2019-03-20 Nr. AB-7003-3-61-3-03225-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3694-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03225-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. (K. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. U. (K. U.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (15-01) 3I-00737 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas nevisapusiškai bei neobjektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vadovavosi subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjo teigimu, sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, turi būti įvertinta, ar atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje Migracijos departamentas nepažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) 8 straipsnio nuostatų, t. y. tarptautinių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti galimybę šeimos susijungimui.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis leidimo gyventi Lietuvoje prašė šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė. Atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas neužtikrino tarptautinių įsipareigojimų – teisės į šeimos susijungimą – laikymosi.

4. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nesilaikė esminių procedūrinių reikalavimų, neužtikrino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo principų įgyvendinimo, tuo pažeisdamas gero administravimo principą, kuris apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam, nes itin nepalankus sprendimas buvo priimtas remiantis vien atlikus formalų ir paviršutinišką duomenų vertinimą, remiantis prielaidomis, nepaprašius jokių paaiškinimų, patikslinimų. Ginčijamas Sprendimas priimtas nevisapusiškai išnagrinėjus esamą situaciją, jis neatitinka Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo skundo teiginiai nėra paremti jokiais duomenimis. Ginčo sprendime aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas, pasinaudojęs skirtingais asmens duomenimis, 2010–2012 metais Vengrijoje teikė prašymus suteikti prieglobstį, jo prašymai suteikti prieglobstį nebuvo patenkinti, pareiškėjas 2012 m. sausio 17 d. buvo grąžintas į (duomenys neskelbtini). Švedijos Karalystė dėl padarytų nusikaltimų Švedijoje buvo paskelbusi draudimą pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2016 m. liepos 1 d. pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnį. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nenurodytos ankstesnės pavardės - „K.“, „S.“ (šiame prašyme užsieniečio tėvo pavardė nurodyta „K.“, taip pat ši pavardė nurodyta 2010 ir 2012 metais šiam užsieniečiui išduotuose kelionės dokumentuose grįžimui į (duomenys neskelbtini)). Taip pat pareiškėjas 2015 m. birželio 29 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.8 eilutėje nenurodydamas, kad jis kreipėsi į atitinkamas užsienio valstybių institucijas dėl prieglobsčio suteikimo, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją.

7. Atsakovo teigimu, visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas visais įmanomais būdais ne tik siekė nuslėpti savo tapatybę, kad galėtų atvykti į Šengeno erdvę, bet ir įvykdė nusikaltimus Švedijoje, o atvykęs į Lietuvą, jis taip pat vykdė nusikaltimus, t. y. 2014 m. lapkričio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėją nuteisė už tris baudžiamuosius nusižengimus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalį (vagystė), jam paskirtos baudos po 520 litų (150 eurų), yra nesumokėtos. Pareiškėjui būnant Lietuvoje, 2018 m. gegužės 22 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam pareikšti įtarimai pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė), jam paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš Lietuvos.

8. Atsakovas teigė, kad Migracijos departamentas 2018 m. rugpjūčio 1 d. gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė nustatyta BK 178 straipsnio 4 dalyje, kvalifikuojamos kaip baudžiamieji nusižengimai, o jam inkriminuojama nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas. Taigi pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis sistemingu nusikalstamų veikų darymu, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo polinkį nesilaikyti bendrųjų elgesio taisyklių ir teisės aktų reikalavimų. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį pareiškėjas laikomas recidyvistu. Padarytų nusikalstamų veikų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jo veiksmai nebuvo atsitiktiniai, todėl ir ateityje jis gali daryti naujus nusikaltimus. Todėl atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.

9. Migracijos departamentas nurodė, kad EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad EŽTK 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. Atsakovas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2014 m. spalio 3 d. sprendimu byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 12738/10). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik vienerius metus gyveno Lietuvos Respublikoje.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

11. Teismas nustatė, jog Migracijos departamentas 2015 m. gegužės 5 d. iš Vengrijos Respublikos SIRENE nacionalinio skyriaus gavo informaciją, kad į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę. Migracijos departamentui patikrinus pareiškėjo duomenis Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje nustatyta, kad Švedijos Karalystė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo minėtam užsieniečiui atvykti į Šengeno erdvę iki 2016 m. liepos 1 d. Pareiškėjas, kuris turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2015 m. rugsėjo 12 d., 2015 m. birželio 29 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir atsisakė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 puntu ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1, 2, 11 ir 12 punktais, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

12. Teismas palaikė atsakovo poziciją, nurodė, kad į bylą yra pateikti duomenys, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, yra nesumokėjęs baudų pagal teismų sprendimus, gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Įvertinus pareiškėjo 2018 m. vasario 28 d. pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, matyti, kad jis nenurodė teistumo ((duomenys neskelbtini), Švedijoje, Lietuvoje), taikytų sankcijų (draudimų atvykti, grąžinimas į kilmės valstybę) kitose Europos Sąjungos valstybėse (Vengrijoje, Švedijoje), prašymų dėl prieglobsčio (Vengrija). Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas siekė nuslėpti savo tapatybę, kad galėtų atvykti į Šengeno erdvę, įvykdė nusikaltimus Švedijoje, o atvykęs į Lietuvą taip pat vykdė nusikaltimus.

13. Įvertinęs Policijos departamento pateiktą riboto naudojimo 2018 m. liepos 27 d. pažymą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo, teismas sprendė, kad pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų visuma ir pakartotinumas rodo, jog pareiškėjo veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jis ir ateityje gali daryti naujus nusikaltimus (šiuo metu vėl yra įtariamas vagystės padarymu). Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

14. Teismas nurodė, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas su sutuoktine Lietuvos Respublikoje bendrų vaikų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai, neturi, santuoka buvo sudaryta ne Lietuvos Respublikoje, byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kiti šio užsieniečio socialiniai ir ekonominiai ryšiai ar reikšmingos aplinkybės, kad jis ketintų tokius ryšius sukurti ateityje. Todėl teismas sprendė, jog vien santuokos su Lietuvos Respublikos piliete sudarymo faktas nereiškia, kad skundžiamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, pažeidžia EŽTK 8 straipsnį.

15. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintame Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra įtvirtinta besąlyginė Migracijos departamento pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Migracijos departamentas nesuteikė jam galimybės pasisakyti, tuo labiau, nenurodė, kokią esminę informaciją jis būtų pateikęs Migracijos departamentui, kuri turėtų reikšmės ginčijamo sprendimo pagrįstumui.

16. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl jo atvykimo tikslo bei sąlygų, t. y. pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su jo atvykimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje, taigi pareiškėjo tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio Užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Be to, pareiškėjo keliamą nelegalios migracijos grėsmę patvirtina ir tai, kad jis, pasinaudodamas skirtingomis tapatybėmis, bandė visais įmanomais būdais atvykti į Šengeno erdvę. Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skunde išdėstytus reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo reikšmingų aplinkybių dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, nesigilino į ginčo esmę, paviršutiniškai atliko įrodymų vertinimą ir neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, pažeidė teismo proceso dalyvių lygiateisiškumo principą. Teismas neatliko vertinimo, ar pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą nenusveria grėsmės viešajai tvarkai, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

17.2. Pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, t. y. už baudžiamuosius nusižengimus, o ne nusikaltimus. Pagal BK 27 straipsnį, į baudžiamuosius nusižengimus bei į neatsargius nusikaltimus pripažįstant nusikaltimų recidyvą neatsižvelgiama.

17.3. Teismas neatsižvelgė į byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, taigi pareiškėjas šiuo metu nėra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu.

17.4. Teismas nebandė išanalizuoti baudžiamųjų įsakymų, kuriuose aiškiai nurodoma, jog pareiškėjas nuoširdžiai gailėjosi dėl nusižengimų padarymo aplinkybių, pilnai atlygino visą padarytą žalą, susitaikė su nukentėjusiaisiais ir nukentėjusieji pareiškėjui jokių pretenzijų neturi, tačiau pareiškėjo asmenybė vis tiek nepagrįstai yra vertinama neigiamai.

17.5. Pareiškėjas baudžiamuosius nusižengimus padarė, kai dar turėjo galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje t. y. 2014 metais. Tuomet Migracijos departamentas nepanaikino leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2015–2019 m. jokių teisės pažeidimų nepadarė. Teismo išvada, jog pareiškėjas sistemingai pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus, neatitinka tikrovės.

17.6. 2018 m. kovo 15 d. Policijos departamento išvadoje dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai aiškiai nurodoma, jog pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Lyginant minėtos išvados ir Policijos departamento 2018 m. rugpjūčio 1 d. išvados priėmimo aplinkybes, egzistuoja vienintelis skirtumas – 2018 m. kovo 15 d. Policijos departamento išvados atveju pareiškėjas nebuvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu įtarimai buvo panaikinti, asmuo turi būti atstatomas į pradinę padėtį, nėra pagrindo asmenį laikyti grėsme viešajai tvarkai ar visuomenei.

17.7. Byloje nebuvo atliktas aplinkybių, kurias įvardijo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-7289-629/2016, vertinimas (būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams, įvertinti, ar atsisakymas išduoti leidimą gyventi Lietuvoje nepažeidė EŽTK 8 straipsnio nuostatų, ar pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą nenusveria grėsmės viešajai tvarkai). Teismas visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo šeimos gyvenimu ir šeimos interesais.

17.8. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas turėdamas laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje dirbo, vystė verslą, mokėjo visus privalomus mokesčius, esant ginčui teisme, jokių įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai neturi. Draudimai asmeniui atvykti į Šengeno erdvę pasibaigė 2016 m. liepos 1 d.

17.9. Pareiškėjas nesutinka, kad prašyme suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nenurodydamas savo ankstesnės pavardės jis pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, santuokos liudijime aiškiai matyti ankstesnė pareiškėjo pavardė. Pareiškėjas savo klaidą, kai nenurodė, jog 2006 metais yra prašęs prieglobsčio Vengrijos Respublikoje, ištaisė dar pirmosios instancijos teisme nurodęs, jog iš tiesų prašė prieglobsčio Vengrijos Respublikoje 2006 metais. Ši informacija Migracijos departamentui buvo žinoma dar prieš suteikiant asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2014 metais. Migracijos departamentas nekvietė pareiškėjo į apklausą. Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3282-822/2017.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, kad:

19.1. Ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas 2018 m. lapkričio 19 d., t. y. po Sprendimo priėmimo, todėl šie duomenys negalėjo turėti įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, faktas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo savaime nepaneigia pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir saugumui, kadangi ši išvada buvo padaryta įvertinus duomenų apie pareiškėją visumą, o ne vien faktą dėl įtarimų nusikalstamos veikos padarymu.

19.2. Pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui patvirtina Migracijos departamento turimi ir Policijos departamento pateikti duomenys apie pareiškėjo padarytus administracinės teisės pažeidimus, nusikalstamas veikas, kita Policijos departamento turima informacija apie pareiškėją.

19.3. Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomos informacijos pateikimo, turimų duomenų pakako Sprendimui priimti. Apeliaciniame skunde cituojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3282-822/2017 buvo priimtas galiojant kitokiam teisiniam reglamentavimui bei esant kitokiai faktinei situacijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė A. U.

22. Skundžiamu Sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1, 2, 11 ir 12 punktų pagrindu.

23. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atvejai, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma: jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.); duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.); jis turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus, kai užsieniečiui mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas), nevykdo įsipareigojimų muitinei arba yra nesumokėjęs Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis (11p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.).

24. Kaip matyti iš ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo, atsakovas atsisakymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pirmiausia grindė grėsme viešajai tvarkai ir visuomenei, t. y., Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinis skundas taip pat iš esmės grindžiamas nesutikimu su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, akcentuojant pareiškėjo teisę į šeimos susijungimą.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

26. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Policijos departamentas 2018 m. liepos 27 d. riboto naudojimo pažymoje Nr. 5-5(3)-667(RN) nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmei viešajai tvarkai ar visuomenei. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju 2014 m. lapkričio 4 d. įsakymu (II t., b. l. 18–20) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį už tai, kad atvažiavęs automobiliu į degalinę, prisipylė degalų ir nesumokėjęs išvažiavo iš degalinės, jam paskirta (4 MGL) 520 litų (150 Eur bauda). Informacijos apie baudos sumokėjimą nėra pateikta. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu (II t., b. l. 21–24) pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas už dvi nusikalstamas veikas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, nes du kartus atvažiavęs automobiliu į degalinę, prisipylė degalų, nesumokėjęs išvažiavo iš degalinės, jam paskirta (4 MGL) 520 litų (150 Eur bauda). Informacijos apie baudos sumokėjimą nėra pateikta. Pažymėtina, kad nors apeliantas akcentuoja, jog susitaikė su nukentėjusiaisiais ir atlygino jiems padarytą žalą bei gailėjosi dėl padarytų nusikalstamų veikų, šios aplinkybės nepaneigia paties nusikalstamų veikų padarymo fakto ir nepaneigia pirmosios instancijos ir atsakovo nustatytos aplinkybės, kad Užsienietis nėra sumokėjęs jam paskirtų baudų už baudžiamuosius nusižengimus. Be to, skundžiamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jį įtariant tuo, kad prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje iš užrakinto, kitam asmeniui priklausančio automobilio bagažinės pagrobė nukentėjusiojo asmeninius daiktus, kurių vertė 211 eurų.

27. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad, pareiškėjas, pasinaudojęs skirtingais asmens duomenimis (skirtingomis pavardėmis („K.“, G.“, „K,“) ir gimimo datomis), 2010–2012 metais Vengrijoje teikė prašymus suteikti prieglobstį, tačiau prašymai buvo atmesti, dėl padarytų nusikaltimų Vengrijoje jam buvo uždrausta atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2018 m. vasario 13 d. (I t., b. l. 51–52, 171–172), Švedija jam buvo uždraudusi atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2016 m. liepos 1 d. (I t., b. l. 40–44). Pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi (I t., bl. L. 24–27) nenurodė ankstesnių savo pavardžių: „K.“, „S.“, „G.“, „K.“ (šios aplinkybės nepaneigia aplinkybė, kad kartu su prašymu pateiktame santuokos liudijime nurodyta jo pavardė „S.“, kadangi net ir atsižvelgus į tai, pareiškėjas nenurodė likusių savo ankstesnių pavardžių), 2015 m. birželio 29 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nenurodė, kad jis buvo teistas, taip pat kad jis kreipėsi į atitinkamas užsienio valstybių institucijas dėl prieglobsčio suteikimo (I t., b. l. 157–163). Pareiškėjo 2018 m. vasario 28 d. pateiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi (I t., b. l. 88–101), kurį išnagrinėjus buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, jis nenurodė, kad buvo teistas Vengrijoje, Švedijoje, Lietuvoje (nurodė tik kad buvo teistas (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini)baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1-2 dalį ir jam paskirta bauda), taikyto draudimo atvykti į Šengeno erdvę, prašymų dėl prieglobsčio suteikimo Vengrijoje.

28. Pažymėtina, jog apeliantas pagrįstai nurodo, kad nėra pagrindo jį pripažinti recidyvistu. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. baudžiamaisiais įsakymais asmuo pripažintas kaltu ne už nusikaltimų, o už baudžiamųjų nusižengimų įvykdymą, todėl nesutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe dėl nusikaltimų recidyvo. Vis dėlto, aplinkybė dėl nusikaltimų recidyvo nebuvimo nepaneigia šios nutarties 26, 27 punktuose nurodytų byloje nustatytų aplinkybių, kurių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ar visuomenei, teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, yra nesumokėjęs baudų pagal teismų sprendimus, gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė.

29. Vertinant apelianto argumentą, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas po Sprendimo priėmimo, t. y. 2018 m. lapkričio 19 d. (II t., b. l. 4–7). Pažymėtina, kad Sprendimo teisėtumą teisėjų kolegija tikrina pagal minėto Sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, taip pat tuo metu egzistavusias aplinkybes. Toks vertinimas, be kita ko, grindžiamas tuo, kad atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas nereiškia, kad asmeniui visam laikui yra užkertamas kelias gauti leidimą laikinai gyventi. Įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis net ir po skundžiamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas galėjo iš naujo kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo. Tokio prašymo pagrindu būtų buvęs priimtas atitinkamas administracinis sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias ar pasikeitusias aplinkybes. Pastebėtina ir tai, kad administracinis teismas, kaip taisyklė, negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012).

30. Apeliantas akcentavo jo teisę į šeimos susijungimą teigė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo šeimos gyvenimu.

31. Kaip minėta, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, nurodė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė A. U. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išdavimo, šiuo atveju buvo būtina atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio jis prašė šį leidimą išduoti, t. y. į tai, jog pareiškėjas siekė realaus šeimos susijungimo. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta EŽTK 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) preambulė numato, kad šiame teisės akte gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), t. y. jo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Pažymėtina, jog Chartijos 7 straipsnis įtvirtina teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsnis numato, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta Konvencijoje. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, jog sprendžiant klausimą, ar pareiškėjui pagrįstai neišduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, būtina įvertinti, ar atsisakymas išduoti tokį leidimą nepažeis Konvencijos nuostatų tiek dėl Lietuvos Respublikos tarptautinio įsipareigojimo garantuoti joje apibrėžtas teises bei laisves, tiek dėl tiesioginės Šengeno sienų kodekso nuorodos į Chartiją. Pabrėžtina, jog Šengeno konvencija yra taikoma tik tokiu mastu, kokiu ji yra suderinama su Bendrijos teise (Šengeno konvencijos 134 str.).

32. Pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr.

Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr.

EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimą byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94). EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą.

Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). EŽTT taip pat yra išskyręs ir kitą svarbų vertinimo aspektą, t. y. ar šeima buvo sukurta tuo metu, kai vieno iš šeimos narių imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimas valstybėje negalėtų būti laikomas nuolatiniu (žr. EŽTT 1999 m. sausio 26 d. sprendimą byloje J.

O. Sarumi prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 43279/98; 1999 m. gegužės 22 d. sprendimą byloje Andrey Sheabashov prieš Latviją, pareiškimo Nr. 50065/99).

33. Siekiant įvertinti, ar tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės egzistuoja tokio pobūdžio faktiniai šeimos santykiai, kad pareiškėjui, vadovaujantis Konvencijos 8 straipsniu, turėjo būti išduotas leidimas gyventi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad santuoka sudaryta 2014 m. balandžio 2 d. (duomenys neskelbtini). Nenustatyta, kad iki šios datos pareiškėjas būtų įgijęs teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi jam išduotas tik 2014 m. rugsėjo 9 d. (I t., b. l. 125–127) Taigi, sudarant santuoką nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą tęsti Lietuvoje. Be to, pareiškėjui nuo 2012 metų galiojo draudimas atvykti į Šengeno erdvę, šią aplinkybę įrodo Vengrijos SIRENE pranešimas (I t., b. l. 51–52, 171–172). Apie šią aplinkybę pareiškėjas neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti ir sudarydamas santuoką. Vadinasi, sudarant santuoką galimybė pasinaudoti šeimos susijungimo teise buvo tik (duomenys neskelbtini)dėl pareiškėjo imigracinės padėties. Atkreiptinas dėmesys, kad procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nenurodė, kad su sutuoktine faktiškai gyveno šeimoje Lietuvoje. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių ar priežasčių, dėl kurių jis šeimos su sutuoktine negalėtų kurti kitoje valstybėje, taip pat nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pakankamai patikimai spręsti, kad tarp jo ir sutuoktinės egzistuoja glaudūs šeimos santykiai, kuriuos jie galėtų įgyvendinti ir toliau plėtoti tik kartu gyvendami Lietuvoje. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su sutuoktine Lietuvos Respublikoje turėtų bendrų vaikų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad sutuoktiniai U. šeimos gyvenimą gali kurti ir ne Lietuvoje.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateiktų įrodymų visuma, įvertinusi juos atsižvelgiant į konkuruojančias vertybes (Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinius ir viešuosius interesus bei šeimos interesus), taip pat proporcingumo principą, sprendžia, kad negalima daryti išvados, jog pareiškėjui nesuteikus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pažeidžiami Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, taip pat ir Konvencijos 8 straipsnis.

35. Apelianto nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3282-822/2017 nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, kadangi minėtos bylos iš šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, byloje Nr. eA-3282-822/2017 ginčytas Migracijos departamento sprendimas nebuvo grindžiamas užsieniečio grėsme viešajai tvarkai ir saugumui. Apelianto nurodomu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-7289-629/2016 apeliacinės instancijos teismas remtis neturi pagrindo, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti ginčijamus sprendimus, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus įrodymus laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių. ABTĮ 56 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nagrinėjamoje byloje kitaip vertinti byloje esančių įrodymų. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Sprendimo pagrįstumo. Be kita ko, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo apklausos nevykdymo, todėl jos nekartojamos. Kiti apeliacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, aptartą taikytiną teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, neturi teisinės reikšmės, nepaneigia šioje nutartyje padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

38. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. U. (K. U.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė