2013-03-27 Nr. AB-258-3-61-3-02245-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P525-36/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02245-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-2048/2012 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „GUBERNIJA“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AB „GUBERNIJA“ skundu (b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2011 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. ATK2-42/11 (toliau – ir Nutarimas).

Taip pat pateiktas prašymas priteisti visas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Nurodė, kad Nutarimu Departamentas pareiškėjui paskyrė 10 000 Lt baudą, nes jis pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 29 straipsnio 1 dalies 11 punktą, t. y. jo gaminamo ir parduodamo „Žalgirio“ alaus butelio etiketėse ir ant skardinių pateikiamas užrašas „Kalaviju grūdintas alus“ yra neteisinga ir klaidinanti informacija apie alkoholinius gėrimus, o tai yra draudžiama alkoholio reklama. Teigė, kad Nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas ir procedūrinius reikalavimus.

Priimdamas Nutarimą atsakovas neįvertino, kad „Žalgirio“ alaus ženklinimo etiketėje žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ neatitinka alkoholio reklamos sampratos, kurią sudaro du elementai: informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas ir tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Informacija gali būti pripažinta alkoholio reklama tik tuo atveju, jeigu ji veikia vartotojo ekonominį elgesį ir taip skatina alkoholio vartojimą. Žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ neatitinka alkoholio reklamos sąvokos, nes neskatina vartotojų įsigyti ar vartoti alkoholio produktų.

Atsakovas taip pat neatsižvelgė į tai, kad „Žalgirio“ alaus butelių etiketėje ir ant skardinių nurodomas žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ yra AB „Gubernija“ naudojamo prekės ženklo „Žalgirio kalaviju grūdintas“ (arba visos etiketės) sudėtinė dalis, kurio pagrindinis tikslas − atskirti įmonės gaminamą alų nuo kitų gamintojų produkcijos. Kiekvienos prekės ženklas naudojamas identifikuoti konkretaus gamintojo prekes bei teikiamas paslaugas, tačiau ne kiekvieną prekės ženklą sudarantį žodžių junginį galima vertinti kaip skatinantį vartotoją įsigyti tą prekę ar paslaugą.

Atsakovas neįvertino, kad žymuo „Kalaviju grūdintas alus“ pagal savo prasmę ir pateikimą etiketėje neskatina ir negali skatinti vartoti alkoholinių gėrimų, nes šis žodžių junginys turi simbolinę, perkeltinę prasmę, kurią vartotojas supranta kaip prasimanymą, padedantį tik atskirti vieno gamintojo produkciją nuo kito, o tai nelaikytina alkoholio reklama. Nutarime nėra paaiškinama, kaip tokios neteisingos, klaidinančios informacijos pateikimas skatina vidutinį vartotoją vartoti alkoholį ar formuojamas palankesnis alkoholinių gėrimų įvaizdis.

Žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ nepateikia informacijos apie alų, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai formuotų teigiamą alkoholio vartojimo įvaizdį ar sietų alkoholio vartojimą su tam tikra vartotojo būkle. Žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ kartu su kitais etiketės žodiniais ir vaizdiniais elementais formuoja tik bendrą šio prekių ženklo įspūdį, susijusį su istoriniu įvykiu – Žalgirio mūšiu ir pagal savo prasmę neturi jokių savybių, kurios formuotų patrauklesnį įvaizdį. Teigė, kad atsakovas pažeidė AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punktą, nepagrįstai konstatuodamas, jog žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ pateikia klaidinančią ir neteisingą informaciją apie alkoholinius gėrimus.

Žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ tėra prekės ženklo dalis, visiškas prasimanymas, neturintis nieko bendro su alaus charakteristikomis ar gamybos būdais. Atsakovas taip pat nepagrįstai išplėtė alkoholio reklamos ribojimo atvejus, nes tokiu atveju bet kokia informacija, pateikiama ant alkoholio pakuotės, net ir neapibūdinanti konkrečių alkoholinio gėrimo savybių, o tik identifikuojanti gamintojo produkciją bei neskatinanti alkoholio vartojimo, gali būti vertinama kaip draudžiama alkoholio reklama. Pažymėjo, kad AKĮ nėra įtvirtintas absoliutus alkoholio reklamos draudimas, o suformuluoti labai konkretūs atvejai, kada alkoholio reklama yra neleistina.

Žodžių junginio „Kalaviju grūdintas alus“, kaip klaidinančios, neteisingos reklamos, interpretacija yra subjektyvi, nepagrįsta ne tik objektyviais įrodymais, bet ir logiškais argumentais, jog vartotojas šį žodžių junginį supranta kaip neteisingą ir/ar klaidinantį. Atsakovas vertino tik tai, ar AB „Gubernija“ alaus gamybos procese alus yra grūdinamas kalaviju, ir visiškai netyrė, kaip žodžių junginyje „Kalaviju grūdintas alus“ pateikiamą informaciją priima ir vertina vidutinis vartotojas, o būtent, ar jis ją supranta tiesiogiai, t. y. kad alus yra/gali būti grūdintas kalaviju, ar kaip visišką prasimanymą.

Vidutinis vartotojas, matydamas ir vertindamas alaus ženklinimo etiketėje žodžių junginį „Kalaviju grūdintas alus“, tikrai nemanys, kad tai nauja alaus kategorija, rūšis ar gaminimo būdas, kadangi tokia alaus rūšis ar gamybos būdas yra visiškai neįmanomas ir net negali būti įsivaizduojama, kad toks alus galėtų būti pagamintas. Vidutinis vartotojas aiškiai suvoks, jog žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ yra tik prekės ženklo „Žalgirio kalaviju grūdintas“ visos etiketės sudėtinė dalis, turinti tik simbolinę prasmę.

Be to, žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ atitinka visus prekės ženklui keliamus reikalavimus ir nelaikytinas vartotoją klaidinančiu registruojamų prekių atžvilgiu, nes, remiantis Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – ir PŽĮ) 6 straipsnio 5 punktu, prieš priimant sprendimą registruoti prekės ženklą, buvo įvertinta, ar jis galėtų klaidinti visuomenę. Be kita ko, Nutarimas pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnį, nustatantį pagrindinius valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, bei šio straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą viešumo reikalavimą, kuriuo remdamasis valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais visuomenės interesais.

Nutarime nėra pagrindžiama, kodėl žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ yra laikytinas alkoholio reklama pagal AKĮ 2 straipsnio 4 dalį, o būtent, kaip šio žodžių junginio vartojimas skatina alkoholio vartojimą. Nutarime taip pat nėra motyvuotai pagrindžiama, kodėl aptariamą žodžių junginį vidutinis vartotojas supras kaip neteisingą ir klaidinantį, todėl Nutarimas, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, kurioje yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 9 d. sprendimu (b. l. 71−76) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėdamas materialinės teisės normų taikymą šioje administracinėje byloje, teismas pažymėjo, kad normų, sietinų su pareiškėjo (tariamai) padaryto pažeidimo fakto nustatymu (atsakovo Nutarime nurodyto AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto), teisingą taikymą pirmiausia nulemia sąvokos „Alkoholio reklama“, pateiktos šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, aiškinimas. Lingvistiškai aiškindamas šią teisės normą, teismas išskyrė joje pateiktą nuostatą apie alkoholio reklamos pateikimo būdus: „bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis“.

Ši nuostata parodo, kad AKĮ taikymo požiūriu nėra svarbu išskirti kokią nors informacijos apie alkoholinius gėrimus pateikimo priemonę, nes šiame sąvokos apibūdinime kaip tik akcentuojamas alkoholio reklamos skleidimo formų ir priemonių įvairumas. Tai reiškia, kad visos atitinkamos informacijos skleidimo priemonės, tarp jų ir tos, kurių egzistavimas nėra sureglamentuotas kitų teisės aktų arba sureglamentuotas nepakankamai, patenka į aptariamos sąvokos apibūdinimą ir tuo pačiu AKĮ taikymo sferą. Teismas vadovavosi AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 4, 6, 7, 8, 9, 11 punktais, 2 straipsnio 4 dalimi.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (1997 m. vasario 13 d. ir 2004 m. sausio 26 d. nutarimus) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1586/2008, 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1003/2009, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-717/2010) praktiką ir aiškindamas įstatyme pateiktą alkoholio reklamos sąvoką lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu (atsižvelgiant į paminėto įstatymo 1 straipsnyje nurodytą įstatymo paskirtį ir 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą „alkoholio kontrolės“ sąvoką) metodais, padarė išvadą, kad alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai: informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas ir tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla.

Aiškindamas ir konkrečioms faktinėms aplinkybėms taikydamas alkoholio reklamos sąvoką sudarantį pirmąjį elementą, teismas pastebėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog vertinant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, turi būti nustatyta, ar atitinkama informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui, susijusiam su alkoholio produktų vartojimu (2004 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-604/2004). Aiškindamas AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą alkoholio reklamos draudimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs apie jame įtvirtinto draudimo absoliutų pobūdį (2010 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-395/2010), taip pat pabrėžęs, kad juo draudžiamas ne tik skatinimas vartoti konkrečius alkoholio produktus, tačiau ir bet koks palankaus įvaizdžio formavimas, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinantis vartoti alkoholį apskritai (2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2760/2011).

Teismo nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra abu elementai, t. y. kad pareiškėjo pateiktomis frazėmis siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui ir šios frazės yra neabejotinai susijusios su pareiškėjo komercine veikla. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo paskleista informacija yra susijusi su jo ūkine ir finansine veikla ir kad jis, skleisdamas tokią informaciją, siekia komercinės naudos. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, kad atsakovas netinkamai įvertino klaidinančią alkoholio reklamą, teismas atkreipė dėmesį į Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, 5 straipsnio 7 dalį, vidutinio vartotojo sampratą (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 13 d.; 1998 m. liepos 16 d.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimas Gut Springenheide (C-210/96, Rink., p. I-004657), 2001 m. rugsėjo 19 d. pirmosios instancijos teismo sprendimas Procter & Gamble prieš VRDT (T-118/00, Rink., p. II-02731); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008). Teismas nustatė, kad Departamentas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl alkoholinių gėrimų etiketėse pateiktų nagrinėjamų frazių atitikties alkoholio reklamos sąvokai bei konstatavo, kad ši informacija AKĮ 29 straipsnio 1 dalies taikymo prasme yra draudžiama.

Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, sutiko su Departamento vertinimais ir padarytomis išvadomis. Teismo vertinimu, alkoholinių gėrimų aprašymais, nepriklausomai nuo šiuose aprašymuose esančios informacijos tikro ar tariamo teisingumo ar mokslinio pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-395/2010), pareiškėjas siekė formuoti palankų požiūrį į alkoholį, paminėtoje informacijoje nė karto neužsiminta apie alkoholio žalą sveikatai, nors žalingas alkoholio poveikis žmogaus organizmui yra visuotinai pripažintas faktas, todėl teiginiai „Kalaviju grūdintas alus“ yra vertintini kaip klaidinanti reklama pagal paminėtų AKĮ nuostatų prasmę.

Pareiškėjo argumentą, kad yra priimtas sprendimas registruoti prekės ženklą „Žalgirio kalaviju grūdintas“, todėl žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ atitinka visus prekės ženklui keliamus reikalavimus ir nelaikytinas klaidinančiu vartotoją, teismas atmetė, nes šis prekių ženklas buvo įregistruotas tik 2011 m. lapkričio 24 d., t. y. po skundžiamo Nutarimo priėmimo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, remdamasis byloje esančiais įrodymais priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir jį panaikinti remiantis pareiškėjo skundo argumentais nėra pagrindo.

Taip pat teismas laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad atsakovas pažeidė pagrindines procedūras ir priėmė nemotyvuotą nutarimą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79−82), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Taip pat pateiktas prašymas priteisti visas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu (b. l. 108−117) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą panaikino. Departamento Nutarimą panaikino. Priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 150 Lt teismo išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, yra būtina išsiaiškinti, ar AKĮ taikymo požiūriu toks užrašas laikytinas alkoholio reklama ir ar jis gali būti laikomas neteisinga ir (ar) klaidinančia informacija apie alkoholinius gėrimus.

Pasisakydama dėl pirmosios šioje administracinėje byloje aiškintinos aplinkybės, kolegija pažymėjo, kad, ją aiškinant, yra būtina vadovautis AKĮ 2 straipsnio 4 dalyje (bylai aktuali 2004-03-09 įstatymo Nr. IX-2052 redakcija) pateiktu sąvokos „Alkoholio reklama“ apibūdinimu. Pagal jį, alkoholio reklama – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus. Iš šio apibūdinimo matyti, kad jame kalbama apie bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiamą informaciją. Tai leidžia daryti išvadą, kad atitinkamos informacijos apie alkoholio produktus išreiškimo būdas nėra reikšmingas, sprendžiant klausimą, ar ši informacija AKĮ taikymo prasme gali būti laikoma alkoholio reklama. Nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad paminėtas užrašas „Kalaviju grūdintas alus“ formos aspektu patenka į alkoholio reklamos apibūdinimą. Iš aptariamo apibūdinimo taip pat matyti, kad alkoholio reklama laikytina informacija, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus. Tai reiškia, kad bent koks informacijos apie alkoholio produktą pozityvumo aspektas, tuo pačiu formuojantis pozityvias asociacijas su tam tikrais visuotinai žinomais faktais ar aplinkybėmis, kurie savaime sukelia visuomenės daugumai pozityvumo jausmą, gali būti vertinamas kaip šį alkoholio produktą skatinantis (tegul ir netiesiogiai) įsigyti ar jį vartoti faktorius, t. y. kaip atitinkamas aptariamos alkoholio reklamos apibūdinimui reikalingas požymis. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei šiuo klausimu suformuotą administracinių teismų praktiką (teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo), kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paminėtas užrašas ant pareiškėjo gaminamo ir platinamo „Žalgirio“ alaus butelių ir skardinių AKĮ taikymo požiūriu laikytinas (pripažintinas) šio alkoholio produkto reklama.

Pasisakydama dėl antrosios šioje administracinėje byloje aiškintinos aplinkybės (ar AKĮ 29 str. 1 d. 11 p. taikymo požiūriu aptariamas užrašas gali būti laikomas neteisinga ar klaidinančia informacija apie alkoholinius gėrimus), kolegija pirmiausia pažymėjo, jog aplinkybė, kad šis užrašas (kaip pasakyta aukščiau) pripažintinas alkoholio reklama, savaime nereiškia, kad jis patenka į draudžiamos alkoholio reklamos apibūdinimą, pateiktą AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkte. Tam, kad aptariamas užrašas patektų į AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytą draudžiamos alkoholio reklamos apibūdinimą, yra būtina nustatyti, kad jis (jo turinys) atitinka neteisingos ir (ar) klaidinančios informacijos apie alkoholio gėrimus kriterijus.

Pasisakydama dėl šių kriterijų, kolegija, atsižvelgdama į tai, kad klaidinančios reklamos apibūdinimas ir tokios reklamos samprata yra pateikti specialiajame teisės akte – RĮ − pripažino būtina vadovautis šio įstatymo nuostatomis. Kolegija rėmėsi RĮ 2 straipsnio 4 dalimi, kurioje pateikta klaidinančios reklamos sąvoka ir 5 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyti tokios reklamos nustatymo kriterijai. Aiškindama nurodytas RĮ straipsnių nuostatas bylai aktualiu klausimu, kolegija pirmiausia pažymėjo, kad nuostatos dėl reklamos klaidinimo ir jos neteisingumo tarpusavyje yra susietos ta prasme, kad kalbant apie reklamos klaidinantį pobūdį panaudojami neteisingos reklamos apibūdinimai.

Todėl šios nuostatos neturi būti aiškinamos atskirai vienos nuo kitų, o turi būti suprantamos kaip tam tikra klaidinančios reklamos apibūdinimo visuma. AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto aiškinimo kontekste tai reiškia, kad klaidinančios alkoholio reklamos nustatymo kriterijai iš esmės yra tokie patys, kaip ir neteisingos alkoholio reklamos nustatymo kriterijai, kurie yra nurodyti RĮ 5 straipsnio 2 dalyje. Pasisakydama dėl šių kriterijų aiškinimo, kolegija pažymėjo, kad juose kalbama apie tam tikrą informaciją, skirtą suteikti reklamos vartotojui atitinkamus duomenis apie reklamuojamą produktą.

Tai parodo nuostatos apie reklamoje pateiktų teiginių pagrįstumą ir išsamumą. Tai leido kolegijai daryti išvadą, kad reklamoje pateikti duomenys (informacija apie reklamuojamą produktą) vidutinio vartotojo suvokimu turi būti tampriai susieti su reklamuojamo produkto kilme, jo savybėmis ir pan. Tuo atveju, kai tokie duomenys (informacija) akivaizdžiai yra simboliški ir abstraktūs, kolegijos manymu, negalima kalbėti apie reklamos (alkoholio reklamos) klaidinantį pobūdį arba jos neteisingumą nei RĮ 2 straipsnio 4 dalies ir 5 straipsnio, nei nagrinėjamai bylai aktualaus AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme.

Nagrinėjamoje situacijoje aptariamas reklaminis užrašas „Kalaviju grūdintas alus“ pagal savo pobūdį negali būti suprantamas kaip tam tikri duomenys (informacija) apie pareiškėjo gaminamą (ir, kaip pasakyta aukščiau, reklamuojamą) „Žalgirio“ alų, o yra šio alaus tam tikras simbolis, kuris yra būdingas, pavyzdžiui, prekių ženklui pavadinti. (Pažymėjo, kad būtent toks šio alaus prekių ženklas yra užregistruotas Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure). Todėl, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus sampratų klaidinanti ir neteisinga reklama aiškinimo argumentus, kolegija darė išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje paminėtas užrašas ant pareiškėjo gaminamo ir platinamo alaus butelių etikečių ir ant alaus skardinių AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo požiūriu negali būti laikomas klaidinančia ir (ar) neteisinga informacija apie alkoholinius gėrimus.

Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė šią materialinės teisės normą, todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo skundas tenkintinas.

IV. Atsakovas Departamentas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A143-2048/2012 (b. l. 156−163), kuriuo prašo:

1) atnaujinti procesą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A143-2048/2012;

2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-2048/2012 ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2011 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. ATK2-42/11.

Prašyme nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) aiškindamas neteisingos ir (ar) klaidinančios informacijos apie alkoholinius gėrimus sampratą ir konstatavęs, kad nagrinėjamoje situacijoje aptariamas reklaminis užrašas pagal savo pobūdį negali būti suprantamas kaip tam tikri duomenys apie pareiškėjo gaminamą alų, o yra tik tam tikras simbolis, kuris būdingas, pavyzdžiui, prekių ženklui pavadinti, nesilaikė ligi šiol formuojamos LVAT praktikos. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasari 13 d. nutarimu ir LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-213/2011 ir daro išvadą, jog AKĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti imperatyvūs alkoholinių gėrimų reklamai taikomi reikalavimai, išimčių iš šių reikalavimų AKĮ įstatymas nenumato, taip pat ir prekių ženklams. Todėl LVAT netinkami aiškino ir taikė AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą. Nukrypta nuo LVAT praktikos suformuotos administracinėse bylose Nr. A261-2644/2012, A261-388/2012, A822-2716/2011, A525-1480/2011, A444-663/2010, A822-37/2011, A143-977/2010, A556-691/2010, A858-717/2010, A143-1378/2009. Taip kartu pažeistas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pabrėžiamas jurisprudencijos tęstinumas, taikytinas ir specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui. Kartu netinkamai aiškinta ir taikyta materialinės teisės norma – AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punktas.

Pareiškėjas AB „GUBERNIJA“ pateikė rašytinius paaiškinimus į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo Departamento prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Taip pat pateiktas prašymas priteisti iš Departamento pareiškėjo AB „GUBERNIJA“ naudai išlaidas, susijusias su prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimu.

Teigia, kad atsakovo prašymas atnaujinti procesą nepagrįstas, nes Departamentas nepagrindė, kad LVAT padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą bei, kad buvo nukrypta nuo teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai, jog LVAT konstatavo, kad ginčo užrašas AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo požiūriu negali būti laikomas klaidinančia ir (ar) neteisinga alkoholio reklama, šiuo atveju neturi reikšmės, kad AKĮ nenumato išimčių, kada neteisinga ir (ar) klaidinanti alkoholio reklama yra leistina. LVAT sprendimą grindė ne tik tuo, kad ginčo žodžių junginys yra registruoto prekių ženklo dalis, bet vertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei pateiktų įrodymų visumą, iš ko ir padarė išvadą, jog ginčo žodžių junginys minėtos AKĮ nuostatos nepažeidžia. Tuo nebuvo nukrypta nuo iki tol suformuotos LVAT praktikos. Departamento prašyme atnaujinti procesą minimos LVAT nutartys šiuo atveju negali būti taikomos, nes jų faktinės aplinkybės neatitinka šio ginčo faktinių aplinkybių, jose AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto pažeidimai konstatuoti atsižvelgiant į tai, kad alkoholio reklama buvo pažeisti ir kiti 29 straipsnio 1 dalies punktai, nei vienoje jų reklamos draudžiamas poveikis nebuvo grindžiamas vien tik AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto pažeidimu, nei vienoje jų nebuvo nagrinėjamas draudžiamos alkoholio reklamos AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme, nutartyse minėto punkto pažeidimas konstatuotas tik kaip pasekmės to, kad reklama buvo pateikiama informacija, siejanti alkoholio vartojimą su psichinės būklės ir fizinės veiklos pagerėjimu, socialine sėkme, stimuliuojančiomis ar raminančiomis savybėmis, kas iš esmės yra netiesa. Be to, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, Departamento nurodytose nutartyse žodžių junginys „Kalaviju grūdintas alus“ yra įregistruoto prekės ženklo dalis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Procesas neatnaujintinas.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė šios proceso stadijos išimtinumą, pažymėdamas, jog atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Pažymėtina, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–134/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Nagrinėjamu atveju Departamentas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimu. Siekiant nuoseklumo, teisėjų kolegija pasisakys dėl kiekvieno jų atskirai.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinių teisės normų pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. (žr. pvz. 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

Nagrinėjamu atveju prašyme atnaujinti procesą teigiama, jog esminis materialinės teisės normos pažeidimas buvo padarytas netinkamai aiškinant ir taikant 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą. Teisėjų kolegija su tokiu teismo sprendimo vertinimu nesutinka ir pažymi, jog šios nuostatos aiškinimas susijęs su faktinių aplinkybių vertinimu. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visų bylos aplinkybių ir į bylą pateiktų įrodymų visumą, konstatavo, jog minėtos AKĮ nuostatos pažeidimo nėra. Departamentas iš esmės nepateikė jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie nebuvo įvertinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Prašyme nesant akivaizdžių įrodymų, kad materialinės pažeidimas padarytas, ir prašyme pateikiant tik kitokią, nei apeliacinės instancijos teismo, teisės normos interpretaciją, konstatuoti esminį materialinės teisės normos taikymo pažeidimą nėra pagrindo. Kartu pabrėžtina, jog proceso atnaujinimo institutas nėra kasacija, todėl proceso atnaujinimo klausimą sprendžiantis teismas, neturėdamas prašymą pateikusio asmens pateiktų akivaizdžių įrodymų, kad materialinė teisės norma aiškinta ir taikyta netinkamai, negali keisti teismo motyvų ir aiškinti teisės aktų kitaip nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Kaip minėta, prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, numatančiu, kad procesas gali būti atnaujinamas kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Siekiant proceso atnaujinimo šiuo pagrindu, būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–10/2012). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, susipažinusi ir įvertinusi Departamento prašyme atnaujinti procesą nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis ir sprendimus (procesiniai sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A143-213/2011, A261-2644/2012, A261-388/2012, A822-2716/2011, A525-1480/2011, A444-663/2010, A822-37/2011, A143-977/2010, A556-691/2010, A858-717/2010, A143-1378/2009) konstatuoja, jog nors jų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės panašios, tačiau nėra analogiškos, bylų faktinės aplinkybės skiriasi, todėl konstatuoti nukrypimo nuo vieningos administracinių teismų praktikos šios kategorijos bylose nėra teisinio pagrindo. Nurodytose bylose Departamentas savo nutarimais buvo konstatavęs ne tik AKĮ 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto, tačiau ir kitų AKĮ 29 straipsnio 1 dalies punktų pažeidimus, reklamose buvo pateikiama informacija siejanti alkoholinius gėrimus su teigiamomis savybėmis, fizinės būklės pagerėjimu, gydomosiomis savybėmis, socialine sėkme, padidintu seksualiniu aktyvumu, maloniais pojūčiais, stimuliuojančiomis savybėmis, asmeninių problemų sprendimu, palankiai vaizdavusi nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, pateikiant klaidinančia informaciją apie alkoholinių gėrimų gamybos būdą, informacija aptariamose bylose vertinta kartu su vaizdiniais elementais. Be to, nei vienoje byloje ginčo frazė nebuvo kartu ir registruotas prekės ženklas. Tarp pareiškėjo prašyme nurodytų nutarčių ir sprendimų ir šios bylos aplinkybių esantys skirtumai neleidžia jų laikyti analogiškomis, atitinkamai jos negali būti sprendžiamos taip pat, jurisprudencijos tęstinumo analogiškose bylose principas šiuo atveju negali būti taikomas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A143-2048/2012 neatnaujintinas.

Kartu pažymėtina, jog į bylą pateiktas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas administracinėje byloje Nr. P-36/2013. Pareiškėjas nurodo, kad patyrė 1 815 Lt išlaidų už rašytinių paaiškinimu dėl proceso atnaujinimo parengimą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus (2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-457/2009, 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-296/2010).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo. ABTĮ šioje proceso stadijoje administracinės bylos proceso dalyviams, nepateikusiems prašymo atnaujinti procesą, nenumato pareigos privalomai teikti atsiliepimų, paaiškinimų, atsikirtimų ar kitų procesinių dokumentų, kuriuose išdėstoma pozicija ir argumentai proceso atnaujinimo klausimu. Šie procesiniai dokumentai nėra būtini ir privalomi. Dėl šios priežasties, nelaikytinos būtinomis ir privalomomis ir juos rengiant patirtos išlaidos, todėl jos neturi būti atlyginamos netenkintą prašymą atnaujinti procesą padavusios šalies.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsisakyti atnaujinti procesą.

Atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymą atnaujinti procesą atmesti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Akcinės bendrovės „GUBERNIJA“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė