2021-09-15 Nr. AB-18599-3-62-3-01479-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-593-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01479-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. (V.) D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 3 681,15 Eur turtinės ir 30 000 neturtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN buvo kalinamas nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. Prašomą priteisti žalą kildino iš Teisingumo ministerijos kuriamų netinkamų įsakymų, Kalėjimų departamento pareigų nevykdymo, nekontroliuojant pavaldžios institucijos, taip pat Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (netinkamų kalinimo sąlygų).

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. kovo 27 d. buvo patalpintas į Marijampolės PN negyvenamosios paskirties pastato cokoliniame aukšte įrengtą kameros tipo patalpą (karantiną), kur dvi dienas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad įstaigos kameros buvo perpildytos. Sanitariniai mazgai kamerų tipo patalpose (o taip pat baudos izoliatoriaus, drausmės grupės) nors ir buvo įrengti atskirose patalpose (sumūrijant patalpą kameros kampe), tačiau šios patalpos buvo labai mažos. Bendrabučio patalpų tualetuose kiekvienam būriui buvo įrengta po 5 pisuarus ir po 6 klozetus, visuose būriuose, kuriuose buvo kalinamas, buvo laikoma ženkliai daugiau nei po 72 žmones, taigi teisė į tinkamą tualetų įrengimą buvo pažeista.

Patalpose nuo sienų ir lubų krisdavo tinkas, grindys buvo suirusio ir išdaužytos, vėdinimo sistemų nebuvo, tvyrojo drėgmė ir smarvė. Patalpose buvo šalta, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Patalpos įrengtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, trūko baldų, nebuvo taburečių, termometro, laikrodžio koridoriuje, vietoje lovų suteikti savadarbiai gultai. Pareiškėjas buvo netinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis, nebuvo aprūpintas indų plovimo priemonėmis. Tualetinio popieriaus išdavimo norma iki 3 ritinėlių per mėnesį buvo padidinta tik nuo 2017 m. sausio 1 d.

Teigė, kad einant į dušą nebuvo išduodama 30 g muilo, o skysto muilo dozatoriai dušuose įrengti tik nuo 2017 m. sausio 1 d., taip pat iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo išduodamos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi priemonės. Pareiškėjo teigimu, čiužiniai Marijampolės PN buvo eksploatuojami be užvalkalų, pareiškėjas nebuvo aprūpintas privalomu lovos skalbinių kiekiu (2 paklodėmis, 2 pagalvių užvalkalais). Pataisos namų veikiančioje skalbykloje asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius skalbti ir džiovinti pareiškėjas galėjo tik asmeniškai susitaręs su skalbykloje dirbančiais nuteistaisiais.

Galimybė džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudaryta ne visuose bendrabučių aukštuose. 5 būryje nebuvo rūbų džiovyklos, todėl pareiškėjas buvo priverstas skalbinius džiovinti gyvenamajame kambaryje, nesuteikta teisė naudotis lygintuvu. Pataisos namuose buvo nustatyta naudojimosi dušu tvarka, kurioje buvo numatyta, kad pasinaudoti dušu galima ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę, tačiau, pareiškėjo teigimu, jam tokia teisė turėjo būti užtikrinta du kartus per savaitę. Pareiškėjas nurodė, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.

Teigė, kad gyvenamąsias patalpas kalinami asmenys privalo valyti patys, tačiau jokios plovimo, valymo ar dezinfekavimo priemonės nebuvo išduodamos.

4. Pareiškėjas nurodė, kad patalpų temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Akcentavo, kad kalinimo metu jo asmeninių fiziologinių mitybos poreikių niekas nenustatinėjo, nebuvo suteikta teisė pasirinkti tinkamą maitinimą, buvo maitinamas pagal diskriminacinius valgiaraščius nedirbantiems vyrams, kurie neatitiko pareiškėjo fiziologinių poreikių. Maistas buvo gaminamas nekokybiškai, iš nevalytų daržovių, maiste buvo randama ne maistinės kilmės šiukšlių. Pataisos namuose nebuvo nesudarytos sąlygos išpažinti ir praktikuoti jo religijos, nebuvo sudaryta galimybė pasimatyti su dvasininku. Maistas buvo tiekiamas ne pagal tikėjimą ir per mažais kiekiais. Nuteistųjų maitinimo teisinius santykius nustatantis teisinis reglamentavimas pažeidė jo teisę į tinkamą maitinimąsi. Pažymėjo, kad jis kalba tik kirgizų ir rusų kalbomis, tačiau įkalinimo įstaigos pareigūnai jam suprantama kalba informacijos neteikė, demonstratyviai su juo nebendravo. Jis buvo diskriminuojamas dėl skirtingo aprūpinimo vyrams ir moterims higienos priemonėmis, dėl maitinimo ne pagal jo religiją. Marijampolės PN diskriminavo jį religijos, lyties, tautybės, socialiniu pagrindu. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė fizinius nepatogumus, jautė alkį, jautėsi diskriminuojamas, patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė psichologiniais išgyvenimais.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su norminiais teisės aktais ir manydamas, kad dėl jų jam atsirado žala, neprašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šių teisės aktų teisėtumo ištyrimo. Todėl Teisingumo ministro priimti įsakymai, nurodyti pareiškėjo skunde, laikytini teisėtais ir nėra pagrindo tirti, ar jie pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos fakto, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie įrodytų, kad Kalėjimų departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė tiesioginę žalą, pareiškėjas nusiskundimus išdėstė abstrakčiai, nepateikė duomenų apie sutrikdytą fizinę ar psichinę sveikatą, nepagrindė neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pataisos namuose buvusios patalpos, sanitariniai mazgai, tualetai, ventiliaciniai įrenginiai įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) bei atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) reikalavimus. Gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, kai kuriose papildomai buvo įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija. Įstaigos teritorijoje buvusi katilinė leido užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Nuteistieji buvo aprūpinami valymo priemonėmis. Švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios.

Atkreipė dėmesį, kad nuteistieji gadino, niokojo įstaigos turtą, todėl kamerų remontai buvo atliekami pagal poreikį, gavus informaciją ar prašymą, o sugadintas inventorius nuolat atnaujinamas. Iki 2017 m. sausio 1 d. kiekvienam nuteistajam buvo išduodamos higienos priemonės pagal teisės aktų reikalavimus. Nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos normos išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems ir tik paprašius raštu. Pataisos namuose buvo sudarytos sąlygos nuteistiesiems skalbti ir džiovinti asmeninius savo apatinius bei viršutinius drabužius.

Nuteistųjų patalynė buvo skalbiama centralizuotai. Teigė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti ne rečiau, kaip vieną kartą į savaitę po šiltu dušu. Nurodė, kad pataisos įstaigoje pareiškėjui atliekant bausmę tiek kamerų tipo, tiek ir bendrabučio tipo patalpose minimali gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Nedirbantys nuteistieji buvo maitinami pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (nuo 2018 m. sausio 1 d. galioja Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d.

įsakymas Nr. V-447), kuriuo vadovaujantis yra nustatyta pateikiamo maisto energetinė vertė ir kiekis. Maisto davinio energetinė vertė nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį-cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pataisos įstaigos pareigūnai elgėsi tinkamai ir atliko visas teisės aktuose numatytas pareigas.

Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip pasireiškė neturtinė žala, nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio.

II. 8. Regionų apygardos administracinis teismo Kauno rūmai 2020 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Kybartų pataisos namus (toliau – ir Kybartų PN) atvyko 2016 m. rugsėjo 2 d., bausmę atliko iki 2019 m. balandžio 1 d., todėl vertino būtent šį laikotarpį.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad Teisingumo ministerija priėmė nekokybiškus įsakymus, teismas nurodė, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė aptariamas aplinkybes, tačiau neįvardino jokių konkrečių Teisingumo ministerijos aktų, pareiškėjo manymu, pažeidusių jo teises ir sukėlusių neturtinę žalą, pareiškėjas taip pat nepagrindė skundo jokiais teisiniais argumentais. Nepateikus argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių, kad Teisingumo ministerija veikė nepagrįstai ir neteisėtai, teismo įsitikinimu, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

11. Iš esmės analogiškais argumentais pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl Kalėjimų departamento veiksmų – pareiškėjas tik abstrakčiai įvardijo minėtas aplinkybes, tačiau nenurodė, kaip Kalėjimų departamento priimti aktai pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais, todėl teismas aptariamus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Kybartų pataisos namus atvyko 2016 m. rugsėjo 2 d., todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad 2016 m. kovo 27 d. atvykęs į Kybartų PN buvo patalpintas į negyvenamosios paskirties pastato cokoliniame aukšte įrengtą kameros tipo patalpą (karantiną), kur dvi dienas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, esant žiauriam patalpos perpildymui, buvo atmesta kaip nepagrįsta.

13. Teismas, įvertinęs teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus gyvenamojo ploto, taip pat byloje pateiktus duomenis, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki rugsėjo 12 d. pareiškėjui teko nuo 15,81 kv. m iki 16,84 kv. m ploto, todėl minimali 3,6 kv. m kameros ploto norma nebuvo pažeista. Tačiau laikotarpiais nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. sausio 20 d., nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. birželio 14 d., nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. spalio 10 d., nuo 2018 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d., nuo 2019 m. vasario 5 d. iki 2019 m. vasario 7 d. (iš viso 41 parą) pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę patalpoje, kurios plotas 0,1 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

14. Pasisakydamas dėl argumentų, kad kamerų tipo patalpos buvo priskirtos negyvenamosioms patalpoms, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tai, jog pataisos namų pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, o tuo pačiu ir pareiškėjo teisių.

15. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, kad kamerose nuo sienų krito tinkas, kalkės, dažai, grindys buvo išdaužytos, buvo neįmanoma atidaryti langų, sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, kvapas jautėsi ir kameroje, teismas pažymėjo, kad kameros Nr. 9 dirbtinė apšvieta atitiko teisės aktų reikalavimus, kamera buvo vėdinama per langus, kurie buvo sandarūs, kameroje buvusio tualeto patalpoje buvo įrengta natūrali ventiliacija. Teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie kamerų Nr. 9 ir 10 sienų, grindų būklę, tačiau pareiškėjas tik konstatavo grindų, sienų, lubų atitikimo teisės aktams pažeidimus ir nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, suteikia pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais.

16. Dėl argumentų, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog sanitariniai mazgai kamerose buvo atitverti sienelėmis, patalpoje buvo įrengtos durys, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma, todėl šiuo pagrindu nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

17. Vertindamas argumentus dėl to, kad patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, buvo drėgna ir šalta, veisėsi pelėsis, teismas pirmiausiai pažymėjo, kad, kaip nurodė atsakovo atstovas, įstaigoje buvo įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o taip pat buvo galima ir ventiliacija per atveriamus langus. Teismas nenustatė duomenų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismas taip pat pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtino aplinkybę, kad atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie prižiūrėjo, tvarkė savo patalpas, neturėjo problemų dėl pelėsio ir grybelio patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Byloje nebuvo ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, aptariami pareiškėjo argumentai buvo atmesti.

18. Atsižvelgęs į tai, kad įstaigoje buvo įrengta katilinė, kuri užtikrino tinkamą patalpų temperatūrą, ir tai, kad byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Marijampolės PN pareigūnus, įstaigos administraciją dėl netinkamos temperatūros, šildytuvo neišdavimo, į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamos temperatūros, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose yra deklaratyvūs, todėl atmestini.

19. Kadangi teisės aktai nenustatė reikalavimų, kaip turi būti statomos lovos ir kokiu atstumu viena nuo kitos jos turi būti statumos, taip pat ar lovos turi būti vieno ar dviejų aukštų, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamų lovų. Tuo pačiu pagrindu teismas atmetė teiginius dėl to, kad dviejų asmenų talpinimas dviaukštėse lovose yra nesuderinamas su privačios erdvės sąvoka. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad lovos buvo naudojamos 10 metų, kadangi vien faktas, kad lova naudojama tam tikrą laiką, negali sukelti žalos.

20. Dėl argumentų, kad bendrabučio kambariuose nebuvo taburečių, termometro, koridoriuje nebuvo laikrodžio, teismas pabrėžė, kad pataisos įstaigos patalpos inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo pateiktais argumentais. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl baldų trūkumo, laikrodžio, termometro nebuvimo, todėl aptariami pareiškėjo argumentai vertinti deklaratyviais ir atmesti.

21. Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo išduotos higienos priemonės, aptarė teisinį reguliavimą dėl materialinio aprūpinimo pataisos įstaigose bei nurodė, kad byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl higienos priemonių išdavimo. Be to, kadangi teisės aktai iki 2017 m. sausio 1 d. nenumatė, kad dušo patalpose turi būti dozatoriai, teismas atmetė pareiškėjo teiginį, jog skysto muilo dozatoriai dušuose buvo įrengti tik nuo 2017 m. sausio 1 d.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo išduoti dantų pasta ir šepetukas, skutimosi priemonės, pažymėjo, kad iki 2017 m. sausio 1 d. suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo numatytos skirtingos garantijos – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėliu, skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos. Nors teisės aktai ir numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau, teismo vertinimu, kalinimo įstaiga, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, turėjo higienos priemones išduoti ir nuteistiesiems, kadangi toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai nepateisinamas. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad higienos priemonės pareiškėjui buvo išduotos, todėl konstatuota, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu nevykdė pareigos aprūpinti pareiškėją higienos priemonėmis. Tačiau teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į asmeninę sąskaitą reguliariai gaudavo įplaukas, todėl higienos priemones galėjo įsigyti pats. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl neišduotų higienos priemonių negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl buvo atmesti.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad atsakovo atstovas neišduodavo valymo priemonių patalpoms valyti, kadangi švarą ir tvarką bendrojo naudojimo patalpose palaikė dirbantis nuteistasis-tvarkinys, gyvenamosios patalpos buvo valomos pačių gyventojų, jiems kiekvieną mėnesį buvo išduodamos valymo priemonės. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nebuvo kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

24. Dėl pareiškėjo teiginių, kad patalynė buvo skalbiama tik vieną kartą per savaitę, minkštasis inventorius neskalbiamas ir nedezinfekuojamas, nesudarytos galimybės skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, taip pat kad ne visuose aukštuose buvo džiovyklos, nebuvo ir lygintuvo, teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo atsiliepimą, nurodė, kad Marijampolės PN kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai buvo skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pagal pataisos namų direktoriaus patvirtintą tvarką. Tą dieną, kai nuteistiesiems buvo suteikiamas dušas, pagal patvirtintą grafiką, buvo skalbiama ir patalynė, ir drabužiai.

Bendrabučio tipo patalpose kiekviename aukšte įrengtos skalbimo ir džiovinimo patalpos, kuriose nuteistieji naudodamiesi įstaigos inventoriumi galėjo skalbti ir džiovinti skalbinius patys. Bendrabučio tipo patalpose buvusių nuteistųjų patalynė skalbiama centralizuotai, kaip tai numatė teisės aktai. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamą minkštąjį inventorių būtų informavęs įstaigos administraciją. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl lygintuvo išdavimo ir kad jam lygintuvas nebuvo išduotas.

Todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl nešvaraus minkštojo inventoriaus bei lygintuvo neišdavimo. Pareiškėjas skunde patvirtino, kad patalynė buvo keičiama vieną kartą per savaitę. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, prašydamas pakeisti patalynę, atsižvelgiant į jos užterštumą, dažniau, o atsakovo atstovas į tai nebūtų reagavęs. Nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė pasinaudoti patalynės ir drabužių skalbimo paslauga. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis negalėjo pasinaudoti savo teise į švarią patalynę bei drabužių skalbimą, o tik deklaratyviai nurodė, kad minėtos aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl pažeistos teisės gauti švarią patalynę ir drabužių skalbimo taip pat buvo atmesti kaip nepagrįsti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustatė pareigos suteikti nuteistiesiems indų ploviklį, be to, Kybartų PN veikė valgykla, kurioje indai buvo plaunami ne nuteistųjų, o personalo. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas galėjo savarankiškai įsigyti reikiamų priemonių parduotuvėje, į įstaigos administraciją dėl neišduoto indų ploviklio nesikreipė.

25. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad jam turėjo būti užtikrinta galimybė nusiprausti duše du kartus per savaitę, kadangi teisės aktai nustatė, kad nuteistiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

26. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas argumentus dėl to, kad pareiškėjo bendrabučio būryje buvo laikoma daugiau nei po 72 žmones, todėl prie tualetų susidarydavo eilės, pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepaneigė šių teiginių (dėl susidarančių eilių), todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentas dėl unitazų ir pisuarų trūkumo yra pagrįstas. Teismas konstatavo, kad pataisos įstaiga ginčo laikotarpiu neįvykdė reikalavimo tinkamai aprūpinti tualetą klozetu arba pisuaru (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

27. Dėl teiginių, kad pataisos įstaigoje buvo netinkama priežiūros paslaugų kokybė, kad gydytoja vykdė tik administracinę funkciją, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios sudarytų civilinės atsakomybės sudėtį.

28. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad pataisos įstaigoje jis buvo diskriminuojamas, kadangi jam nebuvo suteikiamas maistas, atitinkantis jo religijos reikalavimus, nebuvo sudaryta galimybė pasimatyti su dvasininku ir melstis atskiroje patalpoje. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nebuvo įtvirtintas reikalavimas įkalinimo įstaigoms sudaryti specialų valgiaraštį islamo ar kitus tikėjimus išpažįstantiems asmenims. Teismas atkreipė dėmesį, kad Kybartų PN ginčo laikotarpiu buvo patvirtinti valgiaraščiai vegetarams ir veganams, kuriuose nebuvo patiekalų iš kiaulienos, taip pat patvirtintas dietinio maitinimo valgiaraštis, todėl teismas darė išvadą, kad asmenims, įskaitant pareiškėją, buvo sudaryta galimybė pasirinkti maitinimą, atitinkantį religinius įsitikinimus. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu skirti jam religinius reikalavimus atitinkantį maistą, taip pat nenustatyta, kad jis būtų diskriminuojamas religiniu pagrindu. Dėl galimybės pasimatyti su dvasininku teismas nurodė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybės, tačiau jų nekonkretizavo ir nedetalizavo. Teismo įsitikinimu, nepakanka vien formaliai nurodyti jo diskriminavimą dėl religijos. Aplinkybė, kad jis išpažįsta konkretų tikėjimą, negali būti vertinama kaip diskriminacija. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs prašymą pasimatyti su dvasininku. Pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė jo teisių pažeidimai, todėl teismas šiuos teiginius laikė abstrakčiais ir neindividualizuotais, todėl juos atmetė.

29. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad įstaigos pareigūnai tyčia nekalbėjo jam suprantama kalba, todėl šie teiginiai taip pat buvo atmesti.

30. Dėl argumentų, kad kalinimo metu niekas nenustatinėjo pareiškėjo asmeninių fiziologinių mitybos poreikių, nebuvo suteikta teisė pasirinkti tinkamą maitinimą, buvo maitinamas pagal diskriminacinius valgiaraščius nedirbantiems vyrams, maistas buvo nekokybiškas, jame buvo randama ne maistinės kilmės šiukšlių, teismas, aptaręs teisės aktus, kuriuose nustatyti reikalavimai pataisos įstaigoje pateikiamam maistui, taip pat atsakovo atstovo atsiliepimą, nurodė, įstaigoje maistas buvo tikrinamas, byloje nebuvo nustatyta, kad maistas buvo netinkamas. Byloje taip pat nebuvo pateikta duomenų, kad sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicinines indikacijas). Nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei maitinimą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, teismas pripažino, kad Marijampolės PN administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nebuvo pateikta. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas atmetė kaip nepagrįstus aptariamus pareiškėjo argumentus dėl maisto (šiuos teiginius teismas laikė itin abstrakčiais ir nedetalizuotais) ir jo kokybės, taip pat pareiškėjo diskriminacijos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad jeigu pareiškėjui trūko maisto produktų, jis galėjo jų papildomai įsigyti pataisos namų parduotuvėje už asmenines lėšas. Atmesti kaip nepagrįsti taip pat argumentai dėl per trumpo laiko pavalgyti, kadangi įstaigoje buvo nustatyta nuteistųjų dienotvarkė ir maitinimo grafikas.

31. Likusius pareiškėjo skundo teiginius teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė.

32. Teismas nustatė atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl minimalaus gyvenamojo ploto normos ir sanitarinių įrenginių pakankamo skaičiaus neužtikrinimo. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė. Pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kybartų PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę (konstatuotas 41 parą gyvenamojo ploto trūkumas 0,1 kv. m, pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių (unitazų ir pisuarų) kiekiu tualete) teismas sprendė, kad teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Nesant duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje buvo nustatytas nežymus gyvenamojo ploto trūkumas (trūko 0,1 kv. m ploto), šis ploto trūkumas, teismo vertinimu, truko neilgai – 41 dieną, minėtas laikotarpis nebuvo ištisinis, be to, šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo bendrabučio tipo patalpose, todėl ploto trūkumą iš dalies kompensavo galimybė laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 200 Eur.

33. Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė pareiškėjui 5 proc. dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti 200 Eur žalą nuo 2019 m. liepos 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi. Teismas taip pat atmetė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymą atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kadangi ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas taip pat patyrė valstybė, todėl nebuvo šalies, privalančios atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 16 d. sprendimą, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir atlyginti pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

35. Pareiškėjas nurodo, kad skunde pirmosios instancijos teismui buvo išsamiai išdėstęs Teisingumo ministro įsakymais įteisintas diskriminacines nuostatas (teisės aktus), kurie, jo manymu, buvo netinkami ir lėmė jo teisių pažeidimą, tačiau teismas jų nevertino. Neturtinę žalą taip pat siejo su neteisėtais Kybartų PN veiksmais, kuriuos įstaiga vykdė vadovaudamasi Kalėjimų departamento įsakymais. Be to, Kalėjimų departamentas, pareiškėjo teigimu, netinkamai vykdė savo pareigas ir įsipareigojimus.

36. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo pakankamai vietos judėti. Be to, priteistas neturtinės žalos atlyginimas (200 Eur) yra nepakankamas, kadangi minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas truko ilgą laiką (41 dieną).

37. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog netinkama kamerų Nr. 9 ir 10 sienų ir grindų būklę pažeidžia jo teises, šių aplinkybių neindividualizavo. Pareiškėjas skunde teismui buvo nurodęs, kad šios aplinkybės žemino orumą, jo teisės buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad sąlygos kamerose buvo netinkamos, todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad Kybartų PN rūpinosi pareiškėjo kamera. Įstaiga nevykdė einamojo remonto darbų, sienų ir lubų nevalė ir nedezinfekavo.

38. Pareiškėjas pabrėžia, kad sanitarinio mazgo patalpos buvo itin mažos, naudotis tualetu buvo nepatogu, kadangi nebuvo įmanoma uždaryti patalpos durų, dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

39. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino, kad vėdinti patalpas per langus trukdė prie daugiabučio įrengtas katilinės katilas, kuris teršė orą dūmais ir pelenais. Be to, dėl grotų įrengimo nebuvo galimybės visiškai atidaryti langų. Be to, gultai stovėjo vienas šalia kito, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti.

40. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, kad jis nerašė skundų dėl netinkamos patalpų temperatūros – skundai buvo rašomi rusų kalbą, tačiau į bylą jie nebuvo pateikti.

41. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teiginiu, kad teisės aktai nenustatė reikalavimų, kaip turi būti statomos lovos ir kokiu atstumu jos viena nuo kitos turi būti statomos. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės turėjo būti vertinamos per pakankamos erdvės kameroje aspektą, tačiau teismas to nepadarė.

42. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas nevertino aplinkybių, kad įstaigoje buvo netinkamos lovos (įrengti savadarbiai gultai, kurie buvo sulūžę ir surūdiję), jos buvo dviaukštės, todėl pažeidė pareiškėjo privatumą, dėl perpildymo kiekviena lova buvo skirta dviem asmenims, nebuvo asmeninės spintelės daiktams laikyti, nebuvo lentynos tualeto reikmenims, nebuvo elektrinio virdulio, termometrų, laikrodžio, asmeninės taburetės ir kitų baldų. Tai, kad pareiškėjas nesikreipė dėl nurodytų trūkumų į pataisos namų administraciją, nereiškia, kad jo teisės nebuvo pažeidinėjamos. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad teisės aktai nereglamentuoja lovos naudojimo laiko, kadangi gulėjimas tokioje lovoje pažeidė jo teisės ir pakenkė sveikatai, o atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie lovos naudojimo terminus ir jų būklę.

43. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos nepagrįstai nenustatė, kad dėl neišduotų higienos priemonių pareiškėjui atsirado neigiamos pasekmės, kadangi skunde teismui pareiškėjas buvo išsamiai nurodęs, kad dėl neišduotų higienos priemonių buvo žeminamas pareiškėjo orumas, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas akcentavo jo silpną sveikatą ir ligas, susijusias su pataisos namuose patirtomis galvos traumomis.

44. Pareiškėjo teigimu, teismas palaikė atsakovo atstovo poziciją, kad valymo priemonės buvo išduodamos, tačiau šios išvados nepagrindė bylos medžiaga, nors atsakovo atstovas galėjo pateikti jo teiginius patvirtinančius įrodymus. Tai, kad, kaip nurodė teismas, pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją ir nėra byloje nebuvo administracinių aktų, patvirtinančių, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų, negali būti laikoma pakankamu pagrindu išvadai, kad atsakovo atstovo paaiškinimai yra pagrįsti.

45. Pasak pareiškėjo, tai, kad jis nesikreipė į įstaigos administraciją dėl nesuteiktos galimybės skalbti ir džiovinti drabužius, nepagrindžia, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Be to, teismas nepasisakė dėl to, kad įstaigoje čiužiniai buvo eksploatuojami be užvalkalo, įstaiga neįvykdė pareigos išduoti 2 pagalvių užvalkalus ir 2 paklodes, kratų metų pareigūnai atiminėjo asmenų turimus užvalkalus ir paklodes, įstaiga neaprūpino pareiškėjo pakankamu kiekiu patalynės, keičiant ją pagal užterštumą, įstaiga taip pat neaprūpino pareiškėjo žirklėmis, patalynė ir skalbiniai buvo skalbiami ir dezinfekuojami nekokybiškai, įstaiga vertė asmenis džiovinti drabužius kamerose, skalbiniai ir rankšluosčiai buvo keičiami tik naudojimosi dušu dienomis, skalbykloje asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius skalbti ir džiovinti buvo galima tik susitarus su skalbykloje dirbančiais nuteistaisiais, galimybė skalbti viršutinius drabužius buvo apribota, galimybė džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius buvo sudaryta ne visuose Kybartų PN bendrabučio aukštuose (būriuose), buvo draudžiama naudotis lygintuvu, esančiu skalbykloje. Pažymi, kad skundai dėl nurodytų pažeidimų (taip pat dėl to, kad nebuvo išduotas indų ploviklis) buvo rašomi, tačiau, dėl neaiškių priežasčių, į bylą nebuvo pateikti. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo paneigta aplinkybe, kad indų plovimas šaltu vandeniu sukėlė riziką susirgti.

46. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis turi teisę naudotis dušu ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o Kybartų PN direktoriaus įsakymu nustatyta vidinė naudojimosi dušu tvarka yra neteisėta. Be to, dušinėje buvo tik 11 maudymosi vietų, o dušu galima buvo pasinaudoti tik 4 pamainoms, tad net ir tais atvejais, kai dušinėje veikė visi 11 dušų, per savaitę nusiprausti duše galėjo tik 44 asmenys, nors būriuose laikoma po 72 asmenis. Be to, teismas neįvertino, kad žiemos metu pareiškėjas buvo priverstas praustis šaltoje prausykloje.

47. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad įstaigoje nebuvo užtikrintas pakankamas skaičius pisuarų ir klozetų, tačiau nesutinka su priteistu patirtos žalos dydžio. Pabrėžia, kad serga epilepsija, todėl kiekvienu atveju, kai buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo rizika patirti priepuolį.

48. Priešingai, nei teigia pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nurodė, kad buvo diskriminuojamas ir dėl maitinimo, tačiau teismas dėl to nepasisakė. Pabrėžia, kad įkalinimo įstaigoje buvo diskriminuojamas religijos pagrindu. Taip pat teismas nevertino argumentų dėl diskriminavimo neišduodant higienos priemonių.

49. Pareiškėjas nesutinka su teiginiu, kad jis deklaratyviai nurodė, jog įstaigos pareigūnai tyčia su juo nekalbėjo jam suprantama kalba, kadangi skunde buvo nurodęs, kad visi pareigūnai tai daryti vengė, jis buvo priverstas mokytis lietuvių kalbos. Be to, atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, kaip buvo organizuotas tinkamas bendravimas su pareiškėju.

50. Pareiškėjo teigimu, išvadas, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų apie nustatytus nuteistiesiems tiekiamo maisto pažeidimus, teismas padarė įvertinęs į bylą pateiktus tyrimų protokolus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tai tik labai maža dalis patikrinimo dokumentų, darytina išvada, kad atsakovo atstovas, nors turėjo galimybę teismui pateikti kasdien pildomą žurnalą, to nepadarė. Todėl teismas turėjo pagrindą konstatuoti pareiškėjo nurodomų pažeidimų buvimą. Tai, kad duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nėra, negali būti pagrindu teismo teiginiui, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Be to, pareiškėjas buvo išsamiai nurodęs aplinkybes dėl netinkamo maisto ir jo kokybės.

51. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad dėl maitinimo jokios pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiškėjas nurodo, kad nors įstatymas imperatyviai reikalauja maitinti kalinamus asmenis pagal religinius įsitikinimus atitinkančius valgiaraščius (kiek tai įmanoma), tačiau religinius įsitikinimus atitinkančių valgiaraščių apskritai nėra. Nenumatydamas maitinimo organizavimo galimybės kalinamiems asmenims, kurių individualūs fiziologiniai poreikiai yra didesni, galimybės reikalauti ir gauti papildomą maistą ar padidintą maisto davinį, Kalėjimų departamento direktorius pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, taip sudarydamas galimybę kalinamus asmenis kankinti alkiu. Pareiškėjas nėra nei veganas, nei vegetaras, mėsa jam yra būtina, išskyrus kiaulieną. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad būtent dėl netinkamos mitybos jam svaigdavo galva, jis krito ir susižalojo, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Be to, atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas pasirinko jam taikomą valgiaraštį. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pasirinkimo galimybė buvo sąlygojama maitinimo apribojimais, drausminėmis nuobaudomis. Teismas taip pat nevertino aplinkybių dėl maitinimo trukmės (asmenys nespėdavo pavalgyti).

52. Atsakydamas į teismo argumentą, kad pareiškėjui tenka pareiga nurodyti, kokiu būdu ir kokią jis patyrė turtinę žalą, pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo atstovai į bylą nepateikė jokių su pareiškėjo reikalavimu dėl turtinės žalos atlyginimu susijusių dokumentų.

53. Pareiškėjas pabrėžia, kad į bylą buvo pateikta visa pareiškėjo sveikatos istorija, kuri įrodo, kad pareiškėjui būna epilepsijos priepuoliai, būtent kalinimo laikotarpiu jis patyrė dar vieną galvos traumą, dėl jo priepuolių buvo kviečiama greitoji pagalba. Posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad sąlygos, kuriomis jam teko kalėti, prisidėjo prie sveikatos būklės pablogėjimo, tačiau šių aplinkybių teismas nevertino. Taigi, pareiškėjui priteistinas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

54. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 16 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

55. Atsakovo atstovas iš dalies nesutinka su skundžiamu sprendimu, mano, kad pareiškėjui neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Pabrėžia, kad nors ginčo laikotarpiu minimalus gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučio tipo patalpose buvo mažesnis, nei numatyta, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą.

56. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad kamerose buvęs dirbtinis apšvietimas atitinka teisės aktus, patalpos vėdinamos per langus (teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo išvedinti gyvenamosios patalpos per langus), kurie yra sandarūs, tualeto patalpoje įrengta natūrali ventiliacija, remontai įstaigoje buvo atliekami nuolat, todėl buvo užtikrinama tinkama sienų bei lubų būklė.

57. Atsakovo atstovo vertinimu, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pataisos įstaiga užtikrino tinkamas kamerų sąlygas (temperatūros, oro drėgmės, oro judėjimo greičio).

58. Atsakovo atstovas nurodo, kad teisės aktai nenustatė, kaip ir kokiu atstumu viena nuo kitos turi būti statomos lovos. Taip pat nebuvo numatyta, kad dviaukštė lova privalo būti skiriama tik vienam nuteistajam. Pareiškėjo pateikiami argumentai yra abstraktūs ir nekonkretizuoti.

59. Atsakovo atstovo teigimu, teismas teisingai nurodė, kad įstaigoje inventorius (kaip ir higienos priemonės ir apranga bei avalynė) buvo išduodamas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Nuteistiesiems taip pat buvo išduodamos valymo priemonės. Teisės aktai nenustatė pareigos išduoti indų ploviklį, be to, indai buvo plaunami personalo.

60. Atsakovo atstovas teigia, kad patalynė ir drabužiai buvo skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje. Bendrabučio tipo patalpose buvo įrengtos skalbimo ir džiovinimo patalpos.

61. Atsakovo atstovas pažymi, kad dušu įstaigoje laikomi asmenys galėjo pasinaudoti pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką, kuris atitiko teisės aktus. Dėl naudojimosi tualetu pažymi, kad būryje, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtos 8 praustuvės ir 4 pusvonės. Tualeto patalpose buvo įrengti 6 pisuarai ir 6 klozetai su uždaromis kabinomis. Mano, kad tai yra pakankamas kiekis sanitarinio mazgo įrenginių, kadangi esant tokiam inventoriaus kiekiui pataisos namuose eilės prie sanitarinių įrenginių nesusidaro.

62. Atsakovo atstovas paaiškina, kad pataisos įstaigoje laikomų asmenų nediskriminavo, maistas įstaigoje buvo tikrinamas, pareiškėjas buvo maitinamas pagal nustatytas valgiaraščius. Jeigu pareiškėjas manė, kad valgiaraščiai jį diskriminuoja, jis turėjo teisę kreiptis į instituciją, kuri priima tokius teisės aktus. Sutinka su teismo išvada, kad teiginys, kad jis negalėjo susitikti su dvasininku, yra abstraktus ir neindividualizuotas. Teiginys, kad įstaigos pareigūnai nebendravo jam suprantama kalba, neatitinka tikrovės, kadangi dauguma pareigūnų gerai moka rusų kalbą, todėl jiems nekyla sunkumų tinkamai pateikti informaciją rusakalbiams asmenims. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis buvo diskriminuojamas dėl higienos priemonių išdavimo (tualetinio popieriaus), tačiau lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba yra išaiškinusi, kad moterų ir vyrų fiziologinės savybės skiriasi, todėl šiuo atveju nėra diskriminacijos. Kitas higienos priemones įstaiga suteikdavo pagal tuo metu galiojančias teisės normas.

63. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

64. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra teisėto pagrindo.

65. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (įvardintą „paaiškinimai“) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

66. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš, jo teigimu, neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų (priimtų teisės aktų), tačiau pareiškėjo nurodomi teisės aktai yra galiojantys, įstatymų nustatyta tvarka nepripažinti neteisėtais. Nors pareiškėjas teigia savo skunde nurodęs Teisingumo ministerijos priimtus teisės aktus, jis skunde pirmos instancijos teismui nereiškė prašymo perduoti šių norminių aktų teisėtumo klausimą nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Be to, pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, dėl kurių apeliantas nesutinka su teisiniu reglamentavimu, nesudaro pagrindo abejoti minėtų norminių aktų teisėtumu.

67. Pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai konstatuota, kad minimali 3,6 kv. m kameros ploto norma nebuvo pažeista. Dėl to ir apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 196 nuostatų, nustatančių 3,6 kv. m ploto normą, teisėtumas, yra nepagrįsti ir neturi teisinės reikšmės pareiškėjo teisėms ir interesams. Pareiškėjo teisės į 3,6 kv. m plotą kalint kamerų tipo patalpose nebuvo pažeistos. Už pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus laikotarpius, kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, pareiškėjui buvo priteista 200 Eur neturtinės žalos, dėl to minėto akto teisėtumo klausimas galutiniam procesiniam sprendimui byloje negali turėti įtakos. Be to, minėtos taisyklės buvo priimtos įgyvendinant Bausmių vykdymo kodeksą.

68. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašoma pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 16 d. sprendimą, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

69. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir negalėjo sukelti neigiamų pasekmių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgykla. Be to, pareiškėjui tinkamas gyvenamųjų patalpų plotas buvo neužtikrintas nežymiai, t. y. trūko tik 0,1 kv. m. Be to, būryje, kuriame buvo pareiškėjas, buvo įrengti 6 pisuarai ir 6 klozetai, o tai yra pakankamas kiekis sanitarinio mazgo įrenginių.

70. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pažeidimas nebuvo trunkamojo pobūdžio, byloje nebuvo įrodymų, kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nesant įrodymų, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, šioje byloje yra pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį arba nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 71. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento (dėl netinkamų įsakymų ir teisės aktų), Teisingumo ministerijos (dėl netinkamo teisinio reguliavimo) ir Marijampolės PN (dėl netinkamų kalinimo sąlygų).

72. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi jo kalinimo sąlygos Marijampolės PN neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo ir neturtinės žalos priteisimo iš Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento teismas atmetė, nenustatęs minėtų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

73. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, iš esmės nurodydamas, kad Marijampolės PN jo kalinimo sąlygos buvo nepriimtinos ir neatitiko teisės aktų, skunde pirmosios instancijos teismui jis buvo išsamiai išdėstęs visas reikšmingas aplinkybes, į kurias teismas neatsižvelgė.

74. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apsiribojant pripažinimu, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

75. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

76. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo skunde nurodyti teisingumo ministro įsakymai ir juose įtvirtintos nuostatos, kuriuos liko pirmosios instancijos teismo neįvertintos, lėmė jo teisių pažeidimą, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti teisės aktai yra galiojantys, t. y. nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl teisėti, pats jų priėmimas nereiškia, jog Teisingumo ministras, priimdamas juos atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Priešingai, Teisingumo ministras, priimdamas pareiškėjo nurodomus teisės aktus, veikė savo kompetencijos ribose ir elgėsi teisėtai, todėl negalima konstatuoti, jog dėl Teisingumo ministerijos veiksmų pareiškėjas patyrė žalą. Tas pats pasisakytina ir apie Kalėjimo departamento priimtus įsakymus, kurių vykdymas, pareiškėjo teigimu, sąlygojo jo teisių pažeidimą – nenuginčyti sprendimai laikomi teisėtais, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo byloje konstatuoti Lietuvos valstybės atstovų Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos veiksmų neteisėtumo.

77. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kamerų Nr. 9 ir Nr. 10 neatitikimu higienos normų reikalavimams (netinkama sienų ir grindų būklė), apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms ir šiuo aspektu papildomai pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad, vertinant higienos sąlygas, analizuojami pareiškėjo paaiškinimai ir byloje pateikiami duomenys (visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai, kitų institucijų dokumentai, kuriuose fiksuojami tokio pobūdžio faktai), galintys patvirtinti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai). Nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

78. Kreipimosi į įstaigos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar įstaiga, žinodama apie pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad, priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, teikė skundus įstaigos administracijai. Tačiau pareiškėjas nedetalizuoja, kada jis teikė skundus įstaigos administracijai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teisių pažeidimai dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams pagrįstai nenustatyti.

79. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino skunde nurodytos aplinkybės, kad dėl itin mažos sanitarinio mazgo patalpos buvo nepatogu naudotis sanitariniu mazgu, nebuvo įmanoma uždaryti patalpos durų, taip pat aplinkybės, kad dėl mažo atstumo tarp lovų pareiškėjas negalėjo išsimiegoti. Tačiau pažymėtina, kad teisės aktai nenustato imperatyvių reikalavimų sanitarinio mazgo plotui, taip pat teisės aktai nenustato reikalavimų atstumui tarp lovų / gultų. Dėl to konstatuoti pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų šiais aspektais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

80. Apeliacinio skundo argumentus dėl negalimumo tinkamai išvėdinti patalpas per langus paneigia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento patikrinimo akto išvados dėl sudarytos patalpų vėdinimo per langus galimybės.

81. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neneigia, kad dėl skunde nurodytų aplinkybių (netinkamos lovos, baldų ir inventoriaus trūkumo, valymo priemonių neišdavimo, nesuteiktos galimybės skalbti ir džiovinti drabužius, nešvaraus minkštojo inventoriaus, netinkamos maisto kokybės ir kaloringumo, per trumpos maitinimo trukmės) į pataisos namų administraciją su prašymais / skundais nesikreipė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius, jog dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

82. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš pareiškėjo akcentuojamo lovos naudojimo laiko savaime negalima daryti išvados, jog suėjus šiam laikui lova netinkama naudoti, pareigos suėjus lovos naudojimo laikotarpiui ją pakeisti teisės aktai nenustato. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs išduoti naują lovą, nurodant, kad sena lova nėra tinkama miegoti.

83. Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamos patirtos neturtinės žalos dėl iki 2017 m. sausio 1 d. neišduotų higienos priemonių (dantų pastos ir dantų šepetuko, skutimosi priemonių) akcentuotina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas pataisos įstaigos administracijai teiktų prašymus dėl minėtų higienos priemonių išdavimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant dėl higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetuko bei skutimosi peiliukų) nuteistiesiems (ne)suteikimo laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d., vertinamos aplinkybės, ar pareiškėjas kalinimo įstaigos administracijai teikė prašymus dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau buvo atsisakyta tai padaryti, o tokių aplinkybių nenustačius, konstatuojama, kad pažeidimo nėra ir atitinkamai nėra pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2020; 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3452-968/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2019-502/2020; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-113-520/2021; ir kt.).

84. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas turi teisę naudotis dušu ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktu, kalinčiam asmeniui turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų aptariamu aspektu.

85. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo diskriminavimo religiniu pagrindu neužtikrinant maitinimo pagal jo išpažįstamą religiją. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pataisos įstaigoje maitinimas buvo organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Įvertinus bylos faktines aplinkybes, pataisos įstaigoje užtikrinama, kad visi nuteisti / suimti asmenys turėtų pasirinkimo galimybę ir patys nuspręstų pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jie būtų maitinami. Pareiškėjas, nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, galėjo pasirinkti maitinimą, atitinkantį jo religinius įsitikinimus. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją su prašymu jam skirti jo religinius įsitikinimus atitinkantį maitinimą.

86. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino skundo argumentus dėl pataisos įstaigos pareigūnų nebendravimo su pareiškėju jam suprantama kalba kaip deklaratyvius. Tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, nes pareiškėjas nedetalizavo, kokią informaciją iš pataisos įstaigos pareigūnų siekė gauti, ir tokia informacija konkrečiu pareigūnų demonstratyviai jam suprantama kalba nebuvo pateikta. Byloje nesant jokių duomenų, kad pareigūnai tyčia, pabrėžtinai su pareiškėju bendravo nesuprantamai, jį diskriminavo kalbos požiūriu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

87. Tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo Marijampolės PN apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio.

88. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kybartų PN buvo pažeista, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę (konstatuotas 41 parą gyvenamojo ploto trūkumas 0,1 kv. m, nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių (unitazų ir pisuarų) kiekiu tualete)) sprendė, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, o 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei dėl nustatytų pažeidimų apginti.

89. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-235-492/2017; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020; ir kt.).

90. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

91. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

92. Nuosekliai suformuotoje administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tada, kai, įvertinęs konkrečią asmens situaciją, pareiškėjo atžvilgiu įvykdytus neteisėtus veiksmus, jo sveikatos būklę, nustato tik nežymius, vienkartinius, neilgalaikius kalinimo sąlygų pažeidimus (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), tokius pažeidimus pripažįsta, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-323-968/2021).

93. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

94. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017). Tačiau nagrinėjamu atveju be higienos normos pažeidimo (sanitarinių įrenginių trūkumas) nustatytas ir kitas pažeidimas – teisės aktuose nustatytos 41 parų trukmės ploto normos pareiškėjui neužtikrinimas.

95. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017) suformuotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį (ploto trūkumas), mastą (truko 0,1 kv. m) ir trukmę (41 paros), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nebūtų pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepaneigta, jog pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

96. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas teisingam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

97. Apeliacinis skundas atmestas, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. (V.) D. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė