2018-09-05 Nr. AB-15177-3-61-3-03187-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-522-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03187-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašė: panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2016 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. I-156 „Dėl pretendentų papildomos atrankos į laisvas prokuroro pareigas paskelbimo“ (toliau – ir Įsakymas); įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra) paskirti į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas vieną iš Vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijos (toliau – ir Atrankos komisija) 2016 m. birželio 3 d. išvadoje Nr. 6.18-16 nurodytų kandidatų.

2. Pareiškėjas skundą grindė argumentais:

2.1. 2016 m. vasario 19 d. pradėta atranka į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas, Atrankos komisija 2016 m. kovo 29 d. Generaliniam prokurorui pateikė išvadą Nr. 6.18-10, kurioje nurodė, kad tinkamiausi kandidatai minėtoms pareigoms užimti yra pareiškėjas ir J. R. Generalinis prokuroras nė vieno iš šių kandidatų neskyrė į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas, o 2016 m. balandžio 4 d. pradėjo papildomą atranką. Atrankos komisija 2016 m. birželio 3 d. Generaliniam prokurorui pateikė išvadą Nr. 6.18-16, kurioje ir vėl nurodė, kad tinkamiausi kandidatai Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigoms užimti yra pareiškėjas ir J. R., tačiau Generalinis prokuroras nė vieno iš šių asmenų į aptariamas pareigas neskyrė ir 2016 m. birželio 22 d. Įsakymu pradėjo antrą papildomą atranką.

2.2. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme nėra įtvirtinta papildomos atrankos procedūra. Teisė Generaliniam prokurorui pavesti Atrankos komisijai atlikti papildomą atranką nustatyta tik Generalinio prokuroro 2013 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. I-286 patvirtintų Prokurorų atrankos ir vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 57–60 punktuose, o ir juose teisė atlikti papildomą atranką yra įtvirtinta tik vieną kartą. Nuostatų reglamentavimas prieštarauja Prokuratūros įstatymo normoms, pažeidžia teisinio aiškumo, teisėtumo, lygiateisiškumo bei teisėtų lūkesčių principus. Pirminėje ir papildomoje atrankose dalyvaujantys kandidatai turi skirtingas galimybes – nauji kandidatai turi didesnes galimybes pasiruošti pakartotinei atrankai, jiems gali būti žinoma atrankos eiga, užduodami klausimai, viešai skelbiami Atrankos komisijos vertinimai, išvados ir jų motyvai, o Atrankos komisijos nariams tampa žinoma Generalinio prokuroro nuomonė, kuri daro įtaką Atrankos komisijos narių nuomonei apie pirminėje atrankoje dalyvavusius kandidatus. Be to, asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytus kandidatams į laisvas pareigas keliamus reikalavimus ir Atrankos komisijos pripažintas tinkamiausiu jas užimti, turi teisėtą lūkestį būti paskirtas į tokias pareigas. Nuostatų 57–60 punktuose nėra nurodyta, kokiais pagrindais ir atvejais Generalinis prokuroras gali skelbti papildomą atranką, o toks teisinis reguliavimas stokoja teisinio aiškumo ir apibrėžtumo, kelia abejones dėl jo turinio bei taikymo.

2.3. Skundžiamame Įsakyme nepateikti jokie faktiniai duomenys, argumentai bei įrodymai, kodėl į laisvas vyriausiojo prokuroro pareigas nebuvo paskirti Atrankos komisijos pasiūlyti kandidatai ir dėl kokių priežasčių paskelbta antra papildoma atranka, todėl Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų.

2.4. Teisėtų lūkesčių principas buvo pažeistas ir kitu aspektu. Pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą (2008 m. liepos 1 d. Prokuratūros įstatymo Nr. X-1661 redakcijos 34 str. 3 d.) į Generalinės prokuratūros departamento ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas penkeriems metams buvo skiriamas asmuo, kuris turi reikiamą tarnybos prokuroru stažą ir kurio profesines žinias bei administracinius gebėjimus patvirtino atestacijos komisija. Pasibaigus penkerių metų paskyrimo į pareigas laikotarpiui, remiantis atestacijos komisijos išvada, asmuo vėl galėjo būti paskirtas į tas pačias pareigas. 2011 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-1562 buvo pakeisti Prokuratūros įstatymo 26 ir 34 straipsniai, nustatant, kad į vyriausiojo prokuroro pareigas asmenį skiria Generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Atrankos komisijos išvadas. Taigi 2011 m. kovo 10 d. skyrimo į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas metu pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, kad pasibaigus penkerių metų skyrimo į šias pareigas laikotarpiui, esant teigiamai atestacijos komisijos išvadai, jis be atrankos vėl bus paskirtas į minėtas pareigas.

2.5. Prokuratūros įstatyme nėra nurodyta, kokiais atvejais Generalinis prokuroras gali neatsižvelgti į Atrankos komisijos išvadą, tačiau sistemiškai aiškinant atrankos procedūras reglamentuojančius teisės aktus galimas tik vienas tokio sprendimo atvejis, t. y. kai Generalinis prokuroras nesutinka su Atrankos komisijos išvada, nes nė vienas atrankos dalyvis neatitinka kandidatui į pareigybę keliamų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju visi pirminėje ir papildomoje atrankoje dalyvavę kandidatai buvo tinkami užimti Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas, tačiau Generalinis prokuroras, viršydamas savo diskreciją, nė vieno iš jų į šias pareigas nepaskyrė, nors tai turėjo padaryti per vieną mėnesį (Nuostatų 57 p.). Todėl Generalinė prokuratūra turi būti įpareigota, atsižvelgiant į Atrankos komisijos išvadas, priimti sprendimą dėl vieno iš pasiūlytų kandidatų paskyrimo į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas.

3. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad Generalinis prokuroras turi diskrecijos teisę paskirti bet kurį asmenį, nurodytą kandidatų sąraše, arba neskirti nė vieno, todėl Generalinio prokuroro įpareigojimas paskirti į pareigas asmenį iš Atrankos komisijos pateikto kandidatų sąrašo yra negalimas. Atrankos komisijos siūlymai Generaliniam prokurorui nesukelia jokių privalomų pasekmių ir yra tik rekomendacinio pobūdžio. Taigi nesvarbu, kiek vyktų atrankų ir kiek jose dalyvautų prokurorų, Generalinis prokuroras neprivalo atsižvelgti į Atrankos komisijos siūlymus dėl kandidatų, o tai reiškia, jog Generalinis prokuroras gali į kandidatuojamas pareigas paskirti bet kurį iš atrankoje dalyvavusių kandidatų arba gali neskirti nė vieno ir vėl pakartotinai skelbti atranką. Nuostatų 57 punkto gramatinė išraiška „papildoma atranka“ negali būti aiškinama kaip vienkartinis veiksmas. Remiantis tokiu aiškinimu, pagal analogiją turėtų būti aiškinamos ir Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 2 ir 3 dalys, t. y. kad prokuroras per visą savo tarnybos laiką tik vieną kartą gali būti perkeltas į lygiavertes ar žemesnes pareigas. Generalinė prokuratūra taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašomas teismo sprendimas nesukels jam jokių materialinių teisinių pasekmių, nes nesvarbu, kiek kartų bus skelbiama atranka ir kiek joje dalyvaus prokurorų bei kokiu eiliškumu į šias pareigas Atrankos komisijos bus išreitinguoti kandidatai, Generalinis prokuroras pagal šių santykių teisinį reguliavimą pareiškėjo į aptariamas pareigas gali ir neskirti, t. y. uždraudžiant antrąją papildomą atranką, jokie teisiniai santykiai, kuriuose dalyvauja pareiškėjas, neprasidės, nepasikeis ir nepasibaigs, o pareiškėjo teisinis statusas nepasikeis. Be to, net ir paskelbus antrąją papildomą atranką, pareiškėjas bei kiti ankstesnėje atrankoje dalyvavę asmenys yra laikomi pretendentais užimti Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas Generalinio prokuroro 2011 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. P-198 paskirtas į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas; Generalinio prokuroro 2016 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-49 paskelbta pretendentų atranka į atsilaisvinančias prokuroro pareigas; Atrankos komisijos 2016 m. kovo 29 d. posėdžio protokole Nr. 6.18-9 užfiksuota, kad Atrankos komisija tinkamiausiais kandidatais į 2016 m. balandžio 5 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas pripažino pareiškėją ir J. R.; Generalinis prokuroras 2016 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1-80 paskelbė papildomą pretendentų atranką į atsilaisvinančias prokuroro pareigas; Generalinio prokuroro 2016 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. P-158 pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 5 d. perkeltas į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro pareigas; Atrankos komisijos 2016 m. birželio 1 d. posėdžio protokole Nr. 6.18-14 užfiksuota, kad Atrankos komisija tinkamiausiais kandidatais į 2016 m. balandžio 5 d. atsilaisvinsiančias Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas pripažino pareiškėją ir J. R.; Generalinis prokuroras 2016 m. birželio 22 d. Įsakymu Nr. 1-156 paskelbė papildomą pretendentų atranką į laisvas prokuroro pareigas.

7. Sistemiškai vertindamas Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 26 straipsnio, 34 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad įstatymu nėra nustatyta imperatyvaus pobūdžio kriterijų ir sąlygų, kuriems egzistuojant Generalinis prokuroras būtų įpareigotas priimti įsakymą dėl asmens skyrimo į pareigas. Nors Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinti objektyvūs kriterijai, kuriuos turi atitikti Generalinės prokuratūros departamento vyriausiasis prokuroras, tačiau jie yra skirti pačiam asmeniui, siekiančiam eiti pareigas, t. y. šie kriterijai užtikrina galimybę pretendentui būti įrašytam į registrą ir dalyvauti atrankoje (Nuostatų 42 p.). Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostata, jog į tarnybą prokuratūroje asmenys priimami vadovaujantis atrankos principu, bei 8 dalies nuostata, jog Generalinio prokuroro nesaisto atrankos komisijos išvados, suponuoja išvadą, kad Generalinis prokuroras turi diskrecijos teisę spręsti dėl atrankoje dalyvavusių pretendentų tinkamumo siekiamoms pareigoms. Kita vertus, Generalinio prokuroro diskrecijos teisės įgyvendinimas yra ribojamas tam tikromis procedūrinėmis nuostatomis. Generalinis prokuroras sudaro atrankos komisijas, kurios vykdo asmenų, pretenduojančių į pareigas, atrankas bei tvirtina šių atrankos komisijų nuostatus (Prokuratūros įstatymo 19 str. 1, 3 ir 10 d.). Atrankos komisijų tikslas – atrinkti tinkamiausius kandidatus į laisvas arba atsilaisvinsiančias vyriausiojo prokuroro pareigas.

8. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju reikšdamas skundą nesutiko su Generalinio prokuroro sprendimu skelbti papildomą atranką į laisvas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas ir siekė, kad į šias pareigas būtų paskirtas vienas iš Atrankos komisijos 2016 m. birželio 3 d. išvadoje Nr. 6.18-16 nurodytų kandidatų. Vertindamas šį pareiškėjo reikalavimą, pirmosios instancijos teismas visų pirma atkreipė dėmesį, kad Nuostatuose vienaskaita pavartota sąvoka „papildoma atranka“ negali būti prilyginama vienkartiniam veiksmui. Sistemiškai vertinant Nuostatų ir Prokuratūros įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad papildomų atrankų skaičius nėra ribojamas. Teismo vertinimu, teisingumo prasme toks skaičius negali būti begalinis ir turi būti protingas siekiamiems tikslams pasiekti, t. y. siekiant parinkti tinkamiausią asmenį eiti pareigas, tačiau turi būti siekiama ir operatyvaus sprendimo, kad būtų laiku užtikrinamas prokuratūros ir jos struktūrinių padalinių darbas ir administravimas. Kartu teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog pirmoje papildomoje atrankoje nedalyvavo nauji, lyginant su pirmine atranka kandidatai, antros papildomos atrankos paskelbimas neprieštarauja nei teisės aktuose įtvirtintiems procedūriniams reikalavimams, nei teismo nurodytiems teisingumo ir operatyvumo principams. Taigi Generalinis prokuroras nagrinėjamu atveju tinkamai įgyvendino diskrecijos teisę ir ją įgyvendindamas procedūrinių normų nepažeidė. Antros papildomos atrankos paskelbimas nepažeidė ir pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų. Teisės aktuose nesant įtvirtintų objektyvių kriterijų, kurie automatiškai suponuotų Generalinio prokuroro sprendimą dėl tinkamiausio kandidato, ir atsižvelgiant į Prokuratūros įstatyme bei Nuostatuose įtvirtintą atrankos principą, nė vienas kandidatas negali būti tikras, kad Generalinis prokuroras jį paskirs į pareigas, todėl Generaliniam prokurorui paskelbus papildomą atranką negalėjo būti ir nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, jog byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje ir Nuostatų IX skyriuje įtvirtinus kriterijus, todėl jis turi teisę, o dalyvaudamas atrankose ir deklaruotą teisėtą interesą eiti laisvas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas. Vadovaujantis Nuostatų 55–58 punktais, paskelbus papildomą atranką ar antrą papildomą atranką pareiškėjas iš atrankos procedūros nėra eliminuojamas ir turi tokias pat galimybes eiti pareigas kaip ir kiti pirminėje ir papildomose atrankose dalyvaujantys ir Atrankos komisijos tinkamais pripažinti kandidatai. Ginčijamas Įsakymas, kuriuo buvo paskelbta antra papildoma atranka, yra tarpinis procedūrinis veiksmas, o ne galutinis sprendimas, kuriuo baigiama atrankos į laisvas pareigas procedūra ir galutinai išsprendžiama dėl pretendentų teisių, todėl teismas sprendė, kad šiuo Įsakymu negali būti ir nėra pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

III. 10. Pareiškėjas I. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti Nuostatų (2014 m. lapkričio 4 d. įsakymo Nr. I-239 redakcija) 57–60 punktus prieštaraujančiais įstatymui.

11. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems pirmosios instancijos teismui teiktame skunde. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas analizavo, įvertino ir pasisakė ne dėl visų pareikėjo skundo argumentų, priėmė nemotyvuotą sprendimą, netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, todėl sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai sprendė, jog antros papildomos atrankos paskelbimas nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, o šią savo išvadą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Įsakymo negalima vertinti tik kaip tarpinio procedūrinio veiksmo, kadangi juo Generalinis prokuroras iš esmės įvertino pareiškėjui palankią Atrankos komisijos išvadą ir su ja nesutiko. Akivaizdu, kad pirminėje ir papildomoje atrankose dalyvavusių pretendentų dalyvavimas tolesnėje (antroje papildomoje) atrankos procedūroje yra beprasmis ir formalus, kadangi Generalinis prokuroras į pareigas skirs asmenį iš naujai atrankoje dalyvaujančių pretendentų. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl Generalinio prokuroro absoliučios diskrecijos teisės ir Atrankos komisijos išvados, kaip tarpinio sprendimo, negalinčio sukelti jokių teisinių pasekmių pretenduojančiam asmeniui, reiškia, kad atrankoje dalyvavę asmenys, skųsdami Generalinio prokuroro sprendimą skirti ar neskirti asmenį į pareigas, negali tikėtis apginti savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisme.

Generaliniam prokurorui laiku neorganizavus atrankos procedūrų, net ir turėdamas teisėtą įstatyme nustatytą interesą dar kartą būti paskirtu į vyriausiojo prokuroro pareigas, prieš pasibaigiant kadencijai pareiškėjas buvo priverstas rinktis iš jam pateiktų dviejų alternatyvų – prašyti būti perkeltas į kitas laisvas prokuroro pareigas arba būti atleidžiamas iš prokuratūros. Tai, kad Nuostatai prieštarauja Prokuratūros įstatymui ir teisės principams esą patvirtina aplinkybė, jog Generalinis prokuroras 2016 m. spalio 28 d.

įsakymu Nr. I-277 pakeitė Nuostatus bei juos išdėstė nauja redakcija, pakeisdamas po Atrankos komisijos išvados paskelbimo galimų priimti sprendimų sąrašą. Pagal naują Nuostatų 57 punkto redakciją papildoma atranka nebegalima, o Atrankos komisijai paskelbus išvadą, Generalinis prokuroras priima vieną iš trijų sprendimų: skirti asmenį į pareigas, dėl kurių vyko atranka; neskirti nė vieno asmens į pareigas, dėl kurių vyko atranka, ir skelbti naują atranką; neskirti nė vieno asmens į pareigas, dėl kurių vyko atranka, ir naujos atrankos neskelbti.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas antros papildomos atrankos pagrįstumą siejo su aplinkybe, kad joje nedalyvavo nauji pretendentai, tačiau ši teismo nurodyta aplinkybė yra neteisinga. Taigi teismas rėmėsi klaidingomis aplinkybėmis, nevertino ginčijamo Įsakymo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsniui, Prokuratūros įstatymo nuostatoms bei viešajame administravime taikomiems principams.

12. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, papildomai nurodo, jog reikalavimo pripažinti Nuostatų 57–60 punktus prieštaraujančiais įstatymui pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nereiškė, todėl šis reikalavimas apeliacinėje instancijoje taip pat negali būti keliamas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus bei juos motyvuotai atmetė, nurodydamas tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą, tinkamai aiškindamas bei taikydamas materialiosios ir proceso teisės normas. Generalinė prokuratūra sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ginčijamas Įsakymas iš esmės nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų ir tai yra savarankiškas pagrindas skundui atmesti, kiti pareiškėjo argumentai nenagrinėti, kaip negalintys nulemti kitokios bylos baigties. Aplinkybė, kad pirmoje papildomoje atrankoje dalyvavo vienas ankstesnėje atrankoje nedalyvavęs kandidatas, nėra teisiškai reikšminga ir negali paneigti teismo išvados, kad Generalinis prokuroras antrą papildomą atranką paskelbė pagrįstai ir teisėtai, kadangi ši išvada buvo padaryta sistemiškai aiškinant Prokuratūros įstatymo 26 straipsnio 1 ir 8 dalių bei Nuostatų 55 punkto normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

16. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teismo proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl šios priežasties proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį motyvuotai pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

17. Pareiškėjas pageidavimą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka suformulavo apeliacinio skundo pabaigoje, nenurodydamas jokių išimtinių aplinkybių, lemiančių būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (žr., pvz., 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017).

18. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

19. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Generalinio prokuroro Įsakymo, kuriuo pradėta antra papildoma atrankos į laisvą Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausiojo prokuroro pareigas procedūra, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Generalinę prokuratūrą paskirti į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas vieną iš Atrankos komisijos 2016 m. birželio 3 d. išvadoje Nr. 6.18-16 nurodytų kandidatų.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog vykdydama antrą papildomą atranką Generalinė prokuratūra teisės aktuose nustatytų atrankos procedūrų nepažeidė, o skundžiamas Įsakymas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių.

21. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ginčo Įsakymas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo keliamą ginčą. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Be to, Nuostatų (2014 m. lapkričio 4 d. įsakymo Nr. I-239 redakcija) 57–60 punktai, kuriuos teismas taikė spręsdamas pareiškėjo keliamą ginčą, prieštarauja įstatymui.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ginčo vertinimo išvadomis, todėl iš esmės jų nekeisdama tik atsako į apeliacinio skundo argumentus bei papildo pirmosios instancijos teismo išvadas.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad atrankos tikslas yra surasti tinkamiausią kandidatą tam tikrai darbo vietai ir kuo efektyvesnis atrankos procesas, tuo tikslingiau bus išnaudojama konkreti valstybės institucijos pareigybė siekiant organizacijos tikslų.

24. Panašioje byloje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 33 straipsnio 1 dalis) nėra absoliuti: valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje tarnyboje; valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius; norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus).

25. Prokuratūros įstatymo 23 straipsnio 8 dalimi nustatyta, kad į pareigas asmenį įsakymu skiria generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Atrankos komisijos išvadas, kurios generalinio prokuroro nesaisto. Tai reiškia, kad generalinis prokuroras turi diskrecinę teisę neskirti Atrankos komisijos atrinktų pretendentų į pareigas ir skirti papildomą atranką. Tokia generalinio prokuroro teisė atitinka Prokuratūros įstatymą, neprieštarauja Generalinio prokuroro 2013 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. I-286 patvirtintiems Prokurorų atrankos ir vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijų nuostatams bei nepažeidžia teisės principų, kadangi tuo realizuojamas geriausio pretendento atrankos principas (objektyvumo principas), skirtas tam, kad atranka pasipildytų naujais dalyviais, iš kurių būtų galima pasirinkti tinkamiausią.

26. Remiantis minėtomis nuostatomis bei įvertinus pareiškėjo teisę užimti pareigas atrankos tvarka, pažymėtina, kad po palankaus Atrankos komisijos vertinimo pretendentui nėra suteikiama absoliuti teisė užimti pageidaujamą pareigybę, todėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. I-156 „Dėl pretendentų papildomos atrankos į laisvas prokuroro pareigas paskelbimo“ yra teisėtas, pareiškėjo teisių nepažeidžia ir nepaneigia jo teisės dalyvauti papildomoje atrankoje.

27. Dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą ir ginčyti pareiškėjui nenaudingas atsakovo Įsakymo sukeltas teisines pasekmes pažymėtina, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši teisė yra absoliuti (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimus).

28. Pareiškėjas ginčija atsakovo Įsakymą, kuriuo buvo paskelbta papildoma atranka į laisvas prokuroro pareigas, kadangi nebuvo realizuota jo teisė po Atrankos komisijos teigiamos išvados būti paskirtam į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas. Toks pareiškėjo pažeistos teisės traktavimas vertinamas kaip pakankamas pagal ABTĮ 5 straipsnį priimti skundą ir nagrinėti teisme, nes paskelbus papildomą atranką buvo paneigtas pareiškėjo pagrįstas interesas iš karto po atrankos būti paskirtam į pasirinktas pareigas.

29. Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti Prokurorų atrankos ir vyriausiųjų prokurorų atrankos komisijų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. I-286 (2014 m. lapkričio 4 d. įsakymo Nr.I-239 redakcija) 57-60 punktus prieštaraujančiais Prokuratūros įstatymui ir teisės principams.

30. Spręsdamas prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, teismas privalo įvertinti ir tokio prašymo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 1 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) įtvirtintą pagrindą, pažymima, kad prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra pagrįstas, kai prašymas siejamas su prašomos normos taikymu konkrečioje situacijoje ir teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., 2008 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-661/2008).

31. Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos konkrečios bylos išsprendimui reikia pradėti atskirą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir kokia apimtimi toks tyrimas turi būti atliekamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Taigi teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nėra pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, kurioms prieštarauja pareiškėjo nurodomi Nuostatų punktai, nėra nurodyti prieštaravimus pagrindžiantys argumentai. Toks prašymas vertinamas kaip deklaratyvus, nesudarantis pagrindo jį priimti ir pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Pagrindo inicijuoti tokį tyrimą savo iniciatyva teismas taip pat nenustatė.

33. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Milda Vainienė