2025-02-05 Nr. AB-2285-3-61-3-05932-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-134-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05932-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.5; 13.6.1.7; 13.7.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atlantic Express“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atlantic Express“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Atlantic Express“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2023 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. S-2023/58 (7-2023/33) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, ir Departamentas, ir MD) 2023 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 1AE-41 (toliau – ir MD sprendimas); 3) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM, ir Muitinė) 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-564 (toliau – ir Klaipėdos TM sprendimas) ir perduoti skundą nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Klaipėdos TM sprendimu nusprendė pripažinti, kad UAB „Atlantic Express“ už neįvykdytą muitinės tranzito procedūrą, vykdytą pagal 2022 m. balandžio 20 d. tranzito deklaraciją MRN Nr. 22LTLUB00000032770, atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis: 1 790 Eur muito, 4 135 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 593 Eur baudos. Viso 6 518 Eur. Skolos muitinei atsiradimo data 2022 m. balandžio 26 d. MD sprendimu patvirtino Klaipėdos TM sprendimą. MGK sprendimu patvirtino MD sprendimą.

2.2. MGK sprendime netinkamai vertinti byloje surinkti įrodymai, netinkamai aiškintos ir taikytos teisės normos. MGK sprendimas ir MD sprendimas nemotyvuoti. MGK padarė nepagrįstą išvadą, kad T1 tranzito deklaracijoje Nr. 22LTLUB00000032770 (2022 m. balandžio 20 d.) deklaruota prekė – lengvasis automobilis „Mercedes Benz C300“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), nebuvo išgabenta iš Sąjungos teritorijos ir paimta iš muitinės priežiūros, dėl ko buvo įregistruota importo skola muitinei. Ši išvada padaryta Komisijai neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakius dėl skunde išdėstytų argumentų, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) suformavo praktiką, kad atsiradus importo skolai muitinei negalima automatiškai konstatuoti ir importo PVM mokėjimo prievolės, jei nustatyta, jog prekė fiziškai buvo išgabenta iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinė nepagrįstai laikė pareiškėjo pateiktus įrodymus tinkamai nepatvirtintais. Departamentas ir Klaipėdos TM nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pateikti alternatyvūs įrodymai, kurie patvirtina tranzito procedūros užbaigimą (prekės išgabenimą iš Sąjungos muitų teritorijos), yra nepriimtini, o pateiktų dokumentų autentiškumas kelia abejonių.

2.3. Mokestinio ginčo byloje pareiškėjas pateikė Baltarusijos Respublikos muitinėje įformintą muitinės gavimo orderį Nr. 10009190/170522/1000000769/00 (2022 m. gegužės 17 d.) bei Rusijos Federacijos išduotą automobilio registracijos pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį, kad Automobilis yra išgabentas iš Sąjungos muitų teritorijos ir užregistruotas Rusijos Federacijos transporto priemonių registre. Komisija, nustatydama ginčo prekių nepristatymo į paskirties muitinės įstaigą ir jų paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, rėmėsi ne surinktų ir pateiktų įrodymų visuma, bet vien nepagrįstu teiginiu, jog pateikti dokumentai nepriimtini, nes tinkamai nepatvirtinti. Be to, Klaipėdos TM nepasinaudojo jai suteiktomis teisėmis dėl informacijos surinkimo iš trečiosios šalies muitinės ir centriniam mokesčių administratoriui suteiktomis teisėmis ginčo nagrinėjimo metu surinkti bylos išnagrinėjimui reikalingą informaciją iš trečiosios šalies muitinės. Kilus abejonėms dėl pateiktų duomenų autentiškumo Klaipėdos TM turėjo pareigą tai padaryti, taigi Klaipėdos TM nevykdė viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtų funkcijų, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius. Departamento atstovo paaiškinimais Komisijos posėdžio metu, Lietuvos Respublikos muitinė dėl susidariusios geopolitinės situacijos nebendradarbiauja su Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos muitinės komitetu, taigi laikytina, kad reikalavimo pareiškėjui pateikti Klaipėdos TM tinkamos formos ir turinio dokumentus įvykdymas neįmanomas, šis reikalavimas keliamas nepagrįstai.

2.4. Nepateikimas muitinei 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamente (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) nurodytos formos alternatyvių įrodymų PVM prievolės nustatymo prasme savaime nesudaro pagrindo nevertinti visų surinktų įrodymų ir skaičiuoti pareiškėjui importo PVM sumą. Pareiškėjas pagrindė, kad nagrinėjamu atveju Automobilis fiziškai išgabentas iš Sąjungos teritorijos, taigi ginčo prekė negali būti laikoma muitinės administruojamų mokesčių objektu. ESTT praktikoje dėl prekių išvežimo iš Sąjungos muitų teritorijos įrodinėjimo išaiškinta, jog prekių išgabenimui iš Sąjungos muitų teritorijos tam, kad jos būtų neapmokestintos pagrįsti pakanka to, jog prekės buvo faktiškai (fiziškai) išgabentos iš Sąjungos teritorijos ir faktiškai (fiziškai) pateko į trečiąją šalį (ESTT sprendimas, C-275/18, 37–38 p.), jog išgabenimo faktą galima įrodinėti tiek muitinės patvirtinimu, tiek ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant net ir pašto tarnybų išduotus dokumentus (ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas, C-563/12, 24–25 p.), jog atsiradus importo skolai muitinei negalima automatiškai konstatuoti ir importo PVM mokėjimo prievolės, jei nustatyta, kad prekė fiziškai buvo išgabenta iš Sąjungos muitų teritorijos (ESTT 2019 m. liepos 10 d. sprendimas, C-26/18), jog importo PVM negali būti taikomas tranzitu gabenamoms prekėms, kurios nepateko į konkrečios Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės ekonominę apyvartą (ESTT 2016 m. birželio 2 d. sprendimas sujungtose bylose C‑226/14 ir C‑228/14), taip pat jog faktiškas išgabenimas iš Sąjungos muitų teritorijos jų (ne)apmokestinimo tikslu gali būti įrodytas įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis (transportavimo dokumentais, muitinės formalumų dokumentais ar deklaracijomis ir kt.) (ESTT sprendimai bylose Nr. C-495/17, C-288/16).

2.5. Ginčo prekės muitinės vertė nustatyta nesilaikant teisės normų, nes Klaipėdos TM, apskaičiuodama muitinę vertę pagal viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Emprekis“ žinyną „Autotransporto kainos Lietuvoje“, nesilaikė Importuojamų naudotų transporto priemonių muitinio įvertinimo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2019 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1B-989 (toliau – ir Taisyklės), 15, 16 punktų (pagal šiuos punktus nagrinėjamu atveju iš viso netaikytinos 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas, ir SMK), 74 str. 2 d. c, d punktų nuostatos)), be to, rinkos sąlygomis importuojamos apgadintos ar sužalotos transporto priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į individualius požymius (sužalojimus), kai VšĮ „Emprekis“ kataloge nurodytos nesužalotų naudotų transporto priemonių rinkos kainos. Revizuodamas sąskaitoje-faktūroje (Invoice) nurodytą transporto priemonės įsigijimo kainą, mokesčių administratorius pažeidė įrodinėjimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles nustatančias teisės normas (MAĮ 67 str. 1 d.), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principus (apmokestinimo aiškumo principą bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo principus). Klaipėdos TM SMK 74 straipsnio 2 dalies c punkto netaikė, nes tam reikia informacijos iš importuotojo, tačiau Klaipėdos TM tokios informacijos iš pareiškėjo neprašė, todėl apskaičiuodama sužalotos transporto priemonės muitinę vertę pagal SMK 74 straipsnio 3 dalį, o ne pagal SMK 74 straipsnio 2 dalies a, b, c punktus, pažeidė imperatyvias SMK 74 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 15 punkto nuostatas, nesilaikė muitinio įvertinimo metodų taikymo eiliškumo.

3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad mokestinėje byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ginčo tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta, kaip tai nurodyta Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje. Muitinės tranzito procedūros įvykdymo nepagrindžia pareiškėjo muitinei pateikto Baltarusijos Respublikos muitinėje įforminto muitinės gavimo orderio bei Rusijos Federacijoje surašyto registracijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) fotokopijos, jos nelaikytinos tinkamais įrodymais, pagal formą (tinkamai nepatvirtintos dokumentų kopijos) ir turinį (pateiktos dokumentų kopijos neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalies c ir d punktuose išdėstytų reikalavimų). Pareiškėjas, kaip tranzito procedūros vykdytojas, neįvykdė pareigos pateikti atitinkamus tranzito procedūros įrodymus, vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalimi. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmiau minėtų valstybių institucijas ir į ginčo prekės gavėją ar kitus asmenis, kurie minėtose valstybėse teikė ginčo prekę muitinės kontrolei. Pareiškėjas skunde dėsto abstrakčius argumentus dėl neteisingo muitinės vertės Automobiliui nustatymo, tačiau alternatyvių skaičiavimų nepateikia. Atsakovas sutiko su MGK sprendimo motyvais, jog mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka pateikti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, suponuojančių priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius, pagrindžiančių kitokią, nei mokesčių administratorius nustatyta, ginčo prekių muitinę vertę. Importo mokesčiai pareiškėjui apskaičiuoti teisingai.

5. Atsakovas Klaipėdos TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas iš esmės palaikė Departamento atsiliepimo argumentus.

6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad per nustatytą terminą Klaipėdos TM Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos priemonėmis negavo patvirtinimo, jog ginčo prekė pateikta paskirties įstaigai, todėl apie tai 2022 m. balandžio 28 d. ir 2022 m. birželio 30 d. raštais informavo muitinio tranzito procedūros vykdytoją (pareiškėją), kuris elektroniniu laišku atsakydamas į pranešimus informavo, kad Automobilis išvykęs iš Sąjungos muitų teritorijos, pateikė Baltarusijos Respublikos muitinėje išduoto dokumento Nr. 10009190/170522/1000000769/00 (2022 m. gegužės 17 d.), kuriame nurodyti apskaičiuoti importo mokesčiai, kopiją. Dokumentas neatitiko Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio reikalavimų (turi būti pateiktos dokumentų kopijos, kurių tikrumą patvirtino ta pati įstaiga, kuri patvirtino originalius dokumentus, atitinkamos trečiosios šalies institucija arba valstybės narės institucija), todėl nebuvo pripažintas tinkamu tranzito procedūros užbaigimo įrodymu. Mokestinės prievolės atsiradimo data laikoma 2022 m. balandžio 26 d., skolininku laikomas tranzito procedūros vykdytojas (pareiškėjas). Dėl ginčo prekės muitinės vertės nurodė, jog nebuvo pateikti pardavimo eksportui į Sąjungos muitų teritoriją dokumentai, todėl nėra galimybės prekių muitinę vertę nustatyti vadovaujantis SMK 70 straipsniu (pagal sandorio vertę), muitinė vertė nustatytina vadovaujantis SMK 74 straipsniu. Nėra galimybės pritaikyti SMK 74 straipsnio 2 dalies a, b, c, d punktuose nustatytų metodų, kadangi nėra pakankamai duomenų apie ginčo prekę ir jos pardavimo eksportui į Bendriją aplinkybes, importuotojas nepateikė reikiamos informacijos, įskaitant informaciją apie medžiagų, gamybos išlaidų, pelno, bendrųjų išlaidų vertes, todėl muitinė vertė nustatyta vadovaujantis SMK 74 straipsnio 3 dalies nuostata. Muitinė vertė nustatyta remiantis VšĮ „Emprekis“ žinyne „Autotransporto kainos Lietuvoje“ nurodyta atitinkamos markės ir modelio 2019 m. pagaminto automobilio rinkos verte, iš rinkos vertės atėmus transporto priemonėmis prekiaujančių įmonių vidutinį pelną, PVM ir muitą, atitinkamai apskaičiuota muitinė vertė – 17 900,74 Eur.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl MGK, MD ir Klaipėdos TM sprendimų, kuriais buvo pripažinta, jog pareiškėjui už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos (toliau – ir NTKS) priemonėmis įformintą tranzito deklaraciją Nr. 22LTLUB00000032770 (2022 m. balandžio 20 d.), atsirado mokestinė prievolė Klaipėdos TM, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. 2022 m. balandžio 20 d. Klaipėdos TM Pilies jūrų uosto poste Automobilis, pagamintas 2019 m., cilindrų darbinis tūris 2000 CMQ, naudojantis NTKS priemonėmis buvo deklaruotas Sąjungos tranzito procedūrai (tranzito deklaracija MRN 22LTLUB00000032770), procedūros vykdytoju nurodant UAB „Atlantic Express“, muitinio tranzito procedūros įvykdymui užtikrinti pateikiant bendrąją garantiją Nr. 22LTD9000000025C6, garantijos dydis 3 000 Eur. Prekė paskirties įstaigai Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postui (LTVK2000) turėjo būti pateikta iki 2022 m. balandžio 25 d. Per nustatytą terminą teritorinė muitinė NTKS priemonėmis negavo patvirtinimo, kad prekė pateikta paskirties įstaigai.

9.2. Klaipėdos TM 2022 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (8.13)11D-4278 informavo muitinio tranzito procedūros vykdytoją (UAB „Atlantic Express“) apie tai, kad iš paskirties įstaigos negautas patvirtinimas apie prekės ir tranzito deklaracijos pateikimą paskirties įstaigai (pagal SMK 310 str.), nurodė pateikti detalų paaiškinimą ir dokumentus, patvirtinančius, kad Sąjungos/bendroji tranzito procedūra užbaigta (įrodymai turi atitikti Bazelio tranzito konvencijos I priedo 42 str. 1-2 dalių/ Įgyvendinimo reglamento 312 str. 1–2 d. reikalavimus), taip pat pateikti informaciją, jei paskirties ir/ar tranzito įstaiga pakeista.

9.3. Klaipėdos TM 2022 m. birželio 30 d. raštu Nr. (8.1 Mr)11DE-6427 informavo pareiškėją, kad Sąjungos/bendroji tranzito procedūra, kuri pradėta įforminus tranzito deklaraciją MRN 22LTLUB00000032770 (2022 m. balandžio 20 d.), nėra užbaigta, kadangi muitinei nepateikti įrodymai, kad visa prekių siunta pateikta paskirties įstaigai. Pareiškėjui nurodyta iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. pateikti dokumentus arba patvirtintas jų kopijas, nurodytus Bazelio tranzito konvencijos I priedo 42 straipsnio 1–2 dalyse/Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1–2 dalyse, to nepadarius bus imtasi priemonių atsiradusios mokestinės prievolės muitinei išieškojimui.

9.4. Klaipėdos TM 2022 m. spalio 5 d. raštu Nr. (8.1 Mr)11DE-9244 pakartotinai informavo pareiškėją, jog nepateikus įrodymų, leidžiančių pripažinti tranzito procedūrą įvykdyta, bus imtasi priemonių atsiradusios mokestinės prievolės muitinei išieškojimui, nurodyta per 30 dienų pareikšti nuomonę dėl numatomo priimti sprendimo.

9.5. Pareiškėjas 2022 m. spalio 6 d. elektroniniu laišku informavo Klaipėdos TM, kad Automobilis yra išvykęs iš Sąjungos muitų teritorijos, pateikė Baltarusijos Respublikos muitinėje išduoto dokumento Nr. 10009190/170522/1000000769/00 (2022 m. gegužės 17 d.), kuriame nurodyti apskaičiuoti importo mokesčiai, kopiją.

9.6. Klaipėdos TM sprendimu nusprendė: 1) pripažinti, kad atsirado mokestinė prievolė muitinei dėl nebaigtos Sąjungos tranzito procedūros, įformintos naudojantis NTKS priemonėmis (tranzito deklaracija MRN 22LTLUB00000032770, 2022 m. balandžio 20 d. (toliau – ir Deklaracija)), kurios dydis – 1 790 Eur muito ir 4 135 Eur PVM; 2) pripažinti skolininku procedūros vykdytoją UAB „Atlantic Express“, mokestinės prievolės atsiradimo data laikant 2022 m. balandžio 26 d.; 3) skirti UAB „Atlantic Express“ 593 Eur baudą; 4) apskaičiuoti 21 Eur muito delspinigių ir 260 Eur PVM delspinigių. Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos TM sprendimu, pateikė skundą MD, pridėdamas Baltarusijos Respublikos muitinės gavimo orderio Nr. 10009190/170522/1000000769/00 (toliau – ir Orderis) bei Rusijos Federacijos automobilio registracijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pažymėjimas) fotokopijas. Departamentas 2023 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 1AE-6 nustatė terminą 2022 m. gruodžio 12 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti dokumentus, atitinkančius Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnyje išdėstytus reikalavimus. Nurodoma, jog dokumentiniai įrodymai (Orderio ir Pažymėjimo fotokopijos) negali būti pripažinti tinkamu tranzito procedūros užbaigimo įrodymu, nes nėra patvirtinti Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybių muitinių.

9.7. Pareiškėjas 2023 m. sausio 23 d. raštu pateikė paaiškinimus, kad Klaipėdos TM sprendime neatsižvelgta į tai, jog dėl susidariusios geopolitinės situacijos Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybės institucijos nebendradarbiauja nei su Lietuvos Respublikos valstybės institucijomis, nei su Lietuvos Respublikos ūkio subjektais, todėl pareiškėjui gauti šiose šalyse išduotų dokumentų kopijas, patvirtintas šių šalių valstybės institucijų, neįmanoma.

9.8. MD sprendimu patvirtino Klaipėdos TM sprendimą. MGK sprendimu patvirtino MD sprendimą. MGK iš esmės vertino, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepripažintini tranzito procedūros užbaigimo tinkamais įrodymais pagal formą (tinkamai nepatvirtintos dokumentų kopijos) ir pagal turinį (pateiktos dokumentų kopijos neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalies c) ir d) punktuose išdėstytų reikalavimų), todėl nepripažintinos tinkamais alternatyviais tranzito procedūros užbaigimo įrodymais. Vertinta, kad pareiškėjas neįvykdė pareigų, susijusių su tinkamu tranzito procedūros vykdymu ir jos užbaigimu, pagrįstai pripažintas skolininku muitinei pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį ir 79 straipsnio 3 dalies a punktą.

10. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje iš esmės kilo dėl Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, t. y. ar pagrįstai pareiškėjo pateikti dokumentai negali būti pripažinti tinkamais, įrodinėjant Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą. Pareiškėjas skunde teismui neginčija aplinkybės dėl tranzito objekto (Automobilio) nepristatymo į paskirties muitinės įstaigą – Vilniaus TM Medininkų kelio postą (LTVK2000), kad muitinės įstaiga prarado galimybę tinkamai atlikti muitinės priežiūrą (pvz., fizinę patikrą), tačiau pareiškėjas nesutinka su skundžiamais sprendimais, iš esmės nurodydamas, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad prekė buvo išvežta iš Europos Sąjungos muitų teritorijos, o muitinė nepagrįstai jų nepripažino tinkamais įrodymais muitinės tranzito procedūros užbaigimui įrodyti. Taip pat skunde nurodoma, kad netinkamai buvo sprendžiamas Automobilio muitinės vertės nustatymo klausimas, netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta.

11. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi SMK 233 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Prekės paskirties įstaigai turėjo būti pateiktos iki 2022 m. balandžio 25 d. Per nustatytą terminą Klaipėdos TM NTKS priemonėmis negavo patvirtinimo, kad prekės pateiktos paskirties muitinės įstaigai, todėl teisėtai pradėjo tyrimą ir apie tai 2022 m. balandžio 28 d. raštu tinkamai informavo procedūros vykdytoją, prašydama pateikti dokumentus, nurodytus Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

12. Teismas taip pat vadovavosi SMK 233 straipsnio, reglamentuojančio Sąjungos tranzito procedūros vykdytojo ir įforminus Sąjungos tranzito procedūrą gabenamų prekių vežėjo bei gavėjo pareigas, 1, 2 dalimis, SMK 215 straipsnio 2 dalimi. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju prekių pateikimas paskirties muitinės įstaigai nebuvo patvirtintas ir paskirties įstaigoje nėra duomenų apie prekių, kurioms įforminta tranzito deklaracija, išvykimą iš muitų teritorijos. Teismas įvertino SMK 134 straipsnio 1 dalies, SMK 5 straipsnio 27, 33 punktų nuostatas ir nurodė, kad, esant akivaizdžiai muitinės nustatytam faktui apie prekės nepristatymą į paskirties muitinę, pagal muitinės reglamentavimą pažeidusiai šaliai tenka pareiga įrodyti, jog procedūra, kurios vykdytojas ji buvo ir prisiėmė įsipareigojimus dėl tinkamo procedūros užbaigimo, buvo tinkamai užbaigta ir pateikti tai patvirtinančius patikimus įrodymus. Neįvykdžius šios pareigos, teisėtai pradedama skolos muitinei konstatavimo ir nustatymo procedūra.

13. Teismas, vadovaudamasis SMK 79 straipsnio 1 dalies (a) punktu, 79 straipsnio 2 dalies a punktu, nurodė, kad pareiškėjas, pateikęs tranzito deklaraciją dėl Automobilio tranzito iš JAV į Baltarusiją, laikomas tranzito procedūros vykdytoju, atsakingu už tinkamai neužbaigtą muitinės procedūrą. Atsižvelgdamas į Sąjungos muitinės kodekso nuostatas, įtvirtinančias asmenų atsakomybę muitinei, teismas padarė išvadą, jog Klaipėdos TM teisingai konstatavo (MD ir MGK pagrįstai patvirtino šį sprendimą) pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, atsakomybę ir pagrįstai įregistravo skolą muitinei.

14. Teismas, pasisakydamas dėl alternatyvių dokumentų pateikimo, pažymėjo, kad mokesčių mokėtojo skundas šiame ginče grindžiamas ir pareiškėjo Klaipėdos TM pateikto Baltarusijos Respublikos „muitinės gavimo orderio“ Nr. 10009190/170522/1000000769/00 fotokopija, kurioje nurodytas mokėtojo I. M. N. O. atliktas mokėjimas už prekę MERCEDES BENZ modelis WF8, pagamintą 2018 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), variklio darbinis tūris 1991 cm3, kuras benzinas. Taip pat pareiškėjas Departamentui kartu su skundu dėl Klaipėdos TM sprendimo pateikė Rusijos Federacijos automobilio registracijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) fotokopiją, kurioje nurodomas registravimas automobilio MERCEDES BENZ, modelis C-CLASS, pagamintas 2018 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), variklio darbinis tūris 1991 cm3, kuras benzinas.

Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės:

a) paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui;

b) valstybės narės muitinės, kuri nustato, kad prekės buvo fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, patvirtintą dokumentą arba išrašą;

c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra;

d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje. Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnyje yra išvardinti alternatyvūs dokumentai (įrodymai), kurie tinkamumo aspektu gali būti pripažinti tinkamais įrodinėjant Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą ir kurių (dokumentų) sąrašas yra baigtinis. Tai reiškia, kad jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka šioje straipsnio dalyje nustatytų reikalavimų, Įgyvendinimo reglamento taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais įrodinėjant Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą. Dėl šios priežasties tinkamam muitinės tranzito procedūros užbaigimui pagrįsti turi būti gautas Baltarusijos Respublikos muitinės įformintos importo deklaracijos originalas arba šio dokumento kopija, kuri tinkamu įrodymu apie užbaigtą tranzito procedūrą laikoma tik tuo atveju, kai šis dokumentas yra patvirtintas gavėjo šalies muitinės antspaudu.

15. Be to, teismas nurodė, kad Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog vietoje šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų kaip įrodymas gali būti pateiktos jų kopijos, kurių tikrumą patvirtino ta pati įstaiga, kuri patvirtino originalius dokumentus, atitinkamos trečiosios šalies institucija arba valstybės narės institucija. Bylos duomenimis, pareiškėjas pateikė Orderio ir Pažymėjimo fotokopijas, kurios nėra patvirtintos nustatyta tvarka, taigi neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog dokumentuose užfiksuoti duomenys neleidžia visiškai sutapatinti prekės nurodytos deklaracijoje ir Orderyje bei Pažymėjime (nesutampa modelis, darbinis tūris). Juo labiau, Pažymėjimas nėra dokumentas, nurodytas Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje (nėra muitinės išduotas dokumentas ir muitinės įstaigos nėra patvirtinta), taip pat Orderio turinys neduoda pagrindo laikyti šį dokumentą Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje nustatytu dokumentu (nėra aiškiai patvirtinama, kad prekė pateikta paskirties muitinės įstaigai arba pristatyta įgaliotajam gavėjui S. A. S., kad prekė fiziškai išvežta iš Sąjungos muitų teritorijos, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje). Minėti dokumentai neduoda pagrindo, atėmus iš muitinės galimybę atlikti realius priežiūros veiksmus, patikimai identifikuoti, kad tranzito procedūrai įforminta prekė buvo išvežta iš Sąjungos muitų teritorijos ir pareiškėjas, kaip procedūros vykdytojas, tinkamai įvykdė savo prievoles muitinei. Teismas pritarė MGK pastebėjimams dėl prekių gavėjo ir asmens, kuris apmokėjo, registravo prekę, nesutapimo. Taip pat nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų bandęs gauti tranzito procedūros tinkamą užbaigimą patvirtinančius įrodymus, dėjęs reikiamas pastangas. Tad pareiškėjo argumentai, jog teritorinė muitinė priėmė skundžiamą sprendimą nesiėmusi atitinkamų veiksmų, t. y. pažeisdama pareigą kreiptis į trečiosios šalies kompetentingą instituciją dėl papildomų įrodymų gavimo, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, nes būtent procedūros vykdytojas, neįvykdęs savo įsipareigojimų muitinei, turi pareigą įrodyti savo pareigų muitinei įvykdymo tinkamumą.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma teismų praktika nėra susieta su šioje byloje nustatytomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų buvusi užkirsta galimybė įrodinėti muitinės procedūros užbaigimą visomis jai prieinamomis priemonėmis. Visi pareiškėjo pateikti duomenys buvo įvertinti. Atitinkamai konstatavus prekių paėmimą iš muitinės priežiūros, atsiranda pagrindas atsirasti importo skolai muitinei (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 str. 24 d. 1 p.). Vadovaujantis PVMĮ 94 straipsnio 3 dalies nuostatomis, importo PVM moka importuotojas, t. y. šiuo atveju pareiškėjas (PVMĮ 2 str. 25 d.). Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl „automatinio importo PVM prievolės“ konstatavimo, kadangi kaip matyti iš muitinės sprendimų, pareiškėjas tokio prievolės nustatymo būdo netaikė. Priešingai, buvo prašyta pareiškėjo paaiškinimų, papildomų įrodymų, gauti pareiškėjo paaiškinimai ir pateikti duomenys buvo vertinami, kas neleidžia daryti išvados apie skolos muitinei automatinį atsiradimą.

17. Teismas, pasisakydamas dėl prekės muitinės vertės nustatymo, pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė nesutikimo argumentus dėl prekių muitinės vertės nustatymo, nurodydamas, jog muitinė nepagrindė taikytino muitinės vertės nustatymo metodo, nepagrįstai rėmėsi VšĮ „Emprekis“ kataloge nurodytomis nesugadintų transporto priemonių kainomis. Teismas nurodė, kad vadovaujantis SMK 70 straipsnio 1 dalimi, prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Šioje byloje, kaip nustatyta, nėra galimybės taikyti šio metodo. Iš esmės ir pats pareiškėjas tai pripažįsta. SMK 74 straipsnis nustato antrinius muitinio įvertinimo metodus, kai prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 70 straipsnį, ji nustatoma iš eilės taikant kiekvieną 2 dalies punktą nuo a iki d, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti. Kiekvieno SMK 74 straipsnio 2 dalies metodo atmetimo argumentai nurodyti skundžiamame teritorinės muitinės sprendime. Pareiškėjas, abstrakčiai teigdamas apie nemotyvavimą ar netinkamą metodo pritaikymą, jokių konkrečių argumentų nepateikė. Teritorinė muitinė sprendime nurodė, kad muitinė vertė nustatyta remiantis SMK 74 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato: „jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, pasitelkiant tinkamas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti visuose šiuose aktuose: a) Susitarime dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo; b) Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnyje; c) šiame skyriuje.“ Tai susiję su MAĮ 67 straipsnio nuostatomis dėl įrodinėjimo naštos. Apie tai išsamiai nurodyta MGK sprendime. Iš esmės vienintelis pareiškėjo argumentas yra tai, kad naudoti muitinei vertei apskaičiuoti netinkami nesugadintų transporto priemonių vertės duomenys, numatyti VšĮ „Emprekis“ žinyne. Pareiškėjas jokių įrodymų dėl kitokios prekės muitinės vertės nepateikė, tačiau abstrakčiai teigė, kad turėjo būti taikyti SMK 74 straipsnio 2 d. a–c punktuose numatyti metodai.

18. Teismas nustatė, kad muitinės vertės nustatymui imta VšĮ „Emprekis“ žinyne atitinkamos markės ir modelio transporto priemonės 26 560,00 Eur rinkos vertė, tačiau ji buvo patikslinta, atimant transporto priemonėmis prekiaujančių įmonių vidutinį pelną (apie 10 proc.), PVM (apie 17 proc.), muitą (apie 9 proc.) ir tik tuomet nustatyta prekės muitinė vertė – 17 900,74 Eur, nuo kurios skaičiuoti atitinkami mokesčiai pareiškėjui. Skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad nėra galimybės taikyti tapačių ar panašių sandorio verčių, nes nėra pateikta pakankamai duomenų apie prekę ir pardavimo eksportui į Sąjungos muitų teritoriją aplinkybes. Papildomų duomenų teismui taip pat nepateikta. Nors T1 deklaracijoje nurodyta, kad automobilis su defektais, tačiau jie nekonkretizuoti (pvz., turto vertinimo ataskaita, apžiūros aktas ar pan. įrodymas). Papildomų duomenų teismui taip pat nepateikta. SMK 74 straipsnio 2 dalies c punktas netaikytas, nes nėra galimybės nustatyti prekės vnt. kainos, nes nepateikti duomenys apie prekių pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje. Be to, pats pareiškėjas teigė, jog prekė išgabenta iš Sąjungos muitų teritorijos. Tad pareiškėjui nepateikus kitokių muitinės vertės nustatymo duomenų, skaičiavimų ar įrodymų dėl prekės vertės, kas būtų leidę muitinei taikyti kitą SMK 74 straipsnio 2 dalyje numatytą muitinės vertės nustatymo metodą, - nėra teisinio pagrindo teigti, kad aptariamos prekės muitinės vertės nustatymo procesas atliktas netinkamai.

19. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad teritorinė muitinė, Muitinės departamentas ir Komisija, priimdami ginčijamus sprendimus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, kurių naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, klaidingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias ES teisės normas ir tai turėjo esminės įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui. Be to, teismas apskritai nepasisakė dėl importo PVM taikymo tranzitu gabenamoms prekėms, kurios nepateko į Lietuvos Respublikos ekonominę apyvartą.

20.2. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės grindžiama ginčo faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis bei atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose į skundą išdėstytais argumentais. Teismas jokio savarankiško ginčo aplinkybių tyrimo neatliko, kilusio ginčo objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo. Teismas nieko nepasisakė dėl mokesčių administratoriui suteiktų teisių dėl informacijos surinkimo iš trečiosios šalies muitinės, ir nepasinaudojimo centriniam mokesčių administratoriui suteiktomis teisėmis ginčo nagrinėjimo metu surinkti bylos išnagrinėjimui reikalingos informacijos iš trečiosios šalies muitinės, taip pat dėl pareiškėjo teiginių, jog buvo nukrypta nuo Teisingumo Teismo praktikos. Visiškai perrašyti skundžiamų sprendimų argumentai ir dėl pareiškėjo skunde kelto klausimo dėl prekių muitinės vertės nustatymo nepagrįstumo.

20.3. Teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad tranzito deklaracijoje deklaruota prekė – Automobilis, nebuvo išgabentas iš Sąjungos teritorijos ir paimtas iš muitinės priežiūros, dėl to pagrįstai įregistruota importo skola muitinei. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, jog ESTT suformavo praktiką, kad atsiradus importo skolai muitinei negalima automatiškai konstatuoti ir importo PVM mokėjimo prievolės, jei nustatyta, jog prekė fiziškai buvo išgabenta iš Sąjungos muitų teritorijos. Šioje mokestinio ginčo byloje pareiškėjas ne tik įrodinėjo, kad Įgyvendinimo reglamento taikymo požiūriu pareiškėjo pateikti dokumentai gali ir turi būti pripažinti pakankamais ir tinkamais įrodymais dėl Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo, bet ir įrodinėjo faktą, jog Automobilis nebuvo paimtas iš muitinės priežiūros ir yra fiziškai išgabentas iš Sąjungos muitų teritorijos.

20.4. Pareiškėjas pateikė Orderį bei Pažymėjimą, kurie vienareikšmiškai patvirtina, kad Automobilis yra išgabentas iš Sąjungos muitų teritorijos ir užregistruotas Rusijos Federacijos transporto priemonių registre. Minėtų įrodymų visuma, tiek dėl tinkamo tranzito procedūros užbaigimo, tiek dėl fizinio prekės išgabenimo iš Sąjungos muitų teritorijos, teismo buvo ignoruota. Šiuo atveju teismas nurodė niekuo nepagrįstą ir bendrojo pobūdžio išvadą, kad Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio taikymo požiūriu pareiškėjo pateikti įrodymai negali būti pripažinti leistinais (tinkamais ir pakankamais), nes negalima įsitikinti jų autentiškumu, todėl ginčo atveju tranzito procedūros užbaigimo įrodymais šie dokumentai nepripažinti pagrįstai.

20.5. Komisijos posėdžio metu Muitinės departamento atstovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos muitinė dėl susidariusios geopolitinės situacijos nebendradarbiauja nei su Baltarusijos Respublikos, nei su Rusijos Federacijos muitinės komitetu, tačiau ir toliau reikalauja, kad pareiškėjas pateiktų, tik vienam Muitinės departamentui žinomo turinio „tinkamai patvirtintus“ dokumentus.

20.6. Tuo atveju, jeigu vertinti, jog pareiškėjas nepateikė muitinei Įgyvendinimo reglamente nurodytos formos alternatyvių įrodymų, tai importo muito ir PVM prievolės nustatymo prasme savaime nesudaro pagrindo nevertinti visų surinktų įrodymų ir skaičiuoti pareiškėjui importo PVM sumą. Pagal ESTT išaiškinimus dėl importo PVM prievolių, bet koks eksportas ar jam prilyginamas sandoris turi būti neapmokestinamas PVM, kad būtų užtikrinta, jog nagrinėjamas sandoris bus apmokestinamas tik atitinkamų prekių vartojimo vietoje, PVM pagal pobūdį yra vartojimo mokestis, jis taikomas prekėms ir paslaugoms, kurios patenka į Sąjungos ekonominę apyvartą ir gali būti vartojamos.

20.7. LVAT praktikoje yra pasisakęs (administracinėje byloje Nr. A-567-442/2016) dėl muitinės procedūroms deklaruotų prekių išvežimo (išgabenimo) įrodinėjimo naštos. ESTT taip pat nurodė, kokiu būdu turėtų būti įrodinėjamas prekių išvežimas iš Sąjungos muitų teritorijos (ESTT byla C-275/18 ir joje pateikti išaiškinimai). Šioje byloje (pagal analogiją) yra nurodoma, jog prekių išgabenimui iš Sąjungos muitų teritorijos tam, kad jos būtų neapmokestintos pagrįsti pakanka to, jog prekės buvo faktiškai (fiziškai) išgabentos iš Sąjungos teritorijos ir faktiškai (fiziškai) pateko į trečiąją šalį. Šį faktą galima įrodinėti tiek muitinės patvirtinimu, tiek ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant net ir pašto tarnybų išduotus dokumentus ir kt. (žr., pvz., ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą, Nr. C-563/12). ESTT 2019 m. liepos 10 d. sprendime, Nr. C-26/18, taip pat pažymėjo, kad atsiradus importo skolai muitinei negalima automatiškai konstatuoti ir importo PVM mokėjimo prievolės, jei nustatyta, jog prekė fiziškai buvo išgabenta iš Sąjungos muitų teritorijos. ESTT 2016 m. birželio 2 d. sprendime sujungtose bylose Nr. C-226/14 ir Nr. C-228/14 taip pat yra pasakyta, kad importo PVM negali būti taikomas tranzitu gabenamoms prekėms, kurios nepateko į konkrečios Europos Sąjungos valstybės narės ekonominę apyvartą. Šiuo atveju teismas dėl šių ypatingai svarbių ESTT išaiškinimų ir skundo argumentų apskritai nepasisakė ir tik deklaratyviai nurodė, kad šiame mokestiniame ginče praktika minėtose bylose yra neaktuali.

20.8. Nors Klaipėdos TM sprendime ir vadovaujamasi PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi, tačiau šioje normoje aiškiai numatyta, kad prekės laikomos importuotos šalies teritorijoje tik tuo atveju, kai nustojus taikyti išorinio tranzito procedūrą prekės tebėra šalies teritorijoje. Šiuo atveju prekės buvimo faktas Lietuvos Respublikos teritorijoje apskritai nebuvo įrodinėjamas. Dar daugiau, ESTT praktikoje (C-495/17, C-288/16) ne kartą yra akcentavęs, kad prekių faktiškas išgabenimas iš Sąjungos muitų teritorijos jų (ne)apmokestinimo tikslu gali būti įrodytas įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis (transportavimo dokumentais, muitinės formalumų dokumentais/deklaracijomis ir kt.), kuriuos nagrinėjamu atveju ir pateikė pareiškėjas. ESTT minėtose bylose yra pasisakęs dėl prekių išgabenimo įrodinėjimo priemonių apimties, o ne sprendė situaciją, ar yra ginčas dėl prekių patekimo/nepatekimo į Sąjungos ekonominę apyvartą, todėl atsakovo aiškinimas neva ESTT nuostatos taikomos tik tuomet, kai nėra ginčo, yra absoliučiai klaidingas ir nepagrįstas.

20.9. Pareiškėjas skunde teismui buvo nurodęs argumentus, jog nesutinka su Klaipėdos TM nustatyta transporto priemonių muitine verte, nes apskaičiuodama transporto priemonės muitinę vertę pagal VšĮ „Emprekis“ žinyną „Autotransporto kainos Lietuvoje“ nepaisė Taisyklių 15, 16 punktų. Rinkos sąlygomis importuojamos apgadintos ar sužalotos transporto priemonės pirmiausiai turi būti vertinamos atsižvelgiant į individualius požymius (sužalojimus), o ne pagal mokesčių administratoriaus plačiai naudojamą VšĮ „Emprekis“ katalogą, kuriame nurodytos nesužalotų naudotų transporto priemonių rinkos kainos, tai reiškia, kad mokesčių administratoriui nusprendus revizuoti sąskaitose – faktūrose (Invoice) nurodytas transporto priemonių įsigijimo kainas ir apgadintų transporto priemonių kainą apskaičiuoti pagal VšĮ „Emprekis“ kataloge nurodytas neapgadintų naudotų transporto priemonių kainas, buvo pažeistos ne tik įrodinėjimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles nustatančios teisės normos, bet ir apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principai, kaip apmokestinimo aiškumo principas bei Viešojo administravimo įstatymo principai. Visų pirma, mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus (MAĮ 67 str. 1 d.)

20.10. Šiuo atveju transporto priemonė buvo gabenama tranzitu į trečiąją valstybę, todėl mokesčių administratorius prekių muitinę vertę galėjo ir turėjo apskaičiuoti laikydamasis muitinio įvertinimo metodų taikymo eiliškumo. Taisyklėse numatyta, kad visų pirma yra taikomas sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas, o nesant galimybės jo taikyti remiamasi SMK 74 straipsnio 2 dalies a, b, c punktuose nurodytais muitinio įvertinimo metodais. Klaipėdos TM sprendime teigiama, jog SMK 74 straipsnio c punkto netaikė, nes tam reikia informacijos iš importuotojo. Tačiau Klaipėdos TM tokios informacijos iš pareiškėjo net neprašė, todėl Klaipėdos TM apskaičiuodama sužalotos transporto priemonės muitinę vertę pagal SMK 74 straipsnio 3 dalį, o ne pagal SMK 74 straipsnio 2 dalies a, b, c punktus, pažeidė imperatyvias SMK 74 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 15 punkto nuostatas.

20.11. Klaipėdos TM sprendime nėra pateikta informacija, kokius duomenis muitinė surinko, kokiais metodais juos vertino ir kodėl sąskaitose-faktūrose nurodytas realias įsigijimo kainas atmetė, kaip netinkamas lyginimui su transporto priemonės kainos duomenimis pagal VšĮ „Emprekis“ katalogą. Klaipėdos TM, kaip vienintelį argumentą taikyti SMK 74 straipsnio 3 dalį, nurodė šio straipsnio tekstą, tačiau šio straipsnio taikymui muitinė nepateikė nei vieno argumento, tik pacitavo minėtą SMK straipsnį.

20.12. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies teisės normos reikalavimų, nes selektyviai vertino tik atsakovo poziciją.

21. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisingas ir priimtas įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes. Muitinės departamentas laikosi pozicijos, jog, remiantis šioje mokestinėje byloje surinktais įrodymais, ginčo tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta. Pareiškėjo pateikti Orderis ir Pažymėjimas negali būti pripažįstami tinkamo tranzito procedūros užbaigimo įrodymu. Tuo pačiu pareiškėjo skunde išdėstomi teiginiai dėl politinės situacijos, tariamai trukdančios gauti reikiamus įrodymus, taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti bei laikytini jo gynybine pozicija, taip pat pareiškėjas visiškai nepagrįstai jam priskirtą teisinę pareigą gauti bei pateikti atitinkamus įrodymus perkelia muitinei. Apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, jog ginčo automobilis buvo apgadintas, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nėra. Muitinės departamentas taip pat pritaria tai nuostatai, jog mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Atsižvelgus į tai, kad objektyvių įrodymų, pagrindžiančių kitokią, nei nustatyta, prekių muitinę vertę, pareiškėjas nepateikė, darytina išvada, jog importo mokesčiai jam buvo apskaičiuoti teisingai.

23. Atsakovas Klaipėdos TM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2023 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. S-2023/58 (7-2023/33), Muitinės departamento 2023 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 1AE-41 ir Klaipėdos TM 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1(LM18)-564 pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu UAB „Atlantic Express“ skundą atmetė. Teismas, įvertinęs Sąjungos muitinės kodekso nuostatas, įtvirtinančias asmenų atsakomybę muitinei, padarė išvadą, jog Klaipėdos teritorinė muitinė teisingai konstatavo (MD ir MGK pagrįstai patvirtino šį sprendimą) pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, atsakomybę ir pagrįstai įregistravo jam skolą muitinei.

27. UAB „Atlantic Express“ su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti visa apimtimi ir priimti naują sprendimą, t. y. panaikinti Klaipėdos TM, MD ir Komisijos sprendimus. Pareiškėjo įsitikinimu, priimdamas skundžiamą sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas (dabar – Regionų administracinis teismas) netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, klaidingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias ES teisės normas, selektyviai vertino tik atsakovo poziciją ir tai turėjo esminės įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui. Be to, pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl importo PVM taikymo tranzitu gabenamoms prekėms, kurios nepateko į Lietuvos Respublikos ekonominę apyvartą.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABT 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

29. Ginčo teisinius santykius reguliuoja 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių, Pridėtinės vertės mokesčio, Mokesčių administravimo įstatymo ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2019 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1B-989 patvirtintų Importuojamų naudotų transporto priemonių muitinio įvertinimo taisyklių nuostatos.

30. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos TM Pilies jūrų uosto poste 2022 m. balandžio 20 d. lengvasis automobilis MERCEDES BENZ C300, pagamintas 2019 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), cilindrų darbinis tūris 2000 cm3, naudojantis Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos priemonėmis buvo deklaruotas Sąjungos tranzito procedūrai (tranzito deklaracija MRN Nr. 22LTLUB00000032770). Procedūros vykdytojas nurodytas UAB „Atlantic Express“. Prekė paskirties įstaigai – Medininkų kelio postui (LTVK2000)) – turėjo būti pateikta iki 2022 m. balandžio 25 d. Per nustatytą terminą Klaipėdos teritorinė muitinė NTKS priemonėmis negavo patvirtinimo, kad prekė pateikta paskirties įstaigai, todėl pradėjo tyrimą. Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikusi tyrimą 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 1(LM18)-564 nusprendė pripažinti, kad UAB „Atlantic Express“ už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal 2022 m. balandžio 20 d. tranzito deklaraciją MRN Nr. 22LTLUB00000032770, atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis: 1 790 Eur muito, 4 135 Eur PVM ir 593 Eur baudos, t. y. viso 6 518 Eur. Šį sprendimą UAB „Atlantic Express“ apskundė Muitinės departamentui, kuris 2023 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 1AE-41 patvirtino Klaipėdos TM 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-564. Pareiškėjo skundo netenkino ir MGK, kuri 2023 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. S-2023/58 (7-2023/33) patvirtino Muitinės departamento 2023 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 1AE-41.

31. Taigi byloje ginčas kilo dėl UAB „Atlantic Express“ tinkamai neįvykdytos muitinės tranzito procedūros, vykdytos pagal 2022 m. balandžio 20 d. T1 tranzito deklaraciją Nr. 22LTLUB00000032770.

32. Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog už prievolių, susijusių su Sąjungos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Jis atsako a) už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo tikrinimo priemonių; b) už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Pagal SMK 215 straipsnio 2 dalį, muitinė pripažįsta tranzito procedūrą įvykdyta, kai, palyginusi išvykimo muitinės įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali nustatyti, kad procedūra baigta teisingai.

33. Vadovaujantis SMK 79 straipsnio 1 dalies (a) punktu, skola muitinei atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje. Kai skola muitinei atsiranda pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį, skolininku laikomas vienas iš asmenų arba keli asmenys, nurodyti SMK 79 straipsnio 3 dalies a), b), c) punktuose. Kadangi atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyti asmenys, kurie turėtų būti skolininkais muitinei pagal SMK 79 straipsnio 3 dalies b), c) punktus, pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei (SMK 79 straipsnio 3 dalies a) punktas).

34. Pagal SMK 134 straipsnio 1 dalį, į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti tikrinamos. Ne Sąjungos prekės muitinės prižiūrimos tol, kol pasikeičia jų muitinis statusas arba kol jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinamos. Pagal SMK muitinės priežiūra – tai veiksmai, kurių paprastai imasi muitinė siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi muitų teisės aktų ir, atitinkamais atvejais, kitų nuostatų, taikomų prekėms, kurių atžvilgiu imamasi tokių veiksmų (SMK 5 str. 27 p.); o prekių pateikimas muitinei suprantamas kaip pranešimas muitinei apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba muitinei priimtiną vietą ir galimybę atlikti šių prekių muitinį tikrinimą (SMK 5 str. 33 p.). SMK 215 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog muitinė pripažįsta tranzito procedūrą įvykdyta, kai palyginusi išvykimo muitinės įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali nustatyti, kad procedūra užbaigta teisingai. Nagrinėjamu atveju prekė paskirties muitinės įstaigai nebuvo pateikta ir paskirties muitinės įstaigoje nėra duomenų apie prekės, kuriai įforminta tranzito deklaracija, išvykimą iš muitų teritorijos.

35. Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio, reglamentuojančio alternatyvius Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymus, 1 dalyje įtvirtinta, jog Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekes: a) paskirties valstybės narės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta SMK 233 straipsnio 4 dalies b punkte; b) valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą arba muitinės dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos; c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra; d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje.

36. UAB „Atlantic Express“ tranzito procedūros užbaigimą grindžia Baltarusijos Respublikos muitinėje įforminto muitinės gavimo orderio Nr. 10009190/170522/1000000769/00 bei Rusijos Federacijos automobilio registracijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) fotokopijomis. Tiek atsakovas, tiek Komisija ir tiek pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog pareiškėjo pateikti alternatyvūs įrodymai neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalies nuostatų (nėra tinkamai patvirtinti, t. y nepatvirtinti Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos muitinių įstaigų), todėl laikytina, kad muitinės tranzito procedūra, vykdyta pagal 2022 m. balandžio 20 d. tranzito deklaraciją MRN Nr. 22LTLUB00000032770 neužbaigta. Tai reiškia, UAB „Atlantic Express“ pateikti alternatyvūs tranzito procedūros užbaigimą patvirtinantys dokumentai neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse keliamų reikalavimų tinkamam muitinės tranzito procedūros užbaigimui įrodyti. Be to, nustatyti tam tikri nesutapimai deklaracijoje, minėtuose Orderyje bei Pažymėjime (nesutampa modelis, darbinis tūris, prekės gavėjo ir asmens, kuris apmokėjo, registravo prekę, duomenys).

37. Atsakovas pagrįstai netaikė SMK 70 straipsnio 1 dalyje nustatyto sandorio vertės metodo, o laikydamasis eiliškumo (kai prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 70 straipsnį, ji nustatoma iš eilės taikant kiekvieną 2 dalies punktą nuo a iki d, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti (SMK 74 str. 1 d.), vadovavosi SMK 74 straipsnio 3 dalimi (jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, pasitelkiant tinkamas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti visuose šiuose aktuose: a) Susitarime dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo; b) Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnyje; c) šiame skyriuje). Todėl atmestini kaip nepagrįsti UAB „Atlantic Express“ apeliacinio skundo argumentai, kad Klaipėdos TM, apskaičiuodama sužalotos transporto priemonės muitinę vertę pagal SMK 74 straipsnio 3 dalį, o ne pagal SMK 74 straipsnio 2 dalies a, b, c punktus, pažeidė imperatyvias SMK 74 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 15 punkto nuostatas.

38. MAĮ 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016; kt.).

39. Remiantis išdėstytu bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų (vertinimo ataskaitos, apžiūros akto ir pan.) dėl Automobilio muitinės vertės apskaičiavimo nepateikė, spręstina, jog importo mokesčiai jam apskaičiuoti teisingai. Kita vertus, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas (Klaipėdos TM), siekdamas surinkti papildomus įrodymus, kreipėsi į pareiškėją (procedūros vykdytoją), pašydamas pateikti paaiškinimus ir papildomus dokumentus, susijusius su ginčo muitinės tranzito procedūra.

40. Be kita ko, dėl prekės muitinės vertės nustatymo pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir plačiau šiame sprendime minėto klausimo nebeanalizuoja.

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti jo pateikti dokumentai (įrodymai) dėl muitinio tranzito procedūros užbaigimo (prekės išgabenimo iš Sąjungos muitų teritorijos), pabrėžia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas labai išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

42. UAB „Atlantic Express“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl mokesčių administratoriui suteiktų teisių dėl informacijos surinkimo iš trečiosios šalies muitinės, ir nepasinaudojimo centriniam mokesčių administratoriui suteiktomis teisėmis ginčo nagrinėjimo metu surinkti bylos išnagrinėjimui reikalingos informacijos iš trečiosios šalies muitinės. Visų pirma pažymėtina, kad tai yra mokesčių administratoriaus teisė, o ne pareiga. Antra, pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Pripažintina, kad tokių duomenų (įrodymų) pats pareiškėjas nepateikė. Trečia, vertinant įrodymų teorijos suformuluotų įrodymų vertinimo kriterijų kontekste atsakovas surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo mokestinę prievolę.

43. Byloje konstatavus, kad pareiškėjo vykdyta muitinės tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta ir prekė (Automobilis) nebuvo išgabenta iš Sąjungos muitų teritorijos, nereikšmingi apeliacinio skundo argumentai, jog prekė fiziškai buvo išgabenta iš Sąjungos muitų teritorijos (įvykdyta tranzito procedūra), todėl jų apeliacinės instancijos teismas nevertina ir plačiau nepasisako. Taip pat pažymėtina, jog nuo tokio pobūdžio bylose suformuotos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos nenukrypta (teismų praktikoje dokumentų fotokopijos nėra laikomos tinkamais įrodymais, patvirtinančiais muitinės tranzito procedūros užbaigimą, t. y. prekės iš Sąjungos muitų teritorijos išgabenimą).

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi UAB „Atlantic Express“ apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atlantic Express“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė