N-575-20-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-20/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-01332-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimo G. M. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2012 m. liepos 19 d. (duomenys neskelbtini) pilietis G. M. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) buvo sulaikytas viešosios policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini). Jis neturėjo jokių dokumentų, patvirtinančių jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje.

2012 m. liepos 20 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviejų mėnesių laikotarpiui, bausmę skaičiuojant nuo 2012 m. liepos 19 d.

2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu (duomenys neskelbtini) Marijampolės rajono apylinkės teismas pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam 75 paras arešto.

2012 m. spalio 2 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, remdamasis tos pačios dienos Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos teikimu (duomenys neskelbtini), priėmė sprendimą sulaikyti G. M. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. ((duomenys neskelbtini).

2012 m. lapkričio 8 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Šį Migracijos departamento sprendimą užsienietis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi (b. l. 6-7) pareiškėjo skundą priėmė.

2012 m. gruodžio 13 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (b. l. 1-4), kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti 2012 m. spalio 2 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio nuostatos, kurių pagrindu užsienietis yra sulaikytas, negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai.

Pažymėjo, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktas eksplicitiškai numato, kad jis nėra taikomas, kai užsienietis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir, remdamasis Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, atitinkančia 2003 m. vasario 18 d. Europos Tarybos reglamento, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus Nr. 343/2003 (toliau – Reglamentas 343/2003) 2 straipsnio d punktą, nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies prasme galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo nėra priimtas (Migracijos departamento sprendimas yra apskųstas), todėl pareiškėjas nėra praradęs prieglobsčio prašytojo teisinio statuso.

Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, kuriuo rėmėsi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, yra išnykęs ir tolimesnis pareiškėjo laisvės apribojimas yra negalimas, tuo labiau, jog nėra kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų. Nurodė, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB “Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) nuostatas, todėl ji turi būti aiškinama nepažeidžiant šių nuostatų.

Pažymėjo, kad iš Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalies, bei šios direktyvos preambulės 9 punkto, Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies, analogiškos 2005 m. gruodžio 1 d. Europos Tarybos direktyvos, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse Nr. 2005/85/EB (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) 2 straipsnio d punktui, matyti, kad užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento ir netenka, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį ir minėtu laikotarpiu yra laikomas teisėtai esančiu valstybėje narėje.

Nurodė, jog 2012 m. lapkričio 8 d. Migracijos departamento sprendimas yra neįsigaliojęs, nes yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris iki šiol neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, todėl Direktyvos 2008/115/EB ir Įstatymo nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių sulaikymo išsiuntimo tikslu G. M. negali būti taikomos, ką patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui taikomas skirtingas teisinis rėžimas. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad tolimesnis pareiškėjo sulaikymas dėl jo išsiuntimo iš šalies yra nepateisinamas bei į tai, kad iki šiol nėra apibrėžta jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos data, taigi, užsieniečio sulaikymo trukmė gali tęstis dar neapibrėžtą laiką, tokia teisinė padėtis, kai nėra vykdomas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos negali tęstis neribotą laiką ir kelti neigiamas pasekmes, varžant laisvę pačiam užsieniečiui.

Teigė, kad tolesnis pareiškėjo sulaikymas yra laikytinas neteisėtu, atsižvelgiant į tai, kad jis nėra galimas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu bei pažymėjo, kad nėra kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų.

Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2013 m. sausio 4 d. sprendimu (b. l. 16-17), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 punktu, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad aplinkybė, jog dar nėra baigta prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūra (pareiškėjas apskundė Migracijos departamento 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą) ir užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, negali būti nekvestionuojamu pagrindu panaikinti ankstesnį teismo sprendimą dėl užsieniečio sulaikymo, nes Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos, o šioje byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, kad užsienietis gali trukdyti vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), nes atvykęs į Lietuvos Respubliką jis su savimi turėjo du pasus, buvo suimtas ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį. Nurodė, kad užsieniečio prašymas motyvuotas tik formaliu aspektu – kad nesibaigus prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrai Migracijos departamento sprendimas nėra įsigaliojęs ir užsienietis vis dar laikomas prieglobsčio prašytuoju, o tai, šiuo konkrečiu atveju, negali būti pagrindu patenkinti užsieniečio prašymą, nes jį sulaikiusio teismo sprendime nurodyti pagrindai neišnyko, Migracijos departamento sprendimas užsieniečio teisinės padėties nepagerino.

II. Pareiškėjas G. M. apeliaciniu skundu (b. l. 23-28) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2012 m. spalio 2 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą.

Pažymi, kad pareiškėjas yra sulaikytas nuo pat pirmos buvimo Lietuvos Respublikoje dienos ir savo veiksmais nepadarė nieko, kas galėtų būti laikoma trukdymu priimti ar vykdyti sprendimą, todėl negalima teigti, jog pareiškėjui pritaikius alternatyvią sulaikymui priemonę ir apgyvendinus jį Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų jis savo veiksmais galėtų trukdyti priimti sprendimą dėl jo prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje ar jį vilkinti.

Remiasi Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 113 straipsnio 2 dalimi. Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir nurodo, kad ji buvo priimta perkeliant Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę, būtent – tą Europos Sąjungos teisės aktą, kurį konkreti nacionalinės teisės nuostata įgyvendina. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą.

Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae. Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais Direktyvos 2005/85/EB 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas.

Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos. Remiantis tuo, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Pažymi, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo praktika, prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi, tačiau jų sulaikymas turi būti vykdomas pagal 2003 m. sausio 27 d.

Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas bei atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, t. y. išsiuntimo tikslu. Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi.

Nurodo, kad Direktyvos 2008/115/EB netaikymą prieglobsčio prašytojams patvirtina ir tai, kad Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo bei nuostatos dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos yra įtvirtintos skirtinguose straipsniuose, todėl asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai, ir asmenims, kurie siekia tarptautinės apsaugos, neturėtų būti taikomas tas pats teisinis rėžimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigia, kad asmens pateikusio prieglobsčio prašymą sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, todėl Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas negali būti taikomas asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje.

Pabrėžia, jog šiuo metu klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nėra sprendžiamas. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo, o ne dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas ir nėra aišku, kada ir ar išvis toks sprendimas bus vykdomas, nes kol dar nėra priimto galutinio sprendimo, negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjui nebus suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išaiškinęs, kad užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimo. Nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisinį statusą, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas sulaikymo pagrindas jam nėra taikomas, o kitų Įstatymo 113 straipsnyje numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų nėra, taigi, pareiškėjas turi būti nedelsiant paleistas iš sulaikymo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras su apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nesutinka ir prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą palikti galioti.

Remiasi pirmosios instancijos teismo nurodytais sprendimo priėmimo motyvais, taip pat nurodo, kad atliekant pirminę užsieniečio apklausą Užsieniečio apklausos lape pareiškėjas nurodė, jog iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl sunkaus pragyvenimo ir per Lietuvos Respubliką vyko tranzitu, norėdamas patekti į Vokietiją ir ten susirasti darbo. Remiasi Migracijos departamento 2012 m. lapkričio 8 d. sprendime pateiktu aplinkybių vertinimu, kuriame nurodyta, jog G. M. prieglobsčio prašymas yra nepagrįstas bei Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje pateikta akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį sąvoka ir nurodo, jog vien formalus prašymo pateikimas, neturint realių teisių tokiam prašymui pateikti, yra akivaizdus piktnaudžiavimas įstatymų suteikiamomis galimybėmis bei pažymi, jog akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį institutas Įstatyme yra numatytas siekiant užkirsti kelią tokiam asmenų, nepatenkančių į šio teisinio reguliavimo subjektų ratą, piktnaudžiavimui, kai subjekto teises bandoma įgyti skundžiant individualaus taikymo aktą, kuriuo atsisakoma asmenį pripažinti šių teisinių santykių subjektu.

Pažymi, kad aiškinamasis raštas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 19, 77, 113, 114, 125, 126, 127, 128, 129, 132, 133, 139 straipsnių ir įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo“ negali apibrėžti įstatymo galiojimo ribų, nes tokias ribas apibrėžia pats įstatymas, įstatymas dėl įstatymo įsigaliojimo arba aukštesnę galią turintys teisės aktai. Remiasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 19, 77, 113, 114, 125, 126, 127, 128, 129, 132, 133, 139 straipsnių ir įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje numatyta Įstatymo 77 straipsnio redakcija ir nurodo, kad pateikęs akivaizdžiai nepagrįstą prašymą asmuo, kuriam nėra suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, patenka į grąžintinų arba išsiunčiamų asmenų kategoriją, taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo ketinimai ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad sulaikymas reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei įgyvendinti Dublino sistemą, atitinka; Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo priėmimo procedūros stadijoje, jei tam yra reikalingos prielaidos; Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečių sulaikymo pagrindai taikytini ir prieglobsčio prašytojams. Nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad užsienietis, turėdamas galimybę laisvai judėti, gali neatsisakyti savo pirminių tikslų ir neteisėtai išvykti į Vokietiją.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikoje klausimai dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiami vienos administracinės procedūros metu, kas, anot Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, taigi Direktyva 2008/115/EB, priešingai nei teigia pareiškėjas, G. M. gali būti taikoma.

Teigia, kad Europos Teisingumo Teismo praktika apeliaciniame skunde yra aiškinama nepagrįstai ir klaidingai, nurodo, kad apelianto minėtame Europos Teisingumo Teismo sprendime numatyta, kad pats nacionalinis teismas turi nustatyti, ar priverstinis apgyvendinimas laikotarpiu, kuriuo neteisėtai esantis trečios šalies pilietis buvo prieglobsčio prašytojas, buvo paremtas taikytinomis prieglobsčio suteikimo procedūros taisyklėmis, ar šio apgyvendinimo pagrindas buvo sulaikymas, siekiant užtikrinti šio piliečio išsiuntimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos teisėje su užsieniečių teisine padėtimi bei prieglobsčio suteikimu jiems susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečių sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.

Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar G. M. sulaikymas Užsieniečių registracijos centre Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu yra pagrįstas.

Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatoms, todėl gali būti taikoma ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Taip pat minėtoje praktikoje yra nustatyta, jog trukdymu priimti ar vykdyti sprendimą bei galimybės pasislėpti buvimu yra pripažįstami, inter alia, tie atvejai, kai užsienietis jau yra neteisėtai išvykęs iš Lietuvos Respublikos, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo teisinės padėties ar kitaip trukdo kompetentingoms institucijoms priimti galutinį sprendimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes – tai, kad pareiškėjas turėjo du skirtingus pasus (duomenys neskelbtini), užsieniečio apklausos lape išreikšto jo noro vykti į Vokietiją, per Lietuvos Respubliką važiuojant tik tranzito tikslu (duomenys neskelbtini), manytina, jog yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, G. M. bandytų išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes (Vokietiją), tokiu būdu užkirsdamas kelią galutinio sprendimo dėl jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo arba neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimui bei pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių migracijos įstatymus.

Atkreiptinas dėmesys, jog minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo arba išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu (tai atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią valstybėms narėms vienu administraciniu aktu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą užsieniečio buvimą kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti). Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad užsienietis yra laikomas prieglobsčio prašytoju, kai jis yra įstatymo nustatyta tvarka pateikęs prašymą suteikti prieglobstį, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nėra galutinis (jis gali būti skundžiamas teismui), laikytina, kad visos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūros metu (tiek Migracijos departamentui priimant sprendimą, tiek ir tada, kai šis sprendimas yra apskųstas teismui) yra siekiama priimti sprendimą tiek dėl prieglobsčio užsieniečiui suteikimo ar nesuteikimo, tiek ir dėl užsieniečio išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Iš to seka, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma bet kurioje šios procedūros stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos, kurių buvimas nagrinėjamu atveju yra nustatytas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje, numatančioje, kad užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti, kuriais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui, yra apibrėžtas terminas, kurį gali trukti užsieniečio sulaikymas Užsieniečių registracijos centre. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas skirdamas pareiškėjui sulaikymą nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. balandžio 16 d., tiek Švenčionių rajono apylinkės teismas, nepakeitęs Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu skirto sulaikymo trukmės, pažeidė minėto Įstatymo straipsnio nustatytą 6 mėnesių terminą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad siekiant nepažeisti Įstatymo nuostatų, pareiškėjui paskirto sulaikymo terminas turi būti sutrumpintas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. sprendimą pakeisti – sprendime numatytą G. M. sulaikymo terminą sutrumpinti iki 2013 m. balandžio 2 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas