2018-02-28 Nr. AB-3995-3-61-3-02975-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-980-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02975-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu, kurį patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2005 iki 2008 m. buvo gydomas LAVL sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Jis buvo laikomas perpildytose kamerose-palatose, nesilaikant minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui kameroje, reikalavimo. Dėl ploto trūkumo negalėjo laisvai judėti, tarp kameroje esančių asmenų kildavo konfliktų. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik apie 50 cm aukščio sienele, kuri neapsaugojo nei nuo blogo kvapo, nei užtikrino privatumą naudojantis tualetu. Be to, sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, klozeto ir veidrodžio. Kamerose neveikė ventiliacija, lango išvėdinti patalpą nebuvo galima atidaryti dėl įrengtų grotų, o atidarius langą, dėl skersvėjo sukildavo kameroje esančios dulkės. Dieninis apšvietimas buvo netinkamas, dėl to neturėjo galimybių skaityti, mokytis. Ilgiau paskaičius, dėl netinkamo apšvietimo imdavo skaudėti akis. Naktinis apšvietimas buvo per ryškus, trukdė miegoti. Dušuose grindys buvo slidžios, nebuvo kilimėlių, dėl to pareiškėjas bijodavo paslysti ir susižaloti. Dušuose vandens temperatūra keitėsi, dėl to bijojo nusideginti. Nebuvo lentynėlių higienos priemonėms laikyti, veidrodžių. Dušai nebuvo tvarkomi po kiekvieno nusiprausimo, mėtydavosi šiukšlės, dėl kurių kimšdavosi nuotekų sistema, todėl bijojo užsikrėsti kokia nors liga. Taip pat nurodė, kad LAVL nebuvo kirpyklos, todėl, norint nusikirpti, reikėjo rašyti prašymą, kurį patenkinus, į kamerą atnešdavo kirpimo mašinėlę, kuri nebuvo dezinfekuota. Išduodamas minkštasis inventorius buvo senas, susidėvėjęs. Kamerose nebuvo radijo taško, nebuvo išduodami laikraščiai ar žurnalai, dėl to jautėsi atskirtas nuo visuomenės. Visos išdėstytos aplinkybės, anot pareiškėjo, patvirtina, kad LAVL neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, užtikrindama tinkamas gydymo sąlygas. Dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumų, kankinimą bei garbės ir orumo pažeminimą.

3. Pareiškėjas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad tik 2015 metais sužinojo apie teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pareiškėjo skundo reikalavimams prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Ligoninė nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas LAVL šiais laikotarpiais: nuo 2005 m. sausio 19 d. iki 2005 m. kovo 16 d. Bendrojo skyriaus 23 palatoje; nuo 2005 m. kovo 18 d. iki 2005 m. birželio 23 d. Bendrojo skyriaus 23 palatoje ir Vidaus ligų skyriaus 4 palatoje; nuo 2005 m. liepos 8 d. iki 2005 m. rugpjūčio 26 d. Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje; nuo 2005 m. rugsėjo 23 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje; nuo 2005 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. gruodžio 9 d. Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje; nuo 2006 m. kovo 17 d. iki 2006 m. kovo 24 d. Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje; nuo 2006 m. balandžio 21 d. iki 2006 m. balandžio 28 d. Vidaus ligų skyriaus 5 palatoje. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, Ligoninė neveda, ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju jo gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. Ligoninės vertinimu, pareiškėjo laikymo sąlygos iš esmės atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2008 m., kai buvo gydomas LAVL.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde netiksliai nurodė laikotarpį, už kurį prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas į bylą pateikė įrodymus, kad LAVL pareiškėjas buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2005 m. sausio 19 d. iki 2005 m. kovo 16 d., nuo 2005 m. kovo 18 d. iki 2005 m. birželio 23 d., nuo 2005 m. liepos 8 d. iki 2005 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2005 m. rugsėjo 23 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., nuo 2005 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. gruodžio 9 d., nuo 2006 m. kovo 17 d. iki 2006 m. kovo 24 d., nuo 2006 m. balandžio 21 d. iki 2006 m. balandžio 28 d., t. y. iš viso 7 kartus. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad LAVL buvo gydomas iki 2008 metų, tačiau įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, teismui nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus pareiškėjo gydymosi LAVL laikotarpius laikė ginčui aktualiu laikotarpiu.

9. Teismas nustatė, kad nuo paskutinio gydymosi LAVL laikotarpio (nuo 2006 m. balandžio 21 d. iki 2006 m. balandžio 28 d.) praėjo daugiau kaip dešimt metų. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas buvimo Ligoninėje metu negalėjo nežinoti ir nesuvokti, kokiomis sąlygomis (ploto, patalpų įrengimo ir kt.) jis kiekvieną kartą buvo laikomas, t. y. pareiškėjas savo teisių galimus pažeidimus laikymo LAVL sąlygų prasme turėjo suvokti tuo metu, kai šie galimi pažeidimai jį veikė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Skundą teismui dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2016 m. liepos 20 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 19 d. iki 2006 m. balandžio 28 d. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 1.126 str. 2 d.). Apibendrindamas teismas nurodė, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams priteisti neturtinės žalos atlyginimą už visą prieš tai nurodytą laikotarpį.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjo teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad jis tik 2015 m. sužinojo apie teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, laikytina subjektyvaus pobūdžio ir nepateisina ieškinio senaties termino praleidimo. Be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 metų liepos mėnesį. Kitų objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo byloje nėra. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.

11. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 str. 8 d., 1.131 str. 1 d.), todėl teisiškai nėra svarbu, kaip šioje byloje būtų spręstas pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo LAVL sąlygų šioje byloje aktualiais laikotarpiais, atlyginimo klausimas. Dėl šios priežasties teismas nenagrinėjo kitų skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų.

12. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą, teisinio pagrindo jį atnaujinti nėra, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (priteisti jam iš atsakovo 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui).

14. Pareiškėjas, dėstydamas iš esmės tas pačias netinkamas kalinimo sąlygas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, nes jis savo skunde aiškiai nurodė, kokios jo teisės 2005–2008 m. buvo pažeistos, taip pat, kokią neturtinę žalą šie pažeidimai jam sukėlė. Ligoninės administracija žino galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl juos turėjo įvykdyti, tačiau jokie kalinimo sąlygų pažeidimai per visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį ištaisyti nebuvo. Taigi Ligoninė sąmoningai (tyčia) sudarė nežmoniškas kalinimo sąlygas.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nes pareiškėjas šiame skunde nepateikė jokių nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu argumentų, apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. P. už kalinimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiais nuo 2005 m. sausio 19 d. iki 2005 m. kovo 16 d., nuo 2005 m. kovo 18 d. iki 2005 m. birželio 23 d., nuo 2005 m. liepos 8 d. iki 2005 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2005 m. rugsėjo 23 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d., nuo 2005 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. gruodžio 9 d., nuo 2006 m. kovo 17 d. iki 2006 m. kovo 24 d., nuo 2006 m. balandžio 21 d. iki 2006 m. balandžio 28 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 20 d., t. y. praleidęs senaties terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

18. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog jis yra neteisingas, nes pareiškėjas savo skunde aiškiai nurodė, kokios jo teisės 2005–2008 m. buvo pažeistos, taip pat, kokią neturtinę žalą šie pažeidimai jam sukėlė ir kokie LAVL veiksmai buvo neteisėti.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

20. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

21. Byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑301‑858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

24. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, egzistavimo, o pastarojo nurodytos aplinkybės, jog tik 2015 metais sužinojo apie teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, yra deklaratyvios, niekuo nepagrįstos ir nedetalizuotos, ypač, kai skundas pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas dar po metų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (žr. šios nutarties 14 ir 18 p.) priešingos išvados nesuponuoja, minėtame skunde iš viso nėra nurodyta jokių senaties termino praleidimo priežasčių.

25. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas netenkinti skundo reikalavimų, kas suponuoja, kad ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl, pareiškėjo teigimu, nežmoniškų jo laikymo Ligoninėje sąlygų.

26. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

V. P. (V. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė