2021-01-13 Nr. AB-948-3-61-3-03596-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-32-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03596-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. birželio 20 d. imtinai. Pareiškėjas teigė dėl tokių kalinimo sąlygų patyręs dvasinius išgyvenimus, depresiją, jautėsi diskriminuojamas kitų atžvilgiu, nes kai kuriose kamerose buvo įrengtos uždaros kabinos.

3. Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas nurodė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 16.5 punkte numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos.

Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl jose nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 metro aukščio sienele, sanitarinio mazgo patalpos su klozetu matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m).

Vadovaujantis teisės aktais Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.2 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys; duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti.

Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta kamerų sanitarinių mazgų atitvėrimų nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų (privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge) nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2016 m. birželio 19 d. Teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi laikė nepaduotu skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 20 d. iš esmės nepašalinus trūkumų ir atsisakė priimti šią skundo dalį kaip tapačią teismo žinioje esančioje išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4121-473/2019. Nutartis įsiteisėjusi. Todėl teismas bylą nagrinėjo priimto pareikšto skundo ribose.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje skundą dėl žalos, patirtos nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2016 m. birželio 19 d., teismui pateikė 2019 m. spalio 17 d. (spaudas ant voko). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis kreipėsi į teismą tik dabar, nes 2019 m. liepos 8 d. jis sužinojo, kad yra diskriminuojamas tuo aspektu, kad vienose Lukiškių TI-K kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskira kabina su durimis, kitose kamerose pakabintos užuolaidos. Teismas nelaikė šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių kaip svarbia priežastimi, kad būtų atnaujintas ieškinio senaties terminas.

8. Teismas pažymėjo, tai pripažįsta ir pareiškėjas, kad jis jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge). Atsižvelgęs į teisės pažeidimo tęstinį pobūdį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į tinkamas kalinimo sąlygas jo nurodytu aspektu. Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas reikalavimams atmesti, jei šis terminas neatnaujinamas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties termino praleidimo teisinės pasekmės taikomos atsakovui prašant. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.).

9. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo netenkinti prašymo dėl ieškinio senaties termino teisinių pasekmių taikymo skundo reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2016 m. birželio 19 d. imtinai. Todėl teismas šiuo savarankišku pagrindu atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus kaip pareikštus praleidus įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą bei nenustačius teismui savo iniciatyva (ir pareiškėjui nenurodžius) svarbių aplinkybių šį terminą atnaujinti (CK 1.131 str. 1 d.).

III. 10. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.

11. Pareiškėjas nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – ir Konvencija) nustato absoliučias teises į gyvybę ir teisę nepatirti nežmoniško elgesio (3 str.). Absoliučioms teisėms negali būti taikomi jokie ribojimai. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, tokio termino absoliučiai teisei negali nustatyti ir nacionalinė teisė. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Konvencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Vilniaus PN nurodo, kad nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje kilo ginčas dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. D. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki 2019 m. birželio 20 d., atlyginimo.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi laikė nepaduota skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl privatumo neužtikrinimo pareiškėjui sanitariniame mazge Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2019 m. birželio 20 d. nepašalinus trūkumų ir atsisakė priimti šią skundo dalį kaip tapačią teismo žinioje esančioje išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4121-473/2019. Minėta teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Todėl teismas nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2016 m. birželio 19 d.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Teisėjų kolegija visų pirma, pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97)).

18. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Konvencijos 3 straipsnis ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).

20. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

21. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

22. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2019 m. spalio 17 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2016 m. birželio 19 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį.

23. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

24. Atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos, kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-165-1062/2018 ir kt.).

25. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, laikytina, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių.

26. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2016 m. birželio 19 d.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius