2018-10-10 Nr. AB-18421-3-61-3-00524-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2046-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00524-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. vasario 13 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. vasario 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Kamerose neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (iš jo taip pat sklido nemalonūs kvapai), duše, persirengiant kameroje. Kamerose, sporto salėje, duše, pasivaikščiojimo kiemeliuose neveikia arba neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, iškilus grėsmei ar esant kitoms aplinkybėms sunku išsikviesti pareigūnus, o kameroje Nr. 92 mygtukas išjungtas, dėl beldimų į duris kyla daug triukšmo.

Pareiškėjas tvirtino 2017 m. sausio 5 d. kreipęsis dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo su tėvais, tačiau pasimatymas nebuvo suteiktas. Trumpalaikiai pasimatymai neužtikrino glaudaus ryšio su tėvais, o dažnai bendrauti su tėvais telefonu negali, nes neturi pakankamai pinigų. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnis prieštarauja to paties kodekso 74 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1–2 dalims ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8, 14 ir 17 straipsniams, todėl prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K neužtikrinamas pakankamas užimtumas, nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2017 m. vasario 10 d. jis daugiausia laiko praleidžia kameroje, pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais beveik niekur nebeišeina. Nuo 2016 m. rugsėjo mėn. pradėjo vykti stalo teniso užsiėmimai, pastatyti du stalai, tačiau jais naudotis nesudaromos galimybės. Jis Lukiškių TI-K administracijos ne kartą prašė, kad būtų sudaryta galimybė eiti pasivaikščioti dieną, o ne ryte, kad galėtų pasportuoti, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.

Dažnai į koncertus, mišias, kompiuterinio raštingumo pamokas vedami nuteistieji yra ne iš pareiškėjo grupės, jų būna apie 24, o prižiūrėtojų – 2–3, todėl neužtikrinamas saugumas. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K ne kartą kreipėsi prašydamas suteikti apmokamą darbą, bet per 8 metus nebuvo įdarbintas, nurodant, kad nėra laisvų darbo vietų. Pareiškėjas mokslo metais gavo 15,20 Eur, o kai nesimokė – 11,40 Eur išmoką, tačiau jų neužtenka norimoms prekėms įsigyti. Matydamas, kad kiti nuteistieji apsiperka už dideles sumas, pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas, taip pat nesudaromos galimybės įgyti norimą profesiją, kad išėjus į laisvę būtų galima dirbti.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K neskatina nuteistųjų – per 8 kalinimo metus jis buvo skatintas tik 5 kartus, pirmą kartą paskatintas praėjus 45 mėnesiams nuo bausmės atlikimo pradžios, nors kiti nuteistieji skatinami kartą per 3 mėnesius. Pareiškėjo nuomone, jo neskatino todėl, jog jis rašė skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Dėl neskiriamų paskatinimų pareiškėjas jautėsi žlugdomas, tai gali būti kliūtimi ankščiau išeiti į laisvę. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K nėra ventiliacijos, tai sudaro prielaidas susirgti tuberkulioze, plinta pelėsis, juntamas nešvarus oras, kamerą vėdinti per langus žiemą nepatogu, galima peršalti, o vasarą, kai lauke oro temperatūra aukšta, toks vėdinimas neefektyvus.

Pareiškėjo manymu, draudimas žiūrėti televizorių poilsio metu nepagrįstas, kameroje laikomas vienas, jis televizorių galėtų žiūrėti užsidėjęs ausines, todėl niekam netrukdytų. Lukiškių TI-K niekada neišjungiamas naktinis apšvietimas, dėl to pareiškėjas jaučiasi kankinamas, atsirado psichikos sutrikimų, negalėdavo užmigti.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad neišjungiamas naktinis apšvietimas vargina ir trukdo miegoti, jis buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje. 2014 m. rugsėjo 19 d. sporto salėje jis buvo sumuštas, iškvietimo mygtukas salėje neįrengtas, pareigūnai atėjo tik po 7 minučių, todėl buvo kilusi grėsmė jo gyvybei.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat iš pareiškėjo priteisti 6,24 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidoms atlyginti.

5. Atsakovo tvirtino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliai per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Kamerų dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai juos gadina. Visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudarytos vienodos galimybės dalyvauti užimtumo programose, koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, mišios, asmenis lanko dvasininkai, organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai. Įstaigoje veikia biblioteka, sudaryta galimybė naudotis sporto sale, kino sale, ribota interneto prieiga, dalyvauti ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose. Asmenys vedami pasivaikščioti. Visose gyvenamosiose kamerose įrengta kabelinė televizija, dienotvarkėje nustatytu laiku galima žiūrėti televizijos laidas. Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų arba skundų, susijusių su dalyvavimu socialinės reabilitacijos programose. Elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus netiekiama nepertraukiamo miego metu, nustatytu suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje. Elektros tiekimo apribojimu siekiama užtikrinti režimą įkalinimo įstaigoje, saugoti ir užtikrinti kitų asmenų teisę į poilsį. Atsakovo akcentavo, kad Lukiškių TI-K neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti savo iniciatyva, pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo registruota nebuvo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo R. N. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, dušu ir persirengiant kameroje, nurodė, kad tualeto įrengimas jį nuo likusio kameros ploto atskiriant sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, yra netinkamas. Byloje nebuvo duomenų, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. vasario 10 d.) kamerose, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, buvo įrengtos užuolaidos arba sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas kitu būdu. Dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino jo orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Tačiau teismas akcentavo, kad, pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2 dalį, vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, o Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas buvo laikomas tik su vyrais. Teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su persirengimo kabinų kamerose įrengimu, nenustato. Dušu naudojosi taip pat tos pačios lyties asmenys. Todėl teismas nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimų šiuo aspektu.

8. Teismas, įvertinęs Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4 punkto nuostatas, atsakovo paaiškinimus, kad kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji (nuteistieji) signalizaciją dažnai gadina, jog daugelyje kamerų iškvietimo mygtukai neveikia, prižiūrėtojų iškvietimo sistemos diegimo darbai bus vykdomi trečiame korpuse, o, juos atlikus, prižiūrėtojų sistemą planuojama diegti pirmame gyvenamajame korpuse, kurioje yra pareiškėjo kamera Nr. 92, konstatavo, kad pareiškėjo kameroje aliarminė pareigūnų iškvietimo sistema neveikė. Teismas pažymėjo, jog teisinis reguliavimas laisvės atėmimo vietų įstaigų neįpareigoja įrengti aliarminius mygtukus dušo patalpose, kiemeliuose ir sporto salėje. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolė ir apsauga negyvenamosiose patalpose organizuojama ir užtikrinama taikant visumą organizacinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, teigdamas, jog sporto salėje konflikto metu susimušė, tačiau jokių išorinių sužalojimo žymių nenustatyta. Kaip paaiškino pats pareiškėjas, konfliktas baigėsi į sporto salę atėjus prižiūrėtojui, todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad pareiškėjui buvo kilusi grėsmė, kurios būtų galima išvengti pasinaudojus sporto salėje įrengtu pareigūnų iškvietimo mygtuku, konfliktinė situacija buvo užkardyta kitomis priemonėmis. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl 2014 m. rugsėjo 19 d. sporto salėje įvykusio konflikto metu galbūt neužtikrinto saugumo įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7591-244/2015 buvo atmestas.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo į Lukiškių TI-K kreipėsi 2017 m. sausio 5 d. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 3 dalies nuostatomis, socialiniams ryšiams su tėvais ir kitais artimaisiais palaikyti nuteistiesiems suteikiami trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas posėdžio metu patvirtino, kad Lukiškių TI-K trumpalaikius pasimatymus su tėvais suteikia, todėl pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu atmesti.

10. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio nuostatos dėl trumpalaikių pasimatymų ir 74 straipsnio 2 dalis neprieštarauja viena kitai, taip pat Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1–2 dalims ir Konvencijos 3, 8, 14, 17 straipsniams, vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 3 dalimi, reglamentuojančia subjektų ratą, su kuriais nuteistiesiems suteikiami pasimatymai. Teismas nesivadovavo Bausmių vykdymo kodekso 74 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti du ilgalaikius ir du trumpalaikius pasimatymus, ir šio kodekso 85 straipsnio 2 punktu, kuriame nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, ir nusprendė, kad nėra pagrindo kreiptis dėl jų ištyrimo.

11. Teismas pastebėjo, kad ginčas dėl pareiškėjo užimtumo iki 2014 m. lapkričio 10 d. yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5361-789/2015, todėl šioje byloje pareiškėjo užimtumo laikotarpiu, dėl kurio yra priimtas įsiteisėjęs sprendimas, nenagrinėjo. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dalyvavo šiuose užsiėmimuose: integracijos į visuomenę programoje (užsiėmimo trukmė priklauso nuo pokalbio temos, problemų sudėtingumo, pateikiamos informacijos apimties); kompiuterinio raštingumo programoje (pagal Vilniaus mokymo centro patvirtintą sąrašą, vidutiniškai kartą per savaitę, 45 min.); kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programoje (individualūs pokalbiai); ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programoje (vidutiniškai kartą per savaitę, 1 val. 30 min.); pozityvaus užimtumo – fizinio lavinimo programoje (vidutiniškai kartą per savaitę, 1 val. 30 min.); šachmatų būrelyje (vidutiniškai kartą per savaitę, 1 val. 35 min.); užsiėmimuose „Biblijos valanda“ (kas antrą ketvirtadienį, vidutiniškai 2 val.) ir Biblijos grupėje (kartą per mėnesį, vidutiniškai 1 val. 30 min.). Pareiškėjas lankėsi koplyčioje (kartą per mėnesį, vidutiniškai 1 val. 30 min), dalyvavo koncertuose, renginiuose, varžybose. Pareiškėjui kasdien suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore. Laisvalaikiu pareiškėjas gali žiūrėti kabelinę televiziją, skaityti knygas, laisvės atėmimo vietos nustatyta tvarka naudotis kompiuteriu. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas turi galimybes dalyvauti užimtumo programose, laisvalaikiu užsiimti kita leistina veikla, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Teismas pripažino, kad tai, jog pareiškėjas pasivaikščioti į kiemelį buvo vedamas ryte ir konkretus pasivaikščiojimo laikas iš anksto nenustatytas, jo teisės pabūti gryname ore nepažeidžia. Pareiškėjo nuogąstavimai dėl saugumo neužtikrinimo socialinės reabilitacijos ir kituose užsiėmimuose yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

12. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ginčui aktuliu laikotarpiu Lukiškių TI-K ar valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ buvo laisvų darbo vietų, į kurias, pagal nustatytus nuteistųjų įdarbinimo atrankos kriterijus, pareiškėjas būtų galėjęs pretenduoti. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad Lukiškių TI-K sąmoningai neteikė pareiškėjo kandidatūros Komisijai, jį diskriminavo ar atliko kitus neteisėtus veiksmus (neveikė), siekdamas, jog pareiškėjas nebūtų įdarbintas. Taigi, Lukiškių TI-K teisės aktų ir pareiškėjo teisių šiuo aspektu nepažeidė. Teismas iš Lukiškių TI-K tarnybinio pranešimo nustatė, kad nuteistųjų profesinį mokymą organizuoja Vilniaus komunalinių paslaugų mokykla, o prašymus priimti mokytis nuteistieji turi pateikti iki einamųjų metų rugsėjo 1 dienos. Pareiškėjas prašymo mokytis nepateikė, todėl, nesant išreikštos jo valios mokytis profesinio mokymo mokykloje, teismas neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nenustatė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo skatintas penkis kartus: 2012 m. gruodžio 13 d. už nepriekaištingą elgesį, aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose bei Šv. Kalėdų proga jam skirta padėka; 2013 m. liepos 4 d. už gerą elgesį ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose bei Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) proga – padėka; 2014 m. balandžio 29 d. už gerą elgesį ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose bei Šv. Velykų proga – padėka; 2015 m. gruodžio 28 d. už dalyvavimą eilėraščių konkurse ir užimtą III vietą – padėka; 2016 m. kovo 30 d. už dalyvavimą Šv. Velykų dienos progai skirtų atviručių konkurse – padėka. Taigi, paskatinimai pareiškėjui buvo skiriami vieną kartą per metus. Teisės aktai nenustato paskatinimų skyrimo periodiškumo ir laisvės atėmimo vietų įstaigų vadovo nepareigoja skirti nuteistiesiems paskatinimus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo skirtas paskatinimas už tai, jog 2016 m. lapkričio 7 d. Nuteistųjų Gailestingumo jubiliejaus proga organizuotame reginyje „Protų mūšis“ jo komanda laimėjo III vietą. Teismo vertinimu, vienas laimėjimas komandiniame žaidime Lukiškių TI-K neįpareigoja pareiškėjui skirti paskatinimą (pvz., padėką), o pareiškėjo komandai buvo įteiktas diplomas. Kitų aplinkybių, sudarančių prielaidą svarstyti dėl paskatinimo skyrimo, jis nenurodė. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu ar paskatinimai jam būtų neskiriami dėl teikiamų skundų, todėl skundo argumentus dėl paskatinimų neskyrimo atmetė.

14. Teismas nurodė, kad viena iš leistinų daiktų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, numatytų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-124 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo 19 punkte, yra draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims elektros prietaisais naudotis miegui skirtu laiku. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę (toliau – ir Dienotvarkė), nuo 22.00 valandos iki 6.00 valandos, o prieš poilsio ir švenčių dienas – nuo 23.00 valandos iki 7.00 valandos, numatytas nepertraukiamas miegas. Teismas laikė, kad ribojimas nuteistiesiems naudotis elektros prietaisais, išjungiant elektros tiekimą į kištukinius lizdus nakties metu, yra proporcingas ir pateisinamas, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų teisę į poilsį Dienotvarkėje nustatytu miego metu, taip pat vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją. Išimtys iš bendros tvarkos gali ir turi būti taikomos, jeigu toks elektros tiekimas būtinas asmeniui siekiant įgyvendinti, užtikrinti jam Konstitucijos garantuojamas teises. Pareiškėjas nenurodė jokių individualių priežasčių, dėl kurių jam turėtų būti sudaryta galimybė žiūrėti televiziją Dienotvarkėje miegui skirtu laiku, todėl tokie jo nusiskundimai buvo nepagrįsti.

15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog kamera vėdinama per langus. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą pareiškėjo kameroje, jokių higienos normų pažeidimų nenustatė. Byloje kitų duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo minimus higienos normų pažeidimus, susijusius su netinkama ventiliacija, drėgme, pelėsiu ir oro judėjimu, nebuvo. Todėl pareiškėjo prielaidos dėl sąlygų tuberkuliozei plisti pripažintos nepagrįstomis.

16. Teismas pažymėjo, kad, pagal Eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti ir dieninis, ir naktinis apšvietimas. Atsakovas nurodė, kad naktinis apšvietimas reikalingas kamerose laikomų asmenų elgesio kontrolei užtikrinti. Byloje nėra duomenų, kad naktinis apšvietimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra įrašų apie tai, kad jam buvo pasireiškę psichologiniai sutrikimai, jis gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos 2015 m. vasario 2 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjui buvo teikta psichologinė pagalba, bet vėliau jis gydymo atsisakė. Teismas nenustatė, kad minėtus sutrikimus lėmė būtent naktinis apšvietimas, todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė.

17. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. vasario 10 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kameroje neveikė iškvietimo mygtukas. Priimtinų sąlygų nesudarymas pareiškėjui tiesiogiai lėmė nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, bei sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 50 Eur suma.

18. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti iš pareiškėjo 6,24 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidoms atlyginti, nes atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas, be to, su ginču susijusi medžiaga buvo pateikta vykdant teismo nutartį.

III. 19. Pareiškėjas R. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Pareiškėjas nesutinka su jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir mano, jog jo patirta neturtinė žala buvo didesnė. Pareiškėjui privatumas kalint Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas apie 72 dienas. Nesant pareigūnų iškvietimo mygtukų, pareiškėjas teigė patyręs daug neigiamų išgyvenimų. Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 96-2079 pripažino, kad jo skundas dėl šių aplinkybių yra iš dalies pagrįstas, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1017-261/2016, jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ilgalaikių pasimatymų su tėvais nesuteikimas pažeidžia lygybės principą, nutrūksta socialiniai ryšiai, tai sukėlė jam neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, teismas neištyrė jo skundo aplinkybių dėl netinkamo užimtumo užtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. vasario 10 d. bei nevisapusiškai įvertino įrodymus, buvo šališkas, nes vadovavosi atsakovo pateikta medžiaga. Lukiškių TI-K diskriminuoja jį kitų nuteistųjų atžvilgiu, nes jis nepagrįstai nepriimamas į darbą. Teismas, nepagrįstai neišreikalaudamas iš atsakovo dirbančių asmenų sąrašo, iš kurio būdų matyti, kada jie buvo priimti į darbą, jų charakteristikos (paskatinimai, nuobaudos), buvo šališkas pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjo nuomone, jo skundo dalis dėl paskatinimų jam neskyrimo realiai nebuvo nagrinėta, teismas šiuo apsektu buvo šališkas, todėl ši bylos dalis turėtų būti nagrinėjama iš naujo. Pareiškėjas nurodo, kad skundėsi dėl sutrikusio miego dėl nuolat įjungto apšvietimo, tačiau teismas šių aplinkybių netyrė, neteisingai įvertino Psichologų išvadas bei buvo šališkas. Be to, teismas neįvertino to, kad kamerų vėdinimas per langus yra neefektyvus.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, neįrodė neturtinės žalos atlyginimo sumos dydžio, todėl nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo persirengiant kamerose neužtikrinimo, ilgalaikių pasimatymų su tėvais nesuteikimo, nepakankamo užimtumo, galimybės dirbti ir įgyti profesiją nesudarymo, per mažai paskatinimų, nesudarytos galimybės žiūrėti televizorių miegui skirtu laiku, sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams (nepakankamos ventiliacijos, nuolat įjungto dirbtinio apšvietimo ir kt.) yra nepagrįstos, byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisinio reglamentavimo, susijusio su ilgalaikių pasimatymų suteikimu, ištyrimo, tačiau pareiškėjui nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. vasario 10 d. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja daugumą skundo argumentų, apsiriboja deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl įrodymų byloje vertinimo, dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų neįrengimo, dėl ilgalaikių pasimatymų su tėvais nesuteikimo, dėl nepakankamo užimtumo, dėl galimybių dirbti ir įgyti profesiją nesudarymo, dėl per mažai suteikiamų paskatinimų, dėl nuolatinio naktinio apšvietimo kameroje ir dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

26. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

27. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrinto tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

28. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kameroje, kurioje laikytas pareiškėjas, aliarminė pareigūnų iškvietimo sistema buvo įrengta, bet neveikė, teisinis reguliavimas laisvės atėmimo vietų įstaigų neįpareigoja įrengti aliarminius mygtukus dušo patalpose, kiemeliuose ir sporto salėje. Eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad aliarminio iškvietimo įrengimui Lukiškių TI-K kamerose yra reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Priešingai, atsakovas atsiliepime į skundą patvirtino, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, bet teigė, kad suimtieji ir nuteistieji neretai gadina šią signalizaciją. Taigi tai, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo neveikianti aliarminio iškvietimo sistema, neatitiko Eksploatavimo taisyklių 14.4 punkto reikalavimų, tačiau teisės aktai neįtvirtina reikalavimo aliarminį iškvietimą įrengti kitose laisvės atėmimo vietų patalpose.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018). Pareiškėjas teisingai pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1017-261/2016 nuteistojo patirtą neturtinę žalą dėl iškvietimo mygtukų neįrengimo Lukiškių TI-K įvertino 300 Eur suma, tačiau minėtoje administracinėje byloje konstatuotas pažeidimas truko daug ilgiau nei pareiškėjo atveju. Pareiškėjas tvirtina dėl pareigūnų iškvietimo sistemos nebuvimo patyręs daug neigiamų išgyvenimų, dėl kalinių beldimo į duris būdavo triukšminga, naktį tai trukdydavo miegoti, o kai jį 2014 m. rugsėjo 17 d. mušė sporto salėje, nebuvo galimybės laiku ir tinkamai prisišaukti pagalbą. Kaip minėta, teisės aktai nenustato reikalavimo aliarminį iškvietimą įrengti kitose nei gyvenamosios kameros patalpose, be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolė ir apsauga negyvenamosiose patalpose organizuojama ir užtikrinama taikant visumą organizacinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, todėl šiuo aspektu nėra Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galbūt būtų galėjusi kilti žala. Tačiau gyvenamosiose kamerose pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, į kuriuos atsižvelgtina vertinant kumuliatyvų kalinimo sąlygų jam poveikį.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui suteikia trumpalaikius pasimatymus su tėvais, bet pastarieji asmenys nepatenka į subjektų, su kuriais gali būti suteikiamas ilgalaikis pasimatymas, ratą. Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. birželio 23 d.) yra įtvirtinta nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, nurodant, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų; pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai (1 d.); ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais; ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių; vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas (3 d.). Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnyje (redakcija, įsigaliojusi 2015 m. birželio 24 d.) nurodyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros; pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai (1 d.); ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas (3 d.). Iš bylos duomenų (Lukiškių TI-K 2017 m. sausio 10 d. atsakymas į prašymą, I t., b. l. 45) matyti, kad pareiškėjas prašymą suteikti ilgalaikį pasimatymą su tėvais buvo pateikęs tik vieną kartą – 2017 m. sausio 15 d., tačiau tuo metu teisės aktuose nebebuvo įtvirtinta galimybė gauti ilgalaikį pasimatymą su artimaisiais giminaičiais. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks pasimatymas pareiškėjui pagal teisės aktų nuostatas negalėjo būti suteiktas, yra pagrįsta.

31. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant ištirti Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio teisėtumą, akcentuotina, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Nagrinėjamu atveju įvertinus Bausmių vykdymo kodekse apibrėžtą subjektų, su kuriais gali būti suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, ratą, bei tai, kad toks pat reguliavimas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 6 punkte yra įtvirtintas ir suimtųjų atžvilgiu, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai. Dėl Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies, kurioje yra numatyta paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė gauti trumpalaikius pasimatymus, bet ne ilgalaikius pasimatymus, pažymėtina, kad ši teisės norma nagrinėjamam ginčui nėra aktuali, o pareiškėjas išreiškia nesutikimą tik su teisiniu reguliavimu, pagal kurį ilgalaikiai pasimatymai gali būti suteikiami su žmona ir kt., bet ne su tėvais. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

32. Pareiškėjas tvirtinta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo nurodytas aplinkybes dėl nepakankamo užimtumo, galimybės dirbti ir įgyti profesiją nesudarymo, per mažai paskatinimų, buvo šališkas, nes neišreikalavo papildomų duomenų ir rėmėsi tik atsakovo pateikta informacija. Pastebėtina, kad pareiškėjas neginčijo atsakovo pateiktų duomenų teisingumo, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurias atsakovas galbūt buvo nutylėjęs. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčo aplinkybių nevertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, todėl šie jo teiginiai yra atmestini. Pareiškėjo teiginiai, kad teismas neįvertino jo užimtumo laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. vasario 10 d., yra akivaizdžiai nepagrįsti (žr. nutarties 11 p.). Nors pareiškėjas teigė daug kartų kreipęsis dėl darbo suteikimo, jis jokių konkrečių duomenų apie šiuos prašymus nepateikė, pavyzdžiui, kiek kartų, kada ir į ką kreipėsi, kokius atsakymus gavo. Lukiškių TI-K socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 24-1212 (I t., b. l 103–105) nurodyta, kad pareiškėjo prašymas dėl priėmimo į darbą buvo užregistruotas 2017 m. vasario 20 d., pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo. Minėtame tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas prašymo priimti į mokyklą iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. nepateikė. Pareiškėjas nenurodė jokių įvykių, savo veiksmų ar pan., už kuriuos jam turėjo būti skirtas paskatinimas, bet nebuvo (išskyrus dalyvavimą renginyje „Protų mūšis“, už kurį jo komandai buvo skirta padėka), taip pat nepaaiškino, kokiu būdu jam turėjo būti sudaromos galimybės dažniau būti skatinamam. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamo užimtumo, galimybės dirbti ir įgyti profesiją nesudarymo, per mažai paskatinimų yra grindžiamos subjektyviu jo paties vertinimu, abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio argumentais, todėl yra laikytinos neįrodytomis ir atmestinomis.

33. Eksploatavimo taisyklių 14.3 papunktyje įtvirtinta, kad kamerose turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d., 23 punkte nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusioje 2015 m. lapkričio 1 d., naktinio apšvietimo normos nėra nustatytos. Pareiškėjas neišreiškė nusiskundimų dėl naktinio elektros apšvietimo stiprumo, bet bendrai nesutiko su aplinkybe, kad dirbtinis apšvietimas niekada nėra išjungiamas, teigė, jog dėl to jam kilo sunkumų užmigti. Kadangi teisės aktuose naktinis elektros apšvietimas yra numatytas, nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K, naktimis neišjungdamas dirbtinio apšvietimo, atliko neteisėtus veiksmus.

34. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 72 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose nebuvo veikiančių aliarminio iškvietimo mygtukų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

35. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino jautęsis gniuždomas ir kankinamas, patyręs dvasines kančias ir sukrėtimus, emocinę depresiją, diskomfortą, pažeminimą ir kt. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Tai, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje yra užfiksuoti tam tikri jo sveikatos sutrikimai, nesant atitinkamų sveikatos priežiūros specialistų išvadų apie šių sutrikimų priežastis, nereiškia, kad šiuos sutrikimus lėmė netinkamos kalinimo sąlygos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

36. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 50 Eur – nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama dėmesį į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui R. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisiant 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė