2013-04-25 Nr. AB-1400-3-61-3-01536-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -675/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01536-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) 2012 m. gegužės 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-19 ta apimtimi, kuria tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys;

2) įpareigoti Vilniaus apskrities VPK skirti ekspertizę pareiškėjo sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, pavedant ją atlikti Centrinei medicinos ekspertizės komisijai.

Nurodė, jog dirba Vilniaus apskrities VPK 4-osios kuopos 2-ojo būrio patruliu. 2012 m. gegužės 10 d. Vilniaus apskrities VPK, atlikęs tarnybinį patikrinimą dėl traumos, kurią pareiškėjas patyrė 2012 m. vasario 22 d., vykdydamas tarnybinę užduotį, parengė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS6-19 (toliau – ir Išvada), kurioje konstatavo, kad pareiškėjo susižalojimas neatitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų ir kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas. Pareiškėjas nurodė su minėta išvada nesutinkantis.

Paaiškino, kad 2012 m. vasario 21 d. tarnybos metu gavo pranešimą apie šeiminį konfliktą. Atvykus į įvykio vietą duris atidarė neblaivi moteris, o už jos nugaros stovėjęs vyras, pamatęs policijos pareigūnus, ėmė šaukti, keiktis necenzūriniais žodžiais ir, sugriebęs už tarnybinių uniformų liemenių, stūmė pareigūnus į laiptinę. Teigė, jog į pareigūnų reikalavimus nutraukti neteisėtus veiksmus vyras nekreipė dėmesio. Nurodė, jog sulaikant minėtą asmenį, jis priešinosi – spardėsi, bandė kojomis remtis į duris, todėl panaudojus kovinių imtynių veiksmus sulaikomasis buvo paguldytas ant žemės, tačiau bandant uždėti antrankius toliau aktyviai priešinosi, laikė sukryžiavęs rankas po savimi, neleisdamas jų surakinti.

Pareiškėjas paaiškino, jog dėl tokių sulaikomojo veiksmų buvo priverstas atlikti atpalaiduojantį smūgį į kairį petį, tačiau atliekant šį veiksmą ranka nuslydo nuo sulaikomojo striukės, kuri buvo iš slidžios medžiagos, kaip ir pareiškėjo pirštinė, bei trenkėsi į laiptinės laiptelį. Paaiškino, jog minėtas asmuo – V. K. buvo sulaikytas, jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl pažeidimų, numatytų Administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pažymėjo, jog byla dėl minėtų V.

K. padarytų administracinių teisės pažeidimų 2012 m. gegužės 4 d. buvo išnagrinėta Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme. Teismo nutarime nurodyta, jog V. K. kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi. V. K. sulaikymo metu pareiškėjui buvo sužalota ranka –nustatytas dešinės plaštakos IV delnakaulio lūžis ir II delnakaulio srities nubrozdinimas. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjas patyrė traumą, atlikdamas savo kaip policijos pareigūno pareigas ir vykdydamas tiesiogines funkcijas, tačiau konstatavo, kad minėtą traumą pareiškėjas patyrė ne dėl jam tarnybos metu kilusio pavojaus, o dėl savo paties neatsargių veiksmų.

Pareiškėjas mano, jog jam turėtų būti išmokama Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija, kadangi jo patirti sužalojimai atitinka minėtoje teisės normoje įtvirtintas sąlygas: pareiškėjas susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūnų gyvybei ar sveikatai. Teigė, jog jo susižalojimą nulėmė besipriešinančio sulaikymui asmens neteisėti veiksmai – nepaklusimas policijos pareigūno teisėtiems reikalavimams ir aktyvus pasipriešinimas, o ne jo paties neatsargumas.

Teigė, jog neišmokant kompensacijos yra pažeidžiamas Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas kompensavimo principas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A4-2115-2006, Nr. A556-263/2009 ir Nr. A438-1641/2008.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 24-28).

Paaiškino, jog Vilniaus apskrities VPK, vadovaujantis 2007 m. lapkričio 30 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-418 patvirtintu Nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarkos aprašu (Toliau – ir Aprašas) buvo atliktas pareiškėjo patirto nelaimingo atsitikimo tyrimas. Teigė, jog atlikus tyrimą Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas patyrė traumą tarnybos metu, todėl remiantis Aprašo 34 punktu buvo pradėtas patikrinimas siekiant nustatyti ar sužalojimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūnų gyvybei ar sveikatai.

Pabrėžė, jog tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikdymą, vykdydamas savo tiesiogines tarnybines pareigas, tačiau atsakovas nesutinka, jog šių tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pažymėjo, kad padidėjęs pavojus ar padidėjusi rizika atsiranda policijos pareigūnų tiesioginiame darbe, realaus užpuolimo ar gynimosi metu. Teigė, jog paprastai padidėjęs pavojus ar padidėjusi rizika gyvybei ar sveikatai būtų esant neįprastoms aplinkybėms ar sąveikoje su padidėjusio pavojaus šaltiniu.

Nurodė, jog Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies ir 41 straipsnio 1-2 dalių nuostatų analizė leidžia teigti, jog draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu, o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso.

Tvirtino, jog tais atvejais, kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta, tačiau ne dėl aukščiau nurodytų priežasčių, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Pažymėjo, jog tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo nėra tiesioginio priežastinio ryšio, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A143-568-2010;

A143-145/2010. Paaiškino, jog nenustačius priežastinio ryšio kompensacijos klausimas pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį nesprendžiamas. Pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas turi teisę gauti draudimo išmoką pagal 1991 m. gruodžio 5 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2007 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A9-1123/2007).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 17-19).

Pažymėjo, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, kadangi pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos jo sveikatai. Tvirtino, jog pareigūno noras smogti ant grindų gulinčiam vyrui ir faktas, jog smūgio metu ranka trenkėsi į laiptelį, dėl ko ji buvo sužalota, leidžia teigti, kad pareigūnas elgėsi neatsargiai, trauma patirta ne dėl kilusio pavojaus, bet dėl paties pareiškėjo elgesio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. sprendimu (b. l. 111-115) pareiškėjo skundą patenkino.

Teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo gali būti mokama nustačius, jog atitinkama konkreti situacija priskirtina vienam iš šių atvejų:

1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai;

2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai;

3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Pažymėjo, kad dviem pirmaisiais minėtoje įstatymo normoje numatytais atvejais dėl kompensacijos mokėjimo yra būtina nustatyti, ar konkreti tarnybos pareigų atlikimo situacija, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Nurodė, jog faktas, ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nustatomas vidaus reikalų ministro patvirtinta tvarka (Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 5 dalis).

Pažymėjo, kad vadovaujantis Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklėmis, patvirtintomis vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 (toliau – ir Taisyklės), vidaus reikalų statutinėje įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas priskirtinas kuriam nors iš Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, pareigūnas siunčiamas į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją (toliau – CMEK) sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti (Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 8 dalis).

Pažymėjo, jog Taisyklėse numatyta tarnybinio patikrinimo išvada lemia, ar pradedama administracinė procedūra dėl kompensacijos skyrimo. Teigė, jog tuo atveju, jei tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatoma, kad pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar jo sveikatos sutrikdymas neatitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų gauti kompensaciją, kompensacijos skyrimo procedūra galima tuo atveju, jei tarnybinio patikrinimo išvada teisės aktų nustatyta tvarka yra pakeičiama arba panaikinama. Pažymėjo, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teismo sprendimas, kuriuo panaikinama tarnybinio patikrinimo išvada konstatuojant, jog pareigūno sužalojimo (susižalojimo) aplinkybės atitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, vidaus tarnybos statutinei įstaigai būtų pagrindas tęsti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje numatytą procedūrą – siųsti pareigūną į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-1489/2012).

Teismas nurodė, jog remiantis Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, pagrindiniai policijos uždaviniai yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas. Sprendė, jog nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, sulaikydamas asmenį, vykdė Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytas funkcijas. Nustatė, kad pareiškėjas bandė sulaikyti policijos pareigūno teisėtiems reikalavimams nepaklususį asmenį, o šiam aktyviai priešinantis, panaudojo kovinius veiksmus, kurių metu, nuslydus pareiškėjo rankai, jis patyrė traumą.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad sulaikymas vyko namo laiptinėje, teismas padarė išvadą, jog besipriešinančio, neblaivaus asmens neprognozuojami veiksmai kėlė realų pavojų tiek paties sulaikomojo, tiek pareigūnų sveikatai ir gyvybei. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas, vykdydamas savo funkcijas, turėjo galimybę imtis kitokių priemonių tam, kad besipriešinantį asmenį sulaikytų kitokiu būdu, t. y. tokiu būdu, kuris būtų leidęs pareiškėjui saugiai sulaikyti minėtą asmenį, uždedant antrankius, netaikyti kovinių veiksmų ir išvengti susižalojimo.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo didelį neatsargumą, ir vertino, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusios aplinkybės nelaikytinos įprastomis pareiškėjo tarnyboje, todėl atsakovo išvadą, kad pareiškėjo susižalojimas nesusijęs su padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai vykdant tarnybines pareigas, laikė nepagrįsta.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK pateikė apeliacinį skundą (b. l. 122-127), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas iš esmės pakartojo savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į atsakovo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, jog teismas, spręsdamas dėl pavojaus pareiškėjo gyvybei ar sveikatai, pernelyg sureikšmino aplinkybę, kad pareigūnų reikalavimams nepaklusęs asmuo buvo sulaikomas laiptinėje. Teigė, jog teismas neteisingai įvertino pareiškėjo gyvybei ar sveikatai grėsusį pavojų, kadangi sulaikomas asmuo buvo paguldytas veidu ant žemės, su prispaustomis prie krūtinės rankomis, todėl jo veiksmai buvo labai riboti. Nurodytos aplinkybės, pasak atsakovo, įrodo pareiškėjo neatsargumą pasirenkant ir taikant kovinius veiksmus šioje konkrečioje situacijoje, kuomet du pareigūnai veikė prieš vieną pasipriešinusį asmenį.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko (b. l. 132-134).

Pareiškėjas nurodė sutinkantis su teismo padarytomis išvadomis. Tvirtino, jog atsakovo teiginiai dėl pareiškėjo veiksmų neatsargumo yra niekuo nepagrįsti samprotavimai. Pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ignoravo atsargaus elgesio tarnyboje standartus. Tvirtino, jog susiklosčiusioje situacijoje negalėjo pasielgti niekaip kitaip, kaip tik dėti visas pastangas, kad pažeidimą padaręs asmuo būtų sulaikytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities VPK 2012 m. gegužės 10 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7-IS6-19, kuria nustatyta, kad pareiškėjas patyrė traumą tarnybos metu, tačiau jo susižalojimas neatitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų, todėl kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas.

Ginčydamas Išvadą, pareiškėjas siekia gauti Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, skirtą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dėl jų sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 1 punktą, aktualų nagrinėjamam atvejui, pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo gali būti mokama nustačius, jog pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjo sužalojimas įvyko, jam atliekant tarnybines pareigas. Šalys nesutaria dėl to, ar pareiškėjas veikė padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos aplinkybėmis. Atsakovas neigia esant priežastinį ryšį tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir tarnybinių pareigų atlikimo metu kilusio padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Byloje nustatyta, jog 2012 m. vasario 21 d. pareiškėjas su kolega atvyko pagal pranešimą apie šeiminį konfliktą. Bute buvęs neblaivus vyras, pamatęs policijos pareigūnus, ėmė konfliktuoti ir sugriebęs už tarnybinių uniformų liemenių stūmė pareigūnus iš buto į laiptinę. Pareigūnams bandant sulaikyti minėtą asmenį, jis aktyviai priešinosi – spardėsi, bandė kojomis remtis į duris, todėl panaudojus kovinių imtynių veiksmus, bendromis dviejų pareigūnų jėgomis sulaikomasis buvo paguldytas ant žemės, tačiau bandant uždėti antrankius toliau aktyviai priešinosi, spardėsi, laikė sukryžiavęs rankas po savimi, neleisdamas jų surakinti. Dėl tokių sulaikomojo asmens veiksmų pareiškėjas, siekdamas surakinti jo rankas antrankiais, norėjo atlikti sulaikomajam atpalaiduojantį smūgį į kairį petį, tačiau atliekant šį veiksmą ranka nuslydo nuo peties bei atsitrenkė į laiptinės laiptelį (b. l. 7-10).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo tarnybos pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Policijos pareigūnas, siekdamas sulaikyti nusikalstama veika ar teisės pažeidimu įtariamą asmenį, kuris elgiasi agresyviai ir aktyviais veiksmais priešinasi sulaikymui, veikia ekstremaliomis, normalioms tarnybos sąlygoms neįprastomis (nebūdingomis) aplinkybėmis, kas pareigūnui kėlia padidintą pavojų ar padidėjusią riziką sveikatai ir/ar gyvybei. Nagrinėjamu atveju, siekdamas sulaikyti tam tikru pažeidimu įtariamą asmenį, pareiškėjas elgėsi adekvačiai susidariusiai situacijai ir tinkamai reagavo į pažeidėjo veiksmus. Sužalojimas buvo patirtas betarpiškai tramdant neblaivų viešosios tvarkos pažeidėją. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad buvo priežastinis ryšys tarp pareiškėjo patirto susižalojimo ir vykdant tiesiogines funkcijas kilusio padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ir sveikatai. Atsakovo argumentai, kad pareiškėjas susižalojo dėl savo neatsargumo nei tarnybinio patikrinimo išvadoje, nei teisme nebuvo pagrįsti ir įrodyti. Neatsargumo sąvokos Vidaus tarnybos statutas neapibrėžia. Neatsargumas teisine prasme apibrėžiamas kaip paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai asmuo numato ar gali numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Byloje nėra surinkta įrodymų, kad pareiškėjas, siekdamas sulaikyti įtariamą asmenį, ignoravo atsargaus elgesio tarnyboje standartus, naudojo netinkamus sulaikymo ar antrankių uždėjimo būdus. Todėl tarnybinio patikrinimo išvada, kad pareiškėjas susižalojo dėl savo neatsargumo, yra nepagrįsta. Tarnybinio patikrinimo metu atsakovas Statuto 40 straipsnio 6 dalies išvardytų atvejų, kuriuos nustačius šiame straipsnyje nurodytos kompensacijos nemokamos, taip pat nenustatė.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nagrinėjama situacija pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį kvalifikuotina kaip pareiškėjo susižalojimas vykdant tarnybos pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, todėl šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Ginčijamu sprendimu teismas taip pat įpareigojo atsakovą skirti ekspertizę pareiškėjo sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, pavedant ją atlikti Centrinei medicinos ekspertizės komisijai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Išvados panaikinimas teismo sprendimu, jame konstatuojant, kad pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atitinka Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytas kompensacijos skyrimo sąlygas, vidaus tarnybos statutinei įstaigai tiesiogiai sukuria pareigą siųsti pareigūną (šiuo atveju pareiškėją) į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, t. y. sukuria pareigą vykdyti administracinę procedūrą dėl kompensacijos skyrimo. Pareiškėjo pasiuntimo į CMEK klausimą turi spręsti ne teismas, bet atsakovas. Duomenų, kad atsakovas pažeis minėtą pareigą, apeliacinės instancijos teismas neturi. Dėl minėtos priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimo dalis, kuria atsakovas įpareigotas skirti ekspertizę pareiškėjo sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, pavedant ją atlikti Centrinei medicinos ekspertizės komisijai yra nepagrįsta ir perteklinė, todėl naikintina.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl įpareigojimo skirti ekspertizę pareiškėjo sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, pavedant ją atlikti Centrinei medicinos ekspertizės komisijai, patenkintas, keistinas, šį pareiškėjo reikalavimą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įpareigotas išduoti pareiškėjui A. G. siuntimą į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją patirto sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti.

Šį A. G. reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan Arūnas Sutkevčius