kreditorinius reikalavimus, likusios lėšos privalo būti grąžintos turto savininkui. Atsakovas paaiškino, jog Sprendimas surašytas remiantis 2017 m. lapkričio 9 d. valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, įkeičiamų daiktų vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, galiojusiu nuo 2017 m. sausio 1 d.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Agrovet“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog VMI, išnagrinėjusi 2017 m. spalio 10 d. pareiškėjo prašymą ir papildomus dokumentus dėl 797 481,93 Eur mokestinės nepriemokos, kurią sudaro gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, pelno mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio, aplinkos teršimo iš mobilių ar stacionarių taršos šaltinių mokesčio, žemės mokesčio mokestinės nepriemokos, mokėjimo išdėstymo iki 2019 m. spalio mėn., 2017 m. spalio 25 d. priėmė išvadą Nr. (23.31-08)-326-7137 dėl pareiškėjo prašymo netenkinimo ir mokestinės nepriemokos mokėjimo neišdėstymo (b. l. 41–46). VMI, remdamasi šia išvada, vadovaudamasi MAĮ 88 straipsniu, 14 straipsnio 7 dalimi, Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (toliau – ir Išdėstymo taisyklės), 2017 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-8036 nusprendė neišdėstyti 762 170,51 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo (b. l. 39–40). VMI 2017 m. spalio 31 d. raginimu Nr. (23.31-08) 464-1173, vadovaudamasi MAĮ 89 straipsniu, remdamasi VMI 2017 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-8036, ragino pareiškėją per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti 762 472,34 Eur mokestinę nepriemoką, nurodydama, kad raginimo neįvykdžius, raginime nurodytos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka (b. l. 47–48).

9. VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 103 straipsnio 1 punktu, nustačiusi, kad būtina užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą, ir siekdama, kad esamas skolinis įsipareigojimas būtų įvykdytas, 2017 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-319-2705 nustatyti pareiškėjo turto (nekilnojamojo turto) priverstinę hipoteką / įkeitimą. Bendra įkeičiamų daiktų vertė – 913 521 Eur, bendra priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų suma – 814 607,35 Eur (b. l. 32–38).

10. Pareiškėjas, kvestionuodamas VMI 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-2705, savo reikalavimą panaikinti jį grindė dviem aspektais: VMI pažeidė teisės aktų reikalavimus, bendruosius teisės ir gero administravimo principus, nes Sprendimu pritaikė priverstinę hipoteką daug didesnės vertės turtui, nei reikalinga išieškoti suma; Sprendime nenurodydama, kokia metodika vadovaujantis buvo nustatyta nekilnojamojo turto vertė, nesant aiškių motyvų dėl įkainoto turto vertės, VMI pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

11. Teismas vadovavosi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), 95 straipsnio 1 dalies 4 punktu (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1849 redakcija), CK 4.175 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 4.176 straipsniu (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1842 redakcija) ir pažymėjo, kad išdėstytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog turtinės prievolės įvykdymo užtikrinimas priverstine hipoteka yra ne tik mokesčių administratoriaus teisė, bet ir pareiga, teisėkūros subjekto pakankamai aiškiai įtvirtinta tiek MAĮ, tiek CK.

12. Vertindamas, ar VMI tinkamai įgyvendino jai įstatymų leidėjo suteiktą kompetenciją, teismas paminėjo, jog VMI viršininkas 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-226 patvirtino Nepriemokų išieškojimo taisykles (toliau – ir Taisyklės (2017 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. V-138 redakcija). Teismas vadovavosi Taisyklių 78 ir 79 punktais ir, įvertinęs aukščiau išdėstytas ginčo teisinių santykių reguliavimo taisykles, pagal kurias mokesčių administratorius, vertindamas mokesčių mokėtojo turimą turtą, turi atsižvelgti į galimo įkeisti turto rinkos vertę, kuri turi užtikrinti visų su išieškojimu susijusių išlaidų ir ne mažiau kaip 5 procentų mokestinės nepriemokos, kurios sumokėjimui užtikrinti įkeičiamas turtas, padengimą, nustatęs, jog pareiškėjo mokestinė nepriemoka nuolat didėja (pareiškėjas 2017 m. spalio 31 d. raginimu buvo paragintas sumokėti 762 472,34 Eur mokestinę nepriemoką, Sprendimu bendra priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų suma sudarė 814 607,35 Eur, 2018 m. sausio 18 d. pareiškėjo skola valstybės biudžetui buvo 844 661,03 Eur (b. l. 49–50)), atsižvelgęs į priverstinės hipotekos paskirtį – užtikrinti turtinių reikalavimų įvykdymą, taip pat į viešąjį interesą surinkti mokesčius, visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principus (MAĮ 7, 8 str.), sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog VMI, Sprendimu nustačiusi priverstinę hipoteką didesnės vertės turtui (913 521 Eur), nei šiuo Sprendimu nustatyta turtinio reikalavimo suma (814 607,35 Eur), pažeidė teisės aktų reikalavimus bei bendruosius teisės ir gero administravimo principus.

13. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, pažymėjo, kad šiame individualiame administraciniame akte nurodyti visi duomenys, kurių reikalauja CK 4.176 straipsnio norma, inter alia (be kita ko), priverstinai įkeistų daiktų vertė (kiekvieno iš jų atskirai ir viso priverstinai įkeisto turto). Teismas akcentavo, kad nekilnojamojo turto duomenys kaupiami šios paskirties valstybės registruose. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas Sprendimu taikė priverstinę hipoteką būtent pareiškėjo nekilnojamajam turtui. Tai, kad Sprendime nėra duomenų, kokiais šaltiniais rėmėsi atsakovas, nurodydamas priverstinės hipotekos objektų vidutines rinkos vertes, nėra pagrindas Sprendimą pripažinti neatitinkančiu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nėra pagrindo netikėti VMI, kad buvo vadovaujamasi nekilnojamojo turto rinkos kainomis, nustatytomis VĮ Registrų centro. Pareiškėjas, teigdamas, jog ginčo nekilnojamojo turto vertė neatitinka realios pareiškėjui priklausančio turto vertės, nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius ar sudarančių pagrindą suabejoti mokesčių administratoriaus nurodyta priverstine hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto vidutine rinkos verte. Teismas pastebėjo, jog tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pavyzdžiui, 2016 m. sausio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2093-146/2015.

14. Apibendrindamas teismas darė išvadą, jog mokesčių administratorius – už mokesčių administravimą atsakinga valstybės įstaiga, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje, vykdydamas jam įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas, teisės aktų reikalavimų aptariamo aspekto kontekste nepažeidė. Nenustačius Sprendimo turiniui keliamų reikalavimų pažeidimų, pareiškėjo skundo argumentai dėl VAĮ 8 straipsnio pažeidimų atmesti kaip nepagrįsti.

15. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. 16. Pareiškėjas UAB „Agrovet“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pareiškėjas vadovaujasi CK normomis, nustatančiomis priverstinę hipoteką ir pažymi, kad tais atvejais, kai nustatoma priverstinė hipoteka, turi būti teisingai įvertinta, ar priverstinės hipotekos nustatymas nesuvaržys skolininko teisių ir interesų labiau, negu yra būtina turtinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Priverstinė hipoteka neturi būti taikoma turtui, turinčiam didesnę vertę, nei esamas skolinis įsipareigojimas (Taisyklių 80.3 p.). Nagrinėjamu atveju VMI priėmė sprendimą dėl priverstinės hipotekos taikymo didesnės vertės turtui, nei nustatyta turtinio reikalavimo suma, taip suvaržydama pareiškėjo interesus labiau, nei yra būtina turtinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti. VMI pažeidė teisės aktų reikalavimus bei bendruosius teisės ir gero administravimo principus. Teismas neteisingai vadovavosi teismų praktika (pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-361-611/2015) ir teisiniu reglamentavimu, nes VMI pritaikė priverstinę hipoteką daug didesnės vertės turtui, nei reikalinga išieškoti suma.

16.2. VMI Sprendime nenurodė, kaip buvo nustatyta pareiškėjui priklausančio turto reali vertė, todėl toks įkainojimas, anot pareiškėjo, laikytinas subjektyviu, neatitinkančiu tikrosios turto vertės ir yra dirbtinai sumažintas.

17. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovas pažymi, kad atsižvelgdamas į tai, jog apeliantas nesiekė geranoriškai sumokėti mokesčių į valstybės biudžetą, mokestinė nepriemoka vis didėjo, vadovaudamasis MAĮ 103 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 2017 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą nustatyti turto priverstinę hipoteką. Sprendimu bendra užtikrintų reikalavimų suma sudarė 814.607,35 Eur, o bendra įkeičiamų daiktų vertė – 913.521,00 Eur. Taigi įkeičiamų daiktų vertė nebuvo daug didesnė, kaip teigia apeliantas, lyginant su turimais finansiniais įsipareigojimais. Atsakovas pažymi, kad pardavus turtą ir visiškai patenkinus VMI kreditorinį reikalavimą, likusi pinigų suma būtų grąžinama turto savininkui. Taip pat pažymi, kad apelianto skola valstybės biudžetui ir toliau didėja, 2018 m. balandžio 17 d. pareiškėjo skola siekė 930 009,57 Eur, t. y. šiai dienai pareiškėjo finansiniai įsipareigojimai yra didesni nei įkeisto turto vertė.

19. Atsakovas akcentuoja, kad VMI, priimdama Sprendimą, rėmėsi oficialiais duomenimis, t. y. VĮ Registrų centro pateiktu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, įkeičiamų daiktų vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, galiojusiu nuo 2017 m. sausio 1 d. ir Taisyklėmis (78–79 p.). Apeliantas teigia, jog įkeisto nekilnojamojo turto vertė neatitinka realios turto vertės ir yra dirbtinai sumažinta, tačiau nepateikia teismui įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Šioje byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo nustatyti priverstinę hipoteką teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Apeliantas remiasi Nepriemokų išieškojimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-226, 80.3 punktu. Atsakovo nuomone tai yra vidaus dokumentas, nėra norminis teisės aktas. Kaip matyti iš paminėto akto turinio, be taisyklių skirtų vidaus procedūroms, jame yra ir norminio pobūdžio taisyklių įtakojančių kitų asmenų teises, t. y. išeinančių už institucijos vidaus administravimo ribų. Byloje nėra duomenų, jog šis teisės aktas būtų buvęs oficialiai paskelbtas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo ar Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Pastarojo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Paminėtame akte esančios norminio pobūdžio taisyklės (kaip pvz., apelianto nurodytas 80.3 punktas) nėra paskelbtos Teisės aktų registre, t. y. negaliojančios. Iš negaliojančių teisės normų jokios subjektinės teisės nekyla.

23. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog VMI Sprendimu pritaikė priverstinę hipoteką daug didesnės vertės turtui, nei reikalinga išieškoti suma. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės nepriemokos įvykdymo užtikrinimo būdus. Šių būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, kurioje vienu iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų nurodyta hipoteka ar įkeitimas (MAĮ 95 str. 1 d. 4 p.). Hipotekos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kurio 4.175 straipsnio 3 dalyje pateiktas priverstinės hipotekos apibrėžimas – tai yra prieš savininko valią įstatymo nurodytais atvejais nustatomas jam priklausančio nekilnojamo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose nustatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. Šiose teisės normose nedetalizuojama, kokia gali būti maksimali įkeičiamų daiktų vertė. Bet, atsižvelgiant į teisingumo, kaip bendrąjį apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principą (MAĮ 6 ir 8 str.), priverstinė hipoteka mokestiniuose teisiniuose santykiuose negali suvaržyti skolininko teisių ir interesų labiau, nei yra būtina turtinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti.

24. Teismas patikrino, ar byloje yra įrodyta, kad priverstinė hipoteka suvaržė pareiškėjo teises ir interesus labiau, nei yra būtina turtinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti.

25. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi oficialiais duomenimis, t. y. VĮ Registrų centro pateiktu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (b. l. 124–125). Taigi, atsakovo pozicija dėl turto vertės yra pagrįsta objektyviais duomenims. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad ši turto rinkos vertė yra kitokia, t. y. atsakovo duomenų nenuginčijo. Be to, registro duomenys yra nurodyti skundžiamame Sprendime. Tai, kad VMI Sprendime, kuriuo pritaikyta priverstinė hipoteka, nėra nurodyta, kokia metodika vadovaujantis buvo nustatyta priverstinai įkeičiamo nekilnojamo turto vertė, nėra esminis pažeidimas, dėl kurio gali būti panaikintas skundžiamas Sprendimas.

26. Iš ginčijamo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-319-2705 matyti, kad mokesčių administratorius nustatė pareiškėjo turto (nekilnojamojo turto) priverstinę hipoteką / įkeitimą. Bendra įkeičiamų daiktų vertė – 913 521 Eur, bendra priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų suma – 814 607,35 Eur (b. l. 5–11). Teismas vertina, kad įkeičiamų daiktų vertė nebuvo daug didesnė, kaip teigia apeliantas, lyginant su bendrovės turimais finansiniais įsipareigojimais. Pažymėtina, kad pardavus turtą ir visiškai patenkinus VMI kreditorinį reikalavimą, likusi pinigų suma būtų grąžinama turto savininkui. Be to, byloje yra įrodyta, kad apelianto skola valstybės biudžetui ir toliau didėja, 2018 m. balandžio 17 d. bendrovės skola yra 930 009,57 Eur. Šiai dienai bendrovės finansiniai įsipareigojimai didesni, nei įkeisto turto vertė (b. l. 124). Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad byloje nėra įrodyta, jog priverstinė hipoteka suvaržė pareiškėjo teises ir interesus labiau, nei yra būtina turtinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti.

27. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius