2018-10-10 Nr. AB-18107-3-61-3-02441-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2569-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02441-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Q. (R. Q.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Q. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–8), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 11 550 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Į kameros plotą buvo įskaičiuoti ir baldai, kiti buitiniai reikmenys, todėl laisvas kameros plotas buvo labai mažas. Kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, netinkama temperatūra bei apšvietimas. Be to, kamerose veisėsi tarakonai. Kameroje buvo įrengtas tualetas, kuris atskirtas tik sienele, taip buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Be to, atlikdamas gamtinius reikalus, buvo stebimas kitų laikomų asmenų. Pareiškėjas labai išgyveno, tai žemino jo garbę bei orumą. Pasivaikščiojimų trukmė per trumpa – tik viena valanda per valandą. Vieną kartą per savaitę nusiprausti duše 15 min. yra per mažai ir nehigieniška. Be to, neužtikrinamas tinkamas maisto kiekis ir kokybė. Pažymėjo, kad šioje byloje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, neturi būti taikoma senatis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. 1. 32–45) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 3,66 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

4. Nurodė, kad pareiškėjas skundą pateikė 2017 m. liepos 10 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturinę žalą prašė taikyti ieškinio senatį.

5. Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pripažino, kad gali būti perpildytos kameros ir nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas nepažeidus ploto reikalavimo. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Kamerose laikomiems asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“, pagal kurias jos atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Reikalavimo, kad baldai būtų išskaičiuoti iš bendro kameros ploto, teisės aktai nenustato.

6. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo bendro kameros ploto nenumato. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kamerose būtų įrengti esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kameros vėdinamos natūraliai per langą ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K, siekiant užtikrinti laikomų asmenų privatumą duše, yra įrengtos pertvaros. Į dušą pareiškėjas buvo vedamas nepažeidus nustatytų reikalavimą – vieną kartą per savaitę. Apšvietimo įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke vieną valandą per dieną ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, kad pareiškėjas buvo tinkamai maitinamas pagal patvirtintas mitybos normas. Gaminamų patiekalų kokybė tikrinama. Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio nepagrindė.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. balandžio 25 d.

9. Pareiškėjas prašė priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. 2016 m. balandžio 25 d., o skundą teismui išsiuntė 2017 m. liepos 14 d. (b. l. 47). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, jo prašymas netaikyti ieškinio senaties netenkintas. Reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. liepos 13 d. taikyta ieškinio senatis.

10. Dėl minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, teismas vadovavosi HN 76:2010 (redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 5 ir 19 punktais, HN 134:2015, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 297 paras, o nepažeidus šio reikalavimo – 355 paras. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (negalėjimas judėti, baldai) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato. Teismas esminiu pažeidimu pripažino ploto reikalavimo pažeidimą (297 paros).

11. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punktu, Taisyklių 14.5 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Teismo vertinimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas jo privatumas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo nurodyto pažeidimo. Lukiškių TI-K nurodė, kad kameroje esantis sanitarinis mazgas užėmė 0,56 kv. m plotą (b. l. 50). Šis plotas išskaičiuotas iš kameros bendro ploto. Teismas pažymėjo, kad 297 paras buvo pažeistas ploto reikalavimas, o kitais laikotarpiais (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą) pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m kameros ploto ir tai negali būti pripažįstama ploto reikalavimo pažeidimu.

12. Byloje nustatyta, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto pertvara. Teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, užtikrinant jo privatumą. Pažeidimas truko visą laikymo laikotarpį, t. y. 572 paras (įskaitant ir 297 paras, kada pareiškėjas buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą). Lukiškių TI-K pranešimas surašytas 2017 m. liepos 28 d. (b. l. 50), t. y. jau po ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos, o konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos ar kabinos, Lukiškių TI-K nepateikė.

13. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad vėdinimas per langus yra netinkamas. Pareiškėjas neneigė, kad buvo sudarytos galimybės išsivėdinti kameras per langą. Remiantis byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, šis pažeidimas nebuvo užfiksuotas.

14. Teismas vadovavosi HN76:2010 22 punktu, HN 134:2015 14 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam dėl netinkamo apšvietimo sutriko regėjimas, yra nepagrįsti. Pareiškėjas jokių duomenų šiems teiginiams pagrįsti nepateikė. Be to, medicininiuose dokumentuose pareiškėjo nusiskundimų sutrikusiu regėjimu dėl netinkamo apšvietimo kamerose neužfiksuota.

15. Teismas, įvertinęs byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, darė išvadą, kad nebuvo nustatyta dirbtinės apšvietos pažeidimų kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo reikalavimai.

16. Dėl naudojimosi dušu 15 min. per savaitę teismas vadovavosi HN 76:2010 68 punktu, HN 134:2015 44 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Taigi Lukiškių TI-K nurodytų teisės aktų reikalavimų laikėsi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla.

17. Dėl pasivaikščiojimo trukmės teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Pažymėjo, kad 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Be to, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, teismas darė išvadą, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta.

18. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maitinimo laikyti nepagrįstais. Pareiškėjas neindividualizavo šio pažeidimo. Nurodė tik abstrakčius argumentus. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė konkrečias aplinkybes dėl valgiaraščių subalansavimo, maisto kaloringumo ir kokybės. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pareiškėjui, kaip ir kitiems laikomiems asmenims, buvo skiriamas maitinimas pagal subalansuotus valgiaraščius, kurie atitinka fiziologines mitybos normas. Pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamo maitinimo Lukiškių TI-K nepateikė.

19. Be to, pareiškėjo teiginiai, kad kamerose veisėsi tarakonai, laikyti nepagrįstais. Byloje pateiktos paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad Lukiškių TI-K atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus. Pažymėjo, kad patikrinimo aktuose tokių pažeidimų nebuvo nustatyta.

20. Pareiškėjo skundo argumentai, kad kamerose buvo nešvarūs langai, laikyti nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo laikomas skirtingose kamerose. Jis nenurodė, kokiu laikotarpiu, kokioje konkrečioje kameroje langai buvo nešvarūs. Duomenų, kad dėl šio pažeidimo būtų kreipęsis į administraciją, nepateikė.

21. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu, 6.250 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 297 paras buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, bei ilgą laiką – iš viso 652 paras (įskaitant 297 paras dėl ploto pažeidimo), netinkamai įrengus sanitarinį mazgą, apribojus jo teisę į privatumą, ir darė išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 4 900 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 11 550 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

22. Lukiškių TI-K prašymas priteisti 3,66 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, netenkintas, kadangi Lukiškių TI-K turėjo pateikti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį.

III. 23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą (b. l. 133–137), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašoma priteisti išlaidas, susijusias su dokumentų kopijų parengimu teismui.

24. Apeliaciniame skunde atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, jog nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

25. Pareiškėjas R. Q. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 146), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog Lukiškių TI-K siekia išvengti atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Reikalavimui priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. liepos 13 d. teismas pritaikė ieškinio senatį.

28. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. balandžio 25 d., t. y. 297 paras, buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatytą minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Teismas taip pat konstatavo, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai ir nebuvo užtikrintas privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu. Pažeidimas truko visą laikymo laikotarpį, t. y. 652 paras (įskaitant ir 297 paras, kada pareiškėjas buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą). Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, nepaneigiančių byloje nustatytas aplinkybes dėl aptartų teisės aktų pažeidimų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai dėl minimalaus jam tekusio ploto ir sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo pagrįstai vertinti pareiškėjo naudai.

31. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

32. Pasisakant dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyto argumento, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažymėtina, kad EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

34. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Vadovaujantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

35. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad 4 900 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

36. Dėl atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų kopijų byloje pateikimu teismo pavedimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka šiuo atveju netaikytina. Esant šioms aplinkybėms, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašomos išlaidos nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015, 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017, 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1112-662/2018, 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1267-602/2018). Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas bylą iš esmės laimėjo, nes buvo pripažinta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, todėl iš pareiškėjo negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė