2022-04-06 Nr. AB-7948-3-61-3-04711-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-239-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04711-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir URM, atsakovas) 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą (raštą) Nr. (4.11)-3-7697 „Dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir kompensavimo už priverstinę pravaikštą“ (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti URM 2021 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. D-10 „Dėl R. S. atleidimo ir Diplomato tarnybos sutarties nutraukimo“ (toliau – ir 2021 m. vasario 5 d. įsakymas, ir Įsakymas) ir atstatyti sutarties galiojimą; 3) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) patarėjo pareigas; 4) įpareigoti atsakovą kompensuoti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, įskaitant priedą už (duomenys neskelbtini) ir darbo valstybės tarnyboje stažą, su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją, kompensaciją už kartu gyvenusius vaikus, taip pat išmoką apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 13 d. nutartimi priėmė pareiškėjo R. S. skundo dalį dėl URM Rašto panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjui R. S. nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. pareiškėjas įpareigotas tiksliai nurodyti, kada sužinojo apie skundžiamą URM ministro 2021 m. vasario 5 d. įsakymą bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus; pareiškėjui pasiūlyta pateikti motyvuotą prašymą atnaujinti terminą skundui dėl URM ministro 2021 m. vasario 5 d. įsakymo panaikinimo paduoti, prašyme nurodant priežastis, dėl ko buvo praleistas terminas skundui paduoti, bei pateikiant tai patvirtinančius įrodymus; taip pat pareiškėjas turėjo paaiškinti, su kuriais konkrečiais reikalavimais, t. y. ar su reikalavimu panaikinti atsakovo Raštą, ar su reikalavimu panaikinti URM ministro Įsakymą, yra susiję jo reikalavimai įpareigoti atsakovą grąžinti jį į pareigas bei kompensuoti vidutinį darbo užmokestį ir kitas išmokas.

Pareiškėjas 2022 m. vasario 21 d. pateikė teismui paaiškinimus, prašydamas atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti. Pareiškėjas nurodė, kad nepateikė skundo dėl URM ministro Įsakymo anksčiau, kadangi nebuvo įsiteisėjęs galutinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimant Įsakymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-303/2021 įsiteisėjo jos priėmimo dieną, t. y. 2021 m. lapkričio 16 d., todėl jos pagrindu ir prašo atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti. Nurodė, kad apie 2021 m. vasario 5 d. įsakymą buvo informuotas jo priėmimo dieną, t. y. 2021 m. vasario 5 d., tačiau jo neteisėtumo faktas patvirtintas tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi. Paaiškino, kad 2021 m. gruodžio 8 d. Raštu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti Įsakymą. Taip pat nurodė, kad reikalavimai įpareigoti atsakovą grąžinti jį į pareigas bei kompensuoti vidutinį darbo užmokestį ir kitas išmokas, kaip nurodo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, glaudžiai susiję su Rašto panaikinimu, t. y., tenkinus pareiškėjo skundą, atsakovas būtų įpareigotas spręsti ir šių reikalavimų, suformuluotų pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašyme atsakovui, tenkinimo klausimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl URM 2021 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. D-10 „Dėl R. S. atleidimo ir Diplomato tarnybos sutarties nutraukimo“ bei sutarties galiojimo atstatymo paduoti, atsisakė priimti šią skundo dalį. Teismas priėmė pareiškėjo R. S. skundo reikalavimus dėl įpareigojimo atsakovą grąžinti jį į pareigas bei kompensuoti vidutinį darbo užmokestį ir kitas išmokas.

Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalį, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Teismas nustatė, kad pats pareiškėjas nurodė, jog apie Įsakymą buvo informuotas jo priėmimo dieną, t. y. 2021 m. vasario 5 d., todėl paskutinė diena pateikti teismui skundą dėl Įsakymo panaikinimo buvo 2021 m. kovo 8 d. (2021 m. kovo 6-7 d. buvo nedarbo dienos (ABTĮ 65 straipsnio 2 ir 4 dalys)). Tuo tarpu pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi į teismą su skundu dėl Įsakymo panaikinimo tik 2021 m. gruodžio 13 d., t. y. ženkliai praleidęs įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija šios aplinkybės.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas termino praleidimo priežastimi iš esmės nurodo tai, kad tik 2021 m. lapkričio 16 d. buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimant Įsakymą.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyta priežastis negali būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti. Teismas vertino, kad ši priežastis yra subjektyvaus pobūdžio, nulemta paties pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio, laukiant galutinio teismo sprendimo baudžiamojoje byloje. Pareiškėjui nebuvo jokių kliūčių per įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, gavus skundžiamą Įsakymą, o, esant pagrindui, teismas būtų sustabdęs bylos nagrinėjimą, iki būtų priimtas galutinis teismo sprendimas baudžiamojoje byloje.

Teismas pažymėjo, kad terminas gali būti atnaujinamas tik dėl objektyvių, t. y. nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tuo tarpu pareiškėjo nurodyta priežastis yra akivaizdžiai subjektyvaus pobūdžio, kuri negali būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėjas nenurodė kitų svarbių priežasčių, dėl kurių jis laiku nesikreipė į teismą.

Teismas, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti, todėl jo neatnaujino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Įsakymą bei atstatyti sutarties galiojimą.

III. Pareiškėjas R. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo nutartis pažeidžia teisę į teisminę interesų gynybą. Teismo vertinimu, 2021 m. vasario 5 d. įsakymas negali būti skundžiamas, kadangi praleistas apskundimo terminas ir nenurodomos jokios svarbios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios termino praleidimo priežastys. Pažymi, kad ta pati priežastis jau buvo nurodyta teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje šioje byloje, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. nutartimi buvo panaikinta. Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau įvertino konkrečias bylos aplinkybes ir, atsižvelgusi į tai, kad asmens teisės turi būti ginamos realiai, atsižvelgdama į protingumo ir proceso operatyvumo principus, į tai, kad byloje nenustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas piktnaudžiavo procesu, pirmosios instancijos teismas daliai skundo reikalavimų nustatė terminą trūkumams pašalinti, į tai, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo išaiškinti pareiškėjui jo teisę pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą bei užtikrinti galimybę šią teisę realizuoti, o, to nepadaręs, pirmosios instancijos teismas neužtikrino teisingo proceso.

Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi dar kartą sprendė jau išnagrinėtą klausimą ir nusprendė neatnaujinti skundo padavimo termino argumentuodamas, kad ši priežastis yra subjektyvaus pobūdžio, t. y. nulemta iš esmės paties pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio. Teismo vertinimu, pareiškėjas, atsakovui priėmus 2021 m. vasario 5 d. įsakymą, turėjo iškart kreiptis į teismą, o teismas būtų sustabdęs bylos nagrinėjimą, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas baudžiamojoje byloje. Tačiau akivaizdu, kad teismas nebūtų priėmęs tokio skundo dėl teisinio pagrindo nebuvimo.

Pareiškėjas pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, jog visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Ginčijama nutartimi teismas dar kartą sprendė jau išspręstą klausimą – dėl galimybės realizuoti teisę apskųsti Įsakymą, kurio apskundimo terminas praleistas dėl pateisinamų priežasčių, t. y. dėl to, kad tik įsigaliojus 2021 m. lapkričio 16 d. nutarčiai, kuria buvo panaikintas skundžiamo Įsakymo teisinis pagrindas, atsirado galimybė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Pareiškėjo teigimu, teismas nustato neįgyvendinamas sąlygas teisei kreiptis į teismą realizuoti nurodydamas, kad, siekdamas apginti savo teises, asmuo turi kreiptis į teismą tam nesant teisinio pagrindo ir prašyti sustabdyti bylos nagrinėjimą tuo atveju, jei toks pagrindas atsirastų ateityje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Įsakymą ir atstatyti sutarties galiojimą, dėl to, kad praleistas skundo padavimo terminas ir šis terminas neatnaujintinas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio terminą skundui dėl Įsakymo paduoti, o pareiškėjo nurodytos skundo praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą, todėl atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Įsakymą ir atstatyti sutarties galiojimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti pareiškėjas grindė tuo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi byloje Nr. 2K-187-303/2021 buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 22 d. nuosprendis, kurio pagrindu ir buvo priimtas skundžiamas Įsakymas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino termino skundui dėl Įsakymo paduoti ir pakartotinai sprendė šį klausimą, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. nutartyje teisėjų kolegija jau įvertino konkrečias bylos aplinkybes ir nustatė, kad asmens teisės turi būti ginamos realiai, atsižvelgiant į protingumo ir proceso operatyvumo principus, taip pat į tai, jog pareiškėjas nepiktnaudžiavo procesu.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, nors pareiškėjas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo nutartį, tačiau iš pareiškėjo atskirojo skundo turinio akivaizdu, kad jis nesutinka tik su ta nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti jo skundo reikalavimą panaikinti Įsakymą ir atstatyti sutarties galiojimą, kadangi kiti pareiškėjo skundo reikalavimai yra priimti nagrinėti. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo R. S. skundo dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016 ir kt.).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai (ABTĮ 30 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog, vertinant skundo padavimo termino praleidimo priežastis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013; 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-662/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-111-575/2019 ir kt.).

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Administracinių teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016). Taip pat svarbu atsižvelgti ir į tai, ar, siekdamas apginti savo pažeistas teises, asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013, 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-986-552/2015).

Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016; 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019).

Vertinant, dėl kokių priežasčių įstatyme nustatytas terminas kreiptis į teismą praleistas, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-33-492/2022).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas, su skundu kreipdamasis į teismą ir prašydamas panaikinti URM 2021 m. vasario 5 d. įsakymą, praleido terminą skundui paduoti. Pareiškėjas, pagrįsdamas prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti, teigia, kad terminą praleido dėl objektyvių ir svarbių priežasčių, kadangi, tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi byloje Nr. 2K-187-303/2021 panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 22 d. nuosprendį, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas Įsakymas, pareiškėjas įgijo teisę kreiptis į teismą su skundu dėl Įsakymo panaikinimo. Pareiškėjo teigimu, nesant panaikinto minėto nuosprendžio, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas URM 2021 m. vasario 5 d. įsakymas, jo skundas teisme nebūtų buvęs priimtas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme ir atskirajame skunde nurodytus argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo, juos pagrindžiančius įrodymus, konstatuoja, kad nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, objektyviai lėmusios termino paduoti skundą praleidimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nebuvo atidus ir rūpestingas, todėl praleido terminą skundui paduoti. Aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tik 2021 m. lapkričio 16 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-303/2021, kuria buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 22 d. nuosprendis, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Įsakymo paduoti. Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu, galėjo jį apskųsti per teisės aktuose nustatytą terminą, tačiau to nepadarė dėl savo pasirinkto elgesio modelio, t. y., laukdamas galutinio teismo sprendimo baudžiamojoje byloje. Pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis negali būti vertinama kaip nepriklausiusi nuo pareiškėjo valios, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti ir sutarties galiojimo atstatymo ir atsisakė priimti šią skundo dalį.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo teiginiais, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pakartotinai išsprendė termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą, nes, pareiškėjo teigimu, dėl to jau buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartyje, kuria buvo panaikinta šioje byloje priimta pirmosios instancijos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2022 m. vasario 2 d. nutartyje, tikrindamas pirmosios instancijos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį panaikinti URM Įsakymą dėl to, jog praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašė jo atnaujinti, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo išaiškinti pareiškėjui jo teisę pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą bei užtikrinti galimybę šią teisę realizuoti, o, to nepadaręs, pirmosios instancijos teismas neužtikrino teisingo proceso. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje nesprendė klausimo dėl praleisto termino skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti, o tik konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo išaiškinti pareiškėjui teisę pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti. Pirmosios instancijos teismas įvykdė šią pareigą, 2022 m. vasario 7 d. nutartimi nustatydamas pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, pasiūlydamas pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo paduoti bei jo praleidimą pagrindžiančius įrodymus. Taigi pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nurodytu aspektu yra nepagrįsti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai neatnaujino termino skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Užsienio reikalų ministerijos 2021 m. vasario 5 d. įsakymą ir atstatyti sutarties galiojimą, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė