2021-10-13 Nr. AB-20941-3-61-3-02293-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-577-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02293-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą ir pareiškėjui priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 20 d. nutartimi pareiškėjo R. K. skundą atsisakė priimti ir pareiškėjui išaiškino, kad jis su (skundu) ieškiniu dėl ginčo, susijusio su metalinių garažų iškeldinimu iš valstybinės žemės, turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Teismas taip pat nutarė R. K. grąžinti sumokėtą 21 Eur žyminį mokestį.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 2 dalies ir 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, pareiškėjas R. K. siekia panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ 1 punktą kaip neteisėtą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-632-502/2020 pateiktais išaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad yra akivaizdu, jog Administracija šioje byloje pagal pareiškėjo skundą veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektas, todėl ginčas turėtų būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, vadovaujantis Civilinio proceso kodekse įtvirtintomis nuostatomis; atsižvelgiant į tai, šiuo atveju R. K. turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas nėra teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl jį, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas R. K. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 20 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui perduoti spręsti iš naujo. R. K. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko prašo sudaryti išplėstinę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegiją šiam atskirajam skundui ir jame pateiktiems prašymams išnagrinėti.

Pareiškėjo nuomone, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundą, buvo priimta neįsigilinus į bylos esmę ir yra nepagrįsta.

R. K. teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas turi teisę dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose, kiek tai susiję su jo reiškiamu reikalavimu nukelti valstybinėje žemėje pastatytus metalinius garažus. Pažymi, kad Administracija neturi subjektinės teisės nei spręsti dėl valstybinės žemės, kurioje pastatyti metaliniai garažai ir kurios patikėtine ji nėra, tolesnio naudojimo, nei vykdyti teritorijų planavimo ar statybų valstybinės priežiūros funkcijas, kurių vykdymas atsakovui nėra pavestas įstatymais. R. K. akcentuoja, kad savo tariamą teisę dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose Administracija kildina iš savo pačios neteisėtai priimto teisės akto – Įsakymo, kuris buvo priimtas viršijus kompetencijos ribas ir nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos bei procedūrų, taikomų priimant individualius administracinius aktus.

Pareiškėjas nurodo, kad teismui sprendžiant klausimą dėl jo skundo priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-632-502/2020, kurioje buvo konstatuota, jog veikti kaip lygiateisiai civilinių teisinių santykių subjektai valstybė ir savivaldybė gali įgyvendindami atitinkamas turtines teises ir pareigas, tačiau neturi būti pripažinta, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamu atveju atsakovas veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektas. R. K. pažymi, kad Administracija nėra valstybinės žemės, ant kurios stovi jam priklausantis garažas Nr. (duomenys neskelbtini), patikėtinė, valstybinės žemės sklypas nėra suformuotas ir atsakovui nėra perduotas, dėl to jis neturi teisės veikti kaip civilinių teisinių santykių subjektas, o tai reiškia atsakovas neįgyvendina teisių ir pareigų, susijusių su valstybei priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kadangi tokių teisių ir pareigų jis tiesiog neturi, taigi priešingai nei konstatuota minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartyje, nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovas nėra valstybinės žemės sklypo patikėtinis, jam nėra suteikta teisė veikti kaip civilinių teisinių santykių subjektui ir atitinkamai Administracija neįgyvendina teisių ir pareigų, susijusių su valstybei priklausančiu nekilnojamuoju turtu, todėl kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

R. K. pažymi, kad priešingai nei išaiškino pirmosios instancijos teismas, jam nėra jokio reikalo su skundu (ieškiniu) kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl ginčo, susijusio su metalinių garažų iškeldinimu iš valstybinės žemės, kadangi bendrosios kompetencijos teisme ginčas jau yra sprendžiamas (nagrinėjama civilinė byla). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad paduodamas skundą administraciniam teismui, jis nesiekia spręsti civilinio ginčo. Nurodo, kad Administracija savo reikalavimą civilinėje byloje grindžia būtent Įsakymo 1 punktu ir jame nustatytu įpareigojimu metalinių garažų savininkams iki 2020 m. rugsėjo 30 d. iškelti garažus iš valstybinės žemės, kuris buvo priimtas vykdant viešojo administravimo funkcijas, o ne veikiant kaip civilinių teisinių santykių subjektui ir kurio teisėtumą R. K. prašo įvertinti administracinio teismo. Pareiškėjo nuomone, būtent administraciniams teismams yra pavesta spręsti viešojo administravimo srities ginčus, o Įsakymas kaip tik ir buvo priimtas atsakovui veikiant kaip viešojo administravimo subjektui.

R. K. nurodo, kad Administracija, neturėdama tam teisinio pagrindo, nepagrįstai ir neteisėtai pati sau prisiskyrė civilinį teisinį subjektiškumą, priimdama Įsakymą, t. y. nustatė prievolę tretiesiems asmenims (metalinių garažų savininkams), su kuriais atsakovo nesieja jokie civiliniai teisiniai santykiai, nukelti jiems priklausančius garažus iš valstybinės žemės, kurios patikėtiniu jis nėra ir neturi teisės duoti atitinkamų nurodymų; kadangi iš neteisės teisė nekyla, Administracija, neturėdama civilinio teisinio subjektiškumo, negali jo pati sau prisiskirti, viršydama jai teisės aktuose suteiktų įgaliojimų ribas ir kompetenciją.

Pareiškėjas administracinio teismo prašo įvertinti, ar Įsakymas, kurį bendrosios kompetencijos teismas pripažino individualiu administraciniu aktu (teisės taikymo aktu) ir kuriuo atsakovas remiasi reikšdamas civilinį ieškinį civilinėje byloje prieš R. K., yra teisėtas. Teigia, kad Administracija, pasinaudodama jai suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais, priėmė administracinį aktą, kuriame vienašališkai nustatė pareigą (elgesio imperatyvus) tretiesiems asmenims (ir pareiškėjui) ir būtent remdamasi tokiu administraciniu aktu reiškia reikalavimus Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėjo nuomone, yra akivaizdu, kad dėl administracinio akto teisėtumo turi teisę pasisakyti tik administracinis teismas, todėl šiam teismui atsisakius priimti R. K. skundą, gali susiklostyti situacija, kad bendrosios kompetencijos teismas bus priverstas taikyti neteisėtą Įsakymą, kadangi jis nebus nuginčytas ir bus laikomas galiojančiu; bendrosios kompetencijos teismas negali vertinti Įsakymo, laikytino individualiu administraciniu aktu, teisėtumo.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė ir jam neišaiškino, jog dėl skundžiamo akto teisėtumo įvertinimo jis turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. R. K. nuomone, būtent administracinis teismas turi įvertinti ir priimti sprendimą, ar Įsakymas yra teisėtas, o bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas konkrečią civilinę bylą, vertins visus civilinėje byloje esančius įrodymus, šalių nurodytus kaip jų reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą, įskaitant ir šalių poziciją dėl skundžiamo akto, kai jo teisėtumą įvertins administracinis teismas.

Remdamasi Civilinio proceso kodekso ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas akcentuoja, kad bendrosios kompetencijos teismai netiria ir nevertina viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų teisėtumo. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui konstatavus, jog Įsakymas yra individualus administracinis (teisės taikymo) aktas, R. K. kreipėsi į administracinį teismą, kad būtų apginta pažeista jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti jo skundą laikytinas R. K. teisės į teisminę gynybą, įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, pažeidimu.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad administraciniai teismai jau yra nagrinėję asmenų reikalavimus įpareigoti savivaldybių administravimo subjektus nukelti valstybinėje žemėje pastatytus metalinius garažus Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir tokiose bylose nebuvo konstatuota, kad kilęs ginčas yra civilinio pobūdžio ar kad jis turėtų būti sprendžiamas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, ir remiasi Vilniaus apygardos administracinis teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5813-764/2015. R. K. pažymi, kad minėtoje administracinėje byloje buvo konstatuota, jog joks teisės aktas nesuteikia teisės Administracijai reikalauti demontuoti valstybinėje žemėje esančius metalinius garažus, kadangi ši institucija nėra išdavusi statybą leidžiančio dokumento garažo pastatymui ir pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas neturi teisės reikalauti jų griauti. Pareiškėjas teigia, kad nuo nurodyto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo šiai administracinei bylai aktualus teisinis reguliavimas nesikeitė, todėl laikytina, kad joks teisės aktas nesuteikia teisės atsakovui nei vykdyti valstybinės žemės, kuri jam nėra perduota Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnyje nustatyta tvarka, patikėtinio funkcijų, nei vykdyti statinių, kurių pastatymui Administracija nėra išdavusi leidimo, valstybinės priežiūros funkcijų.

R. K. pažymi, kad jis apie Įsakymą atsakovo nebuvo informuotas ir Administracijos nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Karoliniškių seniūnijos 2020 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. A6-3576/20(3.3.2.26-SEN) jam nebuvo įteiktas, tačiau net jeigu jis ir būtų buvęs R. K. įteiktas, tai negalėtų būti vertinama kaip tinkamas pareiškėjo informavimas apie Įsakymą, kadangi minėtame rašte nėra nurodyta, kokį konkrečiai R. K. priklausantį garažą jis turi nukelti, prie pranešimo nėra pridėtas skundžiamas aktas, nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, o pats raštas nėra pasirašytas, todėl jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir negali būti vertinamas kaip pareiškėjui sukeliantis teisines pasekmes. R. K. akcentuoja, kad Įsakymas 2020 m. spalio 1 d. buvo paskelbtas Teisės aktų registre, o įsigaliojo 2020 m. spalio 2 d. – t. y. 2 dienomis vėliau nei baigėsi jo 1 punkte nustatytas terminas nustatytam įpareigojimui įvykdyti; yra akivaizdu, kad teisės aktai atgaline data negalioja, o paskelbtas teisės aktas turi būti pripažintas negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 20 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo R. K. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ 1 punktą, atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009, 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1035-858/2017).

Pabrėžtina, kad skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo, pareiškimo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016, 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-677-438/2019, 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-503-629/2021).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-494-815/2021).

Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų bei neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-108-520/2020).

Pareiškėjas R. K. teismo prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“ 1 punktą. Šiuo įsakymu metalinių garažų savininkams buvo nustatytas garažų iškėlimo iš valstybinės žemės terminas – iki 2020 m. rugsėjo 30 d. įskaitytinai.

Atkreiptinas dėmesys, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra ne kartą nurodžiusi, jog valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-91/2016, 2017 m. gegužės 17 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-46/2017, 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-63/2019).

Teisėjų kolegija pažymi, kad R. K. keliamas ginčas yra susijęs su teisiniais santykiais dėl užimtos valstybinės žemės atlaisvinimo, kuriuose atsakovas veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, bet kaip civilinių teisinių santykių dalyvis. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Įsakymą, kelia ginčą, susijusį su valstybinės žemės sklypo naudojimu, kuris, atsižvelgiant į aptartus Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti išaiškinimus, turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, o tai, kad yra kvestionuojami atskiri viešojo administravimo subjekto veiksmai (neveikimas) atitinkamo žemės sklypo atlaisvinimo procese, kilusio ginčo pobūdžio ir esmės, lemiančių ginčo rūšinį teismingumą, nekeičia. Nors teismas, nagrinėdamas ginčą, turės atsižvelgti ir į tam tikras administracines procedūras, tačiau šis ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia pati išvada buvo padaryta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-632-502-2020, kurioje buvo sprendžiamas kito pareiškėjo skundo priėmimo klausimas, kuriame buvo prašoma panaikinti tą patį Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2020 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 30-1418/20 „Dėl valstybinės žemės, užstatytos metaliniais garažais, atlaisvinimo“. Nors pareiškėjas remiasi Vilniaus apygardos administracinis teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-5813-764/2015 pateiktais išaiškinimais, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šios įstatymo nustatyta tvarka.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose ir prašomoje panaikinti nutartyje pagrįstai bei teisėtai nutarė, kad R. K. keliamas ginčas negali būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti ir jam išaiškino teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Šią nutartį remiantis R. K. atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo 2021 m. liepos 20 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Pateikdama argumentus dėl R. K. prašymo bylą nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 straipsnio 2 dalį, išplėstinė teisėjų kolegija sudaroma būtent sudėtingoms bylos nagrinėti. Nagrinėjamu atveju vertinamas skundo priėmimo klausimas nėra toks sudėtingas klausimas, kad šiam klausimui išspręsti būtų būtina sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią praktiką dėl analogiškų ginčų nagrinėjimo bendrosios kompetencijos teisme. Nagrinėjamas atvejis nėra išskirtinis, kad reikėtų keisti ar praplėsti suformuotą teismų praktiką, todėl R. K. prašymas sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją skundo priėmimo klausimui spręsti netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė