2017-06-13 Nr. AB-12170-3-61-3-03230-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-649-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03230-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 50.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę atlieka Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių padalinyje (toliau – ir Ligoninės Pravieniškių padalinys), iš kurio 2015 m. vasario 25 d. buvo etapuotas į Ligoninę, o 2015 m. kovo 4 d. iš pastarosios – atgal. Išvykstant etapu jam neišduotas sauso maisto davinys, todėl buvo pažeista jo teisė būti tinkamai pamaitintam, įtvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punkte, konstitucinė teisė į orumą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje. Jeigu Ligoninė būtų veikusi taip, kaip reglamentuota įstatymuose, jam nereikėtų kankintis, patirti stresą, nereikėtų jausti depresiją, pažeminimą. Dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į Ligoninę ir trečiąjį suinteresuotą asmenį Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kurių pateikti raštai yra nepagrįsti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į skundą (b. l. 22–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Ligoninės Pravieniškių padalinio nuteistieji ir suimtieji pusryčiauja 7.20 val.–8.00 val., Ligoninės – 7.15 val.–8.00 val. Iš Pravieniškių nuteistieji ir suimtieji į Vilnių etapuojami trečiadieniais ir penktadieniais nuo 9.00 val. iki 10.00 val., konvojus atvyksta į paskirties vietą per 2,5 val.–3 val. Iš Vilniaus nuteistieji ir suimtieji į Pravieniškes etapuojami trečiadieniais ir penktadieniais nuo 11.30 val. iki 13 val. ir į paskirties vietą atvyksta per 2,5 val.–3 val. Atsižvelgiant į tai, kad etapuojant asmenis iš Ligoninės į Ligoninės Pravieniškių padalinį laiko tarpas nuo paskutinio maitinimo visgi gali užtrukti ilgiau negu 6 val., nuo 2014 m. gruodžio mėn. sauso maisto davinys išduodamas visiems suimtiesiems / nuteistiesiems, kuriems jis priklauso, siekiant užtikrinti Taisyklių 31 punkto nuostatas. Pacientams atvykus į Ligoninę iš Ligoninės Pravieniškių padalinio ir nespėjus pietums, jų prašymu išduodamas sauso maisto davinys. Pažymėjo, jog Ligoninė 2015 m. rugpjūčio 19 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015 m. rugpjūčio 18 d. pažymą Nr. 4D-2015/1-806 „Dėl V. M. skundo prieš Laisvės atėmimo vietų ligoninę“, kurioje nuspręsta, jog pareiškėjo skundo dalis dėl Ligoninės pareigūnų veiksmų (neveikimo), galbūt neaprūpinant pareiškėjo sauso maisto daviniu, atmestina. Teigė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 5 d. sprendimu (b. l. 83–89) atmetė pareiškėjo V. M. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes jis 2015 m. kovo 4 d. buvo etapuotas iš Ligoninės į Ligoninės Pravieniškių padalinį ir negavo sauso maisto davinio. Pabrėžė, kad pareiškėjas taip pat 2015 m. vasario 25 d. buvo etapuotas iš Ligoninės Pravieniškių padalinio į Ligoninę medikų apžiūrai dėl sveikatos, tačiau tą dieną buvo pamaitintas.

Teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neįrodžius bent vienos iš paminėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Teismas nustatė, kad atsakovas pateikė įrodymus, jog pareiškėjui 2015 m. kovo 4 d. buvo išduotas sausas maisto davinys, kad 2015 m. kovo 4 d. iš Ligoninės Vilniuje į Šiaulius buvo etapuoti 4 asmenys ir į Pravieniškes – 20 asmenų; visiems asmenims buvo išduotas sausas maisto davinys (24 vnt.); pareiškėjas buvo aprūpintas sausu maisto daviniu; iš kitų asmenų nusiskundimų nebuvo gauta. Tokią pačią išvadą padarė ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, konstatavęs, jog nurodyti duomenys patvirtina, kad Ligoninės 2015 m. kovo 4 d. išduotas sauso maisto davinių kiekis atitinka tą dieną į kitas laisvės atėmimo vietas vežtų nuteistųjų (taip pat ir pareiškėjo) skaičių, t. y. buvo išduota pakankamai sauso maisto davinių visiems tą dieną išvykstantiems nuteistiesiems; nors objektyviai neįmanoma patikrinti, ar pareiškėjas tikrai gavo jam skirtą sauso maisto davinį, o dviprasmiška Ligoninės pozicija (Ligoninė, atsakydama į pareiškėjo skundą, nurodė, kad sauso maisto davinys jam nebuvo išduotas, nes ir nepriklausė, o Kalėjimų departamentui ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui pateikė priešingą informaciją) kelia abejonių, tačiau, nesant jokių kitų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, negalima teigti, kad Ligoninės pareigūnai neaprūpino pareiškėjo sauso maisto daviniu. Vadinasi, šioje administracinėje byloje nėra nustatyta būtinoji sąlyga civilinei atsakomybei kilti – neteisėti Ligoninės pareigūnų veiksmai, todėl pareiškėjo skundas negalėjo būti tenkinamas. Dar daugiau, pareiškėjas visiškai nepagrindė neturtinės žalos fakto, todėl ir šiuo aspektu pareiškėjo skundas negalėjo būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (b. l. 95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino Ligoninės atsakymą, jog išvykstant etapu jam nepriklauso sauso maisto davinys. Jeigu būtų agitavęs nuteistuosius skųstis dėl sauso maisto davinio neišdavimo, būtų baudžiamas. Ligoninė pateikė atsiprašymą, remdamasi Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma. Jis patyrė pažeminimą, už kurį priteistina pinigų suma. Dėl pažeidimo į Ligoninę kreipėsi nedelsdamas. Teismas turi įgyvendinti teisingumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 101) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas objektyviai išanalizavo šalių argumentus, pateiktus įrodymus bei sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė naujų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų ar motyvų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. birželio 30 d.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš kalinimo sąlygų pažeidimo, atlyginimo. Apeliacinio skundo argumentai yra grindžiami procesinių teisės normų pažeidimu netinkamai taikant įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės normas.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas jų nepažeidė ir teisme ištirtų bei įvertintų įrodymų pagrindu turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui 2015 m. kovo 4 d. jo etapavimo metu buvo išduotas sausas maisto davinys, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Skirgailė Žalimienė