2019-10-24 Nr. AB-20442-3-61-3-00578-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-243-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00578-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus prašymą atsakovui A. M. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašė iš atsakovo A. M. (A. M.) priteisti K. M. išmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos (toliau – ir valstybinė našlių pensija) ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos (toliau – ir našlių pensija) permoką – 8 740,46 Eur.

2. Prašyme Valdybos Vilniaus skyrius nurodė, kad 1996 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 30 K. M. paskyrė valstybinę našlių pensiją nuo 1995 m. sausio 8 d., o 1997 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 1260 nuo 1997 m. liepos 1 d. – našlių pensiją. Po K. M. mirties ((duomenys neskelbtini)) K. M. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su V. B. ((duomenys neskelbtini)), tačiau apie šį faktą Valdybos Vilniaus skyriaus neinformavo. Taigi K. M. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, turėjusius lemiamą įtaką jos teisei į valstybinę našlių pensiją ir našlių pensiją nustatyti. Dėl K. M. kaltės nuo 1995 m. sausio 8 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. susidarė 20 105,63 Lt valstybinės našlių pensijos permoka, o nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. – 10 073,44 Lt našlių pensijos permoka. Susidariusią permoką Valdybos Vilniaus skyriui turėjo grąžinti K. M., tačiau ji (duomenys neskelbtini) mirė. K. M. palikimą priėmė A. M., kuris yra atsakingas už mirusiosios skolas ir privalo atlyginti Valdybos Vilniaus skyriui padarytą 8 740,46 Eur dydžio žalą.

3. Atsakovas A. M. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.

4. A. M. atsiliepime nurodė, kad dėl permokos yra kalti Valdybos Vilniaus skyriaus darbuotojai, nes netinkamai atliko savo pareigas. K. M. išduotame piliečio pase, buvo įrašyti duomenys apie santuokos sudarymą, Valdybos Vilniaus skyrius turėjo patikrinti šį įrašą, kai buvo tikrinami K. M. pareiškimai dėl skiriamos pensijos. Be to, K. M. 1997 m. spalio 7 d. prašyme yra Valdybos Vilniaus skyriaus darbuotojo žyma, kad „su pasu sutikrinta. Atžymos apie ištuoką nėra (duomenys neskelbtini)“. Atsakovas taip pat pabrėžė, jog administracinėje byloje Nr. I-3302-789/2016 konstatuota, kad dėl pensijos permokos kalta ne tik K. M., bet ir Valdybos Vilniaus skyrius, nes jis turi valdingus įgaliojimus dėl pensijų susiklostančiuose teisiniuose santykiuose. Atsakovo teigimu, jis turėtų būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Be to, Valdybos Vilniaus skyrius praleido paveldėjimo teisės normų reikalavimų pareiškimo terminą, juos iškėlė tik po palikimo priėmimo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Valdybos Vilniaus skyriaus prašymą tenkino – priteisė iš atsakovo A. M. 5 822,99 Eur K. M. valstybinės našlių pensijos permoką ir 2 917,47 Eur K. M. našlių pensijos permoką.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: K. M. 1996 m. sausio 8 d. Valdybos Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti valstybinę našlių pensiją, prie prašymo pridėjo Civilinės metrikacijos 1995 m. rugsėjo 20 d. pranešimą apie sudarytą santuoką Nr. 10-p-126, kuriame nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) K. M. susituokė su K. T., taip pat santuokos liudijimą ir Civilinės metrikacijos 1987 m. lapkričio 27 d. išduotą K. M. mirties liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); Valdybos Vilniaus skyrius 1996 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 30 nuo 1995 m. sausio 8 d. K. M. paskyrė valstybinę našlių pensiją; K. M. 1997 m. spalio 7 d. Valdybos Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti našlių pensiją ir papildomai pateikė pasižadėjimą, kuriame nurodė, kad jai žinoma, jog pensijos mokėjimas nutraukiamas susituokus; Valdybos Vilniaus skyrius 1997 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 1280 nuo 1997 m. liepos 1 d. K. M. paskyrė našlių pensiją; Valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. liepos 23 d. gavo Vilnius miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus 2014 m. liepos 18 d. raštą Nr. A133-5686/14(3.3.5.1-TD1), prie kurio pridėtas (duomenys neskelbtini) K. M. ir V. B. santuokos sudarymo įrašas Nr. 364; Valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. liepos 24 d. sprendimais Nr. PE_SP3-11827 ir Nr. PE_SP3-11828 nutraukė K. M. paskirtų valstybinės našlių pensijos ir našlių pensijos mokėjimą; Valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. 11-56-263 „Dėl K. M. nukentėjusiųjų asmenų našlių pensijos permokos nustatymo“ ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. 11-56-264 „Dėl K. m. socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ (toliau – ir Sprendimai dėl permokos nustatymo) nurodė, kad K. M. pateikė dokumentus, kurie neatitiko faktinių aplinkybių, todėl susidarė 20 105,63 Lt ir 10 073,44 Lt pensijų permokos; Valdybos Vilniaus skyrius 2015 m. sausio 30 d. raštu Nr. (10.4)3-11652 ir 2015 m. vasario 5 d. raštu Nr. (10.4)3-14362 K. M. palikimą priėmusiam asmeniui A. M. pateikė Sprendimus dėl permokos nustatymo, pasiūlė sumokėti pensijų permokas, susidariusias dėl K. M. kaltės.

7. Teismas pažymėjo, jog teisinis reguliavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje bei 36 straipsnio 6 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnyje, aiškiai nustato, jog galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos, kad minėta permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės. Šis principas, kiek tai susiję su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, yra neatsiejamas nuo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalies, pagal kurią, jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas. Būtina prielaida bei sąlyga įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisei priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo iš jas gavusio asmens – nustatymas, jog šias išmokas gavęs asmuo kaltas dėl permokos susidarymo. Asmens kaltės buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. Tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir / ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Nesant tokių duomenų, tai galėtų būti pakankamas pagrindas išvadai apie nesąžiningumo asmens veiksmuose nebuvimą, taigi ir išvadai, jog asmuo nėra kaltas dėl permokos susidarymo.

8. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad liudytoja K. B. teismo posėdyje parodė, jog K. M. pase nebuvo įrašo nei apie sudarytą santuoką, nei apie ištuoką. Todėl teismas darė išvadą, jog Valdybos Vilniaus skyrius, skirdamas K. M. valstybinę našlių pensiją ir našlių pensiją, neturėjo duomenų apie jos sudarytą naują santuoką. Duomenis apie minėtos santuokos sudarymą iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro pareiškėjas gavo tik 2014 m. liepos 4 d., nors pareigą pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, turėjo būtent K. M..

9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad K. M., 1996 m. sausio 8 d. pateikdama prašymą skirti valstybinę našlių pensiją ir 1997 m. sausio 7 d. pateikdama prašymą skirti našlių pensiją už mirusį sutuoktinį K. M., pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, turėjusius lemiamą įtaką jos teisei į valstybinę našlių pensiją ir našlių pensiją nustatyti, todėl pensijų permoka susidarė būtent dėl K. M. kaltės.

10. Atsakovo argumentus, kad dėl permokos susidarymo yra kaltas pats Valdybos Vilniaus skyrius, taip pat kad administracinėje byloje Nr. I-3302-789/2016 teismas jau konstatavo, kad dėl pensijos permokos kalta ne tik K. M., bet ir Valdybos Vilniaus skyrius, teismas laikė nepagrįstais, kadangi administracinėje byloje Nr. I-3302-789/2016 nebuvo nagrinėjamas K. M. kaltės klausimas, o buvo padaryta išvada, jog A. M. išlieka galimybė ateityje ginčyti Valdybos Vilniaus skyriaus išvadas dėl K. M. kaltės teisminiame procese. Teismas dar kartą pažymėjo, jog pareigą pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, t. y. kitos santuokos sudarymą, turėjo būtent K. M., ir tai įrodo 1997 m. spalio 7 d. pasižadėjimas.

11. Teismas akcentavo, kad K. M. (duomenys neskelbtini) mirus ir jos palikimą priėmus A. M., Valdybos Vilniaus skyriui padarytą 8 740,46 Eur dydžio žalą privalo atlyginti būtent atsakovas. Iš byloje esančio 2014 m. rugsėjo 16 d. pareiškimo apie palikimo priėmimą Nr. 70/2014 matyti, kad atsakovui A. M. buvo paaiškintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.52 straipsnis, t. y. jog už turto palikėjo skolas jis atsako visu savo turtu. Tuo pačiu jis patvirtino, kad pageidauja palikimą gauti be apyrašo, o tai reiškia, kad vadovaujantis CK 5.52 straipsniu atsakovas, priėmęs K. M. palikimą, sutiko paveldėti ir K. M. skolas, tuo pačiu tapdamas atsakingas už mirusios K. M. įsiskolinimą valstybės biudžetui. K. M. mirė (duomenys neskelbtini) Valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. rugpjūčio 26 d. notarui pateikė pranešimą, kad turi turtinį reikalavimą į K. M. palikimą. Taigi reikalavimą dėl įsiskolinimo Valdybos Vilniaus skyrius notarui pareiškė laiku, nepažeisdamas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino.

III. 12. Atsakovas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Valdybos Vilniaus skyriaus prašymo netenkinti.

13. Atsakovas A. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė faktinės aplinkybės, jog dėl susidariusios permokos yra ne tik K. M., bet ir pareiškėjo kaltė. Jei ši faktinė aplinkybė būtų nustatyta, būtų pagrindas spręsti dėl CK 6.253 straipsnio nuostatų taikymo. Atsakovas pažymi, jog K. M. 1993 m. vasario 3 d. išduotame Lietuvos Respublikos piliečio pase pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą turėjo būti įrašyti duomenys apie santuokos su V. B. sudarymą. Todėl ši aplinkybė turėjo būti žinoma Valdybos Vilniaus skyriui, tačiau ji nebuvo patikrinta dėl Valdybos Vilniaus skyriaus darbuotojų kaltės. Pareiškėjas taip pat prašo taikyti ieškinio senaties terminą, nurodo, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštas, adresuotas notarui, buvo surašytas iki atsirandant palikimą priėmusiam asmeniui, todėl negali būti laikomas reikalavimu, atitinkančiu CK 5.63 straipsnio 1 dalies nuostatas. Reikalavimą būtų galima laikyti pareikštu, jeigu jame būtų įrašytas prašymas notarui perduoti tokį reikalavimą įpėdiniui. Be to, minėto rašto surašymo metu apskritai nebuvo galimybės pareikšti reikalavimą, nukreiptą į palikimą priėmusį asmenį, kadangi tuo metu tokio asmens dar nebuvo. CK 5.63 straipsnio 1 dalies nuostatas atitinkantis reikalavimas A. M. buvo pareikštas tik 2015 m. sausio 30 d. ir 2015 m. vasario 5 d. raštais, nors CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas jam pareikšti baigėsi 2014 m. lapkričio 13 d. Byloje nenustatyta jokių svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Valdybos Vilniaus skyrius į Testamentų registrą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 26 d., taigi pareiškėjas nepasirūpino informacijos apie K. M. įpėdinį gavimu laiku.

14. Pareiškėjas Valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsiliepime Valdybos Vilniaus skyrius palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme išdėstytą poziciją, pabrėžia, kad pareigą pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui (t. y. apie kitos santuokos sudarymą), turėjo būtent K. M.. Valdybos Vilniaus skyrius taip pat nurodo, kad pažodinis (gramatinis) CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimo pareiškimo būdų aiškinimas ne visada atitiktų 3 mėnesių termino kreditorių reikalavimams pareikšti paskirtį, nesudarytų sąlygų kreditoriams efektyviai išviešinti savo turtinių pretenzijų, kad jos taptų žinomos pretenduojantiems į palikimą įpėdiniams, o šiems – galimybių sužinoti apie palikėjo kreditorių reikalavimus ir apsispręsti dėl palikimo priėmimo, turint visą reikšmingą tokiam sprendimui priimti informaciją. Kreditorių reikalavimų pareiškimas notarui sudaro sąlygas kreditoriams išviešinti savo turtines pretenzijas tokiu būdu, kad jos taptų žinomos ne tik jau palikimą priėmusiems įpėdiniams, bet ir pretenduojantiems į jį įpėdiniams prieš jiems atliekant palikimo priėmimo veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Ginčas šioje byloje kilo dėl prašymo išieškoti iš atsakovo A. M. K. M. išmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, t. y. pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašė iš atsakovo A. M. išieškoti K. M. išmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos (toliau – ir valstybinė našlių pensija) ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos (toliau – ir našlių pensija) permoką – 8 740,46 Eur.

17. Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta: K. M. 1996 m. sausio 8 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti nukentėjusiųjų asmenų našlių pensiją. VSDFV Vilniaus skyrius 1996 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 30 nuo 1995 m. sausio 8 d. K. M. paskyrė nukentėjusiųjų asmenų našlių pensiją. K. M. prie minėto 1996 m. sausio 8 d. prašymo pridėjo Civilinės metrikacijos 1995 m. rugsėjo 20 d. pranešimą apie sudarytą santuoką Nr. 10-p-126, 1996 m. sausio 10 d. išduotą santuokos liudijimą, kuriame nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) K. M. susituokė su K. T. (atkreiptinas dėmesys į tai, kad pakartotinis santuokos liudijimas išduotas vėliau nei buvo pateiktas prašymas skirti nukentėjusiųjų asmenų našlių pensiją) ir Civilinės metrikacijos 1987 m. lapkričio 27 d. išduotą K. M. mirties liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini);

18. K. M. 1997 m. spalio 7 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti našlių pensiją. VSDFV skyrius 1997 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 1280 nuo 1997 m. liepos 1 d. K. M. paskyrė našlių pensiją. K. M. 1997 m. spalio 7 d. prašė skirti našlės pensiją pagal pakartotinai išduotą santuokos liudijimą, nes santuokos liudijimo originalas buvo pamestas, paaiškino, kad po vyro mirties ištekėjusi nebuvo. K. M. 1997 m. spalio 7 d. pasižadėjo pranešti apie naują santuoką (taip pat darbuotojo patvirtinta, kad pase atžymos apie ištuoką nėra);

19. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. liepos 23 d. gavo Vilnius miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus 2014 m. liepos 18 d. raštą Nr. A133-5686/14(3.3.5.1-TD1), prie kurio pridėtas (duomenys neskelbtini) K. M. ir V. B. santuokos sudarymo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini);

20. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. liepos 24 d. sprendimais Nr. PE_SP3-11827 ir Nr. PE_SP3-11828 nusprendė nutraukti K. M. paskirtų nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensijos ir našlių pensijos mokėjimą;

21. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. 11-56-263 „Dėl K. M. nukentėjusiųjų asmenų našlių pensijos permokos nustatymo“ ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. 11-56-264 „Dėl K. M. socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ (toliau – ir Sprendimai dėl permokos nustatymo) nurodė, kad, atlikęs paskirtų nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos ir našlių pensijos mokėjimo teisingumo auditą ir išnagrinėjęs pareiškėjos valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos bylos dokumentus ir jų duomenis sutikrinęs su Registro duomenimis apie civilinę būklę, nustatė, kad K. M. pateikė dokumentus, kurie neatitiko faktinių aplinkybių. Tuo pačiu nustatė, kad K. M. nepagrįstai išmokėtos 20 105,63 Lt ir 10 073,44 Lt našlių pensijos permokos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad K. M. mirė (duomenys neskelbtini) Minėti sprendimai dėl permokos priimti jau po K. M. mirties.

22. Pareiškėjas kreipdamasis į teismą su prašymu, kuriuo prašo iš atsakovo A. M. priteisti K. M. išmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, savo prašymą grindžia 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 11-56-263 „Dėl K. M. nukentėjusiųjų asmenų našlių pensijos permokos nustatymo“ ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 11-56-264 „Dėl K. M. socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“, kurie priimti jau mirus K. M.. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad nors minėtais 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 11-56-263 ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 11-56-264, ir nenaikinami VSDFV Vilniaus skyriaus 1996 m. sausio 12 d. sprendimas Nr. 30, kuriuo nuo 1995 m. sausio 8 d. K. M. buvo paskirta nukentėjusiųjų asmenų našlių pensija, ir VSDFV skyriaus 1997 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 1280, kuriuo nuo 1997 m. liepos 1 d. K. M. buvo paskirta našlių pensija, tačiau iš esmės sukelia tokias pačias pasekmes, kaip ir minėti 1995 m. sausio 8 d. ir 1997 m. liepos 1 d. sprendimai būtų panaikinti.

23. Šiuo požiūriu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tai, jog specialiame įstatyme (kitame teisės akte), apibrėžiančiame viešojo administravimo subjekto kompetenciją, nėra tiesiogiai (expressis verbis) numatytas konkretus šio subjekto veikimo būdas, konkretus administracinis veiksmas ar sprendimas ir nėra nurodyta, kaip konkrečioje situacijoje turėtų būti pasielgta, negali visiškai ir absoliučiai eliminuoti viešojo administravimo subjekto pareigos tinkamai įgyvendinti jam įstatymais priskirtas funkcijas konkrečioje viešojo administravimo srityje. Todėl siekiant užtikrinti efektyvumo principo įgyvendinimą viešojo administravimo subjekto veikloje, garantuoti teisingą ir protingą ribotų valstybės finansinių resursų panaudojimą, atsižvelgiant į socialinio teisingumo reikšmę, gali būti vertinama, jog įstatymu suteikti įgaliojimai viešojo administravimo subjektui priimti atitinkamą sprendimą apima ir tokio subjekto teisę, o tam tikrais atvejais ir pareigą, priimtą sprendimą pakeisti (LAVT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016).

24. Pareiškėjas kreipdamasis į teismą su prašymu, kuriuo prašo iš atsakovo A. M. priteisti K. M. išmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, savo prašymą grindžia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) ir nuo 2017 m. sausio 1 d. – 21 straipsnio 1 dalimi, kuriose nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi iki 2016-12-31) numatė, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje bei 36 straipsnio 6 dalyje, taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnyje, aiškiai nustato, jog galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – minėta permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės. Šis principas, kiek tai susiję su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, yra neatsiejamas nuo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalies, pagal kurią jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas (29 punktas). Būtina prielaida bei sąlyga įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisei priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo iš jas gavusio asmens – nustatymas, jog šias išmokas gavęs asmuo kaltas dėl permokos susidarymo.

25. Pirmosios instancijos teismas konkrečiu atveju rėmėsi ta aplinkybe, kad K. M. 1996 m. sausio 8 d. pateikdama prašymą skirti valstybinę našlių pensiją ir 1997 m. sausio 7 d. pateikdama prašymą skirti našlių pensiją už mirusį sutuoktinį K. M. (jis mirė (duomenys neskelbtini)), pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, turėjusius lemiamą įtaką K. M. teisei į valstybinę našlių pensiją ir teisei į našlių pensiją nustatyti, kadangi po K. M. mirties sudariusi naują santuoką (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)) su V. B. (jis mirė (duomenys neskelbtini)). Remiantis šia aplinkybe pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad našlių pensijos permoka susidarė būtent dėl K. M. kaltės, nes kreipdamasi dėl valstybinės našlių pensijos skyrimo ir kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo išmokos gavėja nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šias išmokas nustatyti.

26. A. M. inicijavo ginčą administraciniame teisme dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. rugpjūčio 25 sprendimo Nr. 11-56-263 ir 2014 m. rugpjūčio 25 sprendimo Nr. 11-56-264, kuriais buvo nustatytos valstybinės našlių pensijos ir našlių pensijos permokos, pakeitimo ar panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3302-789/2016 nutraukė administracinę bylą pagal A. M. skundą, konstatavęs, kad pareiškėjo skundžiami sprendimai pripažįstami kaip nedarantys poveikio pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl nelaikytini Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka skundžiamais administraciniais aktais. Minėta nutartis įsiteisėjusi. Nagrinėtoje administracinėje byloje nebuvo nagrinėtas K. M. kaltės klausimas, tačiau buvo padaryta išvada, jog A. M. išlieka galimybė ginčyti ateityje jo skundžiamuose sprendimuose padarytas išvadas dėl K. M. kaltės teisminiame procese dėl galutinio sprendimo.

27. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. sausio 30 d. raštu Nr. (10.4)3-11652 ir 2015 m. vasario 5 d. raštu Nr. (10.4)3-14362 pateikė A. M., kaip K. M. palikimą priėmusiam asmeniui, Sprendimus dėl permokos nustatymo ir, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. 1 d., pasiūlė sumokėti pensijų permokas, susidariusias laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. ir nuo 1995 m. sausio 8 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. dėl K. M. kaltės.

Dėl 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 11-56-263 „Dėl K. M. nukentėjusiųjų asmenų našlių pensijos permokos nustatymo“ ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 11-56-264 „Dėl K. M. socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ motyvavimo ir įrodinėjimo pareigos

28. Pareiškėjas kreipdamasis į teismą su prašymu, kuriuo prašo iš atsakovo A. M. priteisti K. M. išmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, savo prašymą grindžia 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 11-56-263 „Dėl K. M. nukentėjusiųjų asmenų našlių pensijos permokos nustatymo“ ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 11-56-264 „Dėl K. M. socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“, kurie priimti jau mirus K. M..

29. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) ir nuo 2017 m. sausio 1 d. – 21 straipsnio ir kitos šio įstatymo nuostatos nereglamentuoja tokios situacijos, kai išmokų gavėjas yra miręs, t. y. nesuteikia Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriui arba jo pavaduotojui teisės priimti sprendimo dėl susidariusios permokos mirusio asmens atžvilgiu. Panašios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi tais atvejais, kai nagrinėjamas klausimas dėl mokesčių administratoriaus teisės spręsti dėl mirusio asmens mokestinės nepriemokos ir jos apimties (2017 m. gegužės 22 d. nutartis Nr. eA-396-602/2017).

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad būtina patikrinti, ar 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. 11-56-263 „Dėl K. M. nukentėjusiųjų asmenų našlių pensijos permokos nustatymo“ ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. 11-56-264 „Dėl K. M. socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų reikalavimus.

31. Aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-35/2012). Įvertinus nagrinėjamo atvejo aplinkybes, matyti, kad pareiškėjo pateikti duomenys nėra pakankami, jog argumentuotai pagrįstų išvadą, kad pareiškėjas turi teisę į teisme pareikšto reikalavimo tenkinimą. Kaip nurodyta administracinių teismų praktikoje, tam, kad būtų tenkinamas reikalavimas dėl pensijos permokos grąžinimo, visų pirma turi būti nustatyta (įrodyta) palikėjo skola ar kitokia turtinė prievolė (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1143-502/2019).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimą motyvuoja nuoroda į 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 11-56-263 „Dėl K. M. nukentėjusiųjų asmenų našlių pensijos permokos nustatymo“ ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 11-56-264 „Dėl K. M. socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“. Vis dėlto, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, šie sprendimai priimti jau po išmokų gavėjos mirties, t. y. sprendimai adresuoti asmeniui, kuris pagal pareiškėjo jau tuo metu turimus duomenis, buvo miręs. Šiame kontekste akcentuotina, kad su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, įskaitant administracines procedūras pagal Viešojo administravimo įstatymo III skirsnio nuostatas, ypač susijusias su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju šių nuostatų buvo aiškiai nepaisoma.

33. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad asmeniui nenaudingo sprendimo adresatas turi turėti galimybę pateikti pastabas prieš jį priimant, kad kompetentinga institucija galėtų naudingai atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes ir kad prireikus adresatas galėtų ištaisyti klaidą ir pateikti tokią informaciją apie savo asmenines aplinkybes, todėl galimybė susipažinti su bylos medžiaga jam turi būti sudaryta per administracinę procedūrą. Teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo per administracinę procedūrą negalima ištaisyti tiesiog sudarant galimybę susipažinti su bylos medžiaga per teismo procesą dėl galimo skundo, kuriuo siekiama ginčijamą sprendimą panaikinti (pagal analogiją žr.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Hercules Chemicals / Komisija, C‑51/92 P, EU:C:1999:357, 78 punktą; 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑250/99 P, C‑247/99 P-C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 318 punktą ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 104 punktą). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo per administracinę procedūrą neįmanoma būtų bent siekti ištaisyti sudarant galimybę susipažinti su bylos medžiaga per teismo procesą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamos bylos aplinkybes, kurios kelia abejonių dėl 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 11-56-263 „Dėl K. M. nukentėjusiųjų asmenų našlių pensijos permokos nustatymo“ ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 11-56-264 „Dėl K. M. socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ teisėtumo, pavyzdžiui, 1997 m. spalio 7 d. VSDFV Vilniaus skyriui K. M., pateikdama prašymą skirti našlių pensiją, iš tiesų buvo našlė, nes jos vyras V. B. buvo miręs (duomenys neskelbtini).; santuokos liudijimo kopija, kuria konkrečiu atveju remiasi pareiškėjas, išduota vėliau nei K.

M. 1996 m. sausio 8 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti nukentėjusiųjų asmenų našlių pensiją, dėl to VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai šiuo atveju kelia abejonių, ypač tai, ar K. M. buvo tinkamai paaiškintos sąlygos, kurioms esant jai galėjo būti teisėtai suteikiama nukentėjusiųjų asmenų našlių pensija; pareiškėjas akcentuoja tai, kad K. M. 1997 m. spalio 7 d. pasižadėjo pranešti apie naują santuoką ir šią priesaiką pažeidė, bet teisėjų kolegija neturi duomenų, kad šį pasižadėjimą vėliau K.

M. pažeidė; taip ir lieka neaiški K. M. pozicija dėl minėtų sprendimų dėl permokų bei lieka neatskleistos aplinkybės, kuriomis buvo paskirta nukentėjusiųjų asmenų našlių pensija bei našlių pensija, nes jos grindžiamos tik pareiškėjo išreikšta pozicija ir paaiškinimais.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtų administracinės procedūros garantijų laikymasis ypač svarbus tais atvejais, kai sprendžiama dėl su subjektyviomis aplinkybėmis susijusių klausimų, inter alia kaltės. Kaip išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, būtina prielaida bei sąlyga įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisei priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo iš jas gavusio asmens – nustatymas, jog šias išmokas gavęs asmuo kaltas dėl permokos susidarymo. Nurodytos sąlygos – asmens kaltės – buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015). Daugiau nei akivaizdu ir tai, kad neįmanoma įgyvendinti esminių gero administravimo principo suponuojamų imperatyvų, jeigu asmuo, dėl kurio teisių ir pareigų yra sprendžiama, apskritai nedalyvauja individualaus administracinio akto priėmimo procedūroje. Tokiu atveju administracinio sprendimo priėmimo procedūra yra beprasmė, nes visiškai neatsižvelgia į suinteresuotų asmenų esmines procedūrines teises. Atitinkamai, jei individualus administracinis teisės aktas yra priimtas pažeidžiant esmines jo priėmimo procedūras, tai kartu reiškia ir netinkamą teisės normos taikymą šiuo administraciniu aktu. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nurodytas pagrindas, susijęs su administraciniu aktu dėl permokos nustatymo, negali būti pripažintas tinkamu motyvu, pagrindžiančiu pareiškėjo reikalavimo tenkinimą, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos.

35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad negali būti naudojamas toks Fondui padarytos žalos atlyginimo mechanizmas, kuriuo būtų paneigiami asmens, į kurį nukreiptas žalos atlyginimo reikalavimas, teisminės gynybos principai (pavyzdžiui, jo teisė įrodinėti, kad permoka grindžiama sprendimais, kurie netenkina teisėtumo reikalavimų, ir pan.).

36. Pagal Civilinio kodekso 5.52 straipsnio 1 dalį įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu šioje dalyje nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. Civilinis kodeksas (5.1 str.) nustato, kad be kita ko paveldimos ir palikėjo turtinės prievolės ir kitos įstatymu nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Taigi tam, kad tenkinti pareikštą reikalavimą, turėjo būti nustatyta (įrodyta) palikėjos skola ar kitokia turtinė prievolė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartis byloje Nr. eA-1143-502/2019).

37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas iš atsakovo A. M. priteisti K. M. išmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, pagrįsti 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 11-56-263 „Dėl K. M. nukentėjusiųjų asmenų našlių pensijos permokos nustatymo“ ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 11-56-264 „Dėl K. M. socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“, yra nepagrįstas ir atmestinas, nes 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. 11-56-263 ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. 11-56-264, priimti mirusios K. M. atžvilgiu, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (pareigos tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą), šio įstatymo III skirsnio nuostatų, ypač susijusių su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu, taip pat teisėjų kolegija nenustatė tinkamo teisinio pagrindo minėtiems sprendimams priimti, nes Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) ir nuo 2017 m. sausio 1 d. – 21 straipsnio ir kitos šio įstatymo nuostatos nereglamentuoja tokios situacijos, kai išmokų gavėjas yra miręs. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas iš atsakovo A. M. priteisti K. M. išmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką yra pateiktas teismui tinkamai nenustačius (įrodžius) turtinę prievolę.

38. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo prašymą iš atsakovo A. M. priteisti K. M. išmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Skirgailė Žalimienė