2021-02-10 Nr. AB-2903-3-61-3-04199-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-79-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04199-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose nuo 1995 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. birželio 27 d. jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis: nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; tualetas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, kuris atskirtas sienele, ne aukštesnė nei 1,5 m, ir užuolaida, kuri neužsitraukia taip, kad pareiškėjas nebūtų matomos kitų asmenų ir prižiūrėtojų; kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, dėl ko pūdavo čiužiniai, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo; kamerose švaraus oro kiekis neatitiko higienos normų reikalavimą; kamerose nebuvo tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa labai silpnai patekdavo į patalpas ir jų visai neapšviesdavo, dirbtinis apšvietimas – per stiprus, naktinio apšvietimo išjungti negalima, lempa degė ištisą parą, dėl to pareiškėjas negalėdavo išsimiegoti; kamerose buvo pažeista jo teisė į gyvenamojo ploto normą; Lukiškių TI-K kamerų plotas buvo apytiksliai 7 kv. m. ir šiose kamerose laikomi 3–4 asmenys; kameroje buvo dviaukštės lovos, kurių apytiksliai išmatavimai 80 x 200 cm; didžiąją dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai.

2.2. Pareiškėjas turėjo teisę tik į 1,5 val. pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, pagal kurį suimtasis arba nuteistasis turi teisę į ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke arba už kameros ribų. Lukiškių TI-K administracija nesuteikė pareiškėjui užimtumo.

2.3. Pareiškėjas kartais neturėjo galimybės nusiprausti duše po šiltu vandeniu, kadangi nebuvo šilto vandens. Nors ir vyko remonto darbai, tačiau kaliniams turi būti užtikrintas šiltas (karštas) vanduo nuprausti mažiausiai kartą per savaitę. Lukiškių TI-K nebuvo vandens šildymo sistemų. Administracija žinojo šią problemą, tačiau jos nesprendė. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius buvo konstatavęs šį faktą.

2.4. Pareiškėjas daug kartų kreipėsi į administraciją dėl kalinimo netinkamų sąlygų, tačiau administracija to nepripažino, buvo nuolat daromi pažeidimai jo atžvilgiu, bandoma jį psichologiškai įbauginti. Pareiškėjui buvo grasinama, jog skundų rašymas atsilieps jam siekiant lygtinio paleidimo, administracija nuteikinėjo kitus nuteistuosius prieš jį, parašius skundą, darbuotojai darydavo spaudimą, todėl tekdavo jį atsiimti.

2.5. Pareiškėjas dėl laikymo netinkamomis sąlygomis patyrė gilius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 100 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginti reikšti, todėl turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi. Lukiškių TI-K neturi galimybės pateikti išsamesnę informaciją apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičių laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 31 d., kadangi pagal Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212, 6.22 punktą suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai.

3.2. Gyvenamosios kameros ir jose esantis sanitarinis mazgas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Teisės aktuose taip pat nėra numatyta, kad kamerose būtų įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės.

3.3. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos norma nenumato. Kamerose esantys langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Vadovaujantis HN 134:2015 44 punktu Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 107 punktu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių skg. 6 esančių korpusų dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros.

3.4. Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu pareiškėjo minima 8 val. per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Toks pat vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje.

3.5. Pataisos įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už 1995 m. balandžio 5 d. – 2016 m. gruodžio 11 d. laikotarpį. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. gruodžio 11 d. iki 2019 m. birželio 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

6. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, 1.3 papunktį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, įvertino kamerų ir sanitarinio mazgo plotus (0,56 kv. m), atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas (kameros Nr. 35 plotas – 7,94 kv. m, kameros Nr. 94 plotas – 7,94 kv. m), kamerose nebuvo perteklinių baldų. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamojo ploto reikalavimą.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo neįrengimu ir privatumo neužtikrinimu, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta 1,5 m aukščio atitvarinė sienelė ir užuolaida, kuri visiškai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas vertino, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių, įtakojusių jo teisės į privatumą pažeidimą. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad pareigūnai ir kiti asmenys galėjo jį stebėti, kad daug kartų patyrė pažeminimą, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo nenurodė. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis dėl konkrečių jo teisių pažeidimo galimai jį stebint besinaudojantį sanitariniu mazgu kitų asmenų per stebėjimo akutę kameros duryse.

8. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo teisės teismas nurodė, kad pareiškėjo minima 8 val. per dieną rekomendacija yra įtvirtinta Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 punkte ir yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Pareiškėjas skunde neteigė, kad jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuota teisė 1,5 val. per dieną pasivaikščioti lauke, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su karšto (šilto) vandens teikimu, apribota galimybe nusiprausti duše vieną kartą per savaitę, teismas nurodė, kad pareiškėjas, reikšdamas šį nusiskundimą, konkrečiai nenurodė, kada ir kiek kartų tiksliai ir dėl kokių konkrečių priežasčių jis negalėjo prausti viso kūno šiltu vandeniu vieną kartą per savaitę. Nors pareiškėjas nurodė, kad šį teisės pažeidimą fiksavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, tačiau pareiškėjas nepateikė Seimo kontrolieriaus išvados, kurią teismas galėtų vertinti šioje byloje siekdamas nustatyti pareiškėjo konkretų teisės pažeidimą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl nenustatęs, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas šiuo aspektu skunduose ar prašymuose Lukiškių TI-K administracijai, kitoms institucijoms, minėtus pareiškėjo argumentus atmetė.

10. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl drėgmės, ventiliacijos, oro temperatūros, natūralios ir dirbtinės apšvietos, teismas vadovavosi HN 134:2015 14, 16 ir 17 punktų nuostatomis. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog būtų fiksuoti tam tikri pataisos įstaigos kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, mikroklimato, oro drėgmės, apšvietimo pažeidimai pagal pareiškėjo nurodytus skunde argumentus. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad su tokio turinio skundais, prašymais pareiškėjas būtų kreipęsis į kompetentingas įstaigas ar įstaigos administraciją dėl kamerų mikroklimato neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Byloje nėra pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų su fiksuotais mikroklimato pažeidimais. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad vien deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai nepatvirtina jo teisių pažeidimo.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Lukiškių TI-K administracija neužtikrino jo užimtumo. Pareiškėjas neneigė, jog Lukiškių TI-K jam buvo sudarytos galimybės dalyvauti užimtumo programose, kad jis jose dalyvavo. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada ir kokiose socialinės reabilitacijos priemonėse, programose ar kitoje laisvalaikio veikloje jam buvo apribotos teisės dalyvauti, dėl kokių priežasčių ir pan.

12. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei nepažeidė bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Teismas pareiškėjo nurodytus argumentus, kad jį buvo bandoma įbauginti, jog nerašytų skundų, kad patyrė psichologinį spaudimą ir pan., vertino kaip nepagrįstus, kadangi byloje tokie faktai nenustatyti.

13. Teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, todėl nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 14. Pareiškėjas V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti jam 10 950 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

14.1. Teismai kitiems nuteistiesiems (R. B., R. B., R. B., S. A. ir kt.), bausmę atlikusiems Lukiškių TI-K, priteisė neturtinės žalos atlyginimą už nežmoniškas kalinimo sąlygas, nors pareiškėjas kartu su šiais nuteistaisiais pateikė beveik identiškus skundus teismui. Šiuo atveju teismas nepagrįstai nepripažino pareiškėjo teisių pažeidimo dėl jo laikymo Lukiškių TI-K kamerose ir nepriteisė jam žalos atlyginimo. Pareiškėjas buvo kalinimas tame pačiame kalėjime, tuo pat metu ir tokiomis pat sąlygomis kaip ir minėti nuteistieji, kuriems buvo priteistos piniginės kompensacijos. Pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovo atstovas sutinka su teismo priimtu sprendimu. Nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas po reorganizavimo – Vilniaus PN), atlyginimo priteisimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies nepagrįstumas ir neteisėtumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodė jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo nepagrįstumas ir neteisėtumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas.

21. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti.

22. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad kiti teismai nuteistiesiems, bausmę atlikusiems Lukiškių TI-K, priteisė neturtinės žalos atlyginimą už nežmoniškas kalinimo sąlygas, nors pareiškėjas kartu su šiais nuteistaisiais pateikė teismui beveik identiškus skundus, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekviena byla, pasiekusi teismą, yra individuali. Teismas imasi nagrinėti bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą (ABTĮ 5 str. 3 d. 1 p.), ir pagal tas aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas. Administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės (ABTĮ 80 str. 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Taigi visais atvejais bylą nagrinėjantis teismas atsižvelgia į individualias kiekvienos bylos aplinkybes, todėl pareiškėjo teiginiai, jog kitiems nuteistiesiems buvo priteistos piniginės kompensacijos, dėl to ir jam kompensacija turėtų būti priteista, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 35 ir Nr. 94 buvo laikomas vienas, todėl jau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjo ir kitų nuteistųjų, nurodytų jo apeliaciniame skunde, padėtis Lukiškių TI-K buvo identiška.

23. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

24. Nenustačius Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

25. Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė