2017-11-09 Nr. AB-20674-3-64-3-00847-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2110-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00847-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Savo skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kamerose buvo karšta, drėgna, byrėjo tinkas, prasta ventiliacija, apšvietimas, kamerose perteklinės lovos, tačiau nebuvo spintelių, veidrodžių, kameros nedezinfekuojamos, tualetai apgyvendinimo kamerose neatitverti ir neatitinka normų keliamų reikalavimų, dušai be pertvarų. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, pablogėjo sveikata. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą ir prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsižvelgęs į teisės aktų reikalavimus, nustatančius, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas tardymo izoliatoriuje ir areštinėje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą.

5. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus, nėra galimybės.

6. Atkreipė dėmesį į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punktą ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktą ir pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

7. Nurodė HN 76:2010 24 punktą ir pažymėjo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų, t. y. negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

8. Atsakovas pažymėjo, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma, esant poreikiui. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą).

9. Rėmėsi Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu ir pažymėjo, kad ši nuostata patvirtina, jog imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą teisės aktuose nėra. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, todėl Šiaulių TI sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas, ginčui aktualiais laikotarpiais, nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.

10. Nurodė, kad Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos, vadovaujantis HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais.

11. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkto, HN 76:2010 68 punkto nuostatas, atsakovas pažymėjo, jog Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos.

12. Teigė, kad pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti. Pareiškėjo pretenzijas atsakovui už šį laikotarpį laikė nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Pažymėjo, kad nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. 13. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo K. V. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo K. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 nuostata, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos, skaičiuojant kameros plotą, todėl sprendė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

15. Iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. lapkričio 17 d. kamerose Nr. 20, 21, 26, 83, 87, 88, 31. Kameroje Nr. 21 (18,72 kv. m ploto) 2015 m. kovo 18 d. (1 diena) buvo laikomi 6 asmenys ir pareiškėjui teko 3,12 kv. m kameros ploto. Pažymėjo, kad 3 dienas (2015 m. kovo 17 d., 2015 m. kovo 19 d. ir 2015 m. spalio 15 d.) pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 21 ir 87, kuriose buvo kalinama nuo 5 iki 6 asmenų, pareiškėjui teko atitinkamai nuo 3,12 kv. m iki 3,74 kv. m bei nuo 3,27 kv. m iki 3,92 kv. m kameros ploto. Likusias visas dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,74 kv. m iki 18,69 kv. m kameros ploto ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus.

16. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 4 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Tokiu būdu Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Šios aplinkybės, iš kurios pareiškėjas kildina neturtinę žalą, atsakovas iš esmės neginčija.

17. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su kitomis sąlygomis kamerose (karšta, drėgna, byrėjo tinkas, prasta ventiliacija, apšvietimas, kamerose perteklinės lovos, nebuvo spintelių, veidrodžių, kameros nedezinfekuojamos, tualetai apgyvendinimo kamerose neatitverti ir neatitinka normų keliamų reikalavimų, dušai be pertvarų), teismas atsižvelgė į HN 76:2010 2, 14.10, 22–24 ir 26 punktų nuostatas, į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14–17 punktų reikalavimus ir į Taisyklių 2, 13 punktą.

18. Sprendė, kad byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai su pareiškėjo keliamais reikalavimais bei apgyvendinimo kamerose laikotarpiu nesietini, nes patikrinimų metu arba pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių TI, arba apgyvendinimo kamera Nr. 88, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo tikrinama.

19. Teismas įvertinęs Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 14 d. pažymos Nr. 62/08-261 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ turinį ir HN 76:2010 21 punkto reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, padarė išvadą, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos 21 punktą. Atsižvelgęs į LVAT praktiką, konstatavo, kad dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Įvertinęs, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2015 m. vasario 6 d. – 2015 m. lapkričio 17 d., teismas pažymėjo, kad turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – HN 76:2010 reikalavimais.

20. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su dezinsekcijos, dezinfekcijos ir deratizacijos nevykdymu, teismas vertino jau minėtoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 14 d. pažymoje Nr. 62/08-261, taip pat atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją bei Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. akto Nr. EP-447 dėl 2015 m. spalio 6 d. atlikto patikrinimo turinį. Padarė išvadą, kad pagal esamus byloje duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių TI, pažeisdamas HN 76:2010 60 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

21. Spręsdamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, susijusių su naudojimosi dušu sąlygomis, pagrįstumo, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, teismas nelaikė, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino HN 76:2010 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę.

22. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus argumentus dėl pertvarų nebuvimo dušuose atkreipė dėmesį, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.) 19.3 ir 19.4 punktus ir padarė išvadą, jog privatumo aspektas akcentuojamas dėl naudojimosi sanitariniu įrenginiu, o ne dušais, todėl negalima spręsti, jog dėl to, kad dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, pareiškėjo galimybės palaikyti asmeninę švarą būtų sumažėjusios.

23. Pareiškėjas neneigė, kad šį reikalavimą Šiaulių TI vykdė, todėl pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušais vieną kartą per savaitę teismas atmetė kaip nepagrįstus.

24. Teismas, įvertinęs byloje esančius pareiškėjo K. V. asmens sveikatos istorijoje įrašus, padarė išvadą, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu nagrinėjamu laikotarpiu asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių TI.

25. Teismas byloje taip pat nenustatė duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų.

26. Pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, todėl aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis. Atsižvelgęs į EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

27. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

28. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas K. V. Šiaulių TI, pažeidžiant nustatytas normas, buvo palyginti labai trumpą laiką, tik 4 dienas jo buvimo metu jam tenkantis plotas buvo iš dalies mažesnis, nei teisės aktais nustatytas 3,6 kv. m. Nustatyta norma buvo pažeista nežymiai, skirtumas sudarė ne daugiau kaip 0,48 kv. m kameros ploto. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką, pareiškėjui dėl nedidelio turinčio tekti ploto ir tekusio ploto skirtumo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta.

III. 29. Pareiškėjas K. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, priteisiant jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas nurodo, kad skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, teismas nepagrįstai įskaičiavo ir baldų bei sanitarinio mazgo užimamą plotą.

31. Remiasi HN 76:2010 21 punkte išdėstytais reikalavimais ir nurodo, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas nėra tinkamai įrengtas, tai nėra užtverta patalpa, jis neturi atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Tinkamas sanitarinio mazgo neįrengimas ir vertimas atlikti gamtinius reikalus kitų asmenų akivaizdoje, pasak pareiškėjo, turėtų būti vertinamas kaip asmens garbės ir orumo pažeidimas ir asmens pažeminimas.

32. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI prašo pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33. Nurodo, kad nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Pagal Taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

34. Pažymėjo, jog Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad apeliantas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Be to, apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, apeliantas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

36. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, teismas nepagrįstai įskaičiavo ir baldų bei sanitarinio mazgo užimamą plotą, o tinkamas sanitarinio mazgo neįrengimas ir vertimas atlikti gamtinius reikalus kitų asmenų akivaizdoje, pasak pareiškėjo, turėtų būti vertinamas kaip asmens garbės ir orumo pažeidimas ir asmens pažeminimas.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas K. V. Šiaulių TI, pažeidžiant nustatytas normas, buvo palyginti trumpą laiką, tik 4 dienas, jo buvimo metu jam tenkantis plotas buvo iš dalies mažesnis, nei teisės aktais nustatytas 3,6 kv. m. Nustatyta norma buvo pažeista nežymiai, skirtumas sudarė ne daugiau kaip 0,48 kv. m kameros ploto.

40. Pažymėtina, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas, vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

41. Pirmosios instancijos teismas, pagal byloje surinktus įrodymus tinkamai sprendė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos 21 punktą, t. y. akivaizdžiai nepakankamai užtikrinant sanitariniame mazge esančio asmens privatumą.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualią EŽTT praktiką, pažymi, kad tokio pobūdžio netinkamos kalinimo sąlygos, kai neužtikrinamas naudojimosi tualetu privatumas, lemia jo teisės į privatumą pažeidimą, kartu ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Szafranski prieš Lenkiją ( pareiškimo Nr. 17249/12). Konstatavus, kad tokios kalinimo sąlygos prilygo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimui pareiškėjo atžvilgiu, pripažįstama pareiškėjo teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neteikė įrodymų dėl patirtų išgyvenimų, susijusių su aptartu pažeidimu, bei nesiekė šios teisės apginti kalinimo metu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui priteistinas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

43. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino bei taikė teisės normas. Dėl paminėto apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo K. V. skundą tenkinti iš dalies. Iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjui K. V. 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė