2022-10-11 Nr. AB-24851-3-61-3-00414-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-481-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00414-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo (pareiškėjo) laisves ir teises, nesuteikiant saugios gyvenamosios aplinkos, nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, pažeidus gyvenamojo ploto normas. Pareiškėjas buvo priverstas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis: patalpos buvo drėgnos, apie 20 procentų sienų buvo padengta pelėsiu, buvo labai blogas apšvietimas, neįrengta tinkama ventiliacija. Sanitariniu mazgu, kurį sudarė 3 klozetai, naudojosi iki 100 nuteistųjų, todėl norint jais pasinaudoti, susidarydavo didelis nuteistųjų skaičius, o tai sukeldavo ginčus, nesusipratimą ir agresyvius veiksmus tarp nuteistųjų. Praeinant sanitarinio mazgo patalpą, dėl netinkamos oro filtravimo sistemos įrengimo ir neproporcingo nuteistųjų skaičiaus, jausdavosi nemalonus kvapas. Tualeto ir prausyklos patalpos nebuvo tinkamai atskirtos, unitazai nebuvo atitverti pertvaromis iki lubų, prausykloje nebuvo kabinų, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Pareiškėjas karštu dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, dušo sieteliai buvo su defektais, vandens srovė nepakankamai stipri. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis.

3. Pareiškėjas teigė, kad visą nurodytą laikotarpį jam teko mažiau negu 3 kv. m gyvenamojo ploto dėl gyvenamojoje patalpoje esančių perteklinių daiktų ir poilsio kambario trūkumo. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, kurios neatitiko minimalių gyvenamojo ploto reikalavimų. Tai, kas priklausė vienam nuteistajam, pareiškėjas buvo priverstas dalintis su dar keliais nuteistaisiais. Jis bausmę atliko rakinamose miegamosiose patalpose, kurios nakties metu būdavo užimtos, o dienos metu jose susirinkdavo didesnis nuteistųjų skaičius. Pareiškėjas neturėjo tinkamos vietos laisvalaikiui leisti, džiovinami drabužiai miegamojoje patalpoje mažino gyvenamąjį plotą ir žemino pareiškėjo orumą, nes visa patalpa buvo iškabinėta kitų nuteistųjų drabužiais. Vilniaus PN nebuvo įrengęs ir nesuteikė drabužių džiovinimo atskiros patalpos kasdieniam naudojimui. Pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti poilsio kambariu, dėl ko patyrė nepatogumus, didesnę trintį su kitais nuteistaisiais. Maisto produktams susidėti skirtos virtuvių patalpos buvo per mažos visiems nuteistiesiems pasinaudoti. Dėl nurodytų priežasčių, maistą tekdavo laikyti miegamojoje patalpoje, kas taip pat mažino bendrą gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN, prašydamas pateikti informaciją apie kalinimo laikotarpiu patalpų, kuriose jis atliko bausmę, plotus. Pareiškėjas į Vilniaus PN kreipėsi su 2020 m. rugpjūčio 28 d. prašymu, tačiau į jį gavo nekorektišką 2020 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. 9-5516 ir todėl neturi galimybės teismui pateikti detalesnių duomenų apie gyvenamųjų patalpų plotus jo kalinimo metu.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad sanitarinėje patalpoje nebuvo užtikrintas jo privatumas. Praeinant pro sanitarinio mazgo patalpą, pareiškėjas jautė smarvę, nebuvo tinkamai įrengtos oro filtravimo sistemos. Dėl to, kad nebuvo įrengta atitvarų ir kabinų, pareiškėjas, naudodamasis dušu ir sanitariniu mazgu, patyrė diskomfortą ir pažeminimą.

5. Pareiškėjo vertinimu, 7 000 Eur prašoma priteisti kompensacija yra proporcinga jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Jis pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje, netinkamomis ir žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė kančias ir fizinius nepatogumus, buvo sukeltas pavojus jo sveikatai, pažemintas jo orumas, nepagrįstai papildomai apribota jo laisvė laikant visą parą uždarose patalpose, o dėl Vilniaus PN administracijos nekompetencijos buvo pažeisti ne tik nacionaliniai, bet ir tarptautiniai teisės aktai.

6. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Vilniaus PN paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN, kuris nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN nebuvo ir nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena, jokie teisės aktai nenustato reikalavimo kaupti ir sisteminti tokio pobūdžio duomenis pataisos namuose. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2019 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. vasario 7 d., nuo 2020 m. vasario 13 d. iki 2020 m. vasario 17 d., nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. liepos 1 d. Net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosioms patalpos, vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Visiems nuteistiesiems yra suteikiama miegamoji vieta. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN administracija nuteistiesiems taip pat sudaro sąlygas mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar baigti mokslus bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje. Pareiškėjas nenurodo, kuo būtent pasireiškė 2020 m. rugsėjo 23 d. rašte Nr. 9-5516 pateiktų duomenų nekorektiškumas, nepaneigė jame pateiktų duomenų teisingumo ir teisėtumo. Gyvenamosios patalpos atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus.

8. Vilniaus PN nurodė, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles ir 3 prausyklas. Sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose. Nuteistiesiems užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

9. Vilniaus PN nurodė, kad gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliacijos sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai.

10. Vilniaus PN pažymėjo, kad visos Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139.

11. Vilniaus PN akcentavo, kad nuteistųjų ūkinio aptarnavimo būryje buvo įdarbintas nuteistasis, kuris pagal nustatytą grafiką skalbė ir džiovino nuteistųjų asmeninius drabužius ir patalynę.

12. Vilniaus PN nurodė, kad I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos 2 tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos visiškai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir NVSC). Tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą per savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.

13. Vilniaus PN nurodė Vilniaus PN siūlomus užsiėmimus ir tai, kad pareiškėjas dalyvavo: Naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programoje, Nuteistųjų integracijos į visuomenę programoje, Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programose, Pozityvaus užimtumo priemonėse.

14. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad statistika, kiek kartų ir kokiam laikui įstaigoje laikomi suimtieji ir nuteistieji buvo išvesti iš gyvenamosios kameros, nėra vedama. Laikas, kurį pareiškėjas praleido už kameros ir gyvenamosios vietos ribų, nebuvo fiksuojamas.

15. Vilniaus PN akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą atmetė.

17. Teismas, aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinę jurisprudenciją, CK 6.271 straipsnį, jį aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo ribos yra laikotarpiai, kada pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. vasario 7 d., nuo 2020 m. vasario 13 d. iki 2020 m. vasario 17 d., nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. liepos 1 d.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma, o dėl užimtumo pareiškėjas visą laiką turėjo praleisti per mažoje patalpoje, teismas vadovavosi teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Įsakymas) (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2018 spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d., 2020 m. sausio 21 d. neteko galios), pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Įsakymo 111.1 ir 111.2 p.). Teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyto minimalaus ploto reikalavimus, padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog jo skaičiavimais, jis bausmę atliko reikšmingai per mažose gyvenamojo ploto ribose, vertinti tik kaip pareiškėjo subjektyvi nuomone, kuri neparemta jokiais įrodymais.

19. Teismas, nustatęs, kad nuteistieji laiku nuo 7 val. iki 23 val. gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, padarė išvadą, kad nuteistieji nėra įpareigojami būti vien gyvenamosiose patalpose. Remdamasis į bylą pateikta informacija apie Vilniaus PN siūlomus užsiėmimus, tai, kad pareiškėjas dalyvavo tam tikrose programose, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad Vilniaus PN administracija atsisakė leisti pareiškėjui dalyvauti minėto pobūdžio veiklose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokio pobūdžio užimtumo jis pageidavo, nurodęs tik deklaratyvius teiginius, kad bendras užimtumas nebuvo suteiktas. Nustatęs, kad nėra aplinkybių, kurios patvirtintų, jog Vilniaus PN nesudarė pareiškėjui galimybės užsiimti norimomis veiklomis, teismas pareiškėjo teiginius dėl pareiškėjo užimtumo neužtikrinimo, vertimo būti per mažoje gyvenamojoje patalpoje, laikė bendro pobūdžio, atkreipęs dėmesį, kad pats pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė jo kankinimas nesuteikiant užimtumo, o, be to, aptariami pareiškėjo teiginiai paneigti byloje esančiais įrodymais dėl pareiškėjo dalyvavimo įvairiuose užsiėmimuose.

20. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl higienos normų pažeidimų, teismas, vadovaudamasis sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) nuostatomis (17 p., 39 p.), remdamasis NVSC patikrinimo aktais, padarė išvadą, kad nors pelėsių ant sienų buvo, tačiau, atsižvelgus į tai, kad jie operatyviai buvo pašalinti, šiuo aspektu neteisėti Vilniaus PN veiksmai nenustatytini.

21. Nustatęs, kad gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, patalpos vėdinamos per langus (Vilniaus PN atsiliepimas į skundą), teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad buvo prasta ventiliacija.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad buvo įrengta per mažai klozetų, rėmėsi Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.6 punktu. Nustatęs, kad I-o gyvenamojo korpuso kiekviename aukšte yra įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų), kiekviename sanitariniame mazge įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles ir 3 prausyklas, teismas konstatavo, kad Vilniaus PN įrodė, jog sanitarinių mazgų įrengimas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus.

23. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad tualeto ir prausyklos patalpos nebuvo tinkamai atskirtos, unitazai nebuvo atitverti pertvaromis iki lubų, prausykloje nebuvo kabinų, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, teismas rėmėsi Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) 14.5 punktu. Nustatęs, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, į kurią atsižvelgia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal kurią kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę). Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, rėmėsi į bylą pateiktais duomenimis (Vilniaus PN atsiliepimas į skundą, sanitarinio mazgo tualeto vietų nuotraukos, dušų patalpos nuotraukos, grafikas), kurie patvirtino, kad sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, įrengiamomis viešuosiuose tualetuose, privatumas užtikrinamas. Todėl aptariamus pareiškėjo skundo argumentus teismas atmetė.

24. Nustatęs, kad pareiškėjas pats sutiko, jog kartą per savaitę galėjo nusiprausti, teismas konstatavo, kad Vilniaus PN nepažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkto. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms Dėl Europos kalinimo taisyklių bei praktika dėl galimybės naudotis dušu, teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikėjo naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), tokių sutrikimų nenurodė ir pareiškėjas skunde. Todėl tai įvertinęs ir nustatęs, kad pareiškėjas sutiko, jog jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, teismas konstatavo, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas, naudojimusi dušu nebuvo pažeistos.

25. Teismas kritiškai įvertino pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamai įrengto dušo. Nors NVSC patikrinimo aktų dėl dušo sienelių ir vandens srovės stiprumo nebuvo pateikta, tačiau teismas nenustatė pagrindo pareiškėjo abstrakčiais skundo argumentais suabejoti Vilniaus PN teiginiu, kad dušų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais į Vilniaus PN administraciją ar NVSC dėl šių aplinkybių nesikreipė. Teismo vertinimu, praėjus tiek laiko ir tiksliai nežinant kurią dieną dušai buvo įrengti netinkamai, kaip teigia pareiškėjas, neįmanoma nustatyti ir patikrinti šių aplinkybių.

26. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad jis nebuvo aprūpintas būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis, teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo išduotos higienos priemones. Vadovaudamasis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo nuostatomis (10 p., 12 p., 13 p.), teismas atmetė šiuos skundo argumentus, nustatęs, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymu aprūpinti jį asmens higienos priemonėmis, byloje yra duomenų, kad pareiškėjas sąskaitoje turėjo pinigų, kreipėsi į Vilniaus PN direktorių su prašymu leisti nusipirkti vitaminų parduotuvėje, dušinėse buvo pateikti muilo dozatoriai.

27. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad Vilniaus PN nebuvo įrengtos atskiros drabužių džiovinimo patalpos, nes tai prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams, kurie patvirtina, kad Vilniaus PN buvo įdarbinti nuteistieji skalbti ir džiovinti nuteistųjų asmeninius drabužius ir patalynę (pateiktas grafikas). Dėl to, kad patalpa buvo apkrauta rūbais, teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos norma HN 134:2015 40 punktu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsniu, padarė išvadą, kad šiuo aspektu nėra jokių neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl rūbų džiovinimo būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją.

28. Teismas, remdamasis į bylą pateiktu Vilniaus PN paaiškinimu, kad IV aukšto virtuvės patalpos plotas yra 35,17 kv. m (pridėta aukšto schema su pažymėta virtuvės schema), atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl virtuvės spintelių dydžio, pažymėjęs, jog nenustatyta, kad pareiškėjas negalėjo naudotis spintelėmis.

29. Teismas atmetė pareiškėjo teiginį apie tai, kad Vilniaus PN jam netinkamai atsakė, nustatęs, kad Vilniaus PN pateikė pareiškėjui jo prašymą informaciją – pažymą apie darbo pajamas, o, pareiškėjui pačiam pateikus prašymus nebenagrinėti jo prašymų dėl pasimatymo su broliu ir vitaminų įsigijimo, Vilniaus PN atsakymų procedūras dėl jų nutraukė.

30. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir nenustatęs, kad pareiškėjas dėl gyvenimo sąlygų būtų patyręs sveikatos problemų, pripažino, kad neteisėtų Vilniaus PN veiksmų nėra pagrindo nustatyti, dėl ko konstatavo, kad tokiu atveju negalimas ir neturtinės žalos atlyginimas.

III. 31. Pareiškėjas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

32. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes buvo pažeistos proceso teisės normos, nenustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, išvados nepagrįstos tiesiogiai teismo posėdyje metu ištirtais ir įvertintais įrodymais (ABTĮ 10 str., 78 str.).

33. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, kokiu skaičiavimo metodu apskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą gyvenamojo patalpos dalį, nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl būtinybės nustatyti, kiek realiai pareiškėjas turėjo laisvos vietos gyvenamojoje patalpoje. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumento, jog kamerose buvo perteklinių baldų, kurie realiai trukdė pareiškėjui judėti ir kurių plotas turėjo būti išskaičiuotas iš bendro kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi Vilniaus PN pateiktais duomenis, kurie prieštaravo pareiškėjo pateiktiems įrodymams dėl kamerų ploto. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nepasisakė, kokiu pagrindu laikė Vilniaus PN pateiktus duomenis tinkamais, ir kodėl atmetė pareiškėjo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių procesinių veiksmų, siekdamas pašalinti byloje esančius prieštaravimus. Pirmosios instancijos teismas nekvestionavo Vilniaus PN pateiktų įrodymų ir duomenų patikimumo bei teisingumo. Tokia bylos nagrinėjimo metodika nulėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, galimai turėdamas išankstinį nusistatymą bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai išnagrinėjęs bylą, pažeidė teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principą (ABTĮ 7 str. 1 d.), „tyrimo ir betarpiškumo principą“ (ABTĮ 80 str. 1 d.), laisvo įrodymų vertinimo principą (ABTĮ 56 str. 5 ir 6 d.), draudimo piktnaudžiauti procesu principą (ABTĮ 11 str. 1 d.).

34. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė (vertino) Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą nustatytus pažeidimus, reikalavimus ir rekomendacijas dėl nuteistųjų kalinimo sąlygų, dėl to be pagrindo skirtingai įvertino pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes dėl netinkamo pareiškėjo laikymo Vilniaus PN.

35. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nebuvo supažindintas su byloje esančiais dokumentais, kuriuos į bylą pateikė Vilniaus PN ir kuriais rėmėsi teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 6 straipsnį, 49 straipsnio 1 dalį, 52 straipsnio 1 dalį.

36. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimas neturi pažeisti Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų.

37. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

38. Vilniaus PN nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl

būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 39. Bylos dalykas – 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui V. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.

40. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2019 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. vasario 7 d., nuo 2020 m. vasario 13 d. iki 2020 m. vasario 17 d., nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. liepos 1 d., išnagrinėjęs pareiškėjo nusiskundimus (pretenzijas) dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsikirtimus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjui nepriteistinas neturtinės žalos atlyginimas, nes nenustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai (neveikimas), pareiškėjo patirta neturtinė žala.

41. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nenurodė motyvų (ABTĮ 87 str. 4 d.), pažeidė teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principą (ABTĮ 7 str. 1 d.), laisvo įrodymų vertinimo principą (ABTĮ 56 str. 5 ir 6 d.), nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, nesupažindino pareiškėjo su atsakovo atstovo pateiktais dokumentais.

42. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ.

43. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 147 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl ABTĮ 146 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad neišaiškintos bylos aplinkybės, o joms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

45. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, t. y. bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, ir yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019; kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir kad dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pagrindą (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, jog priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, daro išvadą, kad pareiškėjas teigia, jog sprendimas yra be motyvų ir turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

47. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Lietuvos vyriausias administracinis teismas taip pat vadovaujasi šia praktika (žr., pvz., 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; kt.).

48. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

49. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu.

50. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo (pareiškėjo) procesines teises, nes jis nebuvo supažindintas su atsakovo atstovo pateiktais dokumentais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjui buvo persiųsti visi atsakovo procesiniai dokumentai su teiktais priedais pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytu adresu. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. kovo 9 d. išsiuntė pareiškėjui atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą su priedais, 2021 m. gegužės 20 d. atsakovo atstovo 2021 m. balandžio 20 rašytinius paaiškinimus su priedais, 2021 gegužės 11 d. išsiuntė Probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus pateiktus dokumentus (b. l. 32, 116, 125). Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių įrodymų, kurie jam nebuvo išsiųsti, taip pat ir įrodymų, kurie nebuvo įvertinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, daro išvadą, kad apeliacinis skundas grindžiamas abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio argumentais. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

52. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, įtvirtintas teisės aktuose. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kokį skaičiavimo metodą taikė, nustatydamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, neapskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamos patalpos dalies.

53. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

54. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Įsakymo 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m). Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo pateikti duomenys neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau nenurodo kokių konkrečiai teisės aktų reikalavimų neatitiko.

55. Vilniaus PN pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje Nr. 410 (patalpos plotas – 19,21 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 6), o tai reiškia, kad vienam asmeniui teko 3,20 kv. m (b. l. 48).

56. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

57. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

58. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad jam teko per mažas gyvenamasis plotas, t. y. nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,1 kv. m). Akcentuotina, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas kameros plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus, o nesant objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Pagal atliktą pirmosios instancijos teismo apskaičiavimą pareiškėjui visada teko ploto daugiau nei 3,1 kv. m, be to, pareiškėjas buvo laikomas ne kamerų tipo patalpose, t. y. turėjo galimybę leisti laiką ir kitose patalpose.

60. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju buvo įvertinta, jog Vilniaus PN nuteistieji laiku nuo 7 val. iki 23 val. gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla.

61. Taigi nenustačius atsakovo būtinųjų civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų (atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo patirtos neturtinės žalos), nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui turi būti priteistas jo nurodomas neturtinės žalos atlyginimas.

62. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo, pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos byloje nustatytais faktais ir surinktais įrodymais, padarytos išsamiai ir visapusiškai įvertinus tiek pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, tiek atsakovo atsikirtimus, byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dalia Višinskienė