2019-02-20 Nr. AB-4607-3-61-3-02135-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3403-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02135-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. H. ir R. H. (R. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. H. ir R. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai Rasulas ir P. H. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-98 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjai teigė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Migracijos departamento 2018 m. birželio 8 d. išvada dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-5)13PR-98RN (toliau – ir Išvada). Pareiškėjai prašymą grindė šiomis aplinkybėmis: 2013 m. (duomenys neskelbtini) prekybos centre sudegė jiems priklausanti parduotuvė; dėl to šeima liko įsiskolinusi kreditoriams apie 30 000 (duomenys neskelbtini); nesugebėjus grąžinti skolos, kreditoriai pradėjo grasinti prievarta (nužudyti juos ir jų sūnų, išprievartauti dukterį); tai buvo pagrindinė priežastis, lėmusi šeimos apsisprendimą palikti kilmės valstybę; be to, pareiškėjas negautų gydymo savo kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini) problemų.

3. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas neužtikrino objektyvaus įrodymų vertinimo. Tam, kad pareiškėjai grąžintų skolas kreditoriams, įkeitė butą. Bankas pareiškėjams suteikė 20 000 (duomenys neskelbtini) paskolą. Bankui leidus, butą pardavė už 30 000 (duomenys neskelbtini), iš kurių 20 000 (duomenys neskelbtini) grąžino bankui, o už likusius 10 000 (duomenys neskelbtini) išvyko į Europą. Pareiškėjai negrąžino likusios skolos kreditoriams, skaičiavusiems dideles palūkanas, nes tam nepakako lėšų. Pareiškėjai tvirtino, jog juos deportavus atgal, tikrai bus nužudyti.

4. Atsakovas nevertino ir pareiškėjų grėsmės patirti pavojų sveikatai. Išvadoje nurodoma, jog užsieniečio baimė patirti sunkumus gaunant gydymą dėl turimų mažų pajamų yra pagrįsta, bet prasta sveikatos apsaugos sistemos padėtis per se nelemia persekiojimo konstatavimo. Pagal atsakovo surinktą informaciją, mažas pajamas gaunamiems asmenims teisė į gydymo paslaugas yra suvaržyta. Atsakovas nevertino negydomo (duomenys neskelbtini) galimų komplikacijų, dėl kurių kiltų realus pavojus užsieniečio gyvybei, todėl jo deportacija iš esmės prilyginama nežmoniškam elgesiui.

5. Pareiškėjų prieglobsčio prašyme ir apklausos metu nurodytos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas šias aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti jiems pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Šių išvadų pagrįstumą ir teisingumą turi patikrinti teismas.

6. Pareiškėjai tvirtino, kad turi visiškai pagrįstą baimę, jog jie bus nužudyti kreditorių arba, negavę tinkamos sveikatos priežiūros, mirs. Tai, pareiškėjų vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad prieglobsčio prašymą pareiškėjai grindė šiomis priežastimis: jie susidurtų su persekiojimu, nes yra skolingi kreditoriams už gaisro metu prarastas prekes, taip pat pareiškėjas kilmės šalyje negautų tinkamo gydymo.

9. Ginčijamu sprendimu pareiškėjams nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinęs pateiktą informaciją, atsakovas nustatė, jog pareiškėjai skolingi prekių tiekėjams už gaisro (įvykusio prieš 4 metus) metu prarastas prekes, taip pat, kad jie susilaukdavo grasinimų ir reikalavimų grąžinti skolą. Nors tyrimo metu konstatuota, jog pareiškėjų baimė susidurti su grasinimais ir reikalavimais grąžinti skolą iš kreditorių pusės yra pagrįsta bei individualizuota, tačiau tokie veiksmai nelaikomi persekiojimo veiksmais Konvencijos kontekste. Pareiškėjai daugiau kaip 4 metus negrąžino skolos. Nepaisant ilgą laiką besitęsiančių grasinimų, pirmasis atsiskaitymas su kreditoriais įvyko tik įkeitus butą. Už butą gautais pinigais buvo padengta pusė skolos, pareiškėjai, surinkę dar 10 000 (duomenys neskelbtini), išvyko į Europą, nors ši suma būtų padengusi didžiąją dalį likusios skolos. Be to, net esant nuolatiniams grasinimams, pareiškėjai bendravo su kreditoriais, nesislapstė nuo jų, į policiją nesikreipė. Atsakovas konstatavo, kad kreditorių naudotas psichologinis smurtas nesukėlė jiems tokios baimės, kuri pasiektų minimalų žiaurumo lygį ir patektų į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, todėl tokie veiksmai nelaikomi persekiojimo veiksmais Konvencijos kontekste.

10. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad grįžus į kilmės valstybę, bus nužudyti, o jų dukra išprievartauta. Nors ši baimė pagrįsta praeities patirtimi, t. y. grasinimais, tačiau, įvertinus pasakojimą apie santykius su kreditoriais, tiek pastarųjų, tiek pačių pareiškėjų bei jų perteiktų grasinančių pasisakymų turinį, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad žodiniai grasinimai ir reikalavimai grąžinti skolą gali peraugti į smurtinius arba kitus persekiojimui prilygstančius veiksmus. Pareiškėjų baimė būti nužudytiems kilmės valstybėje nėra laikoma visiškai pagrįsta. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad serga (duomenys neskelbtini), turi (duomenys neskelbtini) sutrikimų, o kilmės valstybėje jam nebus suteiktas gydymas. Nors, remiantis kilmės valstybės informacija, mažas pajamas uždirbantys asmenys patiria sunkumų gaunant gydymą, tačiau, įvertinus pareiškėjų situaciją, nustatyta, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti diskriminacinio pobūdžio valstybės politiką, o kyšių reikalavimas nelaikomas persekiojimo veiksmais Konvencijos kontekste. Ginčijamu sprendimu konstatuota, kad baimė patirti nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjams negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

11. Be to, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nenustatyta, jog kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjų kilmės valstybėje medikamentai (duomenys neskelbtini) gydymui teikiami nemokamai, nėra duomenų, kad pareiškėjo būklė būtų artima mirčiai. Aplinkybių, dėl kurių valstybė tyčia neteiktų tokio gydymo, nenustatyta. Pareiškėjo sutuoktinė nurodė, jog ji pasiruošusi rūpintis sutuoktiniu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo teigti, kad užsieniečio šeimos nariai nenori arba negali juo pasirūpinti, ar užtikrinti pagrindinių poreikių. Prieglobsčio prašytojai netenkina teismų praktikoje įtvirtintų poreikio suteikti papildomą apsaugą vertinimo kriterijų. Remiantis Migracijos departamento turima informacija, pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytiems veiksmams (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas) prilygstantis konfliktas, todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjai netinkamai interpretuoja Migracijos departamento išvadas. Priimant sprendimą atsižvelgta ne tik į laikotarpį (daugiau nei 4 metai), per kurį užsieniečiai negrąžino skolos ir nesulaukė smurtinių veiksmų, tačiau ir į kitas aplinkybes.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai skunde nurodė naujas aplinkybes, esą jiems buvo pradėtos skaičiuoti „neapsakomai didelės palūkanos“. Apklausos metu pareiškėjas ne kartą pakartojo, jog kreditoriams liko skolingas 15 000 (duomenys neskelbtini), o valstybės tarnautojai patikslinus, kokia skola buvo tuo metu, kai išvyko iš (duomenys neskelbtini), jis nurodė, jog „už gautus rūbus likau skolingas 15 000 (duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjų teiginiai dėl palūkanų, atsakovo nuomone, negali būti vertinami kaip labiau tikėtini nei netikėtini ir tėra jų subjektyvus situacijos vertinimas. Pareiškėjų teigimu, jiems gresia kraujo kerštas (duomenys neskelbtini). Informacijos apie tai, kad kraujo kerštas būtų taikomas skolos negrąžinimo atveju, Migracijos departamentas nerado. Įvertinus šią informaciją, pareiškėjų naujai pateiktos aplinkybės dėl kraujo keršto, atsakovo manymu, negali būti laikomos pagrįstomis. Pareiškėjai skunde teikia naują informaciją, kuri prieštarauja apklausų metu pateiktiems duomenimis bei surinktai kilmės valstybės informacijai, todėl šie skundo teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

14. Atsakovas teigė, kad nei patys pareiškėjai, nei kilmės valstybės informacija neliudijo apie tai, jog pareiškėjams grėstų diskriminacinis elgesys dėl jų rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

15. Atsakovas nustatė, kad vienintele kliūtimi gauti nemokamą gydymą (toks gydymas (duomenys neskelbtini) yra teikiamas nemokamai) dėl (duomenys neskelbtini) – kyšių reikalavimas, tačiau neoficialus kyšių reikalavimas negali būti laikomas diskriminacinio pobūdžio aplinkybe, lemiančia tyčinio valstybės elgesio konstatavimą. Nei remiantis užsieniečių pasakojimu, nei įvertinus kilmės valstybės informaciją tyrimo metu nenustatyta priežasčių, dėl kurių būtų galima konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog valstybė nesuteiks gydymo tyčia. Nors, remiantis kilmės valstybės informacija, mažas pajamas uždirbantys žmonės susiduria su problemomis sveikatos apsaugos srityje, tačiau duomenų apie tai, kad esant poreikiui gauti būtiną pagalbą ji nėra suteikiama, atsakovas nerado. Įvertinus užsieniečių nurodytas aplinkybes, tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog šiuo atveju egzistuoja išskirtinės aplinkybės, kai asmuo yra itin sunkiai sergantis, jo būklė artima mirčiai. Pareiškėjo sutuoktinė yra pasiruošusi juo rūpintis, todėl nėra pagrindo teigti, kad užsieniečio šeimos nariai nenori arba negali asmeniu pasirūpinti, ar užtikrinti pagrindinių jo poreikių. Taigi pareiškėjai neatitinka teismų praktikoje įtvirtintų poreikio suteikti papildomą apsaugą vertinimo kriterijų.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, jog pareiškėjai prieglobsčio prašymą iš esmės grindžia tuo, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl kreditorių persekiojimo ir grasinimų, nes negrąžino pasiskolintų pinigų. Taip pat pareiškėjas negautų gydymo dėl (duomenys neskelbtini) sutrikimų, dėl ko jam kyla mirties grėsmė.

18. Teismas, vertindamas prieglobsčio prašymo pagrįstumą, nenustatė, kad egzistuotų objektyvus „visiškai pagrįstos baimės“ faktorius.

19. Atsakovas nustatė šiuos materialinius faktus: R. H. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), turėjo prekyvietę (duomenys neskelbtini) prekybos centre; prekybos centrui sudegus, pareiškėjas liko skolingas prekių tiekėjams; kreditoriai grasino pareiškėjui dėl negrąžintos skolos; kilmės valstybėje pareiškėjas nesulauks gydymo dėl (duomenys neskelbtini) sutrikimų.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, apklausų metu teiktus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

21. Teismas pažymėjo, kad atsakovas detaliai įvertino pareiškėjų prašymo aplinkybes dėl skolos grąžinimo. Byloje nenustatyta, jog prieš pareiškėją realiai dėl skolų, atsiradusių sudegus prekybiniam paviljonui, buvo panaudotas fizinis smurtas. Taip pat pareiškėjai pripažino, kad nesikreipė ir į teisėsaugos institucijas. Jiems buvo užduoti detalizuojantys klausimai, susiję su skola, jos grąžinimu. Pareiškėjai nurodė, jog pardavė butą, kad grąžintų skolą. Jiems realiai pakako pinigų grąžinti didžiąją dalį skolos, tačiau jos negrąžino ir išvyko iš šalies. Taigi, grąžinę skolas, jokių persekiojimo ir grasinimo veiksmų nebūtų patyrę. Pareiškėjai neindividualizavo, kaip realiai pasireiškė persekiojimo veiksmai. Vien tik grasinimas, kaip pasakojo pareiškėja, negali pagrįsti objektyvaus baimės faktoriaus.

22. Teismas nurodė, kad byloje surinktų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas bendradarbiavimo pareigos nepažeidė, apklausė pareiškėją, be to, savo iniciatyva rinko trūkstamus duomenis. Teismas, įvertinęs duomenų visumą, padarė išvadą, kad surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog šeimos tikslas buvo bet kuriuo atveju išvykti į Europą, o ne likti (duomenys neskelbtini) ir grąžinti skolas. Tuo tarpu pareiškėjų skundo argumentai dėl didelių palūkanų yra nauji ir nurodyti tik teismui. Pareiškėjai teismo posėdžio metu nepaaiškino, dėl kokių išskirtinių aplinkybių šių argumentų nenurodė anksčiau. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai jokių savo pasakojimą patvirtinančių dokumentų nepateikė, jų pasakojimo patikimumui įvertinti atsakovas pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116 punkte nustatytus kriterijus.

23. Teismas akcentavo, kad vertinant pareiškėjų prašyme nurodytus argumentus, buvo surinkta kilmės valstybės informacija ir individualiai įvertintos jų prašyme nurodytos aplinkybės. Pareiškėjų subjektyvus situacijos vertinimas, nenustačius objektyvaus baimės faktoriaus, negali būti laikomas pagrindžiančiu jo prašymą suteikti prieglobstį. Atsakovas šiuo aspektu atliko išsamų tyrimą ir nenustatė, kad jiems kiltų reali grėsmė. Tuo tarpu pareiškėjų argumentai dėl grasinimo išprievartauti jų dukrą nesusiję su pačių pareiškėjų persekiojimu ar jiems kylančia grėsme, taigi, nevertintini.

24. Teismas nurodė, jog pareiškėjo nurodoma baimė mirti dėl to, kad nebus užtikrintas tinkamas gydymas, yra jo paties situacijos vertinimas. Atsakovas, įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pacientams, sergantiems (duomenys neskelbtini), gydymas bei medikamentai teikiami nemokamai. Tai, kad (duomenys neskelbtini) sveikatos gydymo paslaugos yra sunkiai prieinamos mažas pajamas turintiems asmenims, laikoma nustatytu faktu. Taigi užsieniečio baimė patirti sunkumus gaunant gydymą dėl turimų mažų pajamų yra pagrįsta, tačiau prasta sveikatos apsaugos sistemos padėtis savaime nelemia persekiojimo Konvencijos kontekste. Teismo vertinimu, atsakovas išsamiai įvertino prieglobsčio prašytojų situaciją ir nustatė, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti diskriminacinio pobūdžio valstybės politiką, o kyšių reikalavimas nelaikomas persekiojimo veiksmais Konvencijos kontekste, kaip jie apibrėžti Aprašo 116.1.1 punkte. Be to, pareiškėjo (duomenys neskelbtini) liga yra neįvardyta, todėl nėra aišku, koks gydymas ir kokie vaistai jam yra būtini.

25. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų subjektyviu situacijos suvokimu, tačiau, įvertinus bylos medžiagą, baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

26. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad neoficialus kyšių reikalavimas negali būti laikomas diskriminacinio pobūdžio aplinkybe, lemiančia tyčinio valstybės elgesio konstatavimą, o nei remiantis užsieniečio pasakojimui, nei įvertinus kilmės valstybės informaciją tyrimo metu nenustatyta priežasčių, dėl kurių būtų galima konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog valstybė nesuteiks jam gydymo tyčia. Be to, užsienietis negalėjo įvardinti (duomenys neskelbtini) ligos, kuria serga, o savo būklę jis įvertino kaip (duomenys neskelbtini). Atsakovas įvertino, kad pareiškėjui buvo skirtas gydymas Vokietijoje, tačiau pagrįstai nenustatė išskirtinių aplinkybių, rodančių, kad asmuo yra itin sunkiai sergantis, jo būklė artima mirčiai. Nors, remiantis kilmės valstybės informacija, mažas pajamas uždirbantys asmenys susiduria su problemomis sveikatos apsaugos srityje, tačiau duomenų apie tai, kad esant poreikiui gauti būtiną pagalbą ji nėra suteikiama, nebuvo rasta. Pats pareiškėjas konkrečių faktų nenurodė, o tik abstrakčiai teigė, kad gydymas yra brangus. Be to, kaip apklausos metu nurodė pareiškėja, ji pasiruošusi rūpintis sutuoktiniu, todėl atitinkamai pasirūpins ir užtikrins pagrindinius poreikius. Taigi, atsakovo išvada, kad prieglobsčio prašytojai netenkina teismų praktikoje įtvirtintų poreikio suteikti papildomą apsaugą vertinimo kriterijų, yra pagrįsta.

27. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, Išvadoje detaliai įvertinęs pareiškėjų nurodytas aplinkybes, pagrįstai nenustatė individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį ir, vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

28. Remiantis Migracijos departamento informacija, užsieniečių gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytiems veiksmams (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas) prilygstantis konfliktas. Pareiškėjai iš (duomenys neskelbtini) išvyko daugiau kaip prieš 20 metų, apsigyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kuris yra jų paskutinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), jame nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjai taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

29. Teismo vertinimu, atsakovas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Sprendime pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo nustatytų prieglobsčio suteikimo ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų. Teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkintas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. 30. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

31. Pareiškėjai, kartodami savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, akcentuoja, kad grasinimai, jiems buvus kilmės valstybėje, didėjo palaipsniui, tačiau jiems drįsus palikti kilmės valstybę, kreditoriai norės kraujo keršto, t. y., kol jie dar rezidavo (duomenys neskelbtini), grasinimų pagrindu kreditoriai bent jau hipotetiškai galėjo tikėtis atgauti skolą, tačiau jiems sužinojus, kad jie išvyko iš (duomenys neskelbtini) su jų paskolintais pinigais, pareiškėjus deportavus atgal, jie tikrai bus nužudyti. Šis faktas, t. y. grėsmės patirti pavojų sveikatai bei gyvybei genezė, atsakovo nebuvo vertinamas, taip neužtikrinus prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tikslo nustatyti, ar prieglobsčio prašytojui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga. Taip pat atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nevertino negydomo (duomenys neskelbtini) galimų komplikacijų, dėl kurių kiltų realus pavojus užsieniečio gyvybei, dėl ko jo deportacija iš esmės prilygsta nežmoniškam elgesiui.

32. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33. Atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą kartoja ginčijamo Migracijos departamento sprendimo ir atsiliepimo į pareiškėjų skundą, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus. Mano, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 34. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą užsieniečiui, teisėtumas ir pagrįstumas.

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nurodė, kad pareiškėjų subjektyvus situacijos vertinimas, nenustačius objektyvaus baimės faktoriaus, negali būti laikomas pagrindžiančiu jų prašymą suteikti prieglobstį; duomenų apie tai, kad esant poreikiui gauti būtiną pagalbą ji nėra suteikiama, nebuvo rasta. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑728‑415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, argumentų nekartoja.

37. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai skolingi prekių tiekėjams už gaisro, įvykusio prieš 4 metus, metu prarastas prekes, taip pat nustatyta, jog jie susilaukdavo grasinimų ir reikalavimų grąžinti skolą. Teismas sutinka, kad psichologinis smurtas galėtų būti vertinamas kaip persekiojimas Konvencijos kontekste, tačiau minėti grasinimai iš tiesų turi sukelti baimės jausmą asmeniui ir jį paveikti. Bet byloje nustatyta, kad už parduotą butą gautais pinigais buvo padengta pusė skolos. Be to, net esant grasinimams, pareiškėjai bendravo su kreditoriais, nesislapstė nuo jų, į policiją nesikreipė. Taip pat nustatyta, kad teismui pareiškėjai pateikė naujas aplinkybes, esą jiems buvo pradėtos skaičiuoti didelės palūkanos, kas prieštarauja R. H. pirminiams teiginiams apklausos metu, jog jis kreditoriams liko skolingas 15 000 (duomenys neskelbtini). Tokios aplinkybės verčia abejoti apeliantų paaiškinimų teisingumu. Įvertinus visas šias aplinkybes, pareiškėjų teiginius bei jų elgesį, konstatuotina, kad kreditorių naudotas psichologinis smurtas nesukėlė jiems tokios baimės, kuri pasiektų minimalų žiaurumo lygį ir patektų į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, apeliantų baimė būti nužudytiems kilmės valstybėje nėra pagrįsta, todėl apeliantų nurodyti veiksmai nelaikomi persekiojimo veiksmais Konvencijos kontekste.

38. Pareiškėjo teigimu, teismas taip pat nevertino negydomo (duomenys neskelbtini) galimų komplikacijų, dėl kurių kiltų realus pavojus užsieniečio gyvybei, dėl ko jo deportacija iš esmės prilyginama nežmoniškam elgesiui. Šie argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir šiuo aspektu.

39. Byloje įrodyta, jog mažas pajamas uždirbantys žmonės (duomenys neskelbtini) susiduria su problemomis sveikatos apsaugos srityje, tačiau nėra duomenų apie tai, kad, esant poreikiui gauti būtiną pagalbą, ji nėra suteikiama, be to, byloje įrodyta, jog (duomenys neskelbtini) gydymas yra teikiamas nemokamai. Taip pat byloje nėra duomenų, kad asmuo būtų itin sunkiai sergantis, jo būklė artima mirčiai. Be to, kaip nurodė pareiškėjo sutuoktinė, ji pasiruošusi rūpintis pareiškėju, todėl nėra pagrindo teigti, kad užsieniečio šeimos nariai nenori arba negali asmeniu pasirūpinti, ar užtikrinti pagrindinių poreikių. Teismo nuomone, pareiškėjai netenkina teismų praktikoje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

40. Apeliantai teigia, kad jie savo prieglobsčio prašyme nurodė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai. Teismas atmeta šiuos apeliantų argumentus. Sutinkamai su Įstatymo 86 straipsnio nuostatomis, sprendimas suteikti pabėgėlio statusą priimamas tik dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

41. Įvertinus byloje esančius įrodymus, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje apeliantams gresia jų nurodyti veiksmai, todėl jų baimė patirti šiuos veiksmus nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi byloje „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo kriterijus neįrodytas, konstatuotina, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

42. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų P. H. ir R. H. (R. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius