2020-09-02 Nr. AB-15911-3-61-3-01032-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1917-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01032-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 27 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. birželio 9 d. Vilniaus PN kamerose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, kameros plotą taip pat mažino baldai ir sanitarinis mazgas. Vilniaus PN gyvenamose patalpose kaliniams nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku. Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinamas nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, teisė į kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginius. Pareiškėjas negalėjo pakankamai sportuoti, dirbti. Pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu, klozetas atskirtas tik sienele. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens, todėl nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, be to, visi kalinamieji maudėsi vienu metu, dušo patalpos buvo nešvarios, praustuvai sudaužyti. Vilniaus PN patalpose buvo tarakonų, pelių, vorų, blakių, kurių naikinimas buvo atliekamas tik po daugkartinių prašymų, o po naikinimo procedūros kaliniai būdavo suleidžiami į kameras, neišvėdinus patalpų.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus PN vienu metu į kiemelį pasivaikščioti išeidavo apie 300 žmonių, todėl trūko vietos, pasivaikščiojimai buvo trumpi (ne 8 val.), kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių, todėl mėtydavosi šiukšlės, suoliukai buvo sulaužyti, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio, kiemeliai nebuvo valomi, laistomi, kad nedulkėtų. Pastato sienose, kanalizacijoje buvo asbesto, kuris žalojo pareiškėjo sveikatą.

4. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN kambariuose nebuvo ventiliacijos, patalpos vėdinamos tik per langą, jose buvo drėgna ir tamsu. Į patalpas nepatekdavo pakankamai švaraus oro, nebuvo užtikrintas pakankamas oro judėjimas. Čiužiniai buvo supuvę, metalinės lovos surūdiję nuo drėgmės. Kambariuose vidutinė drėgmė viršijo 70 proc. Patalpose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, o nuo dirbtinio apšvietimo skaudėjo akis, galvą. Žiemą kameros nebuvo pakankamai šildomos, o vasarą oro temperatūra viršydavo leistinas normas. Gyvenamosios patalpos buvo nesuremontuotos, lubos ir sienos pasidengę pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valyti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmas, kildavo temperatūra.

5. Pasak pareiškėjo, Vilniaus PN išduodavo vieną paklodę, užvalkalą pagalvei, tačiau neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių (vėliau išduodavo tik virtuvinį rankšluostį). Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami. Pareiškėjas buvo priverstas pats skalbti rūbus, kadangi išplautus rūbus grąžindavo suplėšytus, o jiems džiovinti sąlygų nebuvo. Vilniaus PN maistas buvo neskanus, atšalęs, davinio energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Vilniaus PN nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti, valgykloje buvo antisanitarinės sąlygos (lakstė žiurkės, kiti parazitai, dažnai maistas buvo dalinamas be higieninių pirštinių). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN jam nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su gyvenimo drauge.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Vilniaus PN nurodė, kad karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos, jose nuteistieji gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje, kaip ir bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Visose gyvenamosiose patalpose, kur gyveno pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra užfiksuoti visi duomenys ir faktai apie sudarytas programas, socialinę reabilitaciją ir pan., pareiškėjas dalyvavo Adaptacijos, Nuteistojo pataisos, Įžanginės grupės socialinės reabilitacijos programose. Pareiškėjas nė karto nebuvo perkeltas į drausmės grupės gyvenamąsias patalpas ar kamerų tipo patalpas, o bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas.

8. Vilniaus PN pažymėjo, jog pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, jame įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Darbo, gyvenamąsias (miegamąsias) ir pasivaikščiojimo vietas yra nustatyta pareiga tvarkyti ir prižiūrėti nuteistiesiems. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos normų pažeidimo.

9. Vilniaus PN teigimu, kiekviename pastato aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kuriuose yra po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, nuolatos tvarkomi. Teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas.

10. Nuteistųjų maitinimo paslauga teikiama pagal teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN taip pat yra sudarę sutartį su licencijuota įmone dėl buitinių kenkėjų naikinimo. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamo maitinimo ir kenkėjų buvimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. S. skundą.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant Vilniaus PN vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla.

13. Pareiškėjo argumentus dėl higienos reikalavimų trūkumų (drėgmė, netinkama temperatūra, vėdinimas, pelėsis, pažeistos sienos), pirmosios instancijos teismas laikė abstrakčiais, kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kuriose konkrečiai patalpose šie pažeidimai buvo, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų, patalynės higienos ir kitų skunde nurodomų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė dėl patalpų vėdinimo per langus atitinka higienos normų reikalavimus. Vilniaus PN taip pat nuolat vykdoma vabzdžių kontrolė ir naikinimas (dezinfekcija).

14. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas nedetalizavo, kurioje konkrečiai patalpoje neveikė iškvietimo mygtukas ir kokiu aspektu jam tai sukėlė žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų.

15. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Vilniaus PN nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių tualetų įrengimą, nes teisės aktai nenustato reikalavimo, kad turi būti įrengtos vien sėdimos tualeto vietos (unitazai), o pareiškėjas skunde nenurodė, kaip konkrečiai jam pasireiškė žala dėl sėdimų unitazų neįrengimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė privatumo pažeidimo, nes tualetų vietos viena nuo kitos atskirtos sienelėmis ir turi duris, vietos dušuose taip pat atskirtos pertvaromis.

16. Pirmosios instancijos teismas nenustatė asbesto buvimo Vilniaus PN, todėl sprendė neturintis pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN pastatų konstrukcijose yra asbesto, kuris kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai.

17. Įvertinęs Nuteistojo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos kortelės duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nesinaudojo ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų teise, dėl pasimatymų suteikimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN administracijos veiksmus šiuo aspektu.

18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje užfiksuoti duomenys ir faktai patvirtina, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvavo Adaptacijos, Nuteistojo pataisos reabilitacijos programose. Dalyvavimas tokiose programose yra savanoriškas. Vilniaus PN yra sudarytos sąlygos sportuoti, nuteistieji turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą ir pan. Skunde teismui pareiškėjas nekonkretizavo, kokiuose renginiuose, socialinio užimtumo programose jis pageidavo dalyvauti, tačiau jam nebuvo suteikta tokia galimybė.

19. Dėl pareiškėjo nusiskundimų pasivaikščiojimų kiemeliais pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus PN I-ojo ir II-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (4, 5, 8, 9 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras ir erdvus pasivaikščiojimų kiemas, kuriame įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Nuteistiesiems teisės aktais nustatyta pareiga patiems tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal nedirbančiųjų vyrų valgiaraštį, pagamintas maistas nuteistiesiems išduodamas pagal svorį ir tik po juslinio patikrinimo. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su nusiskundimais dėl maitinimo.

21. Pareiškėjo teiginius dėl rūbų džiovinimo sąlygų nebuvimo ir skunde minimo akių skausmo pirmosios instancijos teismas vertino kaip deklaratyvius, nepagristus įrodymais. Su atitinkamais prašymais bei nusiskundimais pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.

22. Nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. 23. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu.

24. Pareiškėjas nurodo, kad kai kurios jo gyvenimo sąlygos iš tikrųjų buvo pažeistos – dušuose jo buvimo Vilniaus PN metu pertvaros nebuvo įrengtos, jos atsirado vėliau; tualetuose nuo lubų krito tinkas; Vilniaus PN vidaus patalpoms seniai reikia remonto, ypač prausyklose ir WC patalpose, kuriose buvo daug pelėsio. Pareiškėjo teigimu, jam nereikia rinkti įrodymų, jis neturėjo galimybės padaryti patalpų fotonuotraukų, o atsakovo pateiktos fotonuotraukos neatitinka tikrovės, yra darytos kitu laikotarpiu, pagražintos. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo vietos pasivaikščioti, kadangi tame pačiame kieme buvo žaidžiamas krepšinis ir tinklinis.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 27 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateikiamu kai kurių faktinių aplinkybių vertinimu, t. y. teismo sprendimą ginčija įrodymų vertinimo aspektu.

29. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

30. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje surinktais įrodymais ir pateikdamas motyvus, kuriais grindžia savo poziciją dėl įrodinėjamų aplinkybių, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

31. Dėl atitvarų tarp dušų įrengimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dušuose jo buvimo Vilniaus PN metu pertvaros nebuvo įrengtos, jos įrengtos vėliau. Ši aplinkybė neįrodyta byloje surinktais įrodymais, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad dušų pertvaros buvo įrengtos, neįrodo ginčo aplinkybių aktualiu laikotarpiu (ABTĮ 56 str. 1 ir 6 d.).

32. Dėl nuo lubų krintančio tinko ir pelėsio. Pareiškėjas tik apeliaciniame skunde konkretizuoja patalpas, kuriose, jo teigimu, krito tinkas ir buvo pelėsis. Skunde pirmosios instancijos teismui jis šias aplinkybes nurodė nekonkretizuodamas patalpų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra abstrakčios ir neįrodo atsakovo padarytų teisės pažeidimų. Teisėjų kolegija, tikrindama priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad byloje surinkti įrodymai paneigia teismo sprendime padarytas išvadas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo nurodomos patalpos vizualiai yra tvarkingos ir nematyti jokių pelėsių požymių bei sienos apdailos struktūrinių sluoksnių pažeidimų.

33. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo vietos pasivaikščioti, kadangi tame pačiame kieme buvo žaidžiamas krepšinis ir tinklinis. Teisėjų kolegija neturi teisinių pagrindų vertinti šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė kitas aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamus iš teisės į pasivaikščiojimus pažeidimo. Kadangi ši reikalavimų dalis apeliaciniame skunde grindžiama kitais pagrindais, kurie nebuvo nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme, konstatuotina, kad nėra teisinių pagrindų juos nagrinėti apeliacine tvarka (ABTĮ 80 str. 2 d., 140 str. 1 d.).

34. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nereikia rinkti įrodymų, jis neturėjo galimybės padaryti patalpų fotonuotraukų, o atsakovo pateiktos fotonuotraukos neatitinka tikrovės, darytos kitu laikotarpiu, yra pagražintos, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 1 ir 2 d.). Bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriose pareiškėjais yra buvę arba esantys įkalinimo įstaigose asmenys, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės iš esmės nesiskiria nuo bendrųjų, pagal kurias įrodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, turi būtent jis (ABTĮ 56 str. 4 d.). Be abejonės, ši taisyklė taikoma su tam tikrais ribojimais įvertinant objektyvią situaciją, kad įkalintųjų asmenų galimybės įrodyti tam tiktas aplinkybes yra ribotos. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pareiškimas apie teisės pažeidimą yra pagrindas tai pripažinti. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo argumentai, kad jis neturėjo galimybės fotografuoti, pripažįstami pagrįstais, tačiau aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, pareiškėjas turėjo pareigą įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz., liudytojų parodymais, tačiau to nedarė. Todėl deklaratyvus pareiškimas apie tiesos neatitinkančius atsakovo pateiktus įrodymus teisėjų kolegijos vertintinas kritiškai ir atmetamas kaip nepagrįstas.

35. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius