2013-12-16 Nr. AB-10100-3-61-3-03105-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2009/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03105-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas, Lukiškių TI-K), priteisti 54 800 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo 25 d. iki 2011 m. liepos 5 d. buvo kalinamas Kalėjime. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo grubiai pažeidinėjamos jo teisės, nes jis buvo kalinamas perpildytose kamerose. Pabrėžė, kad nebuvo pakankamai vietos daiktams sudėti, dažnai kildavo konfliktai, todėl tapo irzlus ir nervingas. Pareiškėjas sutiko, kad buvo tokių dienų, kuomet vienam asmeniui nustatytas plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl už atitinkamas dienas žalos atlyginimas nepriteistinas, o tomis dienomis, kuomet jo teisės buvo pažeidžiamos tik tam tikrą dienos dalį, žalos atlyginimas mažinamas, t. y. vietoj prašomų 200 Lt už vieną kalinimo dieną mažintinas iki 100 Lt. Būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Kalėjimą atvyko 2010 m. spalio 1 d. Atsakovas teismui pateikė pareiškėjo viso kalinimo laikotarpio duomenis, t. y. nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 5 d. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2.

Paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Kalėjimo administracija negali lemti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, taip pat priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 Lt su bylos nagrinėjimu Vilniaus apygardos administraciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimą, kitoje dalyje pareiškėjo R. S. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, CK 6.271 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, Nr. A822-619/2009.

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai‘‘ patvirtinimo‘‘. Pagal normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Byloje nėra ginčo dėl Kalėjimo atsiliepime teismui pateiktų duomenų (b. l. 8–10) apie pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 5 d. Pateikti duomenys patvirtino, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 5 d. R. S. 259 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 m2, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto. Padaryta išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 5 d. (išskyrus tas dienas, kuriomis nebuvo pažeistos teisės normos) kalint Kalėjime, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas nurodė CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalis, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009, Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš esmės nurodo tik vieną esminį nusiskundimą (gyvenamojo ploto trūkumą), į byloje nustatytas aplinkybes, taikytinus teisės aktus bei suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto, pažeidimo trukmę (259 kalinimo diena), taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt; vidutinis darbo užmokestis – 2 171 Lt), pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad rinkdamas įrodymus ir kreipdamasis į teismą jis patyrė šias išlaidas: 3 pašto ženklai ir 2 vokai, kurių bendra vertė 4,35 Lt, rašiklio bei popieriaus vertę prašė nustatyti teismo. Teismas nurodė ABTĮ 44–45 straipsnių nuostatas. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas už du pašto ženklus sumokėjo 2,70 Lt, tačiau rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog už voką, adresuotą teismui, patyrė realias išlaidas, nepateikė. Pažymėta, kad pareiškėjas, siekdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ne tik turi nurodyti konkretų dydį, bet turi jį ir pagrįsti, pateikiant bylinėjimosi išlaidų sumą pagrindžiančius įrodymus, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę tik į patirtas išlaidas, susijusias su pašto ženklų įsigijimu. Teismui sprendimą iš dalies priėmus pareiškėjo naudai, jis turi teisę gauti iš atsakovo patirtų išlaidų atlyginimą, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo byloje pateiktą reikalavimą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, darė išvadą, jog pareiškėjui priteistinas 1 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

III. Pareiškėjas R. S. apeliaciniu skundu (b. l. 54-55) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam po 200 Lt už kiekvieną netinkamomis sąlygomis praleistą dieną Lukiškių TI-K, taip pat atlyginti jo patirtas 2,70 Lt pašto išlaidas.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturtinę žalą pareiškėjui priteisė neatsižvelgdamas į laiką, kurį pareiškėjas praleido Lukiškių TI-K. Mano, kad už jam padarytą žalą nebuvo teisingai atlyginta. Jam buvo priteista tik vieno mėnesio minimalaus darbo užmokesčio kompensacija, kuomet jis devynis mėnesius patyrė nepatogumus, depresiją ir dvasinius išgyvenimus. Be to, teismas nepagrįstai jo prašomas atlyginti pašto išlaidas sumažino beveik 3 kartus, nors yra įrodyta, kad jis mažiausiai 2,70 Lt sumokėjo už pašto išlaidas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59-62) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais ir teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Dėl pareiškėjo teiginių apie jo sveikatos būklę nurodo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo neva patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai turėtų negrįžtamą poveikį, kad jų mastas būtų itin didelis ir pan. Akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 5 d., kai buvo laikomas Lukiškių TI-K, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, iš dalies jį tenkino ir priteisė iš atsakovo pareiškėjui 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi ir mano, kad už jam padarytą žalą nebuvo tinkamai atlyginta.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Lukiškių TI-K – užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis, nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. liepos 5 d. Lukiškių TI-K 259 dienas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto. Šių aplinkybių nei pareiškėjas, nei atsakovas iš esmės ir neginčija. Atsakovas nurodo, jog šis pareiškėjo teisių pažeidimas įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes vykdydamas teismų sprendimus jis negali kontroliuoti pristatomų į izoliatorių asmenų skaičiaus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjui nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 5 d. kalint Lukiškių TI-K buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas. Tai įrodo, jog minėta valdžios institucija neveikė taip, kaip ją įpareigoja veikti teisės aktai.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271, 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, taip pat ir neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju patikrinusi bylą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes pažeidimo laikotarpis yra ilgas ir nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo laikymą konkretaus dydžio kameroje buvo pakankamai tikslūs, kad būtų galima konstatuoti minėtąjį pažeidimą. Taip pat pastebėtina, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str.), todėl atsakovo išdėstyti praktiniai sunkumai, su kuriais jis tariamai susiduria, siekdamas užtikrinti savo funkciją vykdyti teismų nutartis ir sprendimus, ankščiau išdėstytų išvadų nepaneigia.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti jam atlyginta pinigais. Šiuo atveju pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis yra susijęs ir su esminių jo laisvių, įtvirtintų Konvencijos 3 straipsnyje, pažeidimu, dėl ko padaryta jam neturtinė žala gali būti teisingai kompensuota, padarytą žalą įvertinus pinigais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 000 Lt suma nagrinėjamu atveju negali būti laikoma pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti. Nors pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpis neužtikrinant ploto vienam asmeniui minimalios normos (ne mažiau 3,6 m2) nebuvo vientisas, t. y. buvo trumpų išimčių, pareiškėjo kalinimas Lukiškių TI-K, pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą kamerose, truko daugiau kaip 8 mėnesius, be to, pareiškėjui kameroje dažnai tekdavo itin mažai ploto, t. y. 1,98 m2, 2,65 m2.

Spręsdama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik daugiau kaip 1 metams nuo tada, kai jis išvyko iš Lukiškių TI-K. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 54 800 Lt suma. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog Lukiškių TI-K netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nenustatyta, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo ypatingą poveikį sveikatai), ir įvertinant tokio kalinimo trukmę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip 1 metams nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K, pareiškėjui priteistinas 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Pastebėtina, jog atsakovas, grįsdamas savo atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomus teiginius remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėmis bylomis Nr. A525-2017/2012 ir A146-1527/2012), kuri, pasak atsakovo, rodo, kad reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Pažymėtina, kad atsakovo nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012 ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skiriasi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jomis vadovautis kaip precedentais priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas už du pašto ženklus sumokėjo 2,70 Lt (b. l. 5), pažymėjo, kad pareiškėjas, kurio naudai byloje priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš atsakovo patirtų išlaidų atlyginimą, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 44-45 straipsniais, priteisė pareiškėjui 1 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pareiškėjas taip pat ginčija šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir prašo atlyginti 2,70 Lt jo patirtų pašto išlaidų.

Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (2010 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-68/2010). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir įvertinusi tai, jog pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju baigiamuoju procesiniu sprendimu yra tenkinamas iš dalies, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada priteisti pareiškėjui 1 Lt bylinėjimosi išlaidų, kadangi ji padaryta tinkamai pritaikius ir išaiškinus aktualias teisės normas, todėl šioje dalyje teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjui priteistina 3 000 Lt neturtinės žalos atlygimo suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui R. S. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Lt (trys tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan