2016-09-29 Nr. AB-18531-3-61-3-00620-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1363-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00620-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. 2014 m. sausio 27 d. paštu išsiuntė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 12-01-17; 2) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, įtraukiant faktinį karo tarnybos Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – SSRS) ginkluotosiose pajėgose laiką nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 12 d. (1 metai 7 mėnesiai ir 1 diena), perskaičiuoti R. K. priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį ir išmokėti susidariusį skirtumą.

Pareiškėjas paaiškino, jog nuo 2006 m. balandžio 8 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sprendimu jam buvo paskirta 1 167,71 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Skaičiuojant R. K. ištarnautą laiką šiai pensijai gauti, nebuvo įskaičiuotas faktinis jo karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 12 d. Taip pat nebuvo perskaičiuota pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. R. K. dėl neteisingai paskaičiuoto ištarnauto laiko pensijai gauti kreipėsi į atsakovą, tačiau ginčijamu 2014 m. sausio 7 d. sprendimu jo skundas buvo atmestas, nurodant, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija neturi teisinio pagrindo į ištarnautą laiką valstybinei pensijai gauti įskaityti tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose laiko po 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėjo manymu, atsakovas, taikydamas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, ištarnautą laiką pensijai gauti apskaičiavo netinkamai. Tokią išvadą pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu. R. K. teigė, kad šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas patvirtino Lietuvos Respublikos Seimo neatsargumą priimant prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažintas teisės normas, dėl kurių pareiškėjas negavo pajamų (jam neišmokėta dalis pareigūnų ir karių valstybinės pensijos). R. K. tvirtino, kad nagrinėjamu atveju yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas manė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos neteisingai apskaičiuotą tarnybos laiką ir atitinkamai apskaičiuotą mažesnę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei nustatytas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalimi, atsakovas ir Lietuvos valstybė turėtų atsakyti solidariai.

Teismui pripažinus, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (ar turėjo tapti žinoma) paskyrus ir išmokėjus pirmąją valstybinę pensiją, R. K. prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad paskyrus valstybinę pensiją, nemanė, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Apie tai R. K. sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus 2013 m. vasario 22 d. nutarimą ir pripažinus Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos nuomone, ji tinkamai apskaičiavo pareiškėjo tarnybos laiką pensijai gauti ir paskyrė pagrįsto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl atsakovo 2006 m. balandžio 12 d. sprendimas ir prašomas panaikinti 2014 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. 12-01-17 yra teisėti. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija taip pat pažymėjo, kad R. K. į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų terminą skundui paduoti ir neprašė jo atnaujinti, todėl byla turėtų būti nutraukta.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, jog prievartinės karo tarnybos Tarybų socialistinių respublikų sąjungos (toliau – TSRS) ginkluotosiose pajėgose atžvilgiu Lietuvos Respublikos piliečių, paimtų į tarnybą iki 1990 m. kovo 11 d., ir priverstų tęsti tokią tarnybą ar paimtų į ją po šios dienos, teisinė padėtis laikytina vienoda, nes abiejų kategorijų piliečiai buvo priversti atlikti šią karo tarnybą ir tokiomis aplinkybėmis objektyviai negalėjo jos atlikti Lietuvos valstybei. Pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė, kad jis po 1990 m. kovo 11 d. būtų priverstinai priimtas atlikti arba turėjo priverstinai tęsti karo tarnybą TSRS ginkluotosiose pajėgose. 2000 m. kovo 31 d. archyvinė pažyma, išduota Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos centrinio archyvo, patvirtina kad R. K. Klaipėdos miesto jungtiniame kariniame komisariate tarnavo nuo 1986 m. spalio 10 d. iki 1991 m. spalio 12 d. Jis turėjo praporščiko karinį laipsnį ir ėjo karinio komisariato atsakingo vykdytojo pareigas. Atsakovas pažymėjo, jog, kadangi pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo nepriverstinėje tarnyboje, jis objektyviai galėjo atlikti tarnybą Lietuvos valstybei kitoje krašto apsaugos sistemos įstaigoje arba kariniame vienete, tačiau R. K. savanoriškai tarnavo Klaipėdos miesto jungtiniame kariniame komisariate, kuris tuo metu priklausė TSRS ginkluotosioms pajėgoms, kaip profesinės TSRS ginkluotųjų pajėgų karys, ir po 1990 m. kovo 11 d. Be to, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sprendimai buvo įvykdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo įsigaliojimo. Atsakovo nuomone, dėl nurodytų priežasčių įskaityti pareiškėjo tarnybos laiką kariniame komisariate po 1990 m. kovo 11 d. pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti negalima.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. K. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2006 m. kovo 27 d įsakymu Nr. PS-377 nuo 2006 m. balandžio 1 d. buvo išleistas į atsargą. Atsakovo 2006 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. VP-66 pareiškėjui buvo paskirta 1 167,71 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nurodant, kad teisę į pensiją pareiškėjas turi nuo 2006 m. balandžio 8 d. Šiame sprendime pažymėta, kad R. K. tarnybos laikas pensijai skirti yra 25 metai 8 mėnesiai ir 15 dienų. Skiriant pareiškėjui pensiją, be kitų laikotarpių, į jo tarnybos laiką buvo įskaityta tarnyba TSRS kariuomenėje nuo 1986 m. spalio 10 d. iki 1990 m. kovo 11 d. R. K. 2013 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją, prašydamas perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą ir, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo išaiškinimus, į tarnybos laiką pensijai skirti įskaityti faktinį karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiką nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 12 d., t. y. 1 metus 7 mėnesius 1 dieną. Išnagrinėjęs šį prašymą, prašomu panaikinti 2014 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 12-01-17, atsakovas jo netenkino, nurodydamas, kad vadovaujantis Įstatymo 1 straipsniu, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti įskaitomas prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikas po kovo 11 d. Būtinąją karinę tarnybą pareiškėjas atliko 1978–1980 m., vėliau tarnavo profesinėje, o ne būtinojoje karo tarnyboje. Atsakovo pateikta pareiškėjo pensijos byloje esanti 2000 m. kovo 31 d. archyvinė pažyma, išduota Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos centrinio archyvo, patvirtina, kad R. K. tarnavo Klaipėdos miesto jungtiniame kariniame komisariate nuo 1986 m. spalio 10 d. iki 1991 m. spalio 12 d. Jis turėjo praporščiko karinį laipsnį ir ėjo karinio komisariato atsakingo vykdytojo pareigas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarime pripažino, jog Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d. ir 2012 m. spalio 2 d. redakcija) 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti asmenims, pripažintiems Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodytiems asmenims, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba tokios karo tarnybos metu, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaujantis šiuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, buvo pakeistas įstatyminis ištarnauto laiko pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo reglamentavimas. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakciją, įsigaliojusią nuo 2014 m. sausio 1 d. (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-636 redakcija), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiuojamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų, nurodytų Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte, prašymu. Pareiškėjas su tokiu prašymu 2013 gruodžio 16 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją.

Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 16 straipsnio pakeitimai siejami su galimybe į ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įtraukti laikotarpius po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, kurių metu asmenys privestinai, o ne savanoriškai tarnavo SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose. R. K. nepateikė jokių duomenų, kad po 1990 m. kovo 11 d. jis priverstinai tarnavo TSRS ginkluotosiose pajėgose. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad, kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nepriverstinėje tarnyboje, jis objektyviai galėjo atlikti tarnybą Lietuvos valstybei kitoje krašto apsaugos sistemos įstaigoje arba kariniame vienete, todėl ginčijamas sprendimas neperskaičiuoti pareiškėjo laiko valstybinei pensijai skirti laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas mano, kad jo nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 12 d. ištarnautas laikotarpis laikytinas faktiniu prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose laiku, todėl turi būti įskaičiuotas į laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 1986 m. spalio 10 d. iki 1991 m. spalio 12 d. jis tarnavo SSRS ginkluotose pajėgose pagal terminuotą darbo sutartį, kuri baigėsi 1991 m. spalio 12 d., todėl 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis ir toliau turėjo tarnauti šiose pajėgose, kadangi priešingu atveju būtų buvęs teisiamas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad analogiškoje situacijoje atsidūrę asmenys kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, kuri išaiškino, jog šie asmenys turėtų tęsti tarnybą. Vadovaudamasis tuo, R. K. tęsė ir savo tarnybą Klaipėdos miesto jungtiniame kariniame komisariate, o pasibaigus sutarčiai, pradėjo tarnauti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje. Taigi, pareiškėjas karinę tarnybą pradėjo ir atliko (tęsė po 1990 m. kovo 11 d.) dėl objektyvių priežasčių. Be to, 1990 m. kovo 21 d. priimtame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimesi buvo užtikrinta, kad socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos (įskaitant pensijas) bus mokamos nežiūrint į tai, kurioje valstybėje tarnauta.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija teigia, kad 2000 m. kovo 31 d. archyvinė pažyma, išduota Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos centrinio archyvo, patvirtina, jog pareiškėjas po 1990 m. kovo 11 d. nebuvo priverstinai paimtas ar priverstas tęsti tarnybą SSRS ginkluotose pajėgose. Kadangi R. K. ginčo laikotarpiu buvo nepriverstinėje tarnyboje, jis objektyviai galėjo atlikti tarnybą Lietuvos valstybei kitoje krašto apsaugos sistemos įstaigoje arba kariniame vienete. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad nutraukęs darbo sutartį, jis būtų buvęs teisiamas, nėra pagrįstas įrodymais. Be to, aplinkybės, kad R. K. ginčo laikotarpiu SSRS ginkluotose pajėgose tarnavo pasirašęs terminuotą darbo sutartį, patvirtino, jog pareiškėjas buvo nepriverstinėje tarnyboje. Atsakovas pabrėžė, kad aplinkybė dėl pareiškėjo darbo sutarties nebuvo pateikta pirmosios instancijos teismui, todėl neturėtų būti vertinama ir apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 14 d. nutarimu „Dėl TSRS gynybos ministerijos karinių komisariatų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, veiklos nutraukimo“, „karinių komisariatų“ veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje ginčo laikotarpiu buvo laikoma neteisėta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 12-01-17, kuriame nebuvo patenkintas R. K. prašymas dėl tarnybos laiko pensijai skirti perskaičiavimo, įskaitant į tarnybos laiką pensijai skirti faktinį karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiką nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 12 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nepriverstinėje tarnyboje ir objektyviai galėjo atlikti tarnybą Lietuvos valstybei kitoje krašto apsaugos sistemos įstaigoje arba kariniame vienete, todėl konstatavo, kad atsakovo sprendimas neperskaičiuoti pareiškėjo laiko valstybinei pensijai skirti laikytinas teisėtu ir pagrįstu. R. K. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir tvirtina, kad jo nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 12 d. ištarnautas laikotarpis laikytinas faktiniu prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose laiku, todėl turi būti įskaičiuotas į laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Tvirtina, kad pareiškėjas nuo 1986 m. spalio 10 d. iki 1991 m. spalio 12 d. tarnavo SSRS ginkluotose pajėgose pagal terminuotą darbo sutartį, kuri baigėsi 1991 m. spalio 12 d., o 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis ir toliau turėjo tarnauti šiose pajėgose, priešingu atveju būtų buvęs teisiamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareigūnų ir karių tarnybos laiko pensijai skirti nustatymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. R. K. kreipimosi į atsakovą metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: faktinis kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d. Šis teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad į asmens tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti gali būti įtraukiamas tik laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d., kai asmuo, vykdant SSRS visuotinės karinės prievolės įstatymą, buvo prievarta paimtas į būtinąją karinę tarnybą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d., nustatė, jog asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas – iki 1990 m. kovo 11 d.

Taigi, nuo 2014 m. sausio 1 d. Įstatyme atsirado nuostata, įtvirtinanti atvejus, kai šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu į tarnybos laiką gali būti įskaičiuojamas ir laikas po 1990 m. kovo 11 d. Tokį minėtos Įstatymo nuostatos pasikeitimą lėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas, kuriame Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d.

įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios pat tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti Lietuvos Respublikos piliečiams, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime išaiškino, kad 2013 m. vasario 22 d. nutarime prieštaravusiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino ne visą Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, o tik tiek, kiek jis susijęs su prievartine karo tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečiams (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems asmenims ir jų palikuonims) primesta SSRS teisės aktų nustatyta privaloma „tikroji karinė tarnyba“ pagal šaukimą pagrįstai laikoma prievartine karo tarnyba svetimai valstybei ir visi Lietuvos Respublikos piliečiai (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėję asmenys ir jų palikuonys) į tokią tarnybą Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos laikotarpiu (nuo 1940 m. birželio 15 d. iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.) buvo paimti neteisėtai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose atžvilgiu Lietuvos Respublikos piliečių paimtų į tokią tarnybą iki 1990 m. kovo 11 d. ir priverstų tęsti tokią tarnybą ar paimtų į ją po šios dienos, teisinė padėtis laikytina vienoda, nes abiejų kategorijų Lietuvos Respublikos piliečiai buvo priversti atlikti šią karo tarnybą ir tokiomis aplinkybėmis objektyviai negalėjo atlikti tarnybos Lietuvos valstybei.

Siekiant teisingai išspręsti tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, būtina išsiaiškinti, ar R. K. tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose po 1990 m. kovo 11 d. buvo prievartinė, t. y. ar jis objektyviai negalėjo nutraukti karo tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose ir atlikti tarnybos Lietuvos valstybei.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytinais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas R. K. 1978–1980 m. atliko būtinąją karo tarnybą, o nuo 1986 m. spalio 10 d. iki 1991 m. spalio 12 d. tarnavo Klaipėdos miesto jungtiniame kariniame komisariate, turėjo praporščiko karinį laipsnį ir ėjo karinio komisariato atsakingo vykdytojo pareigas (b. l. 15, 19–20, 23). Tai reiškia, kad pareiškėjas po 1990 m. kovo 11 d. nebuvo priverstinai paimtas arba nebuvo priverstas tęsti tarnybą SSRS ginkluotosiose pareigose, o savanoriškai liko tarnauti SSRS ginkluotose pajėgose. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiu, kad R. K. po 1990 m. kovo 11 d. objektyviai galėjo atlikti tarnybą Lietuvos valstybei kitoje ne SSRS ginkluotosioms pajėgoms priklausiusioje krašto apsaugos sistemos įstaigoje arba kariniame vienete. Pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog jo tarnyba SSRS ginkluotosiose pajėgose nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 12 d. buvo prievartinė. Visas nurodytas R. K. tarnybos laikotarpis iki 1990 metų kovo 11 d. yra teisėtai ir pagrįstai įtrauktas į jo tarnybos stažą valstybinei pareigūnų ir karių pensijai gauti. R. K. argumentai, kad po 1990 m. kovo 11 d. jis negalėjo nutraukti karo tarnybos, nes būtų buvęs teisiamas, nėra pagrįsti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad R. K. tarnybos santykių SSRS ginkluotosiose pajėgose tęsimą po 1990 m. kovo 11 d. lėmė ne gręsianti atsakomybė ar svetimos valstybės prievarta, o subjektyvus pareiškėjo apsisprendimas toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl asmenų, kurių faktinis karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose pagal teisinį reguliavimą turėjo būti įskaičiuojamas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, teisėtų lūkesčių, pažymėjo, kad turi omenyje tuos asmenis, kurie tuo metu dėl objektyvių priežasčių negalėjo atlikti tarnybos Lietuvos Respublikai. Tuo tarpu nuo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos nepriklausomybė jau buvo atkurta, o pareiškėjas įgavo teisinę galimybę be itin neigiamų pasekmių pasitraukti iš svetimos valstybės karinės tarnybos bei pradėti tarnybą Lietuvos Respublikai.

Nors R. K. savo skundą bei apeliacinį skundą grindžia ir 1990 m. kovo 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimusi į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, tačiau jis iki 1991 spalio 12 d. nebuvo vidaus reikalų sistemos darbuotoju ir negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jo tuometinė karo tarnyba sovietinėje armijoje užtikrins papildomas socialines garantijas Lietuvos Respublikoje.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino prašomą panaikinti atsakovo sprendimą teisėtu ir pagrįstu, teisingai kvalifikavo pareiškėjo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose ginčo laikotarpiu kaip savanorišką ir neatitinkančią Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimų bei priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o R. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė