2018-11-21 Nr. AB-21082-3-63-3-02232-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1257-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02232-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.8; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) sprendimą, įformintą 2016 m. spalio 11 d. raštu Nr. (5.1.22)-A5-5762 „Dėl sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Administraciją naujai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. prašymą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog jam ir jo tėvui V. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 3,9500 ha žemės sklypas, esantis Klaipėdos rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Paaiškino, kad tėvas žemę įsigijo 2003 m. ir ūkininkauja. 2016 m. tėvas pareiškėjui padovanojo dalį žemės, kad jis galėtų ūkininkauti savarankiškai ir statytis ūkininko ūkio sodybą. Pareiškėjas pažymėjo, kad tėvui dovanojus žemę, jis gavo ūkininko pažymėjimą, suteikiantį teisę ūkininkauti, ir jo tikslas buvo žemę naudoti pagal paskirtį, o ne ją apsodinti mišku.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Klaipėdos rajono skyrių, prašydamas organizuoti ginčo žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto (toliau – ir Žemėtvarkos projektas) rengimą. Ši institucija sutiko organizuoti Žemėtvarkos projekto rengimą ir 2016 m. rugsėjo 28 d. priėmė įsakymą Nr. 12VĮ-1168-(14.12.2.) „Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų“, kuriame nurodė, jog planavimo tikslas – ūkininko sodybos vietos parinkimas, uždaviniai – žemės ūkio paskirties žemės sklypo suplanavimas, nustatant ūkininko sodybos statinių statybos zoną.

Gavęs šį įsakymą, pareiškėjas 2016 m. spalio 3 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, prašydamas jam išduoti planavimo sąlygas Žemėtvarkos projektui rengti, tačiau Administracija 2016 m. spalio 11 d. rašte Nr. (5.1.22)-A5-5762 nurodė, jog planavimo sąlygų neišduos, nes numatoma veikla prieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T11-166 patvirtinto Klaipėdos rajono kraštovaizdžio tvarkymo specialiojo plano sprendiniams (toliau – ir Specialusis planas).

Šiuo aspektu pareiškėjas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas iš šiaurės ir pietų pusės yra apsuptas namų valdų, kuriose jau stovi gyvenamieji namai su ūkiniais pastatais, todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl jam yra draudžiama rengti žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Be to, atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendiniai ginčo žemės sklype leidžia ne tik ūkininkauti, bet ir statyti gyvenamąjį namą bei žemės ūkio paskirties pastatus.

Tuo tarpu minėto Specialiojo plano sprendiniai ginčo žemės sklype leidžia vykdyti tik specialius gamtinio komplekso struktūros, kurią pakeitė ūkinė veikla, atkūrimo darbus, t. y. uždraudžiama ūkininkauti. Taigi, pareiškėjo manymu, Specialusis planas toje apimtyje, kurioje jo žemės sklypui nustatyti kraštovaizdžio tipo reglamentai ŽŪGK 2.1 / MŪGK 1.1, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, konstituciniams teisėtų lūkesčių, proporcingumo principams ir toje apimtyje negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėjas kartu akcentavo, jog Specialiajame plane turėjo būti išspręstas nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams klausimas.

Atitinkamai pabrėžė, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas taip pat prašė teismo ištirti Specialiojo plano atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams. Tvirtino, kad nurodyto plano sprendiniai užkerta kelią jam toliau vykdyti ūkinę veiklą, kuri galima pagal žemės sklypų pagrindinę paskirtį ir naudojimo būdą, įregistruotą nekilnojamojo turto registre. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.39 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo.

3. Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jo netenkinti.

4. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo tikslas ir uždaviniai prieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-166 patvirtinto Klaipėdos rajono kraštovaizdžio tvarkymo specialiojo plano sprendiniams, kuriuose numatyta, jog statyba galima tik esamų sodybų ribose. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-166 patvirtintas Klaipėdos rajono kraštovaizdžio tvarkymo specialusis planas yra Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111 patvirtintą Klaipėdos rajono savivaldybės bendrąjį planą konkretizuojantis teritorijų planavimo dokumentas ir yra jo sudėtinė dalis, todėl pareiškėjo argumentai dėl tokių dokumentų prieštaravimo vienas kitam yra nepagrįsti. Paaiškino, kad Specialusis planas numato galimybę ginčo sklype statybą vykdyti tik esamų sodybų ribose. Toks apribojimas nereiškia, kad pareiškėjas negali žemės sklypo naudoti pagal jo paskirtį, t. y. užsiimti žemės ūkio veikla, todėl nėra pagrindo teigti, jog minėto plano sprendiniais pažeidžiamos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir CK 4.39 straipsnio 1 dalies nuostatos.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

6.1. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad pareiškėjas yra 5147/39500 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Klaipėdos rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, savininkas.

6.2. Į bylą pateiktas ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas Nr. 0172199 patvirtina, kad pareiškėjo ūkis, esantis Klaipėdos rajono savivaldybės, (duomenys neskelbtini), įregistruotas 2016 m. birželio 27 d.

6.3. NŽT Klaipėdos rajono skyriaus vedėjos 2016 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 12VĮ-1168-(14.12.2.) „Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų“ nuspręsta pradėti rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kurio tikslas: ūkininko sodybos vietos parinkimas, uždaviniai: suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo (sklypų) teritoriją, nustatant ūkininko ūkio sodybos statinių statybos zoną, suplanuoti kelių išdėstymą, nustatyti vandens tvenkinio įrengimo vietą, suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritoriją, nustatant ūkininko sodybos statinių statybos zoną. Planavimo organizatorius – A. B..

6.4. Planavimo organizatorius 2016 m. spalio 3 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją su prašymu išduoti jam planavimo sąlygas Žemėtvarkos projektui rengti.

6.5. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2016 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (5.1.22)-A5-5762 „Dėl sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui“ planavimo sąlygas Žemėtvarkos projektui rengti atsisakė išduoti, kadangi šio žemėtvarkos projekto planavimo tikslai ir uždaviniai prieštarauja Klaipėdos rajono kraštovaizdžio tvarkymo specialiojo plano, patvirtinto Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T11-166, sprendiniams.

7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.3 punkte nurodyta, jog ūkininko sodybos vietai ir (ar) žemės ūkio veiklai reikalingų statinių statybos vietai parinkti yra rengiami kaimo plėtros žemėtvarkos projektai. Taisyklių 37 punkte nustatyta, kad kaimo plėtros žemėtvarkos projekto sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir turi būti suderinti su to paties lygmens galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Teritorijų planavimo sąlygų išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktas numato, jog tuo atveju, jei numatomo rengti teritorijų planavimo dokumento <...> uždaviniai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, planavimo sąlygos neišduodamos. Planavimo organizatoriui pateikiamas motyvuotas atsakymas, nurodant konkrečius teisės aktų straipsnius ir nuostatas ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, draudžiančius numatomą veiklą, taip pat nurodant planuojamoje teritorijoje išduotas kitų teritorijų planavimo dokumentų rengimo planavimo sąlygas, kurias įgyvendinus rengiamais teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, planuojama veikla taptų negalima. Įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad jos imperatyviai draudžia rengti Žemėtvarkos projektą, kurio sprendiniai neatitinka aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų.

8. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalis numato, jog savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, jeigu detalieji planai neparengti. Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numato, jog savivaldybės tarybos patvirtinti savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų (išskyrus specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus) sprendiniai konkretizuoja savivaldybės bendrojo plano sprendinius ir savivaldybės tarybos sprendimu specialiojo teritorijų planavimo dokumentai pripažįstami savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi. Kitų patvirtintų savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai derinami su atitinkamo lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, o rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą integruojami į bendrojo plano sprendinius. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 50 straipsniu, pagal šio įstatymo reikalavimus rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir privalo įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

9. Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T11-166 buvo patvirtintas Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo specialusis planas, o Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T11-289 minėtas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimas Nr. T11-166 papildytas 2 punktu, kuriuo nustatyta, kad Specialiojo plano sprendiniai yra Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano (patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T11-111) sudedamoji dalis. Iš Bendrojo plano sprendinių matyti, kad ginčo žemės sklypas patenka į Z-M teritoriją, plane pažymėtą indeksais Ž 3.1 (bendrosios ekologinės apsaugos) ir M 4.1 (intensyvaus tradicinio ūkininkavimo). Specialiojo plano ištraukoje nurodyta, jog ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, plane pažymėtą indeksais MŪGK 1.1 (intensyvaus tradicinio ūkininkavimo) ir ŽŪGK 2.1 (ekstensyvaus tradicinio ūkininkavimo). Tuo tarpu Specialiojo plano 3.8 lentelėje „Ūkinio (gamybinio) prioriteto gamtinio kraštovaizdžio apsaugos ir naudojimo reglamentai“ pažymėta, kad šio tipo kraštovaizdyje statyba galima tik esamų sodybų ribose.

10. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, ūkininko sodyba – nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti. Remiantis Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas minėtą Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatą, yra konstatavęs, jog joje nustatyta išimtis bei lengvata, kuria yra supaprastinamas teritorijos planavimo procesas, tuo pačiu supaprastinamas ir ūkininko, kaip statytojo, teisių įgyvendinimas. Tačiau ši išimtis negali būti aiškinama ir taikoma atsietai nuo kitų teritorijų planavimo procesą reglamentuojančių normų. Šia išimtimi ir lengvata galima pasinaudoti, jei toks žemėtvarkos plano rengimas neprieštarauja planuojamoje teritorijoje galiojantiems aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentams (rėmėsi LVAT 2014 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, Administracinė jurisprudencija Nr. 29, 2016, p. 604–605).

11. Tačiau teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo žemės sklypo teritorija atitinka Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje reglamentuotą ūkininko sodybos statusą, todėl sprendė, kad Žemėtvarkos projektas, kuriuo siekiama suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo (sklypų) teritoriją, nustatant ūkininko ūkio sodybos statinių statybos zoną, suplanuoti kelių išdėstymą, nustatyti vandens tvenkinio įrengimo vietą, suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritoriją, nustatant ūkininko sodybos statinių statybos zoną teritorijoje, prieštarauja aukštesnės galios norminiams aktams, tame tarpe ir teritorijų planavimo dokumentams. Teismas kartu pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog ginčo žemės sklype negalima statyti ūkininko sodybos, dar nereiškia, kad šis žemės sklypas negali būti naudojamas pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą jo paskirtį, toks draudimas nenustatytas žemės sklypo teritorijoje galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose.

12. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus reikalavimus, keliamus administracinio akto turiniui, todėl jis laikytinas teisėtu ir jį panaikinti pagrindo nėra.

13. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nekeliamas ginčas dėl Specialiojo plano sprendinių, kuriais teritorijai, į kurią patenka ginčo žemės sklypas, yra suteiktas tam tikras teisinis statusas, todėl prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia administracine byla. Be to, teismui nekyla abejonių dėl Specialiojo plano sprendinių teisėtumo, todėl pagrindo pradėti šio norminio administracinio akto tyrimą nėra.

III. 14. Pareiškėjas A. B. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo šiuos motyvus:

14.1. Teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir netyrė, ar ginčo žemės sklype apskritai yra galima ūkininko sodybos statyba, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 1 dalies ir 80 straipsnio 1 dalies nuostatas, o tai lėmė neteisingą bei neteisėtą sprendimą.

14.2. Teismas jokiomis teisės normomis nepagrindė savo išvadų, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklypo teritorija atitinka Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje reglamentuotą ūkininko sodybos statusą, o vien aplinkybė, jog šiame žemės sklype negalima statyti ūkininko sodybos, dar nereiškia, kad jis negali būti naudojamas pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą jo paskirtį. Taigi, pareiškėjo manymu, buvo pažeistos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2, 3 ir 4 punktų nuostatos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu.

14.3. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintą Žemės naudojimo būdų turinio aprašą, žemės sklypuose, kurių naudojimo būdas „kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai“, galima žemės ūkio veikla: žemės ūkio, maisto produktų gamyba ir apdorojimas, ūkyje pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimas ir šių produktų realizavimas, taip pat paslaugų žemės ūkiui teikimas ir geros agrarinės bei aplinkosauginės žemės ūkio būklės išlaikymas; šiuose sklypuose galimi ūkininkų sodybų ir žemės ūkio veiklai ar alternatyviajai veiklai reikalingi statiniai. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad vien aplinkybė, jog ginčo žemės sklype negalima statyti ūkininko sodybos, nereiškia, jog žemės sklypas negali būti naudojamas pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą jo paskirtį.

14.4. Prašyme ištirti norminį administracinį aktą ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas akcentavo, kad Specialiuoju planu nustatytas neteisėtas teisinis statusas pažeidžia ne tik jo teises, bet ir įstatymus bei konstitucinius principus. Todėl neaišku, kodėl teismas sprendė, jog prašymas ištirti norminį administracinį aktą yra nesusijęs su individualia byla, kurioje ginčijamas atsakovo Sprendimas priimtas būtent tuo pagrindu, jog Specialiojo plano nustatytas teisinis režimas (statusas) neleidžia ginčo žemės sklype statyti ūkininko sodybą.

14.5. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra įgijęs ūkininko statusą ir jo ūkis yra Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas ginčo žemės sklype. Tuo tarpu Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ūkininko sodybos statybai nėra jokių apribojimų, susijusių su teritorijų planavimo dokumentais, todėl visiškai nesvarbu, kokie toje vietoje yra teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai. Atitinkamai šiuo atveju teismas privalėjo išsiaiškinti, ar Specialiojo plano rengimo ir tvirtinimo metu galiojantys teisės aktai suteikė teisę savivaldos institucijai nustatyti ribojimus, griežtesnius nei Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo manymu, savivaldybė, Specialiuoju planu nustačiusi apribojimą visuose toje teritorijoje esančiuose žemės ūkio paskirties žemės sklypuose statyti naują ūkininko ūkio sodybą, įtvirtino papildomą sąlygą dėl ūkinės veiklos apribojimo, peržengdama savo kompetencijos ribas. Šiuo aspektu pareiškėjas kartu pažymi, kad rengiant Specialųjį planą jis nebuvo informuotas, jog jo nuosavybė bus taip suvaržyta.

15. Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kurių pagrindu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, ir mano, jog teismas tinkamai taikė proceso bei materialiosios teisės normas. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų motyvų, kurių pagrindu turėtų būti panaikintas ginčijamas Administracijos 2016 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. (5.1.22)-A5-5762 ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. prašymą. Atsakovas taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo prašymas ištirti norminį administracinio akto teisėtumą nėra susijęs su teisme nagrinėjama administracine byla, nes iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl Specialiojo plano sprendinių, kuriais teritorijai, į kurią patenka pareiškėjo nuosavybe esantis žemės sklypas, suteiktas tam tikras teisinis statusas, teisėtumo. Be to, teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl minėto Specialiojo plano sprendinių teisėtumo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Pareiškėjas (apeliantas) siekia suformuoti ūkininko sodybos ūkį, dėl ko ir kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją.

18. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija tokią galimybę paneigė, motyvuodama tuo, kad ginčo žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo tikslas ir uždaviniai prieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-166 patvirtintiems Klaipėdos rajono kraštovaizdžio tvarkymo specialiojo plano sprendiniams, kuriuose numatyta, jog statyba galima tik esamų sodybų ribose (žr. šios nutarties 4 p.).

19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Žemėtvarkos projektas, kuriuo siekiama suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo (sklypų) teritoriją, nustatant ūkininko ūkio sodybos statinių statybos zoną, suplanuoti kelių išdėstymą, nustatyti vandens tvenkinio įrengimo vietą, suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritoriją, nustatant ūkininko sodybos statinių statybos zoną teritorijoje, prieštarauja aukštesnės galios norminiams aktams, tame tarpe ir teritorijų planavimo dokumentams (žr. šios nutarties 11 p.).

20. Bylą tikrinanti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su Klaipėdos apygardos administracinio teismo padaryta išvada negali sutikti, nes pastaroji (išvada) nėra teisiškai pagrįsta.

21. Konstatavimas apie apelianto siekio (ūkininko ūkio sodybos statyba) prieštaravimą aukštesnės galios norminiams aktams – abstraktaus pobūdžio. Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) buvo nurodyta, kad nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti 1) vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose; 2) ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype ir 3) ne mažesniame kaip 0,5 hektaro.

22. Tai vienas iš pagrindinių teisinių reguliavimų, suponuojantis galimybę ūkininko ūkio sodybos statybai, pagal įstatymų leidėjo valią, jei yra numatoma statyti tik vieną ūkininko ūkio sodybą, jei būsima statyba nepateks į miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtas teritorijas, jei statyba bus vykdoma nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype ir kuris yra ne mažesnis kaip 0,5 hektaro. Atitikus numatytas sąlygas, ūkininko ūkio sodybos statybai kliūčių neturėtų kilti. Tačiau pirmosios instancijos teismas patikros ką tik nurodytiems reikalavimams neatliko, todėl jo argumentacija dėl prieštaravimo aukštesnės galios norminiams aktams, inter alia Ūkininko ūkio įstatymui, niekuo nepagrįsta.

23. Be kita ko, pažymėtina, kad detaliau numatytos teisės įgyvendinimą reglamentuoja Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 – Kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai parinkti rengiamas, kai nustatomos naujos ūkininko sodybos ribos ir šios sodybos statinių, t. y. vieno buto gyvenamosios paskirties pastato (toliau – namas) su pagalbinio ūkio ir (ar) kitos paskirties statiniais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti, statybos zona (zonos), bei numatomos šios (viena ar kelios) žemės tvarkymo priemonės, reikalingos planuojamai ūkininko sodybai statyti ir eksploatuoti bei ūkininko veiklai vykdyti (Taisyklių 54 p. ir kt.).

24. Teisė į ūkininko ūkio sodybos statybą buvo paneigta ir tuo pagrindu, kad tai nesuderinama su teritorijų planavimo dokumentais, t. y. 2015 m. gegužės 28 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-166, kuriuo buvo patvirtinti Klaipėdos rajono kraštovaizdžio tvarkymo plano sprendiniai, o būtent aplinkybe, jog statyba yra galima tik esamų sodybų ribose. Pagal šios bylos faktines aplinkybes pareiškėjo (apelianto) žemės sklypui patekus (jį priskyrus) ŽŪGK2.1/MŪGK 1.1 kraštovaizdžio tipo reglamentui, ūkininko sodybos statyba būtų galima tik, jei tai būtų esamų sodybų ribose.

25. Ką tik nurodytas teisinis reguliavimas buvo nustatytas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu, tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas nepasisakė, ar tokio pobūdžio ribojanti ūkininko ūkio sodybos statybą sąlyga buvo suderinama su aukštesnės galios teisiniu reguliavimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar aptariama nuostata atitiko įstatymų leidėjo valią. Skundžiamame sprendime apie tai nekalbama, todėl šios nutarties 13 punkte daroma išvada negali būti laikoma pagrįsta, kaip ir teiginys dėl prieštaravimo teritorijų planavimo dokumentams (žr. šios nutarties 11 p.).

26. Dėl išdėstytų priežasčių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti. Būtina išspręsti nutarties motyvuojamoje dalyje nurodytus klausimus ir tik tada padaryti išvadas dėl Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl apeliacinis skundas tenkintinas – byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė