N-575-29-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-29/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-01351-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimo G. B. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmą kartą į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) pilietis G. B. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) buvo grąžintas 2012 m. gegužės 8 d. iš Lenkijos Respublikos, į kurią, tranzitu per Lietuvos Respubliką, vyko neturėdamas jokių asmens tapatybę bei teisėtą buvimą Šengeno erdvėje patvirtinančių dokumentų, kartu su kitu (duomenys neskelbtini) piliečiu G. N. bei prisistatė pastarojo nepilnamečiu sūnumi – G. N. (b. l. 27-30, (duomenys neskelbtini)).

2012 m. gegužės 9 d. Lazdijų rajono apylinkės teismas sulaikė G. N. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras). Kartu su juo į Užsieniečių registracijos centrą buvo pristatytas ir G. N., tačiau nebuvo priimto jokio sprendimo, kurio pagrindu būtų galima pareiškėją sulaikyti ar apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre, todėl Užsieniečių registracijos centras kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą su teikimu sulaikyti G. N. Užsieniečių registracijos centre (duomenys neskelbtini)

2012 m. gegužės 11 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas sulaikė G. N. (G. N.)Užsieniečių registracijos centre iki 2012 m. liepos 11 d. (b. l. 13-14, (duomenys neskelbtini)).

2012 m. birželio 8 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą (duomenys neskelbtini) dėl G. N. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės, laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo bei Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo.

2012 m. birželio 19 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas iš dalies patenkino Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl G. N. ir jo nepilnamečio sūnaus G. N. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pakartotinio svarstymo, alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo – panaikino Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą dėl G. N. bei Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą dėl G. N. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre (b. l. 15-16, (duomenys neskelbtini)).

2012 m. birželio 21 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą (duomenys neskelbtini) dėl G. N. apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre iš kuriuo G. N. išėjo 2012 m. liepos 9 d. ir nebegrįžo.

2012 m. rugpjūčio 1 d. G. N. pagal II-ąjį Dublino reglamentą buvo grąžintas iš Vokietijos kaip G. B..

2012 m. rugpjūčio 3 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą apgyvendinti pareiškėją Ruklos pabėgėlių priėmimo centre kaip G. N. (duomenys neskelbtini).

2012 m. spalio 26 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo G. B. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi (b. l. 5) priėmė užsieniečio skundą nagrinėti.

Jonavos rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu (b. l. 4, (duomenys neskelbtini)), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių tesinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, leido sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį G. B. Užsieniečių registracijos centre neapibrėžtam laikotarpiui.

2012 m. gruodžio 21 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą. Prašyme nurodė, kad Migracijos departamento sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras visą bylos nagrinėjimo administraciniame teisme laikotarpį negalės atlikti jokių veiksmų. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimu ir nurodė, kad Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai. Rėmėsi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyvos 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo (toliau – Direktyva 2001/40/EB) 3 straipsniu, tuo, kad pareiškėjas yra apskundęs 2012 m. spalio 26 d. Migracijos departamento sprendimą ir darė išvadą, kad galutinis sprendimas dėl pareiškėjo Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies prasme nėra priimtas, todėl pareiškėjas prieglobsčio prašytojo teisinio statuso nėra praradęs. Pažymėjo, kad vadovaujantis Įstatymo 118 straipsnio 1 dalies ir 119 straipsnio nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad nėra Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų, pareiškėjo sulaikymas bei Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimas turi būti panaikinti.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 10 d. sprendimu, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 118 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 3 punktu, nusprendė užsieniečio prašymą tenkinti ir panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą.

Teismas nurodė, kad apskundus Migracijos departamento sprendimą, šis sprendimas nėra įsigaliojęs, G. B. turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, jo buvimas Lietuvos Respublikoje, sutinkamai su Įstatymo 39 straipsniu, laikomas teisėtu, todėl jis negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 5 punkto pagrindu. Vertino, ar pareiškėjo atveju gali būti taikomas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas ir nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas 2012 m. spalio 26 d., o pareiškėjas sulaikytas tik 2012 m. gruodžio 12 d. teismo sprendimu, po to, kai buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas, atsakingos institucijos iš karto nesikreipė dėl pareiškėjo sulaikymo, o tuo laikotarpiu užsienietis, turėdamas galimybę laisvai judėti, iš Lietuvos Respublikos neišvyko. Pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad užsienietis, jei teismas paliktų galioti Migracijos departamento sprendimą, trukdys jį vykdyti, pasislėps vengdamas išsiuntimo. Pažymėjo, kad Jonavos rajono apylinkės teismo sprendime nurodyti užsieniečio sulaikymo pagrindai yra išnykę, kitų pagrindų sulaikyti užsienietį nėra.

II. Užsieniečių registracijos centras apeliaciniu skundu (b. l. 27-30), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimą.

Nurodo, kad Jonavos rajono apylinkės teismas buvo sulaikęs užsienietį, nes buvo nustatyta, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, keliavo per Lietuvos Respubliką tranzitu, prisistatė svetima pavarde ir nurodė neteisingą gimimo datą. Pažymi, kad dėl pareiškėjo buvo priimtas 2012 m. birželio 8 d. Migracijos departamento sprendimas, kuriame pažymėta, jog įvedus užsieniečio pirštų antspaudus į EURODAC sistemą, buvo nustatyta, kad jis yra anksčiau kreipęsis dėl prieglobsčio jam suteikimo Vokietijoje ir Austrijoje.

Teigia, kad iš bylos medžiagos yra akivaizdu, jog užsienietis nesiekia gauti prieglobsčio būtent Lietuvos Respublikoje, o nelegaliais būdais bei apgaule bando įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje – nevaržomai keliauja į kitas Europos Sąjungos šalis ir piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis; jo pateiktas prieglobsčio prašymas bei Migracijos departamento sprendimo apskundimas – tik priemonė vilkinti sprendimo įvykdymą. Nurodo, kad užsieniečio tikslas yra patekti į kitas Europos Sąjungos šalis, nes nesulaukęs galutinio sprendimo dėl pateikto prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje jis neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, savo veiksmais tyčia, piktybiškai pažeisdamas Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 2 punkto bei 135 straipsnio, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d.

įsakymu Nr. 1V-340 patvirtino „Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygų ir tvarkos aprašo“ III skyriaus 18.4 punkto bei Užsieniečių registracijos centro vado 2009 m. sausio 19 d. įsakymu patvirtintų „Laikinai Užsieniečių registracijos centre apgyvendintų užsieniečių vidaus tvarkos taisyklių“ V skyriaus 8 punkto nuostatas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad pagal įstatymo 113 straipsnio 2 dalies normą, esant joje nurodytoms aplinkybėms, užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti jį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos;

Migracijos departamento sprendimu, kuriuo atsisakoma tenkinti prieglobsčio prašymą, be kita ko, yra sprendžiamas klausimas ir dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; užsieniečio sulaikymas, kai turima duomenų, jog užsienietis gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ar netaikant sulaikymo, jo išsiuntimas taptų neįmanomu, yra būtinas tam, kad sprendimas dėl išsiuntimo, jei nebus panaikintas ar pakeistas, būtų įvykdytas; migracijos departamento sprendimo vykdymo sustabdymas nedaro to sprendimo negaliojančiu; vykstant sprendimo dėl išsiuntimo priėmimo procesui, esant sustabdytam sprendimui, jo užtikrinimui reikalingos priemonės gali būti taikomos; 2008 m. gruodžio 16 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB “Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) nuostatos gali būti taikomos ne tik dėl neteisėtai valstybėje narėje esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo, tačiau ir dėl teisėto asmenų buvimo užbaigimo.

Teigia, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, Švenčionių rajono apylinkės teismas, persvarstydamas administracinio sulaikymo pagrįstumą, turėjo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei iš esmės spręsti užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo klausimą. Pažymi, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas neteisingai vertino pareiškėjo situaciją Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto atžvilgiu, nes jame nurodytas sulaikymo pagrindas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi Jonavos rajono apylinkės teismo nurodė tik Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą užsieniečio sulaikymo pagrindą, kuris šiuo metu nėra išnykęs. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad Įstatymo 113 straipsnyje numatyti sulaikymo pagrindai yra taikytini visiems užsieniečiams, nepaisant to, ar jie yra pateikę prieglobsčio prašymą, ar ne. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas sulaikyti užsienietį vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad teismo sprendimas dėl pareiškėjo sulaikymo panaikinimo yra visiškai nepagrįstas, apsunkinantis Užsieniečių registracijos centro, kurio funkcija yra įsigaliojus sprendimui dėl užsieniečio išsiuntimo, tokį sprendimą įvykdyti, darbą.

Pabrėžia, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog užsienietis gali pasislėpti – į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai bei iškart bandė išvykti į Lenkijos Respubliką, jau buvo pabėgęs iš Užsieniečių registracijos centro, neteisėtai keliavo į kitas Europos Sąjungos šalis, apgaulės būdu bandė įtvirtinti savo buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo kreipęsis prieglobsčio kitose Europos Sąjungos šalyse, tokias veiksmais ne kartą pažeisdamas Europos Sąjungos valstybių migracijos įstatymus, siekdamas ne gauti prieglobstį būtent Lietuvos Respublikoje, o tiesiog ieškodamas galimybių įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos šalyse.

Nurodo, kad sprendimo vykdymo sustabdymas nepanaikina nurodytų sulaikymo pagrindų ir remiasi Lietuvos vyriausiojo teismo praktika, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje sprendimo priėmimo stadijoje, jei tam yra reikalingos prielaidos – užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir panašiai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad Užsieniečių registracijos centro argumentas, kad pareiškėjas nesiekia gauti prieglobsčio Lietuos Respublikoje, o jo tikslas yra patekti į kitas Europos Sąjungos šalis yra nepagrįstas, nes pareiškėjas yra nurodęs, jog norėtų gauti prieglobstį bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje, o tai reiškia – įskaitant ir Lietuvos Respubliką. Teigia, kad Migracijos departamento sprendimo apskundimas – asmens teisės į gynybą įgyvendinimas, o ne priemonė vilkinti sprendimo įvykdymą. Pažymi, kad pareiškėjo padarytas taisyklių pažeidimas – neteisėtas išvykimas iš Lietuvos Respublikos gali būti pagrindu administracinei atsakomybei kilti, tačiau byloje nėra duomenų, ar užsienietis buvo nubaustas už tokį Užsieniečių registracijos centro tvarkos pažeidimą. Toks prieglobsčio prašytojo pažeidimas nėra ir negali būti teisinis pagrindas Įstatymo kontekste taikyti pareiškėjui sulaikymą.

Nurodo, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir nurodo, kad ji buvo priimta perkeliant Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę, būtent - tą Europos Sąjungos teisės aktą, kurį konkreti nacionalinės teisės nuostata įgyvendina. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą.

Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo, t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae. Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais 2005 m. gruodžio 1 d.

Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85/EB) 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas. Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos.

Remiantis tuo, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Pažymi, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo praktika, prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi, tačiau jų sulaikymas turi būti vykdomas pagal 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas bei atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, t. y. išsiuntimo tikslu.

Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigia, kad asmens pateikusio prieglobsčio prašymą sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas negali būti taikomas asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje.

Pabrėžia, jog šiuo metu klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nėra sprendžiamas. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo, o ne dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas ir nėra aišku, kada ir ar išvis toks sprendimas bus vykdomas, nes kol dar nėra priimto galutinio sprendimo, negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjui nebus suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išaiškinęs, kad užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo. Nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisinį statusą, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas jam nėra taikomas, o kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų nėra, taigi, pareiškėjas turi būti nedelsiant paleistas iš sulaikymo.

Taip pat nurodo argumentus, analogiškus pateiktiesiems prašyme pakartotinai svarstyti dėl pareiškėjo sulaikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.

Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar Švenčionių rajono apylinkės teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir panaikino Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjui paskirtą sulaikymą.

Išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, teisėjų kolegija sutinka, kad G. B. atveju, atsižvelgiant į tai, kad dar nėra priimta galutinio sprendimo dėl jo pateikto prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (užsienietis apskundė Migracijos departamento sprendimą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas dar neišnagrinėjo jo skundo), Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai negali būti taikomi.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog trukdymu priimti ar vykdyti sprendimą bei galimybės pasislėpti buvimu yra pripažįstami, inter alia, tie atvejai, kai užsienietis jau yra neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo teisinės padėties ar kitaip trukdo kompetentingoms institucijoms priimti galutinį sprendimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro ir išvyko iš Lietuvos Respublikos, be to, Lietuvos Respublikoje buvo prisistatęs netikru vardu, nurodė netikrą savo amžių – siekė nuslėpti savo asmenybę (b. l. 4, 13-14, 15-16, 21-22, 27-30, (duomenys neskelbtini)). Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog nei laikotarpiu, nuo Migracijos departamento 2012 m. spalio 26 d. sprendimo priėmimo iki 2012 m. gruodžio 12 d. Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimo, kuriuo užsienietis buvo sulaikytas, priėmimo, nei po to, kai buvo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimu paleistas iš sulaikymo, pareiškėjas, turėdamas laisvo judėjimo tiek Lietuvos Respublikos, tiek Šengeno valstybių teritorijoje galimybę, ja nepasinaudojo ir neišvyko nei iš Lietuvos Respublikos, nei iš Užsieniečių registracijos centro (tokių duomenų byloje nėra pateikta), teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju nėra sulaikymo būtinumo siekiant priimti ir įvykdyti sprendimą dėl užsieniečio pateikto prieglobsčio prašymo bei dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sąlygos, numatytos Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje, todėl užsieniečio sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu irgi nėra galimas. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, jog kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų G. B. atveju nėra nustatyta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas