2016-11-04 Nr. AB-21221-3-61-3-00533-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1888-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00533-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 28 d. nutartimi (b. l. 45–46) priėmė nagrinėti pareiškėjo K. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundo dalį (b. l. 1–8), kurioje prašoma priteisti iš atsakovo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. taikant Laikinąjį įstatymą jam kiekvieną mėnesį buvo mokama 296,39 Lt sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija). Skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, kurioje nagrinėti asmenų teisės į socialinę apsaugą ir nuosavybę aspektai (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai), taip pat argumentu, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais šio įstatymo nuostatų galiojimas 2012-2013 metams buvo pratęstas tik valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išaiškino, kad valstybėje susidarius krizinei situacijai pensijų perskaičiavimas yra galimas, tačiau praradimai turi būti kompensuoti. 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu Nr. XII-886 buvo nustatyta kompensavimo tvarka valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų gavėjams, tačiau nebuvo nustatytas dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas. VRM 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr.1D-7981(11) atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką. Remdamasis šiais argumentais pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės VRM neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo valstybinės pensijos dalį.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 58) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjo valstybinė pensija 2012–2013 metais buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštaravo Konstitucijai. Todėl pensijos perskaičiavimas buvo teisėtas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, atsakovo atstovas) atsiliepime (b. l. 48–52) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad VSDFV Utenos skyrius ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu jokių sprendimų nepriėmė, nes pareiškėjo valstybinę pensiją perskaičiavo ir mokėjo VRM. VSDFV Utenos skyrius VRM paskirtų valstybinių pensijų mokėjimo funkciją vykdo nuo 2015 m. sausio 1 d. Dėl ginčo esmės pažymėjo, kad VRM pagrįstai ir teisėtai mokėjo pareiškėjui sumažintą valstybinę pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, nes Konstitucinio Teismo nutarimu šios nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 77–79) pareiškėjo K. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM Sveikatos priežiūros tarnyba) 2014 m. lapkričio 7 d. pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta nuo 1 571,53 Lt iki 1 275,14 Lt per mėnesį, t.y. 296,36 Lt per mėnesį sumažinta valstybinė pensija (b. l. 11–12). Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 30 d. prašymu kreipėsi į VRM dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 63). VRM atsakė 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 1D-7981 (11), kad išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo (b. l. 9–10).

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Vertinant pareiškėjo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką pagrįstumą, aktualus Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat priėjo išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad VRM ginčo laikotarpiu teisėtai ir pagrįstai skaičiavo ir mokėjo pareiškėjui valstybinę pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl priteisti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Teismas pabrėžė, kad šios išvados teisingumą patvirtina tai, jog pareiškėjui nustatytas valstybinės pensijos dydis (1 571,53 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sumažėjo iki 1 275,14 Lt per mėnesį, arba 18,86 proc. (b. l. 11–12), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.).

Remdamasis išdėstytais motyvais teismas pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti jam nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo valstybinės pensijos dalį, atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas K. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 82–84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės (Vyriausybės) ir Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo valstybinės pensijos dalį - 4 120,34 Eur.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais esą jo skundas išnagrinėtas pažeidžiant pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir proporcingumo, asmens teisę gauti paskirtą pensiją, nepagrįstai ribojant asmens teisę į nuosavybę. Pareiškėjas remiasi Konstitucijos 23 ir 52 straipsniais bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje nagrinėti asmenų teisės į socialinę apsaugą (pensiją) ir nuosavybę aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu valstybės turi būti kompensuoti nebelikus ypatingos situacijos. Nuo 2012 m. sausio 1 d. socialinių pensijų gavėjams paskirtų pensijų dydžio ribojimai netaikomi, o valstybinių pensijų gavėjams Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923), kuris įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Šiuo įstatymu Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, numatė sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo pensijų kompensavimo tvarką, o pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažintų pensijų kompensavimas nebuvo numatytas. Apeliantas teigia, kad toks nevienodas traktavimas yra objektyviai nepateisinamas ir pažeidžia jo teisėtus interesus bei lūkesčius.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 98–99) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, nes teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu (b. l. 94–97) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje administracinėje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo K. Š. skundą (t. y. 2015 m. liepos 28 d. nutartimi priimtą nagrinėti skundo dalį) dėl neišmokėtos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybinės pensijos dalies atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismo sprendimas netenkinti jo skundo pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir asmenų lygiateisiškumo principus, pareiškėjo konstitucinę teisę į nuosavybę (paskirtos valstybinės pensijos neišmokėtą dalį).

Tikrinant administracinę bylą pareiškėjo apeliaciniame skunde nustatyta apimtimi, yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, taip šio straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs to paties įstatymo 15 straipsnis.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui VRM 2012-2013 m. taikė minėtų redakcijų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d nutarime ir 2014 m. kovo 7 d. sprendime Nr.KT8-S5/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ aiškinant minėto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto nuostatą dėl praradimų, susidariusių dėl pensijų mažinimo, kompensavimo tvarkos nustatymo nebelikus valstybėje ypatingos situacijos, valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymas siejamas su valstybinių pensijų mažinimu dideliu mastu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų kontekste valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo prasme nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu. Pagal VRM Sveikatos priežiūros tarnybos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas kiekvieną 2012-2013 m. mėnesį buvo stabilus (nuo 1274,14 Lt iki 1274,14 Lt) ir neviršijo 20 procentų (sudarė 18,86 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XII-92) atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, 2014-2015 m. priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, t.y. 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886, taip pat 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr.XII-1923. Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo įstatymu nustatė tų pensijų gavėjų praradimų, kurie buvo patirti taikant Laikinojo įstatymo straipsnių nuostatas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, kompensavimo tvarką. Nagrinėjamam ginčui aktuali Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėždama šį įstatymu nustatytą imperatyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad į pareiškėjo apeliaciniame skunde iš naujo keliamus klausimus dėl valstybinių pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį teisėtumo pagal kompetenciją yra atsakęs Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių nuostatos šiam ginčui aktualiais aspektais buvo išdėstytos pirmiau.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į aktualią šiuo klausimu Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo, matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime priėjo prie išvadų, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573 ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., o pratęsus – iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi atsakovo atstovo veiksmai ginčui aktualiu laikotarpiu (2012-2013 metais) taikant pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui šias įstatymų normas , laikytini teisėtais.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012–2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (18,86 proc.) neviršijo leistino susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą 2012-2013 m. valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016, ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas