2017-11-30 Nr. AB-22306-3-61-3-04128-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2239-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04128-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.4; 29.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Biržų rajono žemės ūkio bendrovės „Šilas“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Biržų rajono žemės ūkio bendrovė (toliau – ir ŽŪB) „Šilas“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. BR6-100 (toliau – ir sprendimas Nr. BR6-100); 2) panaikinti Agentūros 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. BR6-101 (toliau – ir sprendimas Nr. BR6-101); 3) panaikinti Agentūros 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. BR6-9702 (11.2.6) (toliau – ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimas) dalyje dėl Biržų rajono ŽŪB „Šilas“ išmokų pagal 2012 m. gegužės 9 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką (reg. Nr. 12-1011958182-A1-1) (valdos Nr. 1011958182) (toliau – ir 2012 m. Paraiška) ir 2013 m. gegužės 14 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką (reg. Nr. 13-1011958182-A1-1) (valdos Nr. 1011958182) (toliau – ir 2013 m. Paraiška); 4) panaikinti Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. BR6-2081518 (toliau – ir 2013 m. spalio 1 d. sprendimas) (skundo reikalavime nurodyta 2013 m. sausio 1 d. sprendimo priėmimo diena laikytina rašymo apsirikimu) dalyje dėl Biržų rajono ŽŪB „Šilas“ išmokų pagal 2012 m. Paraišką dėl išmokų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“ (toliau – ir EKO programa) ir pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ (toliau – ir MPŪV priemonė) išmokėjimo; 5) panaikinti Agentūros 2014 m. birželio 13 d. pranešimą Nr. 2327091 (toliau – ir 2014 m. birželio 13 d. pranešimas), nurodantį mokėti išmokos sumą, dalyje dėl Biržų rajono ŽŪB „Šilas“ išmokų pagal 2013 m. Paraišką dėl išmokų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ EKO programą ir pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos MPŪV priemonę išmokėjimo; 6) įpareigoti Agentūrą pakartotinai įvertinti Biržų rajono ŽŪB „Šilas“ 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas ir priimti dėl šių paraiškų teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Paaiškino, kad 2012 m. gegužės 9 d. pareiškėjas pateikė Agentūrai 2012 m. Paraišką, 2013 m. gegužės 14 d. – 2013 m. Paraišką. Nei 2013 m. spalio 1 d. Agentūros sprendime nei 2014 m. birželio 13 d. Agentūros pranešime nėra pažymėta ir aiškiai, nedviprasmiškai, suprantamai ir tiesiogiai nurodyta, jog pareiškėjui nebus skiriama parama/išmokos pagal EKO programą ir MPŪV priemonę. Nurodė, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Agentūrą telefonu dėl 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų įvertinimo ir išmokų pagal pateiktas paraiškas išmokėjimo, tačiau jam buvo nurodoma, jog paraiškos vertinamos ir būtina laukti.

3. Pažymėjo, kad išmokos pagal EKO programą ir MPŪV priemonę už 2012 m. ir 2013 m. skiriamos, vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natura 2000 išmokos“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-151 (toliau – MPŪV taisyklės) ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152 (toliau – ir EKO taisyklės). Taisyklėse nurodoma, jog pareiškėjai (juridiniai asmenys) privalo neturėti įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondui (toliau – ir VSDF) (atitiktis šiam kriterijui gali būti tikslinama paramos paraiškos vertinimo metu). Ši nuostata netaikoma juridiniams asmenims, kuriems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka yra atidėti socialinio draudimo įmokų ir (arba) mokesčių mokėjimo terminai. Pareiškėjui nėra žinoma, kuriuo tiksliai laikotarpiu buvo vykdomas 2012 m. Paraiškos ir 2013 m. Paraiškos vertinimas. Sprendime Agentūra šios informacijos nenurodė. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 19 d. informavo Agentūrą, jog 2015 m. balandžio 30 d. jis visiškai atsiskaitė su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ir VSDF. Kadangi iš Agentūros jokių sprendimų, raštų ar kitokio pobūdžio dokumentų dėl 2012 m. Paraiškos ir 2013 m. Paraiškos pareiškėjas nebuvo gavęs, jis pagrįstai tikėjosi, jog paraiškos dar vertinamos ir jų vertinimo metu jis 2015 m. balandžio 30 d. visiškai atsiskaitė su valstybės biudžetu. Pareiškėjas šiuo metu moka visas einamąsias įmokas VSDF ir VMI, pareiškėjo skola valstybės biudžetui nedidėja, taigi, neturi įsiskolinimų VMI bei VSDF ir atitinka tinkamumo kriterijus išmokai gauti pagal EKO taisyklių 5.3 papunktį ir MPŪV taisyklių 7.6. papunktį.

4. Teigė, kad Agentūra nepateikė pranešimo apie trūkumų pašalinimą, taip pat, atlikusi administravimą, nepateikė neigiamo sprendimo. Pareiškėjui 2015 m. liepos 17 d. buvo įteiktas sprendimas, kurį jis laiko neigiamu sprendimu. Pareiškėjo nuomone, Agentūra privalėjo 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimo metu informuoti pareiškėją apie neatitikimus ir nustatyti terminus iki kada paraiškos vertinamos ir trūkumai gali/turi būti pašalinami. O jei, iki 2015 m. balandžio 30 d., buvo priimtas sprendimas neskirti paramos, Agentūra privalėjo informuoti per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo, tačiau pareiškėjas tokių sprendimų negavo. 2012 m. Paraiška ir 2013 m. Paraiška nebuvo baigta vertinti dar ir 2015 m. balandžio 30 d. laikotarpiu, nes jokių neigiamų sprendimų dėl paramos neskyrimo pareiškėjas iš Agentūros negavo. Manė, kad faktinių aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, jog 2015 m. birželio mėnesį Agentūra nebuvo atlikusi 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimo, nes birželio mėnesio sprendime nėra pateikta informacijos apie neigiamą sprendimą neskirti paramos.

5. Pažymėjo, kad Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendimo ir 2014 m. birželio 13 d. pranešimo analizė rodo, jog vertinant 2012 m. Paraišką, EKO taisyklėmis nebuvo remtasi, o vertinant 2013 m. Paraišką taip pat nebuvo remtasi ir MPŪV taisyklėmis. Taigi, akivaizdu, jog nebuvo išspręstas paraiškų dalyse dėl išmokų pagal MPŪV priemonę ir EKO programą klausimas. Teigė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias individualaus administracinio akto formą ir turinį, kadangi yra pažeistos pagrindinės procedūros. Pareiškėjas prarado galimybę ne tik paraiškų vertinimo metu patikslinti duomenis, kadangi jam nebuvo žinoma jų vertinimo laikotarpis, tačiau ir apskundimo galimybę, kadangi nei 2013 m. spalio 1 d. sprendime ir 2014 m. birželio 13 d. pranešime apskritai nėra kalbama apie išmokas pagal EKO programą ir MPŪV priemonę.

6. Atkreipė dėmesį, kad sprendimo Nr. BR6-100 dalyje dėl išmokų ir sankcijų (lentelėje) pasipildė trys naujos grafos, dėl šių išmokų 2013 m. spalio 1 d. sprendime nebuvo pasisakyta, kaip nebuvo nurodyta, kad paraiškos administravimas buvo baigtas 2013 m. kovo 13 d. Akivaizdu, kad ištaisytos ne techninės sprendimo klaidos, o priimtas kardinaliai naujas sprendimas. Sprendimo Nr. BR6-100 dalyje dėl išmokų ir sankcijų (lentelėje) pasipildė trys naujos grafos, dėl šių išmokų 2014 m. birželio 13 d. Agentūros pranešime nebuvo pasisakyta, jame taip pat nebuvo nurodyta, kad paraiškos administravimas buvo baigtas 2013 m. kovo 14 d. Taigi, ištaisytos ne techninės sprendimo klaidos, o priimtas kardinaliai naujas sprendimas.

7. Sprendimai Nr. BR6-100 ir Nr. BR6-101 laikytini ne techninės faktinės klaidos taisymu, tačiau teisinės klaidos ir institucijos valios išraiškos taisymu, kuriam klaidos taisymo procedūra, numatyta VAĮ 35 straipsnyje, negali būti taikytina. Pasak pareiškėjo, faktinis sprendimų Nr. BR6-100 ir Nr. BR6-101 turinys akivaizdžiai pakeitė atsakovo valią, išreikštą 2013 m. spalio 1 d. sprendime ir 2014 m. birželio 13 d. pranešime dėl pareiškėjui mokėtinų išmokų sumų, iš esmės įtakojo pareiškėjo teises bei pareigas. Rašymo apsirikimo ištaisymas negali būti susijęs su viso akto kaip visumos panaikinimu, jo turinio pasikeitimu, visiškai kitų pasekmių sukūrimu asmenų atžvilgiu. Taigi toks klaidos taisymas prieštarauja ne tik VAĮ 35 straipsnio nuostatai, bet ir konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams (teisinės valstybės principams).

8. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą su juo nesutiko, prašė jo netenkinti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimai buvo atliekami laiku, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, t. y. Agentūrai 2012 m. ir 2013 m. visų pateiktų paraiškų, vertinimo laikotarpiu, kuris baigiasi, priėmus sprendimą dėl paramos mokėjimo bei/ar sankcijų taikymo. Pažymėjo, kad apie 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimų pabaigą bei vertinimo rezultatus pareiškėjas buvo informuotas atitinkamai 2013 m. spalio 1 d. sprendimu bei 2014 m. birželio 13 d. pranešimu. 2013 m. spalio 1 d. sprendime ir 2014 m. birželio 13 d. pranešime yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo 2012 m. ir 2013 m. Paraiškos yra baigtos vertinti ir jam skiriama pagal 2012 m. ir 2013 m. paraiškas apskaičiuota suma.

9. Paaiškino, kad Agentūra 2015 m. liepos 14 d. raštu atsakė į pareiškėjo 2015 m. gegužės 19 d. raštą Nr. 14, pateikdama prašomą informaciją apie 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas. Manė, kad skundžiamas Agentūros 2015 m. liepos 14 d. raštas nelaikytinas administraciniu aktu (sprendimu) VAĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 11 dalies prasme bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 dalies prasme, nes juo Agentūra neišreiškė valios dėl sankcijų taikymo, nepanaikino, nepakeitė, nesukūrė pareiškėjui teisių ir pareigų.

10. Teigė, kad Agentūra, vadovaudamasi VAĮ 35 straipsnio nuostatomis, detalizavo 2013 m. spalio 1 d. sprendime ir 2014 m. birželio 13 d. pranešime nurodytus duomenis, išsamiai išdėstė visas faktines aplinkybes ir nurodė teisės aktų nuostatas. Agentūrai priėmus sprendimą Nr. BR6-100 ir sprendimą Nr. BR6-101 bei juose nurodžius, kad 2013 m. spalio 1 d. sprendimas ir 2014 m. birželio 13 d. pranešimas laikomi negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos, pareiškėjui (tokias pačias) teisines pasekmes sukelia Agentūros sprendimas Nr. BR6-100 ir sprendimas Nr. BR6-101, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendimą ir 2014 m. birželio 13 d. pranešimą yra visiškai nepagrįstas. Agentūros sprendimai Nr. BR6-100 ir Nr. BR6-101 priimti, vadovaujantis MPŪV taisyklių ir EKO taisyklių nuostatomis, reglamentuojančiomis ne tik paraiškų vertinimą ir paramos mokėjimą pagal MPŪV priemonę ir EKO programą, bet ir įvirtinančiomis reikalavimus, kurių privalo laikytis visi pareiškėjai, norėdami gauti išmokas pagal MPŪV priemonę ir EKO programą. MPŪV taisyklių ir EKO taisyklių 5 punktuose nurodyta, kad kompensacinės išmokos mokamos pareiškėjams, kurie atitinka šiuos reikalavimus. Pareiškėjas 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimo laikotarpiu neatitiko MPŪV taisyklių 5.3 papunktyje bei EKO taisyklių 7.6 papunktyje įtvirtintos nuostatos reikalavimų, t. y. buvo skolingas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, VSDF, todėl pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai nebuvo išmokėtos kompensacinės išmokos pagal MPŪV priemonę ir EKO programą. MPŪV taisyklių 7.6 papunktyje aiškiai nurodyta, kad atitiktis šiam kriterijui gali būti tikslinama paramos paraiškos vertinimo metu. Taigi, pareiškėjui kompensacinės išmokos pagal MPŪV priemonę ir EKO programą už 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas priklausytų tik tuo atveju, jeigu jis būtų atsiskaitęs su Lietuvos Respublikos valstybės biudžetu, VSDF biudžetu 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimo laikotarpiu.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir ŽŪM, Ministerija) su skundu nesutiko, prašė jo netenkinti. Atsiliepime nurodė, kad 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimas buvo atliktas laiku, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad apie 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimų pabaigą bei vertinimo rezultatus pareiškėjas buvo informuotas atitinkamai 2013 m. spalio 8 d. sprendimu bei 2014 m. birželio 13 d. pranešimu. Pažymėjo, kad Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės) 43, 44, 45, 79 ir 81 punktai, kuriais remiasi pareiškėjas, yra Administravimo taisyklių IV skyriuje. MPŪV priemonė ir EKO programa Administravimo taisyklių 17 punkte nėra minima, todėl IV skyriaus nuostatos MPŪV priemonei ir EKO programai nėra taikomos ir pareiškėjas nepagrįstai jomis remiasi. Šių priemonių administravimą reglamentuoja Administravimo taisyklių V skyrius (tai nurodyta 100 punkte).

12. Teigė, kad Agentūra, vertindama 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas, nustatė, kad pareiškėjas yra skolingas VSDF ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui. Agentūrai nebuvo jokio pagrindo prašyti kokių nors dokumentų ar duomenų iš pareiškėjo, nes jokių neaiškumų nekilo, reikiami duomenys buvo gauti iš kompetentingų institucijų.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo Biržų rajono ŽŪB „Šilas“ skundą tenkino. Panaikino Agentūros 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. BR6-100; 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. BR6-101; 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. BR6-9702 (11.2.6) dalyje dėl pareiškėjo išmokų pagal 2012 m. Paraišką ir 2013 m. Paraišką; 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. BR6-2081518 dalyje dėl pareiškėjo išmokų pagal 2012 m. paraišką dėl išmokų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ EKO programą ir pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos MPŪV priemonę išmokėjimo; 2014 m. birželio 13 d. pranešimą Nr. 2327091; nurodantį mokėti išmokos sumą, dalyje dėl pareiškėjos išmokų pagal 2013 m. paraišką dėl išmokų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ EKO programą ir pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos MPŪV priemonę išmokėjimo ir įpareigojo Agentūrą pakartotinai įvertinti Biržų rajono ŽŪB „Šilas“ 2012 m. Paraišką ir 2013 m. Paraišką bei priimti dėl šių paraiškų teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 980,82 Eur teismo išlaidų. Prašymo dalį dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

14. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 9 d. pateikė atsakovui 2012 m. Paraišką. Agentūra 2013 m. spalio 1 d. sprendimu nusprendė, kad pagal 2012 m. Paraiškoje pateiktus duomenis pareiškėjui yra skiriama 47 678,01 Lt dydžio galutinė paramos suma (47 704,45 Lt pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus (117,23 ha) – 26,44 Lt sankcija už pavėluotai pateiktą paraišką ir/ar kitus dokumentus). Sprendime teigiama, kad 2012 m. Paraiška buvo vertinama vadovaujantis Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 (toliau – ir Taisyklės), MPŪV taisyklėmis ir Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programa, patvirtinta 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, su paskutiniais pakeitimais, patvirtintais 2009 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendimu Nr. C(20009)10216.

15. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 14 d. pateikė 2013 m. Paraišką. Agentūra 2014 m. birželio 13 d. pranešimu, nurodė, kad pareiškėjui pagal 2013 m. Paraišką yra skiriama 51 040,10 Lt parama (3740,50 Lt atsietoji nuo gamybos papildoma nacionalinė tiesioginė išmoka už ES remiamų pasėlių plotus (374,05 ha) ir 47 299,60 Lt Pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus). Pranešime pažymėta, kad 2013 m. Paraiška buvo vertinama vadovaujantis Taisyklėmis. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 14 kreipėsi į Agentūrą, prašydamas informuoti, kada ir kokio dydžio ekologinio ūkininkavimo ir mažo nepalankumo vietovių dalies išmokos pareiškėjui bus išmokėtos už 2012–2014 m.

16. Agentūra 2015 m. liepos 14 d. raštu Nr. BR6-9702 (11.2.6.) „Dėl atsakymo į prašymus“ pareiškėjui paaiškino, kad vertinant 2012 m. Paraišką ir 2013 m. Paraišką buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra skolingas VSDF biudžetui ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, t. y. neatitiko vieno iš tinkamumo kriterijaus paramai pagal EKO programą ir pagal MPŪV priemonę gauti, todėl pareiškėjui parama pagal EKO programą ir pagal MPŪV priemonę nebuvo skirta. Šiuo raštu Agentūra taip pat pažymėjo, kad 2014 m. birželio 5 d. pateikta paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiška (reg. Nr. 14-1011958182-A1-1), gavus naujus duomenis, buvo pakartotinai įvertinta ir išmokos pagal EKO programą ir pagal MPŪV priemonę bus skirtos.

17. 2016 m. balandžio 19 d. Agentūra sprendimu Nr. BR6-100 panaikino Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendimą ir naujai priimtu sprendimu pagal 2012 m. Paraiškoje pateiktus duomenis pareiškėjui skyrė 13 808,50 Eur paramą (13 816,16 Eur pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus (117,23 ha) – 7,66 Eur sankcija už pavėluotai pateiktą paraišką ir /ar kitus dokumentus). Kompensacinė išmoka pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ priemonės EKO programą už javus (99,003 ha), už vaistažoles (3,81 ha), kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos MPŪV priemonę (117,27 ha) pareiškėjui nebuvo skirtos, nes 2012 m. Paraiškos administravimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas visą 2012 m. Paraiškos vertinimo laikotarpį, t. y. nuo 2012 m. Paraiškos pateikimo datos (2012 m. gegužės 9 d.) iki 2012 m. Paraiškos vertinimo pabaigos (2013 m. kovo 12 d. (išmokų apskaičiavimo datos) buvo skolingas VSDF biudžetui ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui (MPŪV taisyklių 5.3 papunktis, EKO taisyklių 7.6 papunktis).

18. 2016 m. balandžio 19 d. Agentūra priėmė sprendimą Nr. BR6-101, kuriuo panaikino Agentūros 2014 m. birželio 13 d. pranešimą, nurodantį mokėtiną išmoką, ir pagal 2013 m. Paraiškoje pateiktus duomenis pareiškėjui skyrė 14 666,99 Eur paramą (13583,67 Eur pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus (104,71 ha) ir 1 083,32 Eur atsietąją nuo gamybos papildomą nacionalinę tiesioginę išmoką už ES remiamų pasėlių plotus (374,05 ha)). Kompensacinė išmoka pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ EKO programą už javus (89,36 ha), už vaistažoles (4,98 ha), kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos MPŪV priemonę (104,71 ha) pareiškėjui nebuvo skirtos, nes 2013 m. Paraiškos administravimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas visą 2013 m. Paraiškos vertinimo laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. Paraiškos pateikimo datos (2013 m. gegužės 14 d.) iki 2013 m. Paraiškos vertinimo pabaigos (2014 m. kovo 14 d. (išmokų apskaičiavimo datos) buvo skolingas VSDF biudžetui ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui (MPŪV taisyklių 5.3 papunktis, EKO taisyklių 7.6 papunktis).

19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl 2012 m. Paraiškos ir 2013 m. Paraiškos vertinimo pagal EKO programą ir MPŪV priemonę.

20. Nurodė, kad ginčui aktualus Administravimo taisyklių 5.7. papunktis, V skyrius, reglamentuojantis, be kita ko, MPŪV priemonės ir EKO programos administravimo tvarką. Atkreipė dėmesį į Administravimo taisyklių 106.3–106.6 papunkčius, kuriuose nustatyta, kad Agentūra, gavusi paramos paraiškų duomenis ir dokumentus: nustačiusi neatitikimų, raštu informuoja pareiškėją apie nustatytus neatitikimus ir (arba) perduoda minėtą informaciją savivaldybei, kuriai pareiškėjas yra pateikęs paramos paraišką; gavusi visus reikiamus duomenis, priima sprendimą dėl paramos skyrimo ir apskaičiuoja galutinę mokėtinos paramos sumą; paramos gavėjams išmoka paramos lėšas; baigusi administruoti paramos paraišką, raštu informuoja pareiškėją apie jam priskaičiuotas paramos lėšas bei pritaikytas sankcijas.

21. Vadovavosi MPŪV taisyklių (2012 m. kovo 20 d., 2013 m. balandžio 16 d. redakcijos) 5.3 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad pareiškėjai (juridiniai asmenys) privalo neturėti įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, VSDF biudžetui (atitiktis šiam kriterijui gali būti tikslinama paramos paraiškos vertinimo metu) bei išimtis, kam šis reikalavimas netaikomas, o taip pat 20 punkto, 25.1 bei 25.4 papunkčių nuostatomis, reglamentuojančiomis pareiškėjo informavimo apie paraiškoje esančias klaidas, apie paskaičiuotas išmokas ir pan. tvarką.

22. Pažymėjo, kad analogiškos nuostatos įtvirtintos ir EKO taisyklių (2012 m. liepos 16 d., 2013 m. balandžio 16 d. redakcijos) 7.6 ir 15.5 papunkčiuose.

23. Įvertinęs ginčijamų aktų (Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendimo, 2014 m. birželio 13 d. pranešimo) turinį, teismas nustatė, kad jais nebuvo išspręstas paraiškų dalyse pagal MPŪV priemonę ir EKO programą klausimas. Pažymėjo, kad šiuose aktuose Agentūra apskritai nieko neužsimena apie 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų atitikimą ar neatitikimą paramai pagal MPŪV priemonę ir EKO programą gauti. Nors Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendime nurodyta, kad 2012 m. Paraiška buvo vertinama ir pagal MPŪV taisykles, tačiau jokiomis konkrečiomis šių taisyklių normomis nebuvo remtasi.

24. Atsižvelgęs į VAĮ 8 straipsnio nuostatas ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, aiškinant VAĮ 8 straipsnio nuostatų taikymą, teismas pažymėjo, kad ginčijamuose Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendime ir 2014 m. birželio 13 d. pranešime tik abstrakčiai nurodyta pareiškėjui skiriama išmokos suma pagal dalį 2012 m. Paraiškos ir 2013 m. Paraiškos (pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus), tačiau minėtuose Agentūros sprendime bei pranešime atsakovas apskritai nepasisakė dėl 2012 m. Paraiškos ir 2013 m. Paraiškos tinkamumo pagal MPŪV priemonę ir EKO programą. Todėl teismas sprendė, kad šiais sprendimais pareiškėjo paraiškos pagal MPŪV priemonę ir EKO programą vertintos nebuvo. Agentūra ginčo sprendimuose aiškiai neįvardijo, kokių būtent MPŪV taisyklių ir EKO taisyklių reikalavimų pareiškėjas neatitinka. Iš Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendimo ir 2014 m. birželio 13 d. pranešimo pareiškėjui nebuvo įmanoma žinoti ir suprasti, kad parama pagal MPŪV priemonę ir EKO programą nėra ir nebus skiriama. Tai iš esmės apsunkino pareiškėjo teisę į gynybą teisme. Teisinio ir faktinio pagrindimo nebuvimas, teismo vertinimu, šiuo atveju yra esminis trūkumas ir esminis VAĮ 8 straipsnio pažeidimas ir savarankiškas pagrindas, suponuojantis skundžiamų aktų dalinį panaikinimą.

25. Pabrėžė, kad šiuo atveju aktualu, jog pareiškėjo atstovas, teikdamas 2012 m. Paraišką, 2013 m. Paraišką, savo parašu patvirtino tai, kad įsipareigoja neturėti uždelstų valstybinių mokestinių įsiskolinimų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2012–2013 m. buvo skolingas VSDF ir Lietuvos Respublikos biudžetui, o 2015 m. balandžio 30 d. sumokėjo skolas VMI ir VSDF. Agentūra, vertindama 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas, pareiškėjo neinformavo apie aptiktus paraiškų neatitikimus. Pareiškėjo savalaikis informavimas apie šį trūkumą galėjo lemti MPŪV taisyklių 5.3 papunkčio ir EKO taisyklių 7.6 papunkčio reikalavimų neatitikimo pašalinimą. Be to, Taisyklių nuostatose aiškiai nurodyta, kad atitiktis šiam kriterijui gali būti tikslinama paramos paraiškos vertinimo metu.

26. Atsižvelgęs į VAĮ 1 ir 3 straipsnių nuostatas, teismas konstatavo, kad atsakovas nesilaikė gero administravimo principo. Agentūra, žinodama, kad pateiktos 2012 m. ir 2013 m. Paraiškos neatitinka tam tikrų MPŪV taisyklių ir EKO taisyklių reikalavimų, apie tai pareiškėjo neinformavo ir tokiu būdu pažeidė Administravimo taisyklių 106.3 papunktį, MPŪV taisyklių 20 punktą, 25.1 papunktį, EKO taisyklių 7.6, 15.5 papunkčius. Dėl šių ir aukščiau nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendimas ir 2014 m birželio 13 d. pranešimas yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini dalyje dėl pareiškėjo išmokų pagal 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas dėl išmokų pagal MPŪV priemonę ir EKO programą išmokėjimo ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose numatytais pagrindais. Atitinkamai atsakovas įpareigotinas pakartotinai įvertinti pareiškėjo 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas ir priimti dėl šių paraiškų teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

27. Teismas nesutiko su atsakovo vertinimu, kad Agentūros 2015 m. liepos 14 d. sprendimas yra nelaikytinas administraciniu aktu, nes būtent šiuo sprendimu Agentūra pareiškėją informavo apie tai, kad vertinant 2012 m. Paraišką ir 2013 m. Paraišką nustatė, jog pareiškėjas yra skolingas VSDF biudžetui ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, todėl parama pagal EKO programą ir pagal MPŪV priemonę jam nebuvo skirta. Teismui konstatavus Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendimo ir 2014 m. birželio 13 d. pranešimo atitinkamų dalių neteisėtumą ir nepagrįstumą ir laikant, kad šiais sprendimais pareiškėjo paraiškos pagal MPŪV priemonę ir EKO programą vertintos nebuvo, tuo pačiu pagrindu naikintina ir Agentūros 2015 m. liepos 14 d. sprendimo dalis dėl išmokų pareiškėjui pagal 2012 m. Paraišką ir 2013 m. Paraišką.

28. Teismas pažymėjo, kad Agentūros 2016 m. balandžio 19 d. sprendimuose Nr. BR6-100, Nr. BR6-101 nėra nurodytas įstatyminis pagrindas, kuriuo remdamasi Agentūra panaikino savo pačios priimtus sprendimus. Įvertinęs atsakovo atsiliepimo argumentus, kad priimdamas minėtus 2016 m. balandžio 19 d. sprendimus, jis vadovavosi VAĮ 35 straipsniu, atsižvelgęs į minėto VAĮ straipsnio turinį bei į LVAT praktiką, teismas pastebėjo, kad Agentūra 2016 m. balandžio 19 d. sprendimuose Nr. BR6-100 ir Nr. BR6-101 remiasi naujais teisės aktais, nurodo naujas faktines aplinkybes, dėl kurių 2013 m. spalio 1 d. sprendime ir 2014 m. birželio 13 d. pranešime apskritai nebuvo pasisakyta. Tokie atsakovo taisymai nelaikytini skaičiavimo, spausdinimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitų techninių klaidų taisymu, kaip tai numatyta VAĮ 35 straipsnyje. Teisės aktai nesuteikia Agentūrai teisės panaikinti savo priimtą sprendimą, todėl atsakovo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimai Nr. BR6-100 ir Nr. BR6-101 laikytini niekiniais ir naikintini.

29. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atlyginti 1 613,34 Eur bylinėjimosi išlaidų, teismas atsižvelgė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei įvertino į bylą pareiškėjo pateiktus, jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, ir pareiškėjui iš Agentūros iš viso priteisė 980,82 Eur (695,75 Eur + 6,99 Eur + 7,48 Eur + 121 Eur + 149,6) bylinėjimosi išlaidų.

30. Pažymėjo, kad teismo ir bylos šalių procesinių dokumentų analizė, bylos eigos stebėsena ir informacijos teikimas pareiškėjui vertintini kaip veiksmai, neatsiejamai susiję su skundo parengimu, pasirengimu atstovauti teisme arba atstovavimu teismo posėdyje, todėl pareiškėjo patirtų išlaidų už nurodytas teisines paslaugas atskirai nepriteisė.

31. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarties panaikinimo buvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, teismas pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalį dėl 121 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijos teisme (atskirojo skundo parengimas), perdavė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

III. 32. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

33. Atkreipė dėmesį į Taisyklių 5.7 papunktį, MPŪV taisyklių (2012 m. kovo 20 d., 2013 m. balandžio 16 d. redakcijos) 5 punktą ir 5.3 papunktį, EKO taisyklių (2012 m. liepos 16 d., 2013 m. balandžio 16 d. redakcijos) 7.6 papunkčio nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjo 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimai buvo atliekami laiku, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, t. y. Agentūrai 2012 m. ir 2013 m. pateiktų paraiškų, vertinimo laikotarpiu, kuris baigiasi, priėmus sprendimą dėl paramos mokėjimo bei/ar sankcijų taikymo. Pažymėjo, kad apie 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimų pabaigą bei vertinimo rezultatus pareiškėjas buvo informuota atitinkamai 2013 m. spalio 1 d. sprendimu bei 2014 m. birželio 13 d. sprendimu.

34. Teigė, kad Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendime ir 2014 m. birželio 13 d. pranešime yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo 2012 m. ir 2013 m. Paraiškos yra baigtos vertinti ir kokios apskaičiuotos sumos pareiškėjui yra skiriamos pagal 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas. Todėl nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjas apie 2012–2013 m. Paraiškų vertinimą buvo informuotas tik 2015 m. liepos 14 d. raštu Nr. BR6-9702 (11.2.6).

35. Apeliaciniame skunde kaip ir atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą atsakovas dėsto tuos pačius savo nesutikimo su tuo, jog 2015 m. liepos 14 d. raštas laikytinas administraciniu aktu argumentus, ir mano, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo minėto 2015 m. liepos 14 d. rašto panaikinti.

36. Taip pat nurodo, kad Agentūrai, vertinant 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas, nebuvo jokio pagrindo prašyti pareiškėjo kokių nors papildomų dokumentų ar duomenų dėl įsiskolinimų VSDF ar Lietuvos valstybės biudžetui, nes Agentūrai klausimų dėl neatitikimų nekilo, kadangi duomenys buvo gauti iš kompetentingų institucijų.

37. Pažymi, kad remiantis MPŪV taisyklių 7.6 papunkčiu, pareiškėjui kompensacinės išmokos pagal MPŪV priemonę ir EKO programą už 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas priklausytų tik tuo atveju, jeigu jis būtų atsiskaitęs su Lietuvos Respublikos valstybės biudžetu, VSDF 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimo laikotarpiu, o ne 2015 m.

38. Teigia, kad pareiškėjui dar iki kreipiantis į Agentūrą 2015 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 14, buvo žinoma, kad jis vertinimo metu buvo skolingas ir neatitiko tinkamumo kriterijų, numatytų MPŪV ir EKO taisyklėse.

39. Mano, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo sprendimas įpareigoti Agentūrą pakartotinai įvertinti 2012–2013 m. Paraiškas nėra pagrįstas, kadangi net ir peradministravus 2012–2013 m. Paraiškas, MPŪV taisyklių 5.3 papunktyje ir EKO taisyklių 7.6 papunktyje nustatytų tinkamumo kriterijų neatitikimo faktas liktų, nes dėl to ginčo nėra.

40. Apeliaciniame skunde kaip ir atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą dėsto tuos pačius argumentus dėl VAĮ 35 straipsnyje numatytos klaidų ištaisymo procedūros.

41. Papildomai pažymi, kad Agentūros 2016 m. balandžio 19 d. sprendimuose Nr. BR6-100 ir Nr. BR6-101 aiškiai ir išsamiai nurodyta, kokia pareiškėjui yra skiriama suma ir kokios yra taikomos sankcijos (neskiriama parama pagal MPŪV priemonę ir EKO programą) bei teisės aktai, kuriais vadovaujantis buvo priimti minėti sprendimai. 2016 m. balandžio 19 d. sprendimuose Nr. BR6-100 ir Nr. BR6-101 yra paaiškinta, kodėl pareiškėjui nebuvo skirta parama už 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas pagal MPŪV priemonę ir EKO programą.

42. Nesutinka su teismo išvadomis, kad Agentūros atlikti taisymai nelaikytini tinkamais VAĮ 35 straipsnio 3 dalies prasme, ir nurodo, kad nėra pagrindo juos naikinti. Teigia, kad šie sprendimai nesukėlė pareiškėjui naujų teisinių pasekmių, kadangi paramos suma už 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas sumažinta nebuvo, o parama pagal MPŪV priemonę ir EKO programą nebuvo apskaičiuota nei 2013 m. spalio 1 d. sprendime ir 2014 m. birželio 13 d. sprendime, nei sprendimuose Nr. BR6-100 ir Nr. BR6-101.

43. Pareiškėjas Biržų rajono ŽŪB „Šilas“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

44. Nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės dėsto tuos pačius argumentus kaip ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui, tuo pačiu cituodamas ir išsakydamas pritarimą pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams.

45. Pareiškėjas papildomai nurodo, jog nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo sprendimas įpareigoti Agentūrą pakartotinai įvertinti 2012–2013 m. Paraiškas nėra pagrįstas. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas 2016 m. rugsėjo 15 d., taigi pareiga pakartotinai įvertinti Paraiškas kilo pagal 2016 m. rugsėjo 15 d. esamą situaciją, o ne pagal 2012–2013 m. duomenis. Teismas nustatė, kad Agentūra savalaikiai neinformavo pareiškėjo apie Paraiškų vertinimą, o šis neinformavimas galėjo daryti įtaką pareiškėjo veiksmams, t. y. atsiskaitymui su valstybės biudžetu. Jei pareiškėjas būtų žinojęs, kad Paraiškos vertinamos, jis būtų patikslinęs šį kriterijų, Agentūra nesudarė tam tinkamos galimybės.

46. Pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė motyvų ir argumentų paneigiančių teismo padarytas išvadas dėl Agentūros 2015 m. liepos 14 d. rašto neteisėtumo ir nepagrįstumo.

47. Teigia, kad įvertinus Agentūros sprendimų Nr. BR6-100 ir Nr. BR6-101 turinį, yra akivaizdu, kad šiais sprendimais buvo ištaisytos ne techninės klaidos, o priimti kardinaliai nauji sprendimai, kuriais nustatytos papildomos prievolės pareiškėjui, t. y. išspręsta dėl – Kompensacinių išmokų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programą „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ priemonės EKO programą už javus, už vaistažoles; kompensacinių išmokų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos MPŪV priemonę, nors Agentūra neturėjo teisės pakartotinai administruoti pareiškėjo 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų.

48. Pabrėžia, kad VAĮ 35 straipsnyje nustatyta klaidų ištaisymo procedūra taikoma ištaisyti tik tokioms klaidoms, kurios neturi įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, kurios nėra teisinės klaidos ar institucijos valios išraiška.

49. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

50. MInisterija sutinka su Agentūros skundo reikalavimais.

51. Remiasi MPŪV taisyklių 25.4 papunkčiu ir pažymi, kad 2013 m. spalio 1 d. sprendime ir 2014 m. birželio 13 d. pranešime yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo 2012 m. ir 2013 m. Paraiškos yra baigtos vertinti ir, kad skiriama pagal 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas apskaičiuota suma. Todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad pareiškėjas apie 2012 ir 2013 m. Paraiškų vertinimą buvo informuotas tik 2015 m. liepos 14 d. raštu.

52. Mano, kad pareiškėjas žinojo, jog privalo atitikti MPŪV taisyklių 5.3 papunktyje bei EKO taisyklių 7.6 papunktyje nustatytą tinkamumo kriterijų, taip pat žinojo, kad yra skolingas VSDF biudžetui ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui paraiškų vertinimo metu, todėl tai, kad Agentūra 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimo metu pareiškėjo apie tai neinformavo, nesudaro pagrindo Paraiškas vertinti iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 53. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

54. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2016 m. balandžio 19 d. sprendimų Nr. BR6-100, Nr. BR6-101, 2015 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. BR6-9702(11.2.6) dalies, 2013 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. BR6-2081518 dalies, 2014 m. birželio 13 d. pranešimo Nr. 2327091, nurodančio mokėti išmokos sumą, dalies panaikinimo ir Agentūros įpareigojimo pakartotinai įvertinti pareiškėjo 2012 ir 2013 m. Paraiškas.

55. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino.

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

57. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog teikdamas 2012 ir 2013 m. Paraiškas pareiškėjas žinojo, kad buvo skolingas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, o vertinant Paraiškas atsakovui nebuvo jokio pagrindo prašyti iš pareiškėjo kokių nors papildomų dokumentų ar duomenų dėl pareiškėjo įsiskolinimų, nes Agentūrai nekilo klausimų dėl neatitikimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į gero administravimo principą, iš kurio išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Tačiau nagrinėjamu atveju, vertindama pareiškėjo pateiktų 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų duomenis, nustačiusi neatitikimus (MPŪV taisyklių 5.3 p. ir EKO taisyklių 7.6 p.), ir apie juos teisės aktų nustatyta tvarka (Administravimo taisyklių 106.3 p., MPŪV taisyklių 20, 25.1 p., EKO taisyklių 15.5 p.) neinformavusi pareiškėjo, Agentūra nesudarė jam galimybės laiku pašalinti Paraiškų neatitikimus, kas pareiškėjui galimai sąlygojo paramos dalies pagal MPŪV priemonę ir EKO programą praradimą.

58. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, LVAT 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

59. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tiek 2013 m. spalio 1 d. Agentūros sprendime, tiek ir 2014 m. birželio 13 d. Agentūros pranešime pareiškėjui, kuriais, atsakovo teigimu, pareiškėjas buvo informuotas apie 2012 m. ir 2013 m. Paraiškų vertinimo pabaigą ir rezultatus, visiškai nėra pasisakyta dėl Paraiškų vertinimo, jų tinkamumo ir išmokų mokėjimo pagal MPŪV priemonę ir EKO programą. Nėra nurodyti konkretūs teisės aktai ir/ar jų punktai, kuriais remdamasis atsakovas vertino Paraiškas, ir priėmė sprendimą, kaip ir nėra duomenų, kad koks nors sprendimas dėl išmokų pareiškėjui pagal 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas pagal MPŪV priemonę ir EKO programą apskritai buvo priimtas. Taigi Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendimu ir 2014 m. birželio 13 d. pranešimu pareiškėjas nebuvo informuotas apie 2012 m. ir 2103 m. Paraiškų vertinimo pabaigą ir rezultatus, kiek tai susiję su išmokomis pagal MPŪV priemonę ir EKO programą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2012 m. ir 2013 m. Paraiškos pagal MPŪV priemonę ir EKO programą vertintos nebuvo. Dėl paminėtų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Agentūros 2013 m. spalio 1 d. sprendimas ir 2014 m. birželio 13 d. pranešimas dalyse dėl išmokų pareiškėjui pagal 2012 m. ir 2013 m. Paraiškas pagal MPŪV priemonę ir EKO programą yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

60. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad Agentūros 2015 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. BR6-9702(11.2.6) yra individualus administracinis teisės aktas, todėl šiuo aspektu, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl minėto teisės akto neteisėtumo ir jo panaikinimo, teisėjų kolegija jų nekartoja.

61. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su VAĮ 35 straipsnyje numatyta klaidų ištaisymo procedūra ir Agentūros 2016 m. balandžio 19 d. sprendimų Nr. BR6-100 ir Nr. BR6-101 teisėtumu, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas nenurodė aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.

62. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo įpareigoti Agentūrą pakartotinai įvertinti 2012–2013 m. Paraiškas nepagrįstumo, remiantis tuo, jog net ir peradministravus 2012–2013 m. Paraiškas, MPŪV taisyklių 5.3 papunktyje ir EKO taisyklių 7.6 papunktyje nustatytų tinkamumo kriterijų neatitikimo faktas liktų. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nėra svarbios, sprendžiant šioje byloje ginčytinų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

63. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

64. Pareiškėjas Biržų rajono ŽŪB „Šilas“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

65. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo skundas, paliekamas nepakeistas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

66. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 5 d. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokate Egle Paulauskyte, 2016 m. gruodžio 9 d. – su advokatais Tomu Bagdanskiu ir Viliumi Mačiulaičiu. Pagrįsdamas prašymą priteisti 635,25 Eur bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjas pateikė 2016 m. spalio 28 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 7929 apmokėti 635,25 Eur už teisines paslaugas pagal pridedamą ataskaitą. 2016 m. spalio 28 d. Klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitoje nurodytos šios paslaugos – 2016 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-3913-331/2016 teisinė analizė, kliento informavimas (30 min.) 0 Eur, NMA apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo teisinė analizė, kliento informavimas el. paštu (2016 m. spalio 14 d.) (15 min.) – 25 Eur + PVM, atsiliepimo Biržų rajono ŽŪB „Šilas“ vardu į NMA apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-3913-331/2016 panaikinimo parengimas, bylos šalys Biržų rajono ŽŪB „Šilas“, NMA, Žemės ūkio ministerija (5 val.) – 500 Eur + PVM. Teismui pateiktas 2016 m. gruodžio 14 d. banko sąskaitos išrašas patvirtina šių sumų sumokėjimą.

67. Pažymėtina, kad Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, jog maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,3. Minėta teisinė paslauga buvo suteikta 2016 m. IV ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 771,90 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (771,90*1,3) yra 1003,47 Eur. Pareiškėjo prašoma priteisti 605 Eur (500 + 105 Eur PVM) suma neviršija minėtos maksimalios 1003,47 Eur sumos, todėl ji priteistina pareiškėjui.

68. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliacinio skundo analizė ir kliento informavimas yra neatsiejamai susijęs su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, todėl pareiškėjo patirtos išlaidos už paminėtas teisines paslaugas atskirai nepriteistinos.

69. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Biržų rajono žemės ūkio bendrovei „Šilas“ iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė