2024-04-17 Nr. AB-6611-3-61-3-07364-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1413-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07364-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 10.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. 1V-195 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuri priimta pareiškėjo atžvilgiu.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Įsakymu jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl su juo nesutinka. Teigė, kad nori likti Lietuvos Respublikos piliečiu Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas, o Rusijos pilietybę įgijo dar būdamas nepilnamečiu – 2010 metais, tuomet jam buvo (duomenys neskelbtini) metai.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad vizito Migracijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) metu pasirinko Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau buvo patikintas, jog patenka į išimtį ir gali turėti abi pilietybes, todėl skundžiamas Įsakymas jam buvo labai netikėtas.

4. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 ir 11 punktais. Nurodė, kad jau 5 metai kaip gyvena Lietuvoje, jaučia stiprų priklausymo Lietuvai jausmą ir norą kurti ryšius su tėvyne, kuria laiko Lietuvą. Pareiškėjo tėvas buvo lietuvis ir Lietuvos Respublikos pilietis, mama – Rusijos pilietė. Pareiškėjo artimieji gyvena Lietuvoje, jis užaugo ir praleido didžiąją dalį savo vaikystės Lietuvoje. Teigė, kad Jo vaikystės prisiminimai, kultūrinės tradicijos ir lietuvių bendruomenė turėjo didelę įtaką jo pasirinkimui. Pareiškėjas visą gyvenimą laikė save lietuviu, lankė darželį Vilniuje, kalba lietuvių kalba nuo mažens, nors ir su trūkumais. Smerkia Rusijos veiksmus Ukrainoje.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo pranešta, jog turi pateikti kokius nors dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, taip pat apie pilietybės netekimą, apie tai jam pranešė brolis.

6. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad esminė aplinkybė, kuria skunde grindžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo fakto ir, atitinkamai, Įsakymo neteisėtumas bei nepagrįstumas, yra tai, jog, anot pareiškėjo D. U., jis atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nustatytą daugybinės pilietybės sąlygą, t. y. asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.

8. Atsakovas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte įtvirtino kumuliatyvias (o ne alternatyvias) sąlygas / kriterijus, kuriuos privalo atitikti asmenys, siekdami realizuoti teisę į daugybinę pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktą, t. y. privalo būti tenkinamos abi įstatyme numatytos sąlygos / kriterijai. Iš skundo turinio matyti, kad aplinkybė, kurią skirtingai interpretuoja ir vertina šalys – ar nustatytas faktas, jog D. U. yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Departamento ir kartu su skundu pateiktų dokumentų koegzistavimas sudaro pagrindą teigti, jog D. U. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu faktas nenustatytas (nepatvirtintas). Priešingai, konstatuota, kad D. U. pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir įgyvendinusiu ją pagal 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, jog Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo. Šį teisinę reikšmę turintį faktą dėl D. U. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo teisinio pagrindo patvirtina Biržų rajono policijos komisariato viešosios policijos migracijos poskyrio 2003 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 545 „Dėl D. U. Lietuvos Respublikos pilietybės“, kuriuo vadovavosi vidaus reikalų ministras, priimdamas skundžiamą Įsakymą.

9. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas gimimu ir įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę – tai netapatūs, o atskiri ir savarankiški Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindai ir būdai. Tai 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 nuostatose įtvirtinta eksplicitiškai (be kita ko, 7 straipsnio 1 ir 2 punktuose).

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nėra teisinio pagrindo pritarti skundo motyvui, jog D. U. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu faktą patvirtina papildomai pateikta asmens gimimo liudijimo kopija, nes pastarajame dokumente įvardyta asmens ir jo tėvų tautybė (kilmė), o ne pilietybė (tai savarankiški teisiniai institutai, kurie negali būti tapatinami iš principo).

11. Pažymėjo, kad šiame etape ginčo dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo ne gimimu, iki asmeniui sukako 18 metų, nėra, asmens atitiktis antrai Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte įtvirtintai sąlygai, t. y. <...> kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas, nekvestionuojama. Šiuo aspektu remiamasi Rusijos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. birželio 26 d. pažyma Nr. 111-4964. Akcentavo, kad sprendžiant asmens Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą, duomenų apie Rusijos Federacijos pilietybės įgijimą nebuvo.

12. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia Įsakymo pagrįstumo, teisingumo ir teisėtumo, skundžiamas Įsakymas yra pagrįstas faktinių bei teisinių aplinkybių, taip pat teisės aktų normų visuma, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

14. Nurodė, kad Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktus asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

15. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 7 d. pateikė rašytinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad jis (duomenys neskelbtini) įgijo Rusijos Federacijos pilietybę. Papildomai pateiktas Rusijos Federacijos vidaus pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2016 m. kovo 22 d., Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos išduota pažyma, kurioje nurodyta, kad D. U. 2010 m. rugpjūčio 13 d. įgijo Rusijos Federacijos pilietybę. Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėjas įgijo Biržų rajono policijos komisariato viešosios policijos migracijos poskyrio 2003 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 545 pagal 2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. pagal galiojantį sprendimą D. U. gimdamas neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės. Sprendžiant pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą duomenų apie Rusijos Federacijos pilietybės įgijimą nebuvo. Į Departamento 2020 m. liepos 29 d. ir 2022 m. lapkričio 29 d. prašymus pateikti papildomus dokumentus D. U. neatsiliepė. Departamento 2022 m. lapkričio 29 d. siųstas raštas buvo grąžintas, nes asmuo neatsiėmė siuntos per jos saugojimo terminą. Atsižvelgdamas į ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir nurodytas faktines aplinkybes, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras skundžiamu Įsakymu nusprendė, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

16. Teigė, kad pareiškėjų skundo teiginiai, jog jis atitinka Pilietybės įstatymo reikalavimus būti kartu ir Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybės piliečiu yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu neatitikdamas Pilietybės įstatymo sąlygų būti kartu ir Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybės piliečiu įgyja užsienio valstybės pilietybę.

II. 17. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Departamentui 2020 m. rugpjūčio 7 d. pateikė rašytinį pranešimą, jog jis (duomenys neskelbtini) įgijo Rusijos Federacijos pilietybę. Su pranešimu pateikė Rusijos Federacijos vidaus pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2016 m. kovo 22 d., Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos išduotą pažymą, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 13 d. įgijo Rusijos Federacijos pilietybę.

19. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėjas įgijo 2003 m. gruodžio 23 d. Biržų rajono policijos komisariato viešosios policijos (toliau – ir Biržų RPK VP) migracijos poskyrio priimtu sprendimu Nr. 545 pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 p. Sprendžiant pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą, duomenų apie pareiškėjo Rusijos Federacijos pilietybės įgijimą nebuvo.

20. Departamentas 2020 m. liepos 29 d. ir 2022 m. lapkričio 29 d. raštais prašė pareiškėją pateikti papildomus dokumentus, tačiau į prašymus pareiškėjas neatsiliepė, o 2022 m. lapkričio 29 d. siųstas raštas buvo grąžintas, nes asmuo neatsiėmė siuntos per siuntos saugojimo terminą.

21. Teismas nurodė, kad Departamento 2023 m. vasario 17 d. teikime Nr. 23TR46 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei (toliau – ir Teikimas) pažymima, jog pareiškėjui 2020 m. lapkričio 17 d. išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra galiojantis, negrąžintas, 2020 m. rugpjūčio 7 d. išduota Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) (galioja, negrąžinta).

22. Teismas nurodė, kad skundžiamas Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Departamento Teikimą, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu.

23. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Pilietybės įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, kad Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte įtvirtintos kumuliatyvios sąlygos bei kriterijai, kuriuos privalo atitikti asmenys, siekdami realizuoti teisę į daugybinę pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punktą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, ir įgyvendinusiu ją pagal 2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai(jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo). Pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo teisinį pagrindą patvirtina Biržų RPK VP migracijos poskyrio 2003 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 545 „Dėl D. U. Lietuvos Respublikos pilietybės“.

24. Teismas, įvertinęs ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas gimimu ir įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę nėra tapatūs, o atskiri ir savarankiški Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindai ir būdai. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pateiktas pareiškėjo gimimo liudijimas nepatvirtina, jog pareiškėjas pilietybę įgijo gimimu, nes gimimo liudijime nurodyta asmens ir jo tėvų tautybė (kilmė), o ne pilietybė.

25. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė pagrįstai vadovavosi Įsakymo priėmimo metu galiojusia Pilietybės įstatymo redakcija ir nustačius, jog pareiškėjas įgijo užsienio valstybės pilietybę bei nepatenka į Pilietybės statymo 7 straipsnyje įtvirtintų asmenų, galinčių kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, sąrašą, priėmė Įsakymą, kuriuo pagrįstai panaikino pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismas nurodė, kad naikinti skundžiamą Įsakymą pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

27. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas neteisingai taikė ginčui aktualias teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

28. Teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino to, jog tuo metu, kai pareiškėjas gimė, t. y. (duomenys neskelbtini) galiojo 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, galiojęs iki 2003 m. sausio 1 d. Šio įstatymo Šio įstatymo 9 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu: 1) jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje; 2) jis gimė už Lietuvos Respublikos ribų, bet tėvų arba vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir jeigu tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo už Lietuvos Respublikos ribų, vaiko, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų, pilietybė iki jam sukaks 18 metų, nustatoma pagal tėvų susitarimą. Vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas buvo asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo gimimo vietos. Taigi, 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymas numatė, kad asmuo, kurio vienas iš tėvų nėra Lietuvos Respublikos pilietis, yra Lietuvos Respublikos pilietis esant tam tikroms sąlygoms. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą visiškai neatsižvelgė į tai, kad tuo metu, kai pareiškėjas gimė, buvo visiškai kitoks teisinis reglamentavimas, todėl net ir faktiškai esant Lietuvos Respublikos piliečiu asmuo privalėjo kreiptis dėl pilietybės suteikimo tuo atveju, jeigu vienas iš jo tėvų yra ne Lietuvos Respublikos pilietis ir asmuo gimė ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir t. t. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai pareiškėjas, remiantis jo gimimo metu galiojančiais teisės aktais, privalėjo kreiptis dėl pilietybės įteisinimo, nors faktiškai ir buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu jau gimstant.

29. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepasisakė, kodėl šiuo atveju 2003 m. gruodžio 23 d. sprendimas sudaro pagrindą teigti, jog jis pilietybę įgijo ne gimdamas. Pažymi, kad pagal tuo metu galiojantį teisinį reguliavimą 2003 m. gruodžio 23 d. sprendimas yra pilietybės įteisinimo būdas.

30. Akcentuoja, kad pareiškėjo tėvas visą gyvenimą iki mirties buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jo seneliai (tėvo tėvai) irgi buvo Lietuvos Respublikos piliečiai ir jokios kitos pilietybės jie neturėjo. Pareiškėjo tėvo gyvenamoji vieta irgi buvo visuomet deklaruota Lietuvos Respublikoje. Todėl pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečio sūnumi, kuris savo gyvenamąją vietą pareiškėjui gimstant buvo deklaravęs Lietuvos Respublikoje, tapo Lietuvos Respublikos piliečiu gimstant. Pareiškėjo gimimo liudijime yra nurodoma, kad jo tautybė yra Lietuvos. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad tautybė ir pilietybė yra skirtingi dalykai, taip pat, jog pilietybės gavimas gimstant ir įgijimas yra skirtingi dalykai, tačiau šių išvadų niekaip nesusiejo su esama situacija, t. y. savo išvadų teisiškai nepagrindė ir nemotyvavo.

31. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju ginčui spręsti yra aktualus Pilietybės įstatymas, kuris buvo priimtas 2010 m. gruodžio 2 d. ir galioja iki šiol. Pilietybės įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Skundžiamame sprendime teismas nurodo, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas gimimu ir įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę nėra tapatūs, o atskiri ir savarankiški Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindai ir būdai, tačiau tokios išvados prieštarauja Pilietybės įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintai teisės normai, kuri yra aktuali nagrinėjant šį ginčą. Taigi minėtame įstatyme imperatyviai įtvirtinta, kad jeigu asmens gimimo metu bent vienas iš jo tėvų yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo tampa taip pat Lietuvos Respublikos piliečiu gimstant. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas, kadangi vienas iš jo tėvų yra lietuvis.

32. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, kurios yra aktualios ir galiojančios šiuo metu, taip pat neanalizavo teisės normų, kurios galiojo pareiškėjui gimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas, todėl teismo argumentai, kad jis pilietybę įgijo kitais pagrindais, prieštarauja Pilietybės įstatyme įtvirtintoms teisės normoms. Rusijos Federacijos pilietybę jis įgijo iki 18 metų t. y. 2010 m. rugpjūčio 13 d., būdamas (duomenys neskelbtini) metų, todėl nėra abejonės, kad pareiškėjas išsaugo teisę į dvigubą pilietybę.

33. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo teisingumo, protingumo principais, sprendimo išvadų niekaip nemotyvavo, padarytos išvados dėl bylos aplinkybių prieštarauja teisės normoms, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

34. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

35. Atsakovas, pakartodamas pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus teigia, kad laikėsi ir laikosi nuoseklios pozicijos, jog byloje pateiktų dokumentų koegzistavimas sudaro pagrindą teigti, kad D. U. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu faktas nenustatytas (nepatvirtintas). Priešingai, konstatuota, kad D. U. pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu, neterminuotai išsaugojusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir įgyvendinusiu ją pagal 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šį teisinę reikšmę turintį faktą dėl D. U. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo teisinio pagrindo patvirtina Biržų RPK VP migracijos poskyrio 2003 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 545 „Dėl D. U. Lietuvos Respublikos pilietybės“, kuriuo ir vadovavosi vidaus reikalų ministras, priimdamas skundžiamą Įsakymą.

36. Atkreipia dėmesį, kad priimant Biržų RPK VP migracijos poskyrio 2003 m. gruodžio 23 d. sprendimą buvo vadovaujamasi, be kita ko, tuo metu galiojusio Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu (šis teisinis pagrindas įvardytas Sprendime), nustatančiu, jog teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse. Pagal to paties 17 straipsnio 3 dalį, asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 1 <...> punktuose, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina pagal šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą <...>, pagal kurį pareiškėjas minėtame sprendime ir buvo pripažintas įgyvendinusiu teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi Biržų RPK VP sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai nuspręsta bei nurodyta pripažinti D. U. Lietuvos Respublikos piliečiu, neterminuotai išsaugojusį teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir įgyvendinusį ją pagal 2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atsakovo vertinimu, šie oficialūs duomenys akivaizdžiai paneigia skunde nurodytas aplinkybes ir subjektyvias interpretacijas dėl pareiškėjo neva gimimo pagrindu įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės (byloje esantys įrodymai tokio fakto / pozicijos nepatvirtina, ir atvirkščiai – paneigia iš esmės, nes įrodymų pagrindu nustatytas kitas pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo teisinis pagrindas). Sprendime aiškiai apibrėžtas pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis pagrindas. Sprendimas nėra (nebuvo) panaikintas ar pakeistas, yra galiojantis iki šiol, todėl ministerija juo vadovavosi pagrįstai.

37. Atsakovas nurodo, kad nėra teisinio pagrindo pritarti skundo motyvui, jog D. U. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu faktą patvirtina papildomai pateikta asmens gimimo liudijimo kopija, nes pastarajame dokumente įvardyta asmens ir jo tėvų tautybė (kilmė), o ne pilietybė (tai savarankiški teisiniai institutai, kurie negali būti tapatinami iš principo).

38. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, neva šiam ginčui spręsti yra aktualus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, kuris buvo priimtas 2010 m. gruodžio 2 d. ir galioja iki šiol, o būtent jo 14 straipsnis dėl vaiko gimimu įgyjamos Lietuvos Respublikos pilietybės, nes nėra jokio teisinio pagrindo šioje pastraipoje minėto Pilietybės įstatymo normų taikyti retrospektyviai, t. y. tiems faktams (šiuo atveju – gimimui), kurie atsirado iki šio norminio akto įsigaliojimo (įstatymas atgal negalioja).

39. Be to, pareiškėjas pats sau prieštarauja: skundo 4–5 punktuose teigia, kad sprendžiant klausimą dėl jo Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo (gimimo kaip pagrindo) yra aktualus 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymas, kuris galiojo iki 2003 m. sausio 1 d. (ir cituoja šio įstatymo 9 straipsnį dėl vaiko gimimu įgyjamos Lietuvos Respublikos pilietybės), o skundo 9–11 punktuose teigia, kad šiam ginčui spręsti aktualus šiuo metu galiojantis Pilietybės įstatymas (cituoja jo 14 straipsnį dėl vaiko gimimu įgyjamos pilietybės).

40. Atsakovas pažymi, kad ginčo dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo ne gimimu, iki asmeniui sukako 18 metų, nėra, asmens atitiktis antrai Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte įtvirtintai sąlygai („<...> kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas“) nekvestionuojama. Šiuo aspektu remiamasi Rusijos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. birželio 26 d. pažyma Nr. 111-4964. Sprendžiant asmens Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą, duomenų apie Rusijos Federacijos pilietybės įgijimą nebuvo.

41. Apibendrindamas atsakovas teigia, kad sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro Įsakymo, kuriuo pareiškėjui panaikinta Lietuvos Respublikos pilietybė, teisėtumo ir pagrįstumo.

43. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimimu, todėl skundžiamas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį nėra jokio pagrindo, dėl to pareiškėjo skundą atmetė.

44. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

45. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas ir, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais ir tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę. Pilietybės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. sausio 28 d. Įsakymo priėmimo metu) 24 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: 1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus; 3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais; 4) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis tarnauja kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo; 5) įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę pateikus suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu; 6) paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių šiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota; 7) paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidus šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus; 9) jeigu asmuo, kuriam taikomas reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą, jų nepateikė per šio įstatymo 23 straipsnio 13 ar 14 dalyje nustatytą terminą.

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 5 d. sprendime, aiškindamas Įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, kuris buvo taikytas priimant apskųstą Įsakymą, nurodė, kad „<...> Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 – 5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Vadinasi, Įstatymo 24 straipsnio 2 punkto formuluotė “Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę” reiškia, kad Respublikos pilietybės šiuo reguliuojamu atveju netenkama, kai kitos valstybės pilietybė įgyjama vėliau nei Lietuvos Respublikos pilietybė. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, kai asmuo jau turėdamas Lietuvos Respublikos pilietybę, po to įgyja kitos valstybės pilietybę.“

48. Atvejus, kuriems esant, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis numato Įstatymo 7 straipsnis (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. sausio 28 d. Įsakymo priėmimo metu): 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio), iki jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 11) yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę, iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.

49. Pareiškėjas (apeliantas), siekdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo, tvirtina, kad jo gimimo metu, t. y. (duomenys neskelbtini), vienam iš tėvų esant Lietuvos Respublikos piliečiui, o kitam ne, jis pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą tapo Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl apskųstas Įsakymas negalėjo būti priimtas. Taigi teisė likti / būti Lietuvos Respublikos piliečiu siejama su įstatymų leidėjo numatytais atvejais, apibrėžtais apelianto gimimo metu.

50. Įsakymas priimtas ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. vasario 17 d. teikimo Nr. 23TR46 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Teikimas) pagrindu, todėl turi būti vertinamas kartu su Įsakymu.

51. Teikime yra išdėstytos faktinės aplinkybės, cituojamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įstatymo 7 straipsnyje, po to, daroma bendrinė išvada, kad Įsakyme nurodomi asmenys neatitinka nurodytų reikalavimų, todėl siūloma priimti sprendimą, kuriuo būtų pripažinta, kad visi minėti asmenys neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, kas ir buvo padaryta – priimtas Įsakymas, kuriame, kartu su kitais asmenimis, Lietuvos Respublikos pilietybės netenka ir pareiškėjas.

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai, t. y. kada viešojo administravimo sistemos subjektas, skundžiamame teisės akte arba jį lydinčiame dokumente aiškiai bei konkrečiai nepasisako dėl taikytinos teisės, suponuojančios konkrečiam asmeniui atitinkamas teises ir (ar) pareigas, paneigia galimybę iš esmės pasisakyti ginčo klausimu. Priešingu atveju, ginčas būtų išspręstas neteisingai, ką ne kartą jau yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje esantys duomenys neleidžia nustatyti, kokiais vis dėlto teisiniais argumentais buvo priimtas skundžiamas sprendimas (bendrine prasme). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui, esant nepilnamečiui, Lietuvos Respublikos pilietybė jam buvo suteikta, ką nurodo ir pats atsakovas. Kitos valstybės pilietybė įgyta pareiškėjui esant taip pat nepilnamečiui. Teikime minimos dvi kitos valstybės pilietybės įgijimo datos – (duomenys neskelbtini) – pareiškėjo gimimo data ir 2010 m. rugpjūčio 13 d. data, kas turi esminę reikšmę dėl teisinio reguliavimo taikymo (žr. sprendimo 47 p.). 2020 m. lapkričio 17 d. D. U., jau esant pilnamečiui, išduodamas Lietuvos Respublikos pasas, o kiek vėliau ir asmens tapatybės kortelė (2020 m. rugpjūčio 7 d.). Įsakymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priimamas 2023 m. balandžio 7 d., t. y. praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo. Taigi atsakovas, priimdamas Įsakymą, iki galo neiškristalizavo faktinių aplinkybių. Taip pat nenurodė, koks teisinis reguliavimas (atsižvelgiant į Pilietybės įstatymo kaitą laike) taikytinas priimant Įsakymą pareiškėjo atžvilgiu ir, kodėl pareiškėjui netaikytina išimtis dėl galimybės turėti ir kitos valstybės pilietybę.

54. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013). Esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).

55. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinėje byloje esantys duomenys nepakankami visapusiškam bylos išnagrinėjimui bei galutinio procesinio sprendimo priėmimui, kuris turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas.

56. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir klausimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo perduotinas nagrinėti iš naujo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. 1V-195 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalį, kuri priimta pareiškėjo D. U. atžvilgiu, ir šį klausimą perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius

Egidijus Šileikis