2025-05-21 Nr. AB-8867-3-62-3-02429-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-18-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02429-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. E. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. E. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas, ir Tarnyba), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ajame kalėjime (toliau – ir Įstaiga) atlieka laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, nusprendė priimti krikšto sakramentą, dėl šių apeigų buvo tartasi maždaug nuo 2022 m. spalio mėnesio, apeigos buvo numatytos 2023 m. kovo 20 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad religinių apeigų priėmimo vieta koplyčioje buvo iš anksto suderinta su administracija, tačiau likus kelioms dienoms iki numatytos datos, administracijos sprendimu religinių apeigų priėmimo vieta buvo pakeista. 2023 m. kovo 20 d. krikšto sakramentą jis priėmė nuteistųjų pasimatymų patalpų koridoriuje. Pareiškėjo nuomone, pasimatymų biuro koridorius neturi nieko bendra su šalies religine praktika, diskredituoja krikšto sakramento esmę, žeidžia jo jausmus. Nesutikdamas su Įstaigos administracijos sprendimu dėl religinių apeigų vietos pakeitimo pareiškėjas teikė skundą administracijos direktoriui dar iki numatytos religinės apeigos datos, t. y. iki 2023 m. kovo 20 d., tačiau jo noras krikšto sakramentą priimti koplyčioje nebuvo patenkintas dėl jam nesuprantamų priežasčių: koplyčia yra saugomoje teritorijoje, apeigų trukmė nedidelė, dalyvaujančių asmenų skaičius nedidelis, sprendimas neleisti apeigas organizuoti koplyčioje pakeistas neatsiradus jokioms naujoms aplinkybėms po sprendimo leisti apeigas atlikti koplyčioje priėmimo. Pareiškėjas nurodė, kad Įstaigos sprendimas neleisti jam krikšto sakramento priimti būtent koplyčioje neteisėtai suvaržė jo prigimtinę laisvę išpažinti pasirinktą religiją, diskriminavo jį dėl jo socialinės (teisinės padėties), pažemino jo garbę ir orumą bei jo tikėjimą. Dėl šių neigiamų dvasinių išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu priimti krikšto sakramentą Įstaigos koplyčioje, tačiau Įstaiga įvertinusi visumą aplinkybių, t. y. kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka iki gyvos galvos, yra įtrauktas į sustiprintą priežiūrą, pareiškėjo žmona yra atliekanti bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Panevėžio kalėjime, pareiškėjo krikštatėviai, iš kurių vienas yra taip pat atliekantis laisvės atėmimo bausmę ir nuteistas iki gyvos galvos ir jo žmona – pilietė atvykusi iš laisvės, siekiant užtikrinti veiksmingą nuteistųjų priežiūrą, dalyvaujančių asmenų saugumą bei siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi saugumo ir valdymo reikalavimų, neviešinama įstaigos infrastruktūra pašaliniams asmenims, Įstaigos administracija pareiškėjui krikšto sakramentą leido priimti pasimatymų biuro patalpose. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į psichologus nesikreipė dėl savo pažeistų teisių krikšto priėmimo metu. Tarnybos nuomone, pareiškėjo argumentai dėl jo patirtos neturtinės žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio, siekiant iš to finansinės naudos. Įstaiga savo veiksmais ar neveikimu nepažeidė pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų dėl krikšto sakramento priėmimo, nevaržė ir neribojo pareiškėjo religinės laisvės, jo įsitikinimų. Tarnyba pažymėjo, kad dėl patirtos žalos pareiškėjas nurodė bendro pobūdžio teiginius, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Lietuvos kalėjimų tarnybos veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Atsakovo atstovo vertinimu, nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų.

II. 5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo D. E. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusią skundo dalį atmetė.

6. Teismas byloje nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas, atliekantis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, 2022 m. spalio mėnesį susitarė dėl krikšto sakramento priėmimo 2023 m. kovo 20 d. Įstaigos koplyčioje. Rašytinis sprendimas dėl to nebuvo priimtas, tačiau kalėjimo personalas žodžiu patvirtino, kad tam nėra kliūčių. 2023 m. kovo 16 d., likus trims dienoms iki krikšto sakramento, pareiškėjui pranešta, kad kalėjimo Saugumo valdybos skyrius saugumo sumetimais prieštarauja dėl krikšto sakramento apeigų koplyčioje ir krikšto sakramento apeigos perkeltos į pasimatymų biuro patalpas. Dėl šio sprendimo pareiškėjas pateikė skundus, tačiau jie nebuvo tenkinti. 2023 m. kovo 20 d. pareiškėjas krikšto sakramentą priėmė pasimatyto biuro patalpose, vėliau pateikė skundą teismui dėl neturtinė žalos priteisimo.

6.2. 2023 m. sausio 27 d. pareiškėjas pateikė du prašymus (registruoti 2023 m. sausio 30 d. Nr. NPS-23-1978 ir 2023 m. sausio 30 d. Nr. NPS-23-1979) Įstaigos direktoriui, prašydamas leisti jo žmonai M. E. bei būsimiems krikštatėviams R. L. ir J. L. dalyvauti krikšto ceremonijoje, įvyksiančioje 2023 m. kovo 20 d. koplyčioje. 2023 m. vasario 21 d. sprendimais, atsižvelgus į 2023 m. vasario 20 d. pareiškėjo prašymus nenagrinėti ankstesnių prašymų, 2023 m. sausio 27 d. pareiškėjo prašymų nagrinėjimo procedūra nutraukta. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad po prašymų padavimo praėjus maždaug dviem savaitėms, vienas iš Saugumo valdybos skyriaus specialistų jį informavo, kad Įstaigos administracija neprieštarauja jo prašymams, juolab, kad 2023 m. kovo 20 d. buvo suplanuotas pareiškėjo su žmona ir krikšto tėvų ilgalaikiai pasimatymai. Įvertinęs situaciją, jis paprašė 2023 m. sausio 27 d. prašymų nenagrinėti. Atsakovo atstovas taip pat pripažino, kad pirminiame krikšto apeigų planavimo procese Įstaigos administracija neprieštaravo dėl krikšto sakramento priėmimo koplyčioje.

6.3. 2023 m. balandžio 20 d. pažyma, 2023 m. kovo 16 d. skundas patvirtina, kad 2023 m. kovo 16 d. Resocializacijos skyriaus specialistė pareiškėją žodžiu informavo, kad Saugumo valdymo skyrius krikšto sakramentą leido priimti pasimatymų patalpoje, o ne koplyčioje.

6.4. 2023 m. spalio 25 d. pateikti atsakovo atstovo paaiškinimai raštu patvirtina, kad rašytinių sprendimų dėl krikšto sakramento priėmimo vietos Įstaigos administracija nepriėmė, pareiškėjas dėl to tarėsi žodžiu. Sprendimas (žodinis) neleisti rengti krikšto sakramento priėmimo koplyčioje priimtas Įstaigos Saugumo valdybos skyriaus sprendimu.

7. Teismas laikė įrodyta aplinkybę, kad pareiškėjui siekiant 2023 m. kovo 20 d. gauti krikšto sakramentą Įstaigos koplyčioje, atsakovo atstovas aiškių rašytinių sprendimų dėl to nepriėmė, leido pareiškėjui manyti, kad sutinka dėl apeigos rengimo koplyčioje, tačiau likus trims dienoms iki ceremonijos, sprendimą žodžiu pakeitė ir žodiniu sprendimu neleido pareiškėjui krikšto sakramento priimti koplyčioje.

8. Teismas taip pat nustatė, kad 2023 m. kovo 16 d. pareiškėjas pateikė skundą Įstaigos direktoriui dėl sprendimo neleisti jam krikšto sakramentą priimti koplyčioje. 2023 m. birželio 15 d. raštu Nr. SN-23-1470 Įstaiga raštu pareiškėjui nurodė, kad jo skundas yra nepagrįstas, pažymėdama, kad įvertinus tai, jog pareiškėjui paskirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos, yra įtrauktas į sustiprintą priežiūrą, sutuoktinė atlieka laisvės atėmimo bausmę Panevėžio kalėjime, krikštatėvis taip pat asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, pastarojo sutuoktinė iš laisvės, siekiant užtikrinti saugumą, priimtas sprendimas leisti krikšto sakramentą priimti pasimatymų biuro patalpose. Įstaiga pažymėjo, kad administracija, priimdama šį sprendimą, veikė jai suteiktos diskrecijos ribose. Dėl šio sprendimo 2023 m. liepos 10 d. pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos kalėjimų tarnybai. 2023 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. 2S-1786 Lietuvos kalėjimų tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydama, kad jam buvo suteikta galimybė priimti krikšto sakramentą su pasirinktais krikšto tėvais, dalyvaujant religinės bendruomenės atstovui, tad pareiškėjo tikėjimo laisvė nebuvo suvaržyta. Iš atsakyme nurodytų aplinkybių matyti, kad 2023 m. kovo 16 d. pateiktas pareiškėjo skundas nagrinėtas du kartus: 2023 m. gegužės 16 d. Įstaigos viršininko atsakymas Nr. SN-23-1470 pagal pareiškėjo skundą pripažintas netinkamu, 2023 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 2S-1258 Lietuvos kalėjimų tarnyba Įstaigos viršininką įpareigojo pareiškėjo skundą išnagrinėti tinkamai; 2023 m. birželio 16 d. priimtas pakartotinis atsakymas į skundą. 2023 m. rugsėjo 18 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas konsultuojamas dėl psichoemocinės sveikatos, geba kontroliuoti impulsus, komunikabilus, imlus naujai informacijai, emociškai stabilus; įrašų, kad būtų kreipęsis dėl patirtų išgyvenimų, susijusių su krikšto sakramentu, nėra.

9. Teismas pažymėjo, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. pažyma nėra nepakankama konstatuoti, kad pareiškėjas nepatyrė jokių išgyvenimų dėl ne koplyčioje vykusių krikšto apeigų, o tik leidžia pripažinti, kad jo patirti išgyvenimai nebuvo tokie dideli, kad dėl jų reiktų ir psichologo pagalbos. Teismas pripažino, kad aptarti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas vos sužinojęs apie Įstaigos administracijos sprendimą neleisti jam krikšto sakramento priimti koplyčioje, tą pačią dieną dėl to pateikė skundą, kuris iki krikšto sakramento nebuvo išnagrinėtas, jis tinkamai išnagrinėtas tik 2023 m. birželio 16 d.; teikė skundus dėl raštų, kuriais jo skundai nebuvo tenkinti ir tai leidžia teismui spręsti, kad jis nesutiko su tokiu Įstaigos administracijos sprendimu ir dėl to patyrė išgyvenimus, aptartus jo skunduose. Atsižvelgęs į tai, teismas nesutiko su atsakovo atstovo argumentais, kad pats faktas, jog pareiškėjas priėmė krikšto sakramentą pasimatymų patalpose (o ne atsisakė jį priimti), reiškia, kad jokių išgyvenimų jis dėl to nepatyrė ir jo teiginiai apie kokius nors patirtus išgyvenimus yra deklaratyvūs.

10. Teismo vertinimu, 2023 m. spalio 19 d. pažyma, fotonuotraukos patvirtina, kad koplyčios erdvė žymiai didesnė nei biuro patalpos (koplyčios – 36,36 kv. m, pasimatymo patalpos – 17,18 kv. m), koplyčios interjeras būdingas sakralinių pastatų interjerui, su religine atributika; tuo tarpu biuro patalpos interjeras neatspindi jokio sakralumo.

11. Teismas taip pat laikėsi pozicijos, kad byloje atsakovo atstovo pateiktas Resocializacijos skyriaus specialisto pareigybės aprašymas nepatvirtina, kad pareiškėjo krikšto sakramento priėmimo metu – 2023 m. kovo 20 d., koplyčioje dėl jos užimtumo nebuvo galima rengti pareiškėjo krikšto apeigų. Teismo vertinimu, iš atsakovo atstovo atsiliepimo, pateiktų rašytinių paaiškinimų, teismo posėdyje nurodytų argumentų matyti, kad jokiu momentu atsakovo atstovas nenurodė koplyčios užimtumo kaip priežasties, dėl kurios perkėlė krikšto apeigas į pasimatymų biuro patalpas.

12. Teismas pažymėjo, kad religijos laisvė yra garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnio 1–2 dalyse, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 26 straipsnio 2 ir 4 dalyse, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 45 straipsnyje, Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444, (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) XXI skyriuje. Teismas atkreipė dėmesį, kad BVK nuostatos nenustato išimčių į teisę atlikti religines apeigas nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami (kamerų tipo patalpose, drausmės grupėje ar pan.). Teismas taip pat pažymėjo, kad religinės apeigos atliekamos ne tik tada, kada jos yra vedamos dvasininko, religinių apeigų sąvoką apima ir kitos jos išraiškos formos, t. y. tiek pavienių asmenų, tiek tam tikros tikinčiųjų bendruomenės maldos ir susikaupimo procesas, tiek dalyvaujant, tiek nedalyvaujant dvasininkui. Įvertinęs teisinį reguliavimą, teismas priėjo prie išvados, kad nepriklausomai nuo inicijuojamų religinių apeigų masto (ar vienas, ar bendruomenėje, su dvasininku ar be jo), iš esmės vien tik dėl savo sakralinio, susikaupimo, tylos bei ramybės reikalaujančio pobūdžio, religinėms apeigoms atlikti atsakovo atstovas turi užtikrinti tam atskiras, specialias patalpas, t. y. įrengtas pagal dvasininkų rekomendacijas su religine atributika. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vidaus tvarkos taisyklių 155 punkte suformuluotas imperatyvus reikalavimas įrengti vietą religinėms apeigoms atlikti pagal dvasininkų rekomendacijas, todėl tokia vieta Įstaigoje privalo būti ir jos paskirtis turi būti būtent šiam tikslui, o ne multifunkcinė, derinant religinių apeigų galimybę su kitomis tuo pačiu metu vykdomomis veiklomis.

13. Aptaręs Konvencijos nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad įkalinimo aplinkybės, ypač susijusios su saugumu ir nusikaltimų prevencija, pateisina Konvencijoje garantuojamų teisių ir laisvių apribojimus, tačiau pabrėžė, kad bet koks apribojimas kiekvienu atveju turi būti pagrįstas ir būtinas demokratinėje visuomenėje; „būtinumas“ reiškia, kad teisės į privatų gyvenimą apribojimas turi kilti dėl „primygtinio socialinio poreikio“ ir turi būti proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad Įstaigoje yra įrengta atskirų religinių apeigų patalpa (koplyčia), kurioje nuteistieji gali netrukdomai atlikti vien tik religines apeigas. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nuosekliai patvirtino, kad pareiškėjas išreiškė aiškią valią priimti krikšto sakramentą koplyčioje, informavo Įstaigos administraciją, nurodė vardus ir pavardes, taip pat buvimo vietas asmenų (sutuoktinės ir krikšto tėvų), kuriems dalyvaujant nori priimti krikšto sakramentą, Įstaiga dėl to raštiško sprendimo nepriėmė, pareiškėją informavo, kad nėra kliūčių prašymui patenkinti, tačiau likus trims dienoms iki apeigų, t. y. 2023 m. kovo 16 d. pareiškėją žodžiu informavo, kad apeigos perkeliamos į pasimatymų biuro patalpas ir nurodė, kad tokį sprendimą priėmė Saugumo valdybos skyrius saugumo tikslu, tačiau aiškių motyvų, teisinio ir faktinio pagrindo ar kitų administraciniam sprendimui įtakos turėjusių aplinkybių nenurodė. Net ir po apeigų atlikimo, Įstaiga, nagrinėdama pareiškėjo skundą, tinkamai jo neišsprendė, buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti skundą. Pareiškėjui pirmą kartą argumentai ir motyvai dėl žodinio 2023 m. kovo 16 d. sprendimo pateikti tik 2023 m. birželio 15 d. raštu.

15. Vadovaudamasis BVK 45 straipsniu, Vidaus tvarkos taisyklių 154–156 punktais, teismas sprendė, kad toks Įstaigos sprendimų priėmimas neatitinka gero administravimo principo, nes teisės aktuose įtvirtinta pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas koplyčioje buvo apribota nepagrįstu, nemotyvuotu sprendimu, neįvykdžius pareigos dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.

16. Įvertinęs atsakovo atstovo argumentus, kodėl buvo apribota pareiškėjo teisė priimti krikšto sakramentą koplyčioje, t. y. apeigose dalyvavusių asmenų interesų apsauga, kitų nuteistųjų asmenų interesų apsauga (pareiškėjas linkęs užpulti), neviešinti teritorijos infrastruktūros pašaliniams asmenims (krikšto motina yra asmuo „iš laisvės“), teismas pažymėjo, kad kalėjimo teritorijoje apsisprendžiant dėl koplyčios vietos ir jos įrenginių sprendinių, neabejotinai buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su tuo, kokie asmenys ten lankysis, kokios apeigos ten vyks, kas apeigose dalyvaus, taigi spręstina, kad įrengiant koplyčią buvo pasirūpinta joje ir aplink ją esančių saugumu, ji įrengta taip, kad saugumui reikšminga infrastruktūra nebūtų paviešinta pašaliniams asmenims.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apie 2023 m. kovo 20 d. apeigas koplyčioje ir joje dalyvauti ketinančius asmenis administraciją informavo raštu 2023 m. sausio 27 d. ir pareiškėjui buvo patvirtinta, kad jo planuojamoms apeigoms kliūčių nėra, taigi, Įstaigos administracija sprendė, kad rizikos yra valdomos. 2023 m. kovo 16 d. Įstaigos administracija nuomonę pakeitė, nors jokių naujų aplinkybių nepaaiškėjo, administracija nepateikė ne tik, kad sprendimo raštu, bet net ir žodžiu pareiškėjui aiškiai neįvardino aplinkybių, lėmusių sprendimo pakeitimą.

Šios aplinkybės nebuvo įvardintos ir vėlesniuose raštu Įstaigos priimtuose sprendimuose, buvo apsiribota tik deklaratyviais teiginiais, kad apeigų vietą pakeista dėl joje dalyvaujančių ir aplinkinių saugumo. Pareiškėjui ir jo sutuoktinei bei krikšto tėvams 2023 m. kovo 20 d. buvo suplanuotas ilgalaikis pasimatymas, dėl ko rizikų Įstaiga nematė, tačiau kokios papildomos rizikos dėl jų saugumo lėmė apeigų vietos pakeitimą taip pat nenurodė. Nors, kaip nurodo atsakovo atstovas, pareiškėjas yra linkęs užpulti kitus nuteistuosius (dėl to pastarąjį kartą nuteistas), tačiau atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, kad jam būtų apribota teisė lankytis koplyčioje, nustatytos specialios priežiūros sąlygos ar elgesio taisyklės, todėl teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovo atstovo argumentus, kad krikšto sakramento suteikimo pareiškėjui apeiga koplyčioje kėlė grėsmę apeigose dalyvaujančių ir kitų asmenų saugumui.

Spręsdamas, ar buvo pagrindas apeigas perkelti į pasimatymų biurą, siekiant apsaugoti kalėjimo infrastruktūrą nuo pašalinių asmenų, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo pozicija dėl to yra kontraversiška. Viena vertus, Įstaiga apeigas perkėlė į pasimatymų biuro patalpas dėl to, kad dalyvavo J. L., kuri nėra laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo, kita vertus, pripažino, kad į koplyčios teritoriją įleidžiamos moksleivių, savanorių ekskursijos, nepaneigė, kad ir 2023 m. gruodžio 29 d. buvo suplanuota iki gyvos galvos nuteistųjų asmenų šeimų šventė, taip pat, kad koplyčioje atnaujinami ir nuteistųjų iki gyvos galvos įžadai.

Teismo įsitikinimu, tokie atsakovo veiksmai patvirtina išvadą, kad koplyčia įrengta taip, kad besilankant ir pašaliniams asmenims, nekiltų grėsmės saugomos infrastruktūros išviešinimui, o tuo pačiu ir leidžia daryti išvadą, kad ši aplinkybė nebuvo teisėtas ir pagrįstas pagrindas uždrausti krikšto sakramento apeigas koplyčioje. Šių argumentų pagrindu teismas sprendė, kad atsakovo atstovas neįrodė, kad Įstaigos sprendimas riboti pareiškėjo teisę priimti krikšto sakramentą koplyčioje, buvo pagrįstas ir būtinas demokratinėje visuomenėje, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, nebuvo teisėtas ir proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams, taigi, nepagrįstas ir Konvencijos 3 straipsnio kontekste.

17. Apibendrindamas teismas sprendė, kad atsakovo atstovas, vykdydamas jam teisės aktais priskirtas funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko pareiškėjas patyrė tam tikrų išgyvenimų; taigi atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti ir tokie jo veiksmai tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą.

18. Vertindamas neturtinės žalos dydį, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamais išgyvenimais, garbės ir orumo pažeminimu, jis jautėsi diskriminuojamas, nes nenurodžius aiškaus pagrindo, jam uždrausta krikšto sakramentą priimti koplyčioje, nors kitiems iki gyvos galvos nuteistiems asmenims koplyčioje buvo atnaujinami įžadai. Tačiau teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas į psichologą dėl šio apribojimo patirtų išgyvenimų nesikreipė, į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų tokio neigiamo poveikio masto, intensyvumo ar laipsnio, kad būtų pagrindas priteisti pareiškėjo prašomo dydžio kompensaciją.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo neigiami išgyvenimai nebuvo intensyvūs ar itin stiprūs, nesukėlė sunkesnių padarinių. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, jo veiksmai buvo vienkartiniai. Nepaisant to, teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų nepatogumų, išgyvenimų ir emocinės savijautos, pripažino, kad įvertinus nustatytus pažeidimus, pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų patyrė papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei atsakovo atstovas būtų veikęs taip, kaip turėjo veikti.

Atsižvelgęs į tai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į sakralinę aplinką atliekant religines apeigas, t. y. priimti krikšto sakramentą specialiai tam įrengtoje koplyčioje, kad krikšto sakramentas teikiamas vieną kartą gyvenime, kad jis reikšmingas kaip krikščioniškojo gyvenimo pamatas, kad tokia apeiga atlikta mažoje, nesakralioje patalpoje, niekaip nesusijusioje su krikščioniškomis apeigomis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija, teisingai kompensuojančia pareiškėjo patirtus išgyvenimus dėl nesudarytos galimybės tinkamai įgyvendinti religijos laisvę.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes teisingumo ir protingumo principų kontekste, sprendė, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas iki 300 Eur.

III. 19. Pareiškėjas D. E. ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, pateikė apeliacinius skundus.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 16 d. sprendimą priteisiant 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prilygino jo patirtus neigiamus išgyvenimus vos 300 Eur sumai, vertina šią sumą kaip formalią ir menką. Pareiškėjas pabrėžia, kad priteista suma jam, kaip nuo pažeidimo nukentėjusiam, nesukuria pakankamo teisingumo jausmo. Pareiškėjas pažymi, kad nuoskaudos dėl diskredituoto krikšto apeigos sakralumo neatsveria priteista 300 Eur suma. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ne kiekvienas nukentėjęs asmuo ieško pagalbos pas specialistą, tačiau teismas turėtų įvertinti, kad patirtą pažeminimą ir jo išgyvenimų pobūdį, jų tikrumą (neišvengiamumą) ir neigiamą liekamąjį efektą.

21. Atsakovo atstovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Kitu atveju Tarnyba prašo grąžinti bylą išsamiai ir objektyviai išnagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka iki gyvos galvos, yra įtrauktas į sustiprintą priežiūrą, pareiškėjo žmona taip pat yra atliekanti bausmę, ir buvo atvežta į pareiškėjo krikšto sakramentą iš Panevėžio kalėjimo, taip pat pareiškėjo krikštatėviai, t. y. kitas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis iki gyvos galvos ir jo žmona, pilietė atvykusi iš laisvės. Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad sprendimas dėl pareiškėjo krikšto sakramento priėmimo sąlygų priimtas įvertinus visumą aplinkybių ir juo buvo siekiama užtikrinti veiksmingą nuteistųjų priežiūrą, dalyvaujančių asmenų saugumą, užtikrinti, kad būtų laikomasi saugumo ir valdymo reikalavimų.

Vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija), nuostatomis, atsakovo atstovas pabrėžia, kad Įstaiga administruoja apsaugos ir priežiūros sritį, nustato visumą organizacinių, inžinerinių ir techninių apsaugos priemonių bei pataisos pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užkardyti įstaigose laikomų asmenų pabėgimą, daiktų, nenumatytų suimtiesiems (nuteistiesiems) leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų sąrašuose, patekimą ir šių įstaigų užpuolimą bei užtikrinti jose esančio turto apsaugą, įėjimo (transporto priemonių įvažiavimo) į įstaigas ir išėjimo (transporto priemonių išvažiavimo) iš jų tvarką.

Atsakovo atstovas pabrėžia, kad Įstaigos priimtas sprendimas buvo susijęs su tuo, kad pareiškėjas atlieka bausmę už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, o tai rodo pareiškėjo didesnį pavojingumą ir tuo pačiu suponuoja pareigą, sprendžiant dėl jo bausmės atlikimo sąlygų, atsižvelgti, ne tik į pareiškėjo interesus, bet ir į visuomenės interesus, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Pareiškėjo asmenybės pavojingumas yra susijęs tiek su pareiškėjo elgesiu kalinimo įstaigoje, tiek ir su jo praeitimi, o šiuo atveju ir su kitais asmenimis, kurie taip pat atlieka laisvės atėmimo bausmę, bei atvykę kaip lankytojai ir kas negali būti vertinama ir / ar palyginama su kitais atvejais (tai yra su kitais asmenimis tiek laisvę atliekančiais, tiek kviestiniais / atvykstančiais asmenimis), priešingu atveju Įstaigai būtų keliami aukštesni ir nepagrįsti reikalavimai, kurių užtikrinimas ir / ar įgyvendinimas prieštarautų valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams.

Atsakovo atstovas nepritaria, tam, kad dėl krikšto sakramento leidimo priimti pasimatymų biuro patalpose pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, kuriuos būtų galima vertinti, kaip pažeidimą, pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė pablogėjusios sveikatos būklės įrodymų. Atsakovo atstovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino bylos medžiagos, akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jam padarytą neturtinę žalą, jos dydį.

22. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai abstraktūs, nepateikti jokie pareiškėjo neturtinę žalą ir jos dydį pagrindžiantys įrodymai, nepagrįstas priežastinis ryšys. Atsakovo atstovas taip pat paaiškina, kad kiti argumentai išdėstyti Tarnybos apeliaciniame skunde.

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, kai jam, atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ajame kalėjime, neleista krikšto sakramento priimti koplyčioje, atlyginimo priteisimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas išreiškė aiškią valią priimti krikšto sakramentą koplyčioje, Įstaiga dėl to raštiško sprendimo nepriėmė, pareiškėją informavo, kad nėra kliūčių prašymui patenkinti, tačiau likus trims dienoms iki apeigų pareiškėją be jokių aiškių motyvų žodžiu informavo, kad apeigos perkeliamos į pasimatymų biuro patalpas, konstatavęs, kad atsakovo atstovas neįrodė, kad toks Įstaigos sprendimas buvo pagrįstas ir būtinas demokratinėje visuomenėje, sprendė, kad atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti ir tokie jos veiksmai tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjo neigiami išgyvenimai nebuvo intensyvūs ar itin stiprūs, nesukėlė sunkesnių padarinių ir atsižvelgęs į tai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į sakralinę aplinką atliekant religines apeigas, t. y. priimti krikšto sakramentą specialiai tam įrengtoje koplyčioje, kad krikšto sakramentas teikiamas vieną kartą gyvenime, kad jis reikšmingas kaip krikščioniškojo gyvenimo pamatas, kad tokia apeiga atlikta mažoje, nesakralioje patalpoje, niekaip nesusijusioje su krikščioniškomis apeigomis, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas iki 300 Eur.

25. Pareiškėjas ir atsakovo atstovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kuria teismas pareiškėjo prašomą priteisti 10 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 300 Eur, mano, kad priteista suma neatstato teisingumo jausmo. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo pavojingumą, atsakovo atstovo teisės aktais suteiktus įgaliojimus ir siekį užtikrinti saugumą įkalinimo įstaigoje, pabrėžia, kad pareiškėjas neįrodė patirtą neturtinę žalą ir jos dydį.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia būtų tikslinga pasisakyti dėl atsakovo atstovo Tarnybos apeliacinio skundo, kuriuo iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, argumentų.

28. Atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Atsakovo atstovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas atliko netinkamai įrodymų vertinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra abstraktaus pobūdžio.

29. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 9 straipsnis apibrėžia, kad kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, atliekant apeigas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar jo laikantis (1 d.). Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti apribojama tik tiek, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek tai būtina demokratinėje visuomenėje jos apsaugos interesais, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

30. Konstitucijos 26 straipsnis įtvirtina, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma (1 d.). Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (4 d.).

31. BVK 45 straipsnis numato, kad tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatytu laisvalaikio metu bausmės atlikimo vietoje atlikti religines apeigas (1 d.). Laisvės atėmimo vietų įstaiga privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui (2 d.). Dvasininkus religinėms apeigoms atlikti kviečia laisvės atėmimo vietų įstaiga (3 d.). Religinių apeigų atlikimo bausmės atlikimo vietose tvarką nustato teisingumo ministras (4 d.).

32. Taisyklių 155 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų įstaiga sudaro sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo vietose. Laisvės atėmimo vietų įstaigoje vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas.

33. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 4 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektas administracinį sprendimą dėl asmens prašymo ar skundo turi priimti per 20 darbo dienų nuo tokio prašymo ar skundo gavimo dienos. Jeigu prašymas ar skundas gautas po darbo valandų, poilsio ar šventės dieną, jo gavimo diena laikoma po jos einanti darbo diena. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinis sprendimas negali būti priimtas, viešojo administravimo subjektas šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Asmeniui apie tokį termino pratęsimą per 5 darbo dienas nuo sprendimo pratęsti terminą priėmimo dienos pranešama raštu ir nurodomos pratęsimo priežastys. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punktas numato, kad administraciniame sprendime turit būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės.

34. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

35. CK 6.250 straipsnis įtvirtina neturtinės žalos atlyginimo kriterijus. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

36. Byloje nėra ginčo, kad įkalinimo įstaigos teritorijoje yra įrengta koplyčia ir pareiškėjas išreiškė valią, dalyvaujant žmonai, kuri atlieka bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Panevėžio kalėjime, ir krikštatėviams, iš kurių vienas yra taip pat atliekantis laisvės atėmimo bausmę ir nuteistas iki gyvos galvos ir jo žmona – pilietė atvykusi iš laisvės, 2023 m. kovo 20 d. priimti krikšto sakramentą koplyčioje, tačiau Įstaiga, likus 3 dienoms iki ceremonijos, jos vietą perkėlė iš koplyčios į nuteistųjų pasimatymų patalpas. Pareiškėjas minėtą dieną priėmė krikšto sakramentą nuteistųjų pasimatymų patalpose, dalyvaujant žmonai ir krikštatėviams.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, krikšto sakramento priėmimas ir šios ceremonijos atlikimas sakralioje ir tam pritaikytoje vietoje (koplyčioje) yra integrali laisvės išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, atliekant apeigas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar jo laikantis, dalis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareigą pagrįsti religijos laisvės apribojimų būtinumą ir proporcingumą tenka atsakovo atstovui, tačiau jis nagrinėjamu atveju pakankamų ir objektyviais įrodymais pagrįstų argumentų dėl taikytų apribojimų nepateikė.

Atsakovo atstovo paaiškinimai ir pateikti įrodymai ir deklaruojama diskrecijos teisė nepatvirtina, kad koplyčia buvo mažiau saugi, nei nuteistųjų pasimatytų kambarys ir nagrinėjamu atveju toks apribojimas buvo būtinas. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas byloje nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad koplyčioje nebūtų užtikrinta veiksminga nuteistųjų priežiūra, dalyvaujančių asmenų saugumas bei būtų laikomasi saugumo ir valdymo reikalavimų, nepagrįstai išviešinta saugoma infrastruktūra, yra pagrįsta ir objektyviai pagrindžiama rizika, kad asmenys pabėgs, bus įnešti nuteistiesiems nenumatyti daiktai ir užpulta įstaiga bei neįmanoma užtikrinti įstaigoje esančio turto apsaugos, įėjimo (transporto priemonių įvažiavimo) į įstaigą ir išėjimo (transporto priemonių išvažiavimo) iš jos tvarkos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovo argumentai šiuo aspektu nėra konkretizuoti, nesusieti su konkrečiais faktais, deklaratyvaus pobūdžio. Vien aplinkybės, kad pareiškėjas yra linkęs užpulti, be jokių papildomų duomenų apie saugumą koplyčioje ir pan. nėra pakankamos konstatuoti, kad ribojimas nagrinėjamu atveju buvo būtinas ir proporcingas. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad įrengiant koplyčią įkalinimo įstaigos teritorijoje nebuvo laikytasi saugumo reikalavimų. Kaip taip pat teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, kad jam būtų apribota teisė lankytis koplyčioje, nustatytos specialios priežiūros sąlygos ar elgesio taisyklės. Taip pat teisėjų kolegija nemato pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl atsakovo atstovo argumentų susijusių su siekiu apsaugoti kalėjimo infrastruktūrą nuo pašalinių asmenų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas aiškiai ir nedviprasmiškai nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad į koplyčios teritoriją įleidžiamos moksleivių, savanorių ekskursijos, vyksta nuteistųjų asmenų šeimų šventė, todėl abejonėms, kad nagrinėjamu atveju bus išviešinta saugoma infrastruktūra, kuri paprastai nėra viešinama, nėra jokio pagrindo. Šie deklaratyvūs atsakovo atstovo teiginiai nepateisina taikytų religijos laisvės ribojimų. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas pažeidė pareigą pateikti pareiškėjui administracinį sprendimą VAĮ nustatyta tvarka, tokie veiksmai nesuderinami su gero viešojo administravimo principo tinkamu įgyvendinimu, kuris atsakovui kyla kaip viešojo administravimo subjektui.

Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepaneigė, kad byloje esantys įrodymai nuosekliai patvirtina, jog pareiškėjas išreiškė aiškią valią priimti krikšto sakramentą koplyčioje, informavo Įstaigos administraciją, Įstaiga dėl to raštiško sprendimo nepriėmė, pareiškėją informavo, kad nėra kliūčių prašymui patenkinti, tačiau likus trims dienoms iki apeigų, pareiškėją žodžiu informavo, kad apeigos perkeliamos į pasimatymų biuro patalpas ir nurodė, kad tokį sprendimą priėmė Saugumo valdybos skyrius saugumo tikslu, tačiau aiškių motyvų, teisinio ir faktinio pagrindo ar kitų administraciniam sprendimui įtakos turėjusių aplinkybių nenurodė, net ir po apeigų atlikimo, Įstaiga, nagrinėdama pareiškėjo skundą, tinkamai jo neišsprendė, buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti skundą, pirmą kartą argumentai ir motyvai dėl žodinio 2023 m. kovo 16 d. sprendimo pateikti tik 2023 m. birželio 15 d. raštu.

Aptartų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovo atstovas, vykdydamas jam teisės aktais priskirtas funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko pareiškėjas patyrė tam tikrų išgyvenimų, taigi atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti ir tokie jos veiksmai tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo viešosios atsakomybės sąlygų visumą CK 6.271 straipsnio kontekste.

38. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui padarytą neturtinę žalą prilygino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai ir jų intensyvumo lygis negali būti prilyginami kankinimui, nežmoniškam ar žeminančiam jo orumą minėto straipsnio kontekste. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant to, kad pareiškėjo ceremonijos vieta buvo perkelta, tačiau Įstaigos užtikrino krikštatėvių ir žmonos dalyvavimą, be kita ko, pati krikšto ceremonija nebuvo uždrausta, joje dalyvavo ir krikšto sakramentą suteikė dvasininkas. Todėl šie pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo šalintini iš sprendimo.

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva; paprastai vertinant, kokio dydžio neturtinę žalą priteisti asmenims, kurie kalinti teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, atsižvelgiama į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas nuteistasis ar suimtasis, ar buvo nustatyta, jog sąmoningai stengtasi sukelti nepatogumus nuteistajam ar suimtajam, atsižvelgiama į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į panašiose ar analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus; neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia turtinės ar neturtinės žalos prigimtis, objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nuteistojo ar suimtojo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar iš esmės buvo pakenkta nuteistojo ar suimtojo sveikatai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2020 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1569-438/2020).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad buvo be objektyvaus ir būtino pateisinimo ir, be kita ko, pažeidžiant gero viešojo administravimo principą, apribota pareiškėjo teisė į sakralinę aplinką atliekant religines apeigas, kad krikšto sakramentas teikiamas vieną kartą gyvenime, tačiau neturtinės žalos dydžio nustatymui nagrinėjamu atveju yra svarbu taip pat pažymėti, kad krikšto sakramento ceremonija su pareiškėjo nurodytais asmenimis bei dvasininku buvo atlikta. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į psichologą dėl šio apribojimo patirtų išgyvenimų, į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų tokio neigiamo poveikio masto, intensyvumo ar laipsnio, taip pat nebuvo nustatyta, jog Įstaiga sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui. Įvertinus minėtas aplinkybes protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų kontekste, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą 300 Eur suma. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur suma neatstato jam teisingumo jausmo.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes (išskyrus aptartas šios nutarties 38 p.), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, konstatuoja, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

42. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo su atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikti įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nebuvo vertinami, kadangi atsakovo atstovas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė, kad būtinybė naujų įrodymų pateikimo iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. E. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė