A-502-167-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-167/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02241-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 14.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Gyčiui Šarkai,

atsakovo atstovams Virginijui Pašakarniui ir Pauliui Snukiškiui,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovei Daivai Gasiūnaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui Juliui Raškauskui,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „A. Žilinskio ir Ko“ atstovei Gretai Morkūnaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Litgrid“ atstovui advokatui Vitoldui Kumpai,

trečiųjų suinteresuotų asmenų akcinės bendrovės „Litgrid“, Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto ir uždarosios akcinės bendrovės „Sweco Lietuva“ atstovei advokatei Nijolei Vaičiūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. B. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. B. ir A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Litgrid“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „A. Žilinskio ir Ko“, Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai B. B. ir A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. birželio 19 d. įsakymą Nr. 4-462 „Dėl 330 kV elektros perdavimo oro linijos Klaipėda – Telšiai statybos Klaipėdos, Plungės ir Telšių rajonų savivaldybėse specialiojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Specialusis planas).

Skunde (t. I, b. l. 1-2) pareiškėjai paaiškino, kad yra savininkai žemės sklypų, patenkančių į numatomos statyti 330 kV elektros perdavimo linijos Klaipėda – Telšiai teritoriją. Specialiuoju planu jų žemės sklypams nustatyti servitutai ir sanitarinės apsaugos zonos (toliau – ir SAZ). Šiems nuosavybės, valdymo bei naudojimosi žeme teisės apribojimams pareiškėjai nedavė sutikimo, todėl įsakymas yra neteisėtas. SAZ yra nuosavybės teisės ribojimas, kurį draudžiama nustatyti be žemės sklypų savininkų sutikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės 7 teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A5-693/2004). Šios taisyklės LVAT laikėsi ir 2009 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1234/2009. Servitutas yra žemės sklypą ribojanti priemonė, kuri neturi būti nustatoma be savininko sutikimo. Iki patvirtinant specialųjį planą privalo būti įvykdytos visos teisinės sąlygos, kurioms esant galimas servituto, kurio pagrindu planuotojas ketina naudoti pareiškėjų sklypus, nustatymas. Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ 9.5 punkte nurodyta, kad norint nustatyti servitutą, būtina gauti hipotekos kreditoriaus sutikimą. Pareiškėjo A. B. žemės sklypas dar prieš patvirtinant poveikio aplinkai vertinimo (toliau – ir PAV) ataskaitą buvo įkeistas bankui, hipoteka įregistruota, tačiau banko sutikimas dėl servituto nėra gautas iki šios dienos; neįgijus visų būtinų sąlygų servitutui nustatyti, nėra pagrindo teigti, kad servituto pagrindu galima statyti elektros liniją pareiškėjo sklype.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 39-41) Ūkio ministerija paaiškino, kad priimdama ginčijamą įsakymą, vadovavosi galiojančia poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. (l-15)-D8-7439. Ūkio ministerija nėra poveikio aplinkai vertinimo ataskaitas tvirtinanti ir vertinanti jų teisėtumą valstybės institucija, todėl, analizuodama pateiktą tvirtinti specialiojo plano projektą, Aplinkos ministerijos, kaip kompetentingos institucijos, sprendimo patvirtinti PAV nekvestionavo ir negalėjo kvestionuoti.

Ūkio ministerija, rengdama įsakymą dėl specialiojo plano tvirtinimo, buvo gavusi pareiškėjo A. B. 2010 m. birželio 9 d. prašymą netvirtinti 330 kV elektros perdavimo linijos Klaipėda-Telšiai statybos specialiojo plano (toliau – ir Specialusis planas) iki to momento, kol nebus užbaigtas ginčas dėl poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos teisėtumo ir nebus išspręstas klausimas dėl pareiškėjo žemės sklypo teisėtumo panaudojimo. Išnagrinėjusi visą gautą informaciją, susijusią su Specialiojo plano rengimu, ir nenustačiusi pažeidimų bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 18 straipsniu, Vyriausybės 2004 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 416 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įgyvendinimo“ 5 punktu, atsižvelgdama į Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. birželio 11 d.

įsakymu Nr. 4-240/D1-330, 23.2 punktą ir į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) teigiamą išvadą, Ūkio ministerija patvirtino Specialųjį planą. Atsižvelgiant į tai, kad Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 (toliau – ir Nacionalinė energetikos strategija), yra numatyta nuostata, kad „iki 2010 m. reikia pastatyti 330 kV liniją Telšiai-Klaipėda“, Ūkio ministerija negalėjo stabdyti specialiojo plano tvirtinimo proceso, kadangi tokiu būdu būtų buvęs pažeistas viešasis interesas ir valstybės vakarinės dalies gyventojų teisėti lūkesčiai turėti saugų ir nenutrūkstamą elektros tiekimą, kuris šiuo metu dar nėra jiems užtikrintas, bei nebūtų buvusi išspręsta Klaipėdos ir Telšių teritorijų aukštos įtampos elektros tinklų užžiedinimo problema.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Specialiajame plane yra nurodyti tik suplanuoti servitutai ir sanitarinės apsaugos zonos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.124 straipsnio 1 dalimi, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalį, servitutų nustatymas nėra nei specialiojo teritorijų planavimo objektas, nei uždavinys, todėl specialiuoju planu jie nebuvo nustatyti.

SAZ yra nustatomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintomis Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kuriose nėra numatyta jokia sanitarinė apsaugos zona oro linijoms. Todėl specialiuoju planu ji nebuvo ir net negalėjo būti nustatoma. Specialiajame plane specialiosios žemės naudojimo sąlygos pareiškėjų žemės sklypams buvo projektuotos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos bendrąjį planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (toliau – ir Lietuvos Respublikos bendrasis planas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 138-140) nurodė, kad nors teigiama patikrinimo išvada dėl teritorijos planavimo dokumento specialųjį planą tvirtinančiai institucijai yra patariamojo (rekomendacinio) pobūdžio, minėtos priežiūros institucijos išvados statusas teritorijų planavimo procese yra itin reikšmingas, nes Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog inter alia specialusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl specialiojo plano tvirtinimo yra neigiama.

Taigi nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvados priklauso, ar galima kita procedūros stadija – specialiojo plano tvirtinimas. Neabejotina, kad priežiūros institucijai pateikus neigiamą patikrinimo akto išvadą, su ja nesutinkantis specialiojo planavimo organizatorius gali kreiptis į teismą dėl patikrinimo akto (neigiamo sprendimo) panaikinimo, nes toks sprendimas specialiojo planavimo organizatoriui sukelia teisines pasekmes. Tuo tarpu kiti asmenys specialiojo teritorijų planavimo proceso procedūrinį dokumentą – teritorijos planavimo dokumento patikrinimo aktą – gali apskųsti teismui tuo atveju, jei jie turi faktinį ir teisinį pagrindą teigti, jog priežiūros institucija, tikrindama teritorijos planavimo dokumentą, netinkamai atliko teisės aktuose nurodytas valstybinės teritorijų planavimo priežiūros funkcijas ir dėl to buvo pateikta nepagrįsta ir neteisėta išvada, kuri pažeidžia besikreipiančiojo subjektinę teisę (įstatymų saugomą interesą) (administracinė byla Nr. A146-1846/2008).

Taip pat pažymėta, kad teigiama išvada yra tik siūlymas, viena iš teisinių sąlygų kompetentingai institucijai tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą. Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, 18 straipsnio 2 dalis ir 26 straipsnio 3 dalis nustato, kad bendrojo, specialiojo ir detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, taip pat aukštesnių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, kitiems teisės aktams. Taigi kaip ir bet kuriems kitiems atitinkamas teisines pasekmes sukeliantiems administraciniams aktams, tvirtinamiems teritorijų planavimo dokumentams yra keliamas teisėtumo reikalavimas.

Inspekcija nenustatė, kad Specialusis planas prieštarautų teisės aktams, todėl 2010 m. gegužės 12 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TP5-7 yra teisėtas ir pagrįstas.

Kiti tretieji suinteresuoti asmenys taip pat prieštaravo B. B. ir A. B. skundo tenkinimui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjų B. B. ir A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 156-161).

Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu atmestas pareiškėjų skundas dėl Aplinkos ministerijos 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (1-15)-D8-7439, kuriuo pritarta 330 kV elektros perdavimo linijos Klaipėda-Telšiai statybai pagal pateiktą poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, panaikinimo, todėl pareiškėjų argumentas dėl įsakymo panaikinimo PAV ataskaitos neteisėtumo pagrindu nebus nagrinėjamas. Specialusis planas, kuriame yra pažymėti suplanuotieji servitutai, yra tik viena iš teisinių prielaidų nustatyti servitutus sklypuose, kuriems servitutai nebuvo nustatyti sutartimi.

Tik suplanavus servitutą galima nustatyti jo tikslią vietą ir užimamą plotą ir šiuos duomenis įrašyti į sutartį ar administracinį aktą, kuriuo nustatomas servitutas, bei jų pagrindu – į Nekilnojamojo turto registrą. Teismas pažymėjo, kad administraciniu aktu gali būti nustatyti servitutai tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, patenkinti. Tokiu atveju servitutas nustatomas be žemės savininkų sutikimo. Atvejai, kai servitutai gali būti nustatomi privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, nurodyti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 ir 5 punktuose.

Jie yra pagrįsti socialine nuosavybės funkcija ir viešojo intereso viršenybės principu, įtvirtintais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Tokiais atvejais įstatymas nustato tarnaujančiojo žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas (nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas). Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, servitutų nustatymas nėra nei specialiojo teritorijų planavimo objektas, nei uždavinys, todėl Specialiuoju planu jie nebuvo nustatyti. SAZ, kaip ir servitutai, teritorijų planavimo dokumente yra tik pažymimos.

Specialiajame plane specialiosios žemės naudojimo sąlygos pareiškėjų žemės sklypams buvo projektuotos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos bendrąjį planą. Pareiškėjų argumentą, kad iki teritorijų planavimo dokumento, kuriame suprojektuotas servitutas, patvirtinimo turi būti gautas hipotekos kreditoriaus sutikimas, teismas atmetė. Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1289 „Dėl Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ 8 ir 9 punktuose aiškiai numatyta, kad hipotekos kreditoriaus sutikimas teikiamas institucijai, priimančiai administracinį aktą dėl servituto nustatymo pagal jau patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą (bet ne iki teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo ir ne teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančiai institucijai).

Taigi, teismo vertinimu, Specialusis planas priimtas vadovaujantis teisėta PAV ataskaita, Specialiajame plane servitutai ir SAZ yra tik numatyti, o nenustatyti, todėl pareiškėjų teisėti interesai nėra pažeisti.

III. Pareiškėjai B. B. ir A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 169-171) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teritorijų planavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 15 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad elektros oro linijoms tiesti būtina ir privaloma paruošti specialiųjų planą. Būtent specialiajame plane nurodoma konkreti elektros oro linijos trasa ir pagrindas, kuriuo ketinama naudoti pareiškėjams priklausančius žemės sklypus, – servitutas. Taigi specialusis planas yra būtina ir privaloma prielaida servitutui nustatyti.

2. Byloje neįrodyta, kad elektros oro linijos neįmanoma suplanuoti per kitus negu pareiškėjų žemės sklypus (per laisvos valstybinės žemės plotą). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2010, servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Šio principo nebuvo laikytasi.

3. Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo normos, suteikiančios teisę nustatyti servitutus žemės sklypams, jokiu būdu nereiškia, kad ši teisė yra absoliuti ir jos įgyvendinimas priklauso tik nuo elektros oro tinklų planuotojų norų. Argumentas, kad elektros oro linija yra reikšminga visuomenei be abejonės pagrįstas, tačiau tai nereiškia, kad vien tik šios aplinkybės pagrindu, papildomai nevertinant ir neįrodinėjant reikšmingumo laipsnio (dydžio), elektros oro linija gali būti statoma paneigiant pareiškėjų teises.

4. Jeigu per pareiškėjų sklypus eitų elektros oro linija po žeme, tai tiek servituto, tiek SAZ ribos ir su tuo susiję esminiai ribojimai būtų dešimtimis kartų mažesni, t. y. pareiškėjų nuosavybės teisė ir turtiniai interesai nukentėtų minimaliai.

5. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl nesivadovavo LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A5-693/2004 ir A556-1234/2009.

6. Hipotekos kreditorių sutikimas yra privalomas iki specialaus plano tvirtinimo, kadangi teritorijų planavimo dokumentai, tame tarpe ir specialusis planas, negali būti sąlyginiai.

7. Nagrinėjant kilusį ginčą būtina vadovautis Teisingumo Teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. prejudiciniu sprendimu byloje G. Valčiukienė ir kt. (C-295/10) ir LVAT 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-12/2011 suformuotu precedentu.

2012 m. gegužės 29 d. rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjai akcentavo, kad neatlikus strateginių pasekmių poveikio aplinkai vertinimo, neįmanoma net parinkti konkrečios trasos vietos iš kelių alternatyvų (Direktyvos 2001/42/EB 5 str. 1 d. h). Atsakovas nemotyvavo ir neįrodė, kodėl linija netiesiama tik per laisvą valstybinę žemę, kodėl negalima nutiesti trasą apeinant pareiškėjų sklypus arba kodėl požeminės linijos tik per pareiškėjų sklypą šiek tiek brangesnis įgyvendinimas yra svarbiau už pareiškėjų nuosavybės neliečiamumą (t. III, b. l. 96-98).

Atsakovas Ūkio ministerija prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (t. III, 11-14) papildomai paaiškina, kad pareiškėjai remiasi teismų praktika, kuri iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl ginčo atveju ja nėra pagrindo vadovautis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Energetikos ministerija prieštarauja pareiškėjų apeliacinio skundo tenkinimui.

Atsiliepime (t. III, b. l. 1-4) pažymi, kad Specialiuoju planu servitutai nebuvo ir negalėjo būti nustatyti. Pagal CK 4.39 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Todėl teisingas teismo motyvas, jog administraciniu aktu servitutai be žemės savininkų sutikimo gali būti nustatyti tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, patenkinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. birželio 22 d. nutartyje konstatavo, kad elektros energijos tiekimo objektai ir juos valdančios įmonės tenkina ypatingas visuomenės reikmes, todėl, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. ir 2002 m. kovo 14 d. nutarimus, nuosavybės teisių apribojimas nagrinėtoje byloje buvo pagrįstas ir teisėtas. Taigi servitutų nustatymas apeliantų žemės sklypuose nepažeistų subjektinių teisių, o toks nuosavybės teisės apribojimas dėl energetikos objekto specifikos ir reikšmingumo yra konstituciškai pateisinamas. Apeliantai nenurodė jokio teisės akto, kuris nustatytų, kad iki teritorijų planavimo dokumento, kuriame suprojektuotas servitutas, patvirtinimo turi būti gautas hipotekos kreditoriaus sutikimas.

Tretieji suinteresuoti asmenys AB „A. Žilinskio ir Ko“, AB „Litgrid“, UAB „Sweco Lietuva“, Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas ir Inspekcija atsiliepimuose nesutinka su pareiškėjų apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 5-10, 15-26, 42-43).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai siekia nuginčyti ūkio ministro 2010 m. birželio 19 d. įsakymą Nr. 4-462, kuriuo patvirtintas 330 kV elektros perdavimo oro linijos Klaipėda – Telšiai statybos Klaipėdos, Plungės ir Telšių rajonų savivaldybėse specialusis planas.

Bylos duomenys rodo, kad B. B. nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu Klaipėdos r. sav., Šnaukštų k., bei A. B. kartu su A. Č. ir B. Č. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu Klaipėdos r. sav., Stučių k., patenka į Specialiuoju planu, kurio sprendiniais numatytas servitutas požeminėms ir antžeminėms komunikacijoms tiesti, aptarnauti ir naudoti, 330 kV elektros perdavimo oro linijos apsaugos zona, suplanuotą teritoriją (t. I, b. l. 5-9, 85, 103).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia aplinkybe, t. y. kad Specialiuoju planu tik numatyti, bet ne nustatyti servitutai ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos, padarė išvadą, jog Specialiojo plano sprendiniai nepažeidžia pareiškėjų teisėtų interesų, todėl skundą atmetė. Nurodytai pozicijai teisėjų kolegija negali pritarti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-367/2012, nurodė, kad specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymą įstatymais ir Vyriausybės nutarimais numato Žemės įstatymo 22 straipsnis, servitutų žemės sklypams nustatymą administraciniu aktu reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis. Servitutai administraciniu aktu ir specialios žemės naudojimo sąlygos nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 31 punkte paaiškinta, kad specialusis planas (projektas) yra teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai. To paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad patvirtinto specialiojo plano sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai, taip pat jie nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti.

Apžvelgtas teisinis reguliavimas ir jo pagrindu formuojama teisminė praktika leidžia konstatuoti, jog atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumento sprendiniai analizuojamu aspektu daro įtaką privačios žemės savininkų teisėms tiek, kiek tai yra susiję su kompetentingų valstybės institucijų įgaliojimais vienašališkai (be privačios žemės savininkų sutikimo) nustatyti servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas visuomenės poreikiams tenkinti. Todėl pareiškėjai, prašydami patikrinti ūkio ministro 2010 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 4-462 teisėtumą ir pagrįstumą, pasirinko tinkamą savo pažeistų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo būdą, ir šį teisinį ginčą pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti iš esmės.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).

Iš B. B. ir A. B. skundo matyti, kad pareiškėjai išdėstė visumą argumentų ir abejonių dėl to, ar būtinybė tiesti elektros perdavimo oro liniją konkrečiai per jų žemės sklypus yra objektyvi, o atsakovo pasirinkti (ateityje jiems taikytini) daiktinės teisės suvaržymai – proporcingi. Kadangi į šiuos klausimus privataus ir viešojo intereso derinimo plotmėje Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsakė, 2011 m. balandžio 26 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų B. B. ir A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius