2015-12-22 Nr. AB-25034-3-61-3-01795-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3486-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01795-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 20–23), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, atsakovas) 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1292 (toliau – ir Sprendimas Nr. (6.5) I-1292); 2) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir Fondo valdybos Vilniaus skyrius, atsakovas) išmokėti (priteisti) pareiškėjui 4 178,99 Eur (14 429,22 Lt) senatvės pensijos dalį; 3) priteisti iš Fondo valdybos bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į Fondo valybos Vilniaus skyriaus 2-ajį pensijų skyrių, prašydamas išmokėti pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotą bei neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. Fondo valdyba 2015 m. sausio 9 d. rašte Nr. (6.5) I-171 nurodė, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą apskųsti teritorinio skyriaus sprendimą mokėti jam sumažinto dydžio senatvės pensiją, bei prašant pateikti įrodymus, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas 2015 m. vasario 12 d. raštu pakartotinai kreipėsi į dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, tačiau Fondo valdyba 2015 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1292 konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, atsisakė šį terminą atnaujinti ir nenagrinėjo 2014 m. gruodžio 2 d. prašymo. Nesutikdamas su tokiu Fondo valdybos sprendimu, pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo konstatuotas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms, todėl įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę gauti paskirto dydžio senatvės pensiją ir šiuo pagrindu neišmokėtos pensijos dalies iki šiol negrąžino. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 44 straipsniu, kuriame nustatyta, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios institucijos ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Pareiškėjo nuomone, veiksmingas jo teisių gynimas atitiktų visos senatvės pensijos nepriemokos priteisimą, nes priešingu atveju bus vykdomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto akto pagrindu priimtas sprendimas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 50–53) Fondo valdyba paaiškino, kad pareiškėjas apie teritorinio skyriaus sprendimą mokėti jam ne visą paskirtą senatvės pensiją sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją. Todėl 2014 m. gruodžio 2 d. prašymu kreipdamasis į teritorinį skyrių dėl nuo 2010 m. sausio mėnesio negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 metų terminą. Fondo valdyba 2015 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-171 pasiūlė pareiškėjui iki 2015 m. vasario 12 d. pateikti įrodymus, kad nurodytą terminą jis praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, tačiau pareiškėjas 2015 m. vasario 12 d. pateiktame rašte tokių aplinkybių nenurodė. Atsižvelgdama į tai, Fondo valdyba atsisakė atnaujinti praleistą 3 metų terminą ir nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. prašymą. Kadangi pareiškėjo reikalavimas išmokėti neišmokėtos senatvės pensijos dalį nebuvo išnagrinėtas iš esmės Fondo valdyboje privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti 4 178,99 Eur senatvės pensijos dalį negali būti nagrinėjamas teisme. Atsakovas pažymėjo, kad teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimas (valinis aktas, veiksmas) nėra teisės aktų nustatyta tvarka nuginčytas (pripažintas neteisėtu), 2010–2011 metais Laikinasis įstatymas galiojo ir buvo privaloma jį vykdyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui 2010–2011 metais sumažinta senatvės pensijos dalis neišmokėta dėl teritorinio skyriaus ar Fondo valdybos kaltės. Remdamasis nurodytais argumentais, atsakovas teigė, kad Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 36–40) Fondo valdybos Vilniaus skyrius paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jam buvo mokama senatvės pensijos dalis, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo Fondo valdybos Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, Fondo valdybos Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui 2010–2011 metų laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 22 d. sprendimu (b. l. 77–82) pareiškėjo J. G. skundą patenkino: panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1292 „Dėl atsisakymo nagrinėti 2014 m. gruodžio 2 d. prašymą“ ir priteisė pareiškėjui J. G. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4 178,99 Eur senatvės pensijos dalį.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 12-17-3824 nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki gyvos galvos pareiškėjui paskyrė valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (b. l. 41). Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2014 m. balandžio 1 d. raštą Nr. (10.1)3-42238, pareiškėjui paskirta senatvės pensija 2010–2011 m. laikotarpiu buvo ribojama Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šiame rašte nurodyta, kad taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. nebuvo išmokėta 14 429,22 Lt (4 178,99 Eur) senatvės pensijos dalis (b. l. 46–47).

Pareiškėjas, prašydamas išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, 2014 m. gruodžio 2 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių (b. l. 48), kuris 2014 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (10.1)3-146712 pareiškėjo prašymą persiuntė pagal kompetenciją spręsti Fondo valdybai (b. l. 49). Fondo valdyba 2015 m. sausio 9 d. raštu Nr. (6.5) I-171 konstatavo, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą apskųsti 2010 m. sausio mėn. Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą mokėti nuo 2010 m. sausio mėn. Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintą senatvės pensiją, ir pasiūlė pareiškėjui iki 2015 m. vasario 12 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad 3 metų terminą jis praleido dėl objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti (b. l. 54–55).

Pareiškėjas 2015 m. vasario 12 d. paaiškinime Fondo valdybai nurodė, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu priimti sprendimai (valiniai aktai) tapo neteisėtais, visa tai lemia valstybės institucijų pareigą pašalinti neteisėto teisės akto pagrindu atliktų neteisėtų veiksmų padarinius. Be to, pareiškėjas nurodė, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dieną Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas terminas nebuvo pasibaigęs (b. l. 59–60).

Fondo valdyba 2015 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1292 „Dėl atsisakymo nagrinėti 2014 m. gruodžio 2 d. prašymą“ nurodė, kad pareiškėjas praleido Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti jam sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją apskundimo terminą, tačiau jokių argumentų ar įrodymų, kad 3 metų terminą praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, nepateikė, todėl atsakovas atsisakė atnaujinti terminą ir nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. prašymą (b. l. 57–58).

Be kita ko, Fondo valdyba Sprendime Nr. (6.5) I-1292, atsakydama į pareiškėjo 2015 m. vasario 12 d. paaiškinime išdėstytus argumentus, nurodė, kad „pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais“, „Jūsų 2015 m. vasario 12 d. paaiškinimo argumentai, kad Skyriaus 2010 sausio mėnesio sprendimas (valinis aktas, veiksmas) mokėti Jums pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją yra neteisėtas, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir todėl šio sprendimo apskundimo terminas neteko jokios prasmės, yra atmestini kaip nepagrįsti“, taip pat nurodė, kad, „kol nenustatyta, kad pastarasis Skyriaus sprendimas (valinis aktas, veiksmas) buvo neteisėtas, negali atsirasti pagrindas kompensuoti jo padarinius“.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl Fondo valdybos 2015 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1292 pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl VSDFV Vilniaus skyriaus pareigos išmokėti pareiškėjui 4 178,99 Eur (14 429,22 Lt) neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas administraciniam teismui. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Ginčo laikotarpiu galiojusio Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Fondo valdybai. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 37 straipsnio 1 dalis numatė, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Taigi, tik Fondo valdybai privaloma ikiteismine tvarka išnagrinėjus ginčą iš esmės, priimtas sprendimas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo gali būti skundžiamas administraciniam teismui, kartu reiškiant reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pateiktą teisės aiškinimą, kuris yra aktualus nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas. Teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje konstatavo, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimais nuo 2010 m. Laikinojo įstatymo nuostatų pagrindu mokėti sumažinto dydžio valstybines pensijas laikytini teritorinių skyrių faktiniai sumažintos pensijos mokėjimai, tiesiogiai taikant šio įstatymo nuostatas, o 3 metų termino eigos pradžia skaičiuotina nuo pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą). Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į Fondo valdybą (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje), o į Fondo valdybos teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į Fondo valdybos diena.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuota senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo kreipėsi 2014 m. gruodžio 3 d. Pareiškėjas pateiktame prašyme, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išreiškė nesutikimą su Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, faktiškai jam mokėjus mažesnio dydžio senatvės pensiją. Atsižvelgdamas į nurodytą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad būtent ši dina laikytina kreipimosi su skundu į Fondo valdybą dėl teritorinio skyriaus veiksmų diena, t. y. ginčo inicijavimo diena. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, inicijuodamas ginčą dėl teritorinio skyriaus veiksmų, kuriais buvo mokama sumažinta senatvės pensija, teisėtumo praėjus 3 metams nuo pirmosios sumažintos senatvės pensijos faktiško išmokėjimo, praleido įstatyme nustatytą kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją terminą. Pažymėjo, kad ši aplinkybė buvo pagrįstai konstatuota Fondo valdybos 2015 m. sausio 9 d. rašte Nr. (6.5) I-171.

Vadovaujantis Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 20 punktu, pareiškėjas, praleidęs skundo Fondo valdybai padavimo terminą, turi teisę pateikti Fondo valdybai prašymą šį terminą atnaujinti. Pagal Taisyklių 31 punktą, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Atsižvelgdamas į šį teisinį reglamentavimą, teismas pripažino, kad Fondo valdyba 2015 m. sausio 9 d. rašte Nr. (6.5) I-171 pagrįstai pasiūlė pareiškėjui iki 2015 m. vasario 12 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą teritorinio skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėn. pradėti mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių.

Teismas nustatė, kad Fondo valdyba 2015 m. vasario 24 d. sprendime Nr. (6.5) I-1292 įvertino pareiškėjo 2015 m. vasario 12 d. paaiškinime išdėstytus argumentus ir atsisakė atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti bei atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. prašymą. Teismas nustatė, kad Fondo valdyba Sprendime Nr. (6.5) I-1292 ne tik vertino, ar pareiškėjo 2015 m. vasario 12 d. paaiškinime nurodyti argumentai sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą, bet ir aiškiai išreiškė savo valią dėl pareiškėjo iškelto ginčo esmės, nurodydama, kad teritorinio skyriaus veiksmai pareiškėjui mokant sumažinto dydžio senatvės pensiją negali būti pripažinti neteisėtais, kad nėra pareigos išmokėti sumažintą senatvės pensijos dalį. Tokia Fondo valdybos valia aiškiai matoma iš Sprendime Nr. (6.5) I-1292 nurodytų argumentų, kad „pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais“, „Jūsų 2015 m. vasario 12 d. paaiškinimo argumentai, kad Skyriaus 2010 sausio mėnesio sprendimas (valinis aktas, veiksmas) mokėti Jums pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją yra neteisėtas, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir todėl šio sprendimo apskundimo terminas neteko jokios prasmės, yra atmestini kaip nepagrįsti“, „kol nenustatyta, kad pastarasis Skyriaus sprendimas (valinis aktas, veiksmas) buvo neteisėtas, negali atsirasti pagrindas kompensuoti jo padarinius“. Atsižvelgdamas į tai, teismas Fondo valdybos 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1292 vertino kaip dviprasmišką, t. y. nepaisant to, kad Fondo valdyba priėmė sprendimą atsisakyti nagrinėti prašymą, ji tuo pačiu pasisakė (išreiškė valią) ir dėl ginčo esmės, taip iš dalies nulėmė teisinio neapibrėžtumo situaciją, asmeniui siekiant ginti savo teises.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išaiškino, kad tuo atveju, jeigu Fondo valdyba aiškiai išreiškė savo valią dėl iškelto ginčo, nuspręsdama, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atitinkamą Fondo valdybos teritorinį skyrių išmokėti pensijų dalis, konstatuotina, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, kas lemia, kad šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad minėta nuostata Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vadovaujasi ir vėlesnėje teismo praktikoje (pvz., LVAT 2015 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1443-143/2015 ir kt.).

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad nagrinėjamu atveju Fondo valdyba, iš esmės pasisakydama dėl ginčo esmės, faktiškai išnagrinėjo keliamą ginčą, todėl ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, kad šiuo aspektu nėra kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeisdamas ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo Fondo valdybos 2015 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1292 gavimo dienos (b. l. 12, 18–19).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę, jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad pareiškėjai tinkamai realizavus savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjai teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtas senatvės pensiją bei nukentėjusiųjų asmenų pensiją.

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų.

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijos 52 straipsniu garantuojamą teisę į pensiją, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, taip pat įvertinus nagrinėjamu atveju pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, siekiant, be kita ko, užtikrinti socialinį teisingumą bei asmens pasitikėjimą teise, teismas privalo pažeistas pareiškėjos teises ginti realiai ir veiksmingai. <...> siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų pensijas, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa pensijų nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ pasisakydamas dėl minėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi.

Atsižvelgęs į minėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo praradimai, kurie atsirado senatvės pensiją sumažinus Laikinojo įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi. Todėl teismas nusprendė priteisti pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus visą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Teismas taip pat panaikino Fondo valdybos 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1292, kuriuo pareiškėjo reikalavimas išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį buvo pripažintas nepagrįstu ir netenkintas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas prašė jam priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, tačiau nenurodė, kokias išlaidas patyrė, bei nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgdamas į tai, teismas šio pareiškėjo prašymo netenkino.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 86–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde kartojami argumentai, kuriuos Fondo valdyba buvo išdėsčiusi atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Apelianto nuomone, teismas, netinkamai įvertinęs Fondo valdybos 2015 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1292 turinį, nepagrįstai nusprendė, kad Fondo valdyba šiame sprendime išreiškė savo valią dėl pareiškėjo iškelto ginčo esmės. Apelianto teigimu, 2015 m. vasario 24 d. sprendime Nr. (6.5) I-1292 aiškiai nurodyta, kad Fondo valdyba atsisako atnaujinti praleistą terminą bei atsisako nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. prašymą, kaip pateiktą praleidus įstatymo nustatytą apskundimo terminą. Fondo valdybos Sprendime Nr. (6.5) I-1292 nebuvo pasisakyta (ar išreikšta Fondo valdybos valia) dėl pareiškėjo reikalavimo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, todėl teismo išvada, kad minėtu Fondo valdybos sprendimu pareiškėjo reikalavimas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį buvo pripažintas nepagrįstu ir netenkintas, neatitinka faktinių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl nuo 2010 metų sausio mėnesio negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į Fondo valdybą kreipėsi praleidęs 3 metų terminą, nepateikė Fondo valdybai įrodymų, kad šį terminą praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, Fondo valdybos 2015 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1292, kuriuo atsisakyta atnaujinti praleistą 3 metų terminą ir atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. prašymą, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, atitinkančiu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Taisyklių 31 punktą bei LVAT praktiką. Taigi, prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir ja nebegalima pasinaudoti. Dėl nurodytų argumentų apeliantas mano, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjui 4 178,99 Eur dydžio senatvės pensijos dalį negalėjo būti nagrinėjamas teisme.

Apeliantas atkreipia dėmesį į LVAT 2014 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-725/2014 (proceso Nr. 3-61-3-02321-2013-7), ir 2014 m. birželio 17 d. sprendimą, administracinėje byloje Nr. A143-918/2014 (proceso Nr. 3-61-3-02893-2013-1), kuriuose apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos konstatavo, kad ginčas dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo peržiūrėtas iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti ginčo dėl nesumokėtos pensijos dalies.

Remdamasis Išdėstytas argumentais apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, Fondo valdybos sprendimo turinį, netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, dėl to nepagrįstai patenkino pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas J. G. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 97–99) pareiškėjas nurodo, kad, jo nuomone, teismas visapusiškai išnagrinėjo bei įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, rėmėsi tinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir priėmė motyvuotą, pagrįstą ir, svarbiausia, teisingą sprendimą, kurį naikinti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu (b. l. 95–96) palaiko Fondo valdybos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, atmetant pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė, siekdamas, kad jam, senatvės pensijos gavėjui, būtų priteista senatvės pensijos neišmokėta dalis už 2010 m. sausio 1 d.- 2011 m. vasario 28 d. laikotarpį, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Pareiškėjas prašė panaikinti Fondo valdybos 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1292 ir įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti senatvės pensijos už šį laikotarpį nepriemoką - 4 178,99 Eur (14 429,22 Lt).

Fondo valdyba, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo skundą patenkino visiškai, apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas netinkamai vertino Fondo valdybos 2015 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1292 turinį, esą šiame sprendime išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija aiškiai išreiškė savo valią dėl pareiškėjo iškelto ginčo esmės. Fondo valdybos nuomone, pareiškėjas šiuo atveju nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir ja nebegalima pasinaudoti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus įpareigojimo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką negalėjo būti nagrinėjamas teisme. Be to, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Tikrinamoje apeliacine tvarka byloje esminis klausimas yra tas, ar pareiškėjas, siekdamas galimai pažeistos savo teisės į visą paskirtą senatvės pensiją gynimo, kreipėsi į teismą pasinaudojęs įstatymu numatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Ginčui taikytinų teisės normų aiškinimo aspektu aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr.AS520-789/2013, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 (žr., Administracinė jurisprudencija Nr.27). Šiose LVAT nutartyse išdėstytos teisės aiškinimo taisyklės,

kurios reikšmingos sprendžiant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo taikant Laikinąjį įstatymą, be kita ko, ir nagrinėjamai bylai aktualiu privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aspektu.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.AS520-789/2013 pabrėžė, jog, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Minėtose nutartyse LVAT konstatavo, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 dalis). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 dalis). Pagal naujos redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi pirmiau įvardytas Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr.AS520-789/2013 konstatavo, kad minėtas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais expressis verbis (aiškiai) nustato privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, kurios pareiškėjas turi laikytis.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, nuosekliai plėtodama administracinių teismų praktiką nagrinėjant ginčus valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimais, be kita ko, išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčo (t.y. ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos;

šioje dalyje nustatyta Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje išaiškino, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėnesį, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija laikymosi privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aspektu išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į Fondo valdybą (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje), o į Fondo valdybos teritorinį skyrių, o šis asmens skundo nepersiuntė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (Fondo valdybai), Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į Fondo valdybą diena.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad tais atvejais, kai Fondo valdyba savo sprendime nurodo, jog atsisako nagrinėti asmens skundą dėl pensijos nepriemokos, nes skundas pateiktas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, kartu pasisakydama ir dėl ginčo esmės (t.y. išreiškia poziciją Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo), tokiais atvejais teismui yra pagrindas konstatuoti, jog privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir šiuo aspektu (t.y. pasinaudojimo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu) kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo J. G. skundą, pagrįstai atsižvelgė į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pateiktas pirmiau minėtas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ištyręs įrodymus teisingai nustatė, kad 3 metų terminas, per kurį pareiškėjas dėl 2010 -2011 m. susidariusios senatvės pensijos nepriemokos, turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (Fondo valdybai) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t.y. pirmojo mėnesio, kurį pareiškėjas gavo pirmą sumažintą pritaikius Laikinąjį įstatymą senatvės pensiją, o pareiškėjo kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio prasme laikytina 2014 m. gruodžio 3 d. (pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. skundo Fondo valdybos teritoriniame skyriuje gavimo data). Šį skundą Fondo valdybos teritorinis skyrius 2014 m. gruodžio 5 d. persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Fondo valdybai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su atsakovų pozicija, kad pareiškėjas savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidęs įstatymu nustatytą terminą.

Tikrinamoje byloje nustatyta, kad Fondo valdyba dėl pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. skundo priėmė du sprendimus, t.y. 2015 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-171 ir pareiškėjo skundžiamą 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1292. Iš minėtų sprendimų turinio matyti, kad 2015 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. (6.5) I-171 yra tarpinio pobūdžio. Šiame sprendime Fondo valdyba konstatavo faktą, kad pareiškėjas praleido terminą paduoti skundą ir, vadovaudamasi Prašymų nagrinėjimo taisyklių 20 punktu, paaiškino pareiškėjui, kad jis gali iki nustatyto termino (2015 m. vasario 12 d.) pateikti prašymą ir įrodymus dėl termino atnaujinimo, informavo, kad galutinis sprendimas dėl 2014 m. gruodžio 2 d. skundo bus priimtas pareiškėjui pateikus įrodymus arba jų nepateikus iki pirmiau nurodyto termino. Atsakydamas į minėtą į Fondo valdybos sprendimą, pareiškėjas pateikė 2015 m. vasario 12 d. paaiškinimą. Fondo valdybos 2015 m. vasario 24 d. sprendime Nr. (6.5) I-1292 nurodyta, kad jis priimtas dėl pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. prašymo ir 2015 m. vasario 12 d. paaiškinimo. Teisėjų kolegija, nesutikdama su Fondo valdybos apeliacinio skundo argumentais, esą pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Fondo valdybos 2015 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1292 turinį, atkreipia dėmesį į tai, kad teismas savo išvadas, jog Fondo valdyba nors ir atsisakė atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą paduoti skundą, tačiau kartu aiškiai išreiškė savo valią dėl pareiškėjo iškelto ginčo esmės, pagrindė ne laisvu šio sprendimo turinio interpretavimu, o pažodžiui (kabutėse) cituodamas šio akto dalį, kurioje aiškiai išreikšta Fondo valdybos pozicija dėl pareiškėjo 2012 m. gruodžio 2 d. skundo (prašymo) esmės. Minėtoje 2015 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1292 dalyje Fondo valdyba aptarė pareiškėjo 2012 m. gruodžio 2 d. prašymo pašalinti Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo mokėti sumažintą senatvės pensiją sukeltas pasekmes kompensuojant pensijos nepriemoką turinį,

nurodė motyvus kodėl šis pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgdama į tai,

teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nė teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad Fondo valdyba 2015 m. vasario 24 d. sprendime Nr. (6.5) I-1292 pirmiau aptartu būdu pasisakydama dėl pareiškėjo keliamo ginčo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką už 2010-2011 metus esmės, faktiškai atliko privalomo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka funkciją. Taigi teismas priėjo prie byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstų ir motyvuotų išvadų, kad šiuo konkrečiu atveju privalomoji išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo baigta ir procesinių kliūčių nagrinėti ginčą dėl senatvės pensijos nepriemokos (pareiškėjas skundą teismui dėl Fondo valdybos 2015 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1292 padavė nepraleidęs termino) nėra. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija apelianto argumentus, esą pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir dėl to reikalavimas dėl senatvės pensijos neišmokėtos dalies priteisimo negalėjo būti nagrinėjamas teisme, atmeta kaip nepagrįstus.

Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliaciniame skunde iškeltu pasinaudojimo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu, priešingai nė teigia apeliantas, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės analogiškos nagrinėjamai bylai (žr., LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį Nr. A146-710/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį Nr. A822-1216/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį Nr. A822-1420/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. A822-1229 /2014, 2015 m. sausio 7 d. nutartį Nr. A-30-822/2015, 2015 m. sausio 22 d. nutartį Nr. A-160-822/2015, 2015 m. sausio 27 d. nutartį Nr. A-169-143/2015, 2015 m. liepos 8 d. nutartį Nr. A-1443-143/2015, 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį Nr. A-725-822/2015 ir kt.). Nukrypti nuo minėtos nuoseklios teismų praktikos nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, be kita ko, pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Atsižvelgti į apelianto nurodytas administracines bylas (LVAT 2014 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-725/2014, 2014 m. birželio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-918/2014) kaip į nagrinėjamai bylai aktualius precedentus nėra pagrindo, nes faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Apelianto nurodytose bylose išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (Fondo valdyba) sprendimuose, kuriuos pareiškėjai apskundė teismui, priešingai nė pareiškėjo J. G. šioje byloje apskųstame 2015 m. vasario 24 d. sprendime Nr. (6.5) I-1292, nebuvo iš esmės pasisakiusi dėl pareiškėjų keliamo ginčo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais remdamasis teismas patenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus priteisimo, todėl, atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain), šiuo klausimu iš naujo nepasisako. Tuo labiau, kad apeliantas, nesutikdamas su senatvės pensijos nepriemokos priteisimu, šią savo poziciją motyvavo tuo, kad pareiškėjas nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau šie apelianto argumentai, kaip minėta pirmiau, pripažinti nepagrįstais ir atmesti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė