2025-06-11 Nr. AB-10275-3-61-3-00052-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1994-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00052-2025-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. (M. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 24S301410 (toliau – Sprendimas Nr. 1), kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 26 d. sprendimą Nr. 24S302970 (toliau – Sprendimas Nr. 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 mėnesių); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

2.1. Sprendimu Nr. 1 atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Sprendimas Nr. 1 priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas, pildydamas 2023 m. birželio 19 d. Migracijos departamento klausimyną (toliau – ir Klausimynas), nuslėpė, jog dirbo Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute (universitete) (toliau – ir Maskvos valstybinis universitetas, Universitetas), t. y. dirbdamas Universitete privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Analogiškas vertinimas (pagrindimas) nurodytas ir Sprendime Nr. 2. Migracijos departamento išvados nepagrįstos, priimtos neužtikrinus teisės būti išklausytam ir nesilaikant bendradarbiavimo principo, tinkamai neįvertinus įrodymų ir neatlikus objektyvios pareiškėjo individualios situacijos vertinimo; be to, nėra grindžiamos patikinimais ir autentiškais duomenimis Universitete, kadangi pareiškėjas niekada neturėjo jokių darbo santykių su nurodyta mokymo įstaiga, o Universitete studijavo aspirantūrą (2013 m. – 2017 m.). Pareiškėjas aspirantūros studijų nebaigė, buvo pašalintas iš Universiteto ir neįgijo teisės mokslų daktaro laipsnio, su Universitetu darbo santykių neturėjo. Kadangi pareiškėjas aspirantūros studijų Universitete nebaigė, todėl jų nenurodė pildant Klausimyną.

2.2. Klausimyne yra aiškiai išsakyta pareiškėjo pozicija dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, išreikštas aiškus nepritarimas bei, paaiškinus klausimą dėl klausimo formuluotės, pareikšta nuomonė, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau ši pozicija nebuvo tinkamai įvertinta (atsakydamas į klausimą apie Krymo priklausomumą, atsakė „nežinau“, kadangi nesuprato klausimo formuluotės, tačiau, ją atsakovui paaiškinus, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog Krymas priklauso Ukrainai). Pareiškėjo grėsmė nacionaliniam valstybės saugumui Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) ir atsakovo konstatuota remiantis nebūtais bei laikotarpio prasme (pobūdžiu) nekonkretizuotais darbiniais santykiais Universitete, nevertinant, kad pareiškėjas šiuo metu dirba įmonėje (duomenys neskelbtini), kuri Rusijos Federacijoje pripažinta nedraugiška Rusijos Federacijai, nes (duomenys neskelbtini) priklauso Olandijos kompanijai (duomenys neskelbtini).

2.3. Pažymoje „Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo informacinių išteklių informacijoje apie darbinę veiklą“ (toliau – ir Pažyma) nurodomos darbovietės iki 2019 m. ir apie darbovietes po 2019 m., informacija apie asmens perkėlimą toje pačioje įmonėje 2023 m., todėl VSD teiginiai apie Pažymos turinį neatitinka objektyvių duomenų. Pareiškėjas negali daryti įtakos Pažymos turiniui ar joje esantiems įrašams ir galimai sistemos (ar darbdavio) padarytoms klaidoms. Iš Pažymos matyti, kad duomenys apie darbovietes yra nuoseklūs, nėra laikotarpių, kai pareiškėjas nedirbo. Pareiškėjas teikia tuos duomenis, kurie yra elektroninėje sistemoje ir tokios formos, kokia yra nustatyta teisės aktais.

2.4. Lietuvos Respublika yra pareiškėjo sutuoktinės tėvynė (sutuoktinė gimė Lietuvoje ir iki pilnametystės lankė lietuvišką mokyklą Mažeikiuose, yra lietuvių kilmės ir laiko save Lietuvos Respublikos piliete, buvo pažangi mokinė, apdovanota Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus), Lietuvoje gyvena jos šeima, draugai, todėl pareiškėjas su sutuoktine priėmė sprendimą persikelti gyventi į Lietuvą. Pareiškėjui gavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, šeima pradėjo ruoštis persikelti, tačiau, įvertinus, kad leidimas buvo išduotas metams ir tik vėliau galėjo būti pratęstas 4 metų galiojimui arba nepratęstas, šeima priėmė sprendimą, kad iki nebus išduotas 4 metų leidimas, pareiškėjas pirmuosius metus liks dirbti savo darbovietėje Rusijoje (yra vienintelis šeimoje dirbantis asmuo ir užtikrinantis sutuoktinės išlaikymą, todėl rizikuoti prarasti visos šeimas pajamas buvo neatsakinga), ir tuo pačiu organizuos šeimos turto perkėlimą į Lietuvą. Sprendžiant turto klausimus buvo reikalinga ir sutuoktinės pagalba, todėl ji atvykdavo į Maskvą, be to, ir tuo tikslu, kad šeima galėtų kartu išvykti atostogauti. Pareiškėjo vizos, kurią išdavė Ispanijos Respublika, galiojimas baigėsi 2024 m. sausį, todėl, atsakovui nepriėmus sprendimo dėl leidimo gyventi pakeitimo, pareiškėjo šeima buvo priversta grįžti į Rusijos Federaciją. Migracijos departamentas klausimą dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo nagrinėjo nesilaikydamas nustatytų terminų, o tai reiškia, kad jei pareiškėjas pirmaisiais leidimo laikinai gyventi galiojimo metais būtų nutraukęs ryšius su kilmės valstybe ir pasitikėjęs Migracijos departamentu, nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. būtų likęs be gyvenamosios vietos ir be darbo, o šeima būtų likusi be pajamų.

2.5. Pareiškėjo sutuoktinė 2022 m. Lietuvoje praleido 111 dienų; 2023 m. – 45 dienas, 2024 m. – 79 dienas; šiais metais gimė dukra, todėl, siekiant užtikrinti vaiko interesus ir šeimos gerovę, sutuoktinė daugiausia laiko praleido su sutuoktiniu, o ne atskirai Lietuvoje. Nesutinka su atsakovo nuomone, kad pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi kreipėsi tik siekdamas „nevaržomai lankytis Šengeno valstybėse“. Pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo dėl to, kad Lietuva yra pareiškėjo sutuoktinės tėvynė ir sutuoktinei bei vaikams būtų išduoti leidimai gyventi Lietuvoje ir visa šeima galėtų persikelti gyventi į Lietuvą. Atsakovo argumentai, neva pagrindžiantys pareiškėjo teiktą tikrovės neatitinkančią informaciją, yra pagrįsti spekuliacijomis, o ne objektyviais duomenimis pagrįstomis išvadomis.

2.6. Atsakovas išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, dėl uždraudimo atvykti, neatliko, į Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 (toliau kartu – ir Sprendimai) buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimų proporcingumo principo aspektu, todėl Sprendimas Nr. 1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Atsakovas, pritardamas VSD išvadai ir Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui nuspręsdamas uždrausti atvykti į Lietuvą, perkėlė VSD išvadą, neatlikdamas jokio vertinimo, tokiu būdu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą Nr. 2.

3. Migracijos departamentas atsiliepime nurodė nesutinkantis su pareiškėjo skundu ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, argumentuodamas, kad:

3.1. vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1693-525/2024 Migracijos departamentas 2024 m. spalio 17 d. ir 2024 m. spalio 25 d. kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti visos darbo knygelės kopiją ir (ar) kitus dokumentus, patvirtinančius visą asmens darbinės veiklos istoriją. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas dirbo Universitete, tačiau šios informacijos nepateikė ir siekė nuslėpti.

3.2. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 6 d. gavo įslaptintą VSD raštą, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Įvertinus pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika matyti, kad pareiškėjas darbo santykių Lietuvoje neturėjo ir šiuo metu neturi, sutuoktinė ir dvi nepilnametės dukterys – Rusijos Federacijos pilietės, gimusios Rusijos Federacijoje, turi leidimus nuolat gyventi. Pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu Lietuvoje (nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. iki 2023 m. rugpjūčio 21 d.) iš viso buvo tik 34 dienas. Nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė ir vaikai Lietuvoje negyvena, o atvyksta tik retkarčiais. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas nebuvo ir nėra nutraukęs ryšių su kilmės šalimi, pareiškėjas yra lojalus Rusijai, o kartu ir jos režimui, bei kelia akivaizdžias rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti kontaktus su asmeniu.

3.3. Pareiškėjas teikia prieštaringą informaciją, kadangi iš jo pateiktų pažymų matyti, jog jis baigė studijas Universitete ir yra minėtos įstaigos absolventas, t. y. baigė aukštąją mokyklą ir gavo atitinkamą diplomą. Be to, nepateikė jokių įrodymų, kad buvo pašalintas iš Universiteto ir, kad įmonė, kurioje dirba ((duomenys neskelbtini)), Rusijos Federacijoje pripažinta nedraugiška. Faktą, jog pareiškėjas dirbo Universiteto (duomenys neskelbtini) dėstytoju, patvirtina svetainėje myprepod.ru esantis jo kaip dėstytojo įvertinimas.

3.4. Priėmus administracinius aktus, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, yra tenkinama 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. VSD atsiliepime į skundą nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

5.1. Sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

5.2. VSD 2024 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 19-1027KF „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ Migracijos departamentui pateiktas vertinimas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis) administracinėje byloje Nr. eA-1693-525/2024 pateikė medžiagą apie savo darbinės veiklos istoriją iš Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo informacinių išteklių. Pateikta informacija buvo selektyvi, ribojama už laikotarpį iki 2019 m. gruodžio 31 d., išraše matomos darboviečių eiliškumo spragos. Viešojoje erdvėje buvo rastas pareiškėjo socialinio tinklo „Instagram“ profilis, kuriame save pristato kaip Universiteto dėstytoją.

5.3. Universiteto interneto svetainės archyve buvo rasta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dirbo ne trumpiau kaip iki 2022 m. Universitetas yra pavaldus Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijai. Pareiškėjas darbą Maskvos valstybiniame universitete nuslėpė, pildydamas Migracijos departamento Klausimyną ir pateikdamas selektyvius duomenis administracinėje byloje Nr. eA-1693-525/2024. Bandydamas nuslėpti atitinkamus biografijos duomenis nuo Lietuvos institucijų, pareiškėjas siekė neatskleisti savo turėtų ryšių, nesuderinamų su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais. Be to, pareiškėjo Universiteto dėstytojo profilyje yra nurodyta ir darbinė patirtis neįvardytoje valstybinėje korporacijoje.

5.4. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimą, kam teisėtai priklauso Krymas, nurodė „nežinau“, pateikdamas paaiškinimą, kad nesuprato klausimo, nes nėra tarptautinės teisės specialistas. Pareiškėjas yra Universiteto absolventas, įgijęs magistro laipsnį, specializacija – tarptautinė privatinė ir viešoji teisė, profesionalus teisininkas, tarptautinės įmonės teisės padalinio vadovas, prisiminęs esantis tarptautinės teisės specialistas, pažymėjo varnelę „Ukrainai“.

5.5. Vykstant ankstesniems teisminiams ginčams, teismo posėdžio išvakarėse pareiškėjas į bylą pateikė argumentus, kad dirbo ne Rusijos Federacijos korporacijoje (įmonių grupėje) (duomenys neskelbtini), o ribotos atsakomybės bendrovėje (duomenys neskelbtini). Viešojoje erdvėje pateikiama pareiškėjo biografija, kurioje nurodoma, kad dirbo ne ribotos atsakomybės bendrovėje, o būtent Rusijos valstybinėje korporacijoje. Kitų paaiškinimų ir įrodymų apie darbą kitoje Rusijos valstybinėje korporacijoje nei (duomenys neskelbtini)pareiškėjas nepateikė.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Teismas panaikino Sprendimus ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš Migracijos departamento 972,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi nutarė ištaisyti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-7454-979/2025 motyvuojamoje ir rezoliucinėje dalyse aptiktą rašymo apsirikimą, laikant, kad pareiškėjas M. N. prašė teismo priteisti 1 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ir ši suma, t. y. 1 522,50 Eur jam priteistina iš atsakovo Migracijos departamento.

7. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad Sprendimas Nr. 1 grindžiamas iš esmės vienintele aplinkybe – pareiškėjas nuslėpė biografijos faktą apie darbą Universitete, dirbdamas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

8. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Migracijos departamento ir VSD akcentuojamų aplinkybių, kad pareiškėjas nuslėpė, jog 2022 m. dirbo Universitete, kadangi tai patvirtinta socialiniuose tinkluose ir Universiteto interneto svetainėje rasta informacija, pažymėjo, kad tokie pareiškėjo biografijos faktai nėra patvirtinti kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Socialiniame tinkle „Instagram“ yra skelbiamas turinys, kurį asmuo nusprendžia paviešinti savo socialinio tinklo profilyje, tačiau čia skelbiamas turinys, kaip nurodė teismas, nelaikytinas oficialiu ir patvirtintu. Be to, teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog, esant įtarimams, pareiškėjas galbūt nuslėpė tam tikrus savo biografijos faktus, Migracijos departamentas pasinaudojo Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 80.2 papunktyje nurodyta galimybe organizuoti užsieniečio apklausą raštu ir (ar) žodžiu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus apie darbinę veiklą, jeigu vertino, kad Pažymoje yra pateikta selektyvi informacija.

9. Nagrinėjamu atveju teismas nurodė, kad yra aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, susiję su įrodymų vertinimu, nesant dokumento originalo, t. y. išaiškinta, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016).

10. Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai, kurių neginčija ir pats pareiškėjas, patvirtino, jog pareiškėjas 2012 m. baigė Maskvos valstybinį universitetą, įgijo teisininko specialybę ir nuo 2012 m. dirba įvairiose bendrovėse, korporacijose, nuo 2013 m. buvo aspirantūros studijų studentas ir kartu vykdė pedagoginę veiklą, tačiau studijų nebaigė, nes 2017 m. buvo pašalintas iš Universiteto, t. y., šiuos pareiškėjo biografijos faktus patvirtino byloje pateikti Klausimynas, Universiteto pažymos ir Pažyma. Be to, pareiškėjas neginčijo, kad pildydamas Klausimyną, ne iš karto atsakė į klausimą apie Krymo priklausomybę. Teisėjų kolegija įvertino, kad minėti pareiškėjo biografijos faktai visiškai nebuvo įvertinti priimant Sprendimą Nr. 1, be kita ko, nevertinta, ar pareiškėjo nurodyti biografijos faktai yra (ar nėra) susiję su galima grėsme valstybės saugumui ir (ar) pačio pareiškėjo pateikti duomenys (pavyzdžiui, Universiteto pažymos apie pareiškėjo studijas ir darbą Universitete) neatitinka tikrovės. Nors Sprendime Nr. 1 Migracijos departamentas vertino pareiškėjo ir jo šeimos lankymosi Lietuvoje trukmę, ir tai, kad pareiškėjas nenutraukė darbo santykių Rusijoje, tačiau Sprendime Nr. 1 nėra duomenų, jog kompetentingos institucijos būtų patvirtinusios, kad pareiškėjo pateikti dokumentai (pavyzdžiui, Universiteto pažymos apie pareiškėjo studijas ir darbą Universitete, Pažyma) neatitinka tikrovės ir (arba) yra suklastoti, be to, esant vertinimui, kad pareiškėjas dirbo Universitete, nėra kompetentingų institucijų patvirtinimo, kad socialiniame tinkle ir Universiteto interneto svetainėje rasta informacija atitinka tikrovę; be to, iš į bylą VSD pateiktų ekrano nuotraukų – apie pareiškėjo darbą Maskvos valstybiniame universitete, nėra galimybės suprasti, kada pareiškėjo darbo santykiai prasidėjo ir ar yra pasibaigę (ar tęsiasi), t. y. neatliktas vertinimas, kuris leistų neabejoti surinktų duomenų apie pareiškėjo biografijos faktus, tikrumu.

11. Teismas įvertino, kad atsakovas ir VSD atsiliepimuose pagrįstai pasisakė dėl Rusijos Federacijos vykdomos politikos esminės grėsmės Lietuvos valstybei ir dėl šios valstybės piliečių lojalumo kilmės valstybės valdžiai, vykdomai politikai tuo atveju, kai asmuo yra dirbęs (tarnavęs) valstybės ar jos kontroliuojamose institucijose, tačiau šiuo atveju Sprendimuose nebuvo įvertinta visuma su pareiškėju susijusių aplinkybių, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas jo keliamos grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Nors pareiškėjo darbas Universitete gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia Migracijos departamentui teisės neatlikti išsamaus kitų su pareiškėju susijusių faktinių aplinkybių vertinimo, t. y. pačio pareiškėjo pateiktos informacijos ir dokumentų vertinimo, kartu įvertinant ir aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ir jo šeimos apsilankymais Lietuvoje bei Lietuvoje (ne)susikurtais šeiminiais, ekonominiais ir socialiniais ryšiais su Lietuvoje gyvenančias asmenimis, ir pareiškėjas gali patirti sunkumų pasinaudoti teise į šeimos susijungimą Lietuvoje ar kilmės valstybėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atliktas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika tyrimas negali būti laikomas tinkamu ir visapusišku.

12. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Sprendimo Nr. 2 pagrįstumo, pažymėjo, kad, nors Migracijos departamentas Sprendime Nr. 2 nustatė perpus trumpesnį – 2,5 metų laikotarpį nei Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punkte ir 38.3 papunktyje nurodytas maksimalus 5 metų laikotarpis, nesant atlikto kompleksinio ir visapusiško su pareiškėju susijusios informacijos vertinimo, nėra pakankama išvadai, jog nustatytas draudimo atvykti laikotarpis yra proporcingas.

13. Įvertinęs tai, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas neatlikus kompleksinio visų aplinkybių vertinimo, teismas konstatavo, kad Sprendimu Nr. 2 nepagrįstai pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, be to, nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į SIS dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu. Teismas pažymėjo, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 str. 4 p.) yra įstatymo viršenybės principas, kuris, be kita ko, reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai. Teisėjų kolegija nusprendė, kad Sprendimų motyvų išdėstymas nėra išsamus ir neatitinka VAĮ 10 straipsnyje 5 dalyje įtvirtinto adekvataus motyvų išdėstymo reikalavimo, todėl yra pagrindas panaikinti Sprendimus, kadangi buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str.1 d. 3 p.), o pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėtinas iš naujo.

III. 14. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas gali būti pažeidžiamas nacionalinio saugumo atžvilgiu dėl savo darbo santykių. Asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose, nepaisant net ir praėjusio gana nemažo laiko tarpo nuo tarnybos (darbo santykių) pabaigos, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, darytina išvada, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai byloje Sprendimu 1 atsisakė pareiškėjui pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos momento pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenims laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje mokslo įstaigoje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu kelia ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2527-1047/2024; kt.).

16. Atsakovas pažymi, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu Lietuvoje (galiojo nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. iki 2023 m. rugpjūčio 21 d.) iš viso buvo tik 34 dienas ir per minėtą laikotarpį (1 metus) kirto sieną mažiausiai 14 kartų, t. y. pareiškėjas reguliariai vyksta į kilmės valstybę, o tokie dažni sienos kirtimai gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjos vykimas į Rusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.

17. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai teigiama, jog Migracijos departamentas neatliko visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo. Migracijos departamentas pažymi, kad iš Sprendimų turinio matyti, jog, nors esminis pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pavyzdžiui, įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius, darbo Universitete aplinkybę ir kt.), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

18. Migracijos departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog Migracijos departamento atliktas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika tyrimas negali būti laikomas tinkamu ir visapusišku. Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai atsižvelgė ir įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir joje (ne)gyvenančiais asmenimis. Sprendimuose yra nustatyta, jog pareiškėjas darbo santykių Lietuvoje neturėjo, iš jo patikslinto skundo paaiškinimų ir pateiktų įrodymų matyti, kad jis net neplanavo dirbti Lietuvos Respublikoje. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė ir du vaikai, visi Rusijos Federacijos piliečiai, turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo sutuoktinė nuo 2007 iki 2022 m. buvo deklaravusi išvykimą į Rusiją, duomenų apie jos darbą Lietuvoje nėra (nenustatyta), pareiškėjas tokių taip pat nepateikė. Be to, byloje nustatyta, jog pareiškėjo sutuoktinė į Lietuvos Respubliką atvyksta tik retkarčiais (pareiškėjo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu į Lietuvą sutuoktinė su vyresniąja dukterimi buvo atvykusio tik du kartus ir praleido Lietuvoje 26 dienas), t. y. jos Lietuvoje negyvena. Taigi Migracijos departamentas nustatė, o pareiškėjas neginčija, kad jis, jo sutuoktinė ir vaikai iš esmės Lietuvoje negyvena, čia atvyksta retkarčiais ir neilgam, sutuoktinė čia nedirba, visi turi Rusijos Federacijos pilietybes. Nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas daugiau nenurodė ir nepateikė jokių duomenų ar aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebuvo įvertinęs ar nustatęs. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo sprendimo teiginiai dėl šeimyninių ryšių ir šeimos susijungimo vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

19. Migracijos departamentas pažymi ir tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad jis turi stiprius ryšius su Rusijos Federacija. Pareiškėjas ilgą laiką dirbo ir iki šiol dirba Rusijoje, Lietuvoje turi leidimą gyventi tik nuo 2022 m., leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu jis nuolat grįžta į Rusija, Lietuvoje praleidžia išskirtinai mažai laikai. Stiprius ryšius su Rusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais.

20. Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimus, surinko jam visus prieinamus ir žinomus papildomus duomenis apie pareiškėją ir jo šeimos narius bei įvertino juos kartu su VSD pateikta išvada, pripažindamas, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumu.

21. Migracijos departamentas taip pat nurodo, kad nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas nepateikė įrodymų, jog uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką taip esmingai suvaržytų jo teises, kad galėtų nusverti valstybės saugumo interesus. Vien tai, kad pareiškėjo sutuoktinė ir vaikai, kurie yra Rusijos Federacijos piliečiai, turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neužkerta kelio nustatyti pareiškėjui draudimą atvykti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teisės į šeiminius ryšius negalėtų įgyvendinti kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jo asmeninės teisės prioriteto prieš valstybės interesus.

22. Migracijos departamentas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo teiginiais dėl SIS perspėjimo, paaiškina, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Dėl šios priežasties skundžiamo teismo sprendimo teiginiai, kad Lietuvos institucijos neturėjo pagrindo priimti tokio sprendimo, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nenurodė kitų argumentų, susijusių su nustatyto draudimo neteisėtumu ar nepagrįstumu, todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas.

23. Atsakovas apibendrina, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai – pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pagal ABTĮ 147 straipsnį materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti apeliacinį skundą – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

25. VSD taip pat pateikė papildomus įrodymus, kurių pateikimo poreikis iškilo tik VSD susipažinus su teismo sprendimo motyvais dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. Teismas nevertino Migracijos departamento į bylą pateikto įrodymo – Rusijos interneto svetainėje myprepod.ru viešai skelbiamos informacijos apie pareiškėją, kaip Maskvos valstybinio universiteto dėstytoją, todėl iškilo būtinybė pateikti papildomus duomenis iš Rusijos interneto svetainės myprepod.ru (1 priedas), kurie patvirtina, kad teismas visiškai be pagrindo nevertino Migracijos departamento į bylą pateikto įrodymo. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ėjo dėstytojo pareigas Maskvos valstybiniame universitete ir vėliau, nei baigėsi jo aspirantūros studijos. Maskvos valstybinio universiteto konferencijos programa (2 priedas), skelbiama viešai Maskvos valstybinio universiteto interneto svetainėje, taip pat paneigia pareiškėjo gynybinę versiją, kad dėstytojo pareigas jis ėjo tik kaip aspirantūros studentas ir tik tol, kol tęsėsi jo aspirantūros studijos. VSD prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimti šiuos naujus įrodymus į bylą.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad apeliaciniame skunde visiškai pagrįstai nurodoma, jog teismas, vertindamas įrodymus, padarė akivaizdžius ir esminius proceso teisės normų pažeidimus. Teismas nesilaikė ABTĮ 56 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pagal kuriuos teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teigia, kad teismas nepagrįstai taikė patį aukščiausią įrodinėjimo standartą, kuris taikytinas baudžiamosiose bylose, o ne administracinėse bylose sprendžiant užsieniečių teisinės padėties klausimus. Atsižvelgiant į tai, byla buvo išnagrinėta neteisingai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas. Teismas pareiškėjo pateiktiems įrodymams be jokio pagrindo suteikė prioritetą prieš Migracijos departamento ir VSD pateiktus įrodymus.

27. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai teigiama, kad teismas pažeidė ir materialinės teisės normų reikalavimus. Teismo sprendime nurodoma, kad iš VSD į bylą pateiktų įrodymų neaišku, kada pareiškėjo darbo santykiai su Maskvos valstybiniu universitetu prasidėjo ir ar yra pasibaigę (ar tęsiasi), kokias pareigas Maskvos valstybiniame universitete pareiškėjas ėjo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Sprendimas 1 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas remiantis, be kita ko, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pagal šią teisės normą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Tai yra savarankiškas Užsieniečių įstatyme įtvirtintas pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui. Vadinasi, šios teisės normos taikymui, t. y. atsisakymui pakeisti leidimą gyventi, pakanka nustatyti, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Šioje byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

28. Teismas padarė nepagrįstas išvadas negavęs iš pareiškėjo jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl skirtinguose šaltiniuose viešai skelbiami ir visiems prieinami duomenys prieštarauja jo privačiai gautiems ir teismui pateiktiems duomenims. Pavyzdžiui, pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių teismui paaiškinti, kodėl jo duomenys buvo skelbiami Maskvos valstybinio universiteto interneto svetainėje ne trumpiau kaip iki 2022 m. liepos 17 d. Tokį paaiškinimą pareiškėjas galėjo teismui pateikti, nes akivaizdu, kad pareiškėją ir Maskvos valstybinį universitetą iki šiol sieja glaudūs santykiai – pareiškėjas Maskvos valstybinio universiteto 2024 m. gruodžio 25 d. pažymą gavo itin didelės skubos tvarka (iš esmės per vieną dieną) po Sprendimo 1 priėmimo.

29. Teismas turėjo visus pareiškėjo teismui teikiamus argumentus ir įrodymus vertinti itin kritiškai, atsižvelgdamas į pareiškėjo elgesį ankstesniame teismo procese, taip pat leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūrų metu.

30. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovas Sprendimuose neįvertino visumos su pareiškėju susijusių aplinkybių ir nepagrindė, neatliko išsamaus ir visapusiško jo keliamos grėsmės valstybės saugumui tyrimo, atitinkamai, t. y., nors nauju Sprendimu 1 pareiškėjo grėsmė nacionaliniam saugumui siejama išimtinai su jo darbu Maskvos valstybiniame universitete ir tariamai teikiamos tikrovės neatitinkančios informacijos teikimu (ryšium su šiuo faktu), nei VSD, nei atsakovas šių teiginių neįrodė. Atitinkamai nepagrįstai apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad „pastebėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų paneigiančių VSD išvadą“, kadangi, priešingai, – pareiškėjas įrodymais paneigė jo darbą Universitete, o VSD ir atsakovas jokių įrodymų, įrodančių priešingai, nepateikė.

32. Pareiškėjas nurodo, kad bylos nagrinėjimo dalykas nėra tai, jog jam panaikintas leidimas laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu, todėl nurodyti atsakovo argumentai apskritai yra laikomi teisiškai nereikšmingais, antra, Sprendimuose pareiškėjo trumpas rezidavimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis buvo vertinamas kaip pagrindas tvirtinti, jog „asmuo teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, kadangi pagrindinis asmens atvykimo tikslas – ne gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine ir nepilnametėmis dukterimis, kurios Lietuvoje nuolat negyvena, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, taip įteisinant savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir įgyjant teisę nevaržomai lankytis Šengeno valstybėse“, o ne kaip teigiama apeliaciniame skunde, – įrodinėjant jo grėsmę nacionaliniam saugumui, galiausiai, atsakovas sąmoningai apeliaciniame skunde nutyli jam aiškiai žinomas pareiškėjo rezidavimo trukmės Lietuvoje priežastis.

33. Pareiškėjas akcentuoja, kad laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2025 m. kovo 26 d. Prancūzijos buvo išduota Šengeno viza, suteikianti galimybę pareiškėjui „nevaržomai lankytis Šengeno valstybėse“, kas paneigia atsakovo nurodytas prielaidas, jog pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo tik dėl tikslo atvykti į Šengeno valstybes.

34. Pareiškėjas apibendrina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Migracijos departamento apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis turėtų būti paliktas nepakeistas, o Migracijos departamento apeliacinis skundas atmestas.

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukiant į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, panaikinimo, pagrįstumo ir teisėtumo, bei dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

36. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str.1 d.).

37. Byloje nustatyta, kad:

37.1. pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. birželio 19 d. užpildė Migracijos departamento klausimyną, kuriame, be kita ko, nurodė, kad 2006 m. – 2012 m., baigęs Maskvos valstybinį universitetą, įgijo teisininko – tarptautinių santykių specialisto specialybę, nuo 2012 m. iki 2018 m. dirbo teisininku uždarose akcinėse bendrovėse, korporacijoje, ribotos atsakomybės bendrovėje, o nuo 2018 m. dirba ribotos atsakomybės bendrovėje valdybos pirmininku. Pasisakydamas dėl klausimo apie tai, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas, pirmiausiai nurodė nežinantis, paprašius patikslinti savo poziciją, pasirinko atsakymą, kad Krymas priklauso Ukrainai (žodis „nežinau“ išbrauktas).

37.2. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S10232, kuriuo atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Taip pat Migracijos departamentas 2024 m. sausio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 24S14982, kuriuo pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

37.3. Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6503-1066/2024 panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. 24S10232, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2024 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 24S14982, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1693-525/2024 Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas, konstatuojant, kad Migracijos departamentas išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi keitimo, dėl uždraudimo atvykti, nagrinėjamu atveju neatliko, į ginčijamus sprendimus buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos. Be to, nei Migracijos departamento sprendimuose, nei VSD išvadoje pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui kontekste nebuvo vertinta, kurioje iš nurodytų įmonių, turinčioje pavadinime žodį (duomenys neskelbtini), faktiškai dirbo pareiškėjas, kokios šių įmonių sąsajos, koks buvo pareiškėjo vaidmuo įmonėje.

37.4. Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, 2024 m. spalio 17 d. ir 2024 m. spalio 25 d. kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti visos darbo knygelės kopiją ir (ar) kitus dokumentus, patvirtinančius visą asmens darbinės veiklos istoriją. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2024 m. spalio 28 d. pateikė dokumentus, įvardintus kaip „Ribotos atsakomybės bendrovės (duomenys neskelbtini) pažyma 2024.04.26.pdf“, RF pensijų ir soc. Draudimo fondo informacinių išteklių informacija apie asmens darbinę veiklą.pdf“, „Paaiškinimas_M. N.docx“.

37.5. Migracijos departamentas Sprendimu 1 nutarė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str.1 d. 1 ir 2 p.).

37.6. Migracijos departamentas Sprendimu 2 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų). Sprendimas 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės) 4, 6, 15 ir 20 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37 ir 38.3 punktais.

Dėl mediacijos

38. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2025 m. birželio 3 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl teisminės mediacijos, kuriame prašė: 1) skirti teisminės mediacijos procedūrą šioje byloje, teismo mediatoriumi joje paskiriant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėją A. D.; 2) atidėti ar sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki teisminės mediacijos procedūros byloje užbaigimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 4 d. nutartimi įpareigojo atsakovą Migracijos departamentą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį VSD pateikti savo poziciją iki 2025 m. birželio 9 d. (įskaitytinai), ar sutinka perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu, mediatoriumi paskiriant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėją A. D.

39. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas Migracijos departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSD nesutiko ginčo perduoti spręsti teisminės mediacijos būdu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo skirti teisminės mediacijos procedūrą (ABTĮ 791 str. 1 d.).

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo į bylą

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pridėti į bylą papildomus duomenis iš Rusijos interneto svetainės myprepod.ru (1 priedas), kurie patvirtina, kad teismas visiškai be pagrindo nevertino Migracijos departamento į bylą pateikto įrodymo. VSD teigimu, šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ėjo dėstytojo pareigas Maskvos valstybiniame universitete ir vėliau, nei baigėsi jo aspirantūros studijos. Maskvos valstybinio universiteto konferencijos programa (2 priedas), skelbiama viešai Maskvos valstybinio universiteto interneto svetainėje, taip pat paneigia pareiškėjo gynybinę versiją, kad dėstytojo pareigas jis ėjo tik kaip aspirantūros studentas ir tik tol, kol tęsėsi jo aspirantūros studijos.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad VSD nurodytos priežastys dėl būtinybės pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme yra susijusios su objektyviomis priežastimis, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis VSD nurodytas priežastis, dėl kurių šie įrodymai nebuvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl to VSD prašymas pridėti naujus įrodymus prie bylos apeliacinės instancijos teisme tenkinamas.

Dėl Sprendimo 1

42. Migracijos departamentas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, Sprendimu 1 nutarė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

43. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.); duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

44. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija įvertino, kad, priimant Sprendimą 1 nebuvo įvertinti šie biografijos faktai – pareiškėjas 2012 m. baigė Universitetą, įgijo teisininko specialybę ir nuo 2012 m. dirba įvairiose bendrovėse, korporacijose, nuo 2013 m. buvo aspirantūros studijų studentas ir kartu vykdė pedagoginę veiklą, tačiau studijų nebaigė, nes 2017 m. buvo pašalintas iš Universiteto. Taip pat teismas nurodė, kad nebuvo įvertinta, ar pareiškėjo nurodyti biografijos faktai yra (ar nėra) susiję su galima grėsme valstybės saugumui ir (ar) pačio pareiškėjo pateikti duomenys (pavyzdžiui, Maskvos valstybinio universiteto pažymos apie pareiškėjo studijas ir darbą Maskvos valstybiniame universitete) neatitinka tikrovės. Sprendime Nr. 1 Migracijos departamentas vertino pareiškėjo ir jo šeimos lankymosi Lietuvoje trukmę, ir tai, kad pareiškėjas nenutraukė darbo santykių Rusijoje, tačiau Sprendime Nr. 1 nėra duomenų, kad kompetentingos institucijos būtų patvirtinusios, jog pareiškėjo pateikti dokumentai (pavyzdžiui, Universiteto pažymos apie pareiškėjo studijas ir darbą Universitete, Pažyma) neatitinka tikrovės ir (arba) yra suklastoti, be to, esant vertinimui, kad pareiškėjas dirbo Universitete, nėra kompetentingų institucijų patvirtinimo, kad socialiniame tinkle ir Universiteto interneto svetainėje rasta informacija atitinka tikrovę, be to, iš į bylą VSD pateiktų ekrano nuotraukų – apie pareiškėjo darbą Universitete, nėra galimybės suprasti, kada pareiškėjo darbo santykiai prasidėjo ir ar yra pasibaigę (ar tęsiasi), t. y. neatliktas vertinimas, kuris leistų neabejoti surinktų duomenų apie pareiškėjo biografijos faktus, tikrumu. Teisėjų kolegija taip pat įvertino, kad atsakovo atliktas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika tyrimas taip pat negali būti laikomas tinkamu ir visapusišku.

45. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011; 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012). Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

46. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kad Sprendimas Nr. 1 priimtas neatlikus kompleksinio visų aplinkybių vertinimo.

47. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, 2024 m. spalio 28 d. pateikdamas duomenis ir dokumentus, nepateikė informacijos apie darbą Maskvos valstybiniame universitete. Aplinkybę, kad pareiškėjas Universitete dirbo ne trumpiau kaip iki 2022 m. liepos 17 d. yra pagrįsta šiais rašytiniais įrodymais: socialinio tinklo „Instagram“ pareiškėjo paskyroje pateikiamais duomenimis, pagal kuriuos pats pareiškėjas nurodo, kad yra Maskvos valstybinio universiteto dėstytojas ir pateikia nuorodą į Maskvos valstybinio universiteto interneto svetainę; socialinio tinklo „Instagram“ pareiškėjo paskyroje skelbiama nuoroda, kuri nukreipia į Maskvos valstybinio universiteto interneto svetainės skyrių „Darbuotojai“ ir jame pateikiami pareiškėjo, kaip Maskvos valstybinio universiteto darbuotojo, duomenys – byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad tokio turinio informacija buvo viešai skelbiama ne trumpiau kaip iki 2022 m. liepos 17 d. Migracijos departamento Sprendimas 1 atsisakyti pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi grindžiamas Rusijos interneto svetainėje myprepod.ru viešai skelbiama informacija, iš kurios matyti, kad pareiškėjas, kaip Maskvos valstybinio universiteto dėstytojas, yra įvertintas 6 asmenų ir turi surinkęs 3.8 balo (reitingą) iš 5 galimų. Taigi, minėti duomenys paneigia Maskvos valstybinio universiteto 2024 m. gruodžio 12 d. pažymoje pateiktą informaciją ir pareiškėjo paaiškinimus, kad jis Maskvos valstybiniame universitete dėstytojo pareigas ėjo tik kaip aspirantas iki 2017 m. rugpjūčio 30 d., tol, kol tęsėsi jo aspirantūros studijos. Taip pat ir Maskvos valstybinio universiteto interneto svetainėje yra publikuojama konferencijos, įvykusios 2017 m. spalio 19 d., programa, kurioje nurodyta, kad vienas iš pranešėjų buvo pareiškėjas, pristatytas kaip Maskvos valstybinio universiteto dėstytojas. Minėtos konferencijos data yra beveik dviem mėnesiais vėlesnė nei, kaip nurodė pareiškėjas, jo aspirantūros studijų, kartu ir dėstytojo darbo, pabaiga (2017 m. rugpjūčio 30 d.). Iš konferencijos programos matyti, kad Maskvos valstybiniame universitete yra daromas aiškus skirtumas tarp studentų (aspirantų) ir dėstytojų, o pareiškėjas aiškiai įvardijamas kaip dėstytojas.

48. Pareiškėjas, remiantis į bylą pateiktomis 2024 m. gruodžio 25 d. ir 2024 m. gruodžio 12 d. pažymomis, patikslintame skunde teigė, kad, pildydamas Klausimyną, nenurodė dirbęs Maskvos valstybiniame universitete, nes niekada neturėjo darbo santykių su nurodyta mokymo įstaiga. Be to, pareiškėjas Universitete studijavo aspirantūrą (2013–2017 m.), kurios studijų dalis yra privaloma kiekvienam studentui pedagoginė praktika, kurią sudaro nustatytą valandų kiekį dėstymas mokymo įstaigoje. Šių aspirantūros studijų pareiškėjas nebaigė, nes buvo pašalintas iš Universiteto, taigi ir neįgijo teisės mokslų daktaro laipsnio. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo į bylą pateiktos 2024 m. gruodžio 25 d. ir 2024 m. gruodžio 12 d. pažymos yra parengtos Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (universiteto), kuris pavaldus Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijai ir Rusijos Federacijos vyriausybei. Pastaroji vykdo slaptus ir smurtinius veiksmus, diversijas (VSD dokumentas „2025 grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“ https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2025/03/2025-LT.pdf). Todėl teismas vertina paminėtus dokumentus kaip nepatikimus ir prieštaraujančius eilei kitų byloje pateiktų įrodymų visumai (žr. nutarties 47 p.). Be to, pareiškėjas logiškai nepaaiškino, kodėl skirtinguose šaltiniuose viešai skelbiami ir visiems prieinami duomenys prieštarauja jo privačiai gautiems ir teismui pateiktiems duomenims.

49. Pareiškėjas byloje remiasi ir Pažyma „Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo informacinių išteklių informacijoje apie darbinę veiklą“, tačiau iš šios Pažymos matyti, kad joje selektyviai atrinkta medžiaga apie pareiškėjo darbinės veiklos istoriją už laikotarpį iki 2019 m. gruodžio 31 d. Minėtoje Pažymoje pateikiamos pirmos lentelės 1–2 eilutės ir antros lentelės 5, 7, 8, 10, 11 eilutės, praleidžiant kitas eilutes, Pažyma pateikta iš Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo informacinių išteklių, todėl teismas Pažymoje pateiktus duomenis taip pat vertina kaip nepatikimus.

50. Tai, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir nuslėpė informaciją, atsižvelgus į šiandieninę geopolitinę situaciją, leidžia daryti išvadą, kad asmuo gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste šie ryšiai gali aktualizuotis, Rusijos žvalgybos tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti asmenį, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo ryšių susiformavo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas.

51. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu Lietuvoje praleido itin mažai laiko. Pareiškėjo ir jo šeimos narių faktinė gyvenamoji ir darbo vieta – Rusijos Federacija. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė ir du vaikai, visi Rusijos Federacijos piliečiai, turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo sutuoktinė nuo 2007 m. iki 2022 m. buvo deklaravusi išvykimą į Rusiją, duomenų apie jos darbą Lietuvoje nenustatyta. Pareiškėjo sutuoktinė į Lietuvos Respubliką atvyksta tik retkarčiais (pareiškėjo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu į Lietuvą sutuoktinė su vyresniąja dukterimi buvo atvykusio tik du kartus ir praleido Lietuvoje 26 dienas), t. y. jos Lietuvoje negyvena. Faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas didžiąją turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpio dalį gyveno ne Lietuvos Respublikoje, o Rusijos Federacijoje, patvirtino duomenys apie asmens Lietuvos Respublikos išorės sienos kirtimus – pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu Lietuvoje (galiojo nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. iki 2023 m. rugpjūčio 21 d.) iš viso buvo tik 34 dienas.

52. Pareiškėjas daug kartų kirto Rusijos valstybės sieną, kas kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus (žr., pvz., 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024). Taip pat pareiškėjas nuslėpė aplinkybę apie dėstytojo darbą Maskvos valstybiniame universitete, byloje nustatyta ir tai, jog pareiškėjas iki šiol dirba Rusijoje – 2024 m. spalio 28 d. Migracijos departamentui pateikė duomenis, kad tebedirba (duomenys neskelbtini)). Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Rusija, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijai, o kartu ir jos režimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi labai stiprius ryšius su Rusija.

53. Nagrinėjamu atveju iš Sprendimo 1 matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjo individualią situaciją, t. y. įvertino jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, kad Lietuvoje (leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (galiojo nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. iki 2023 m. rugpjūčio 21 d.) pareiškėjas iš viso buvo tik 34 dienas. Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, o tai reiškia, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Sprendimą 1 ir byloje surinktų įrodymų visumą, pritaria Migracijos departamento ir VSD vertinimui, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę kolegos) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad asmens darbas Universitete gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia jo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Migracijos departamento, VSD atliktą vertinimą ir faktinę aplinkybę, kad asmuo teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbinę veiklą, siekdamas išvengti neigiamų pasekmių, taip pat remiantis visuotinai žinomomis ir neįrodinėjamomis aplinkybėmis dėl Rusijos Federacijos keliamos grėsmės Lietuvos valstybingumui, Sprendime 1 pagrįstai laikyta, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog asmens interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, socialiniai ir šeiminiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

54. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainos Respubliką, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

55. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nepakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais.

56. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino taikytiną teisę, reguliuojančią ginčo teisinius santykius, todėl nepagrįstai panaikino Sprendimą 1 ir įpareigojo atsakovą Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Dėl Sprendimo Nr. 2

57. Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų) ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 mėnesių).

58. Atsakovas Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, atsižvelgė į VSD Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, kad jo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis yra nustatyti, ir tai, kad duomenys, kuriuos jis pateikė pildydamas Klausimyną, neatitinka tikrovės, atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus bei vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtintais protingumo bei proporcingumo principais, uždraudė pareiškėjui 2,5 metų atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų, kaip ribojanti priemonė, yra proporcinga ir pateisinama, o jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius Lietuvos visuomenės interesus – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui.

59. Vertindama Sprendimo Nr. 2 dalį dėl perspėjimo įvedimo į SIS, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal NAS taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

60. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat tai, kad pildydamas Migracijos departamento klausimyną asmuo nuslėpė informaciją apie jo darbovietes Rusijos Federacijoje, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje ir ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS II reglamento 24 straipsnyje nėra numatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.

61. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS II reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendimo Nr. 2 dalyje dėl įvesto perspėjimo į SIS proporcingumo, pagrįsto individualiu pareiškėjo situacijos vertinimu, kuris turi apimti trečiosios šalies piliečio (pareiškėjo) asmeninių aplinkybių (tarp jų – ir šeiminių, ekonominių ryšių) vertinimą ir draudimo atvykti bei apsigyventi padarinius, nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams. Ši Sprendimo Nr. 2 dalis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (šiuo aspektu žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; kt.). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo Sprendimo Nr. 2 dalis dėl įvesto perspėjimo į SIS nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio ir SIS II reglamento 21 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintina.

Dėl bylos procesinės baigties

63. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl yra faktinis ir teisinis pagrindai iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Sprendimo 2 dalį, kuria įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 mėnesių). Kita pareiškėjo skundo dalis atmestina (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

64. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

65. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

66. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimus, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (1500 Eur už skundo parengimą ir 22,50 Eur sumokėta žyminio mokesčio suma). Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas – pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies, atitinkamai, proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai, pakeičiamas ir pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, t. y. pareiškėjui iš atsakovo priteistina 380,63 Eur (1 522,50 x 1/4) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

67. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė turėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus (SEB patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, 2025 m. gegužės 27 d. PVM sąskaita faktūra).

68. Pareiškėjų prašoma priteisti suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų priteistinų maksimalių užmokesčio dydžių nurodytos sumos už apeliacinio skundo surašymą, todėl ši išlaidų suma gali būti priteisiama iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjui iš atsakovo priteistina 125 Eur (500 x 1/4) bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo M. N. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 26 d. sprendimo Nr. 24S302970 dalį, kuria nutarta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 mėnesių).

Kitą skundo dalį atmesti.“

Priteisti pareiškėjui M. N. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 380,63 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt eurų ir 63 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme ir 125 Eur (vieną šimtą ir dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius