2025-01-08 Nr. AB-303-3-61-3-00508-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-4-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00508-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Egidijaus Šileikio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ignalina agrar“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-203-525/2024 pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ignalina agrar“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, kaip A. S. I. teisių perėmėjai, uždarajai akcinei bendrovei „Ignalina agrar“ (tretieji suinteresuoti asmenys – V. K. ir Kauno 22-ojo notarų biuro notarė Z. R.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas), kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) (toliau – ir NŽT) 2011 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 39S-142 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) pripažinti negaliojančia 2011 m. birželio 28 d. žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4641 (toliau – ir Pirkimo–pardavimo sutartis), patvirtintą Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarės Z. R., sudarytą tarp A. S. I., atstovaujamos įgalioto asmens V. K., ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ignalina agrar“ (toliau – ir Bendrovė), atstovaujamos įgalioto asmens V. L.; 3) išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Ignalinos r. sav., (duomenys neskelbtini); 4) taikyti restituciją ir UAB „Ignalina agrar“ naudai priteisti iš A. S. I. 209 975,96 Eur (725 005 Lt), kuriuos ji gavo pagal Pirkimo–pardavimo sutartį.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad

2.1. Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-323-671/2010 buvo nustatytas A. S. I. įvaikinimo juridinis faktas, t. y. kad ji (duomenys neskelbtini) metais buvo faktiškai įvaikinta J. M., mirusio (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 22 d. Šiaulių apskrityje, (duomenys neskelbtini), valdžiusio 82 ha žemės. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyrius 2010 m. kovo 17 d. pažymoje Nr. 4803 nurodė, kad A. S. I. pagal pateiktus dokumentus turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. M. iki nacionalizacijos valdytą 82 ha žemės plotą(duomenys neskelbtini), Akmenės r., A. S. I. prašyme nurodė pageidaujanti atkurti nuosavybės teises į 82 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės ir miško sklypus Ignalinos r., (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 18 d. išvada Nr. 3268 buvo persiųsta į Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių. A. S. I. įgaliotas asmuo V. K. kreipėsi į Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės ir miškų sklypų suteikimo pagal 2010 m. kovo 18 d. išvadą Nr. 3268, todėl NŽT 2011 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 39S-142 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. S. I., į jai tenkančią 44,05 ha dalį žemės, 37,95 ha dalį miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turtą. Remiantis ginčijamu NŽT Sprendimu, neatlygintinai buvo perduoti žemės sklypai, kurie Pirkimo–pardavimo sutartimi parduoti UAB „Ignalina agrar“.

2.2. Akmenės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje ir 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-36-922/2015 panaikino Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 15 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-232-672/2010, atmesdamas A. S. I. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo. Teismas byloje konstatavo, kad A. S. I. įvaikinimo faktas paneigtas byloje surinktais įrodymais ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis.

2.3. Nuosavybės teisės A. S. I. atkurtos nesant giminystės ryšį su turto savininku patvirtinančių duomenų, t. y. nepagrįstai ir neteisėtai, todėl ginčijamas NŽT Sprendimas pripažintinas negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnį. Ginčijamas Sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) imperatyvias normas, joms prieštarauja, todėl yra niekinis ir negalioja. Panaikinus ginčijamą administracinį aktą, turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t. y. A. S. I., nebūdama teisėta žemės sklypų savininke, jų negalėjo parduoti UAB „Ignalina agrar“, todėl žemė turėtų būti grąžinama valstybės dispozicijon vindikacijos būdu.

2.4. Baudžiamojoje byloje keliems asmenims yra pateikti įtarimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.

3. Atsakovės A. S. I. atstovas pagal įstatymą S. I. (Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu A. S. I. pripažinta neveiksnia; Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. sprendimu A. S. I. globėju ir turto administratoriumi paskirtas jos sūnus S. I.) atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį atmesti. Atsiliepime į pareiškimą nurodyta, kad:

3.1. S. I. nebuvo žinoma, ar A. S. I. buvo įvaikinta J. M. ir buvo įgijusi teisę atstatyti nuosavybės teises į jo iki nacionalizacijos valdytą 82 ha žemės plotą. A. S. I. ilgą laiką sirgo psichinėmis ligomis ir ambulatoriškai gydėsi. 2009–2010 m., kai buvo sprendžiami klausimai dėl juridinio fakto nustatymo ir nuosavybės teisių į žemę atstatymo, ji galbūt jau sirgo psichine liga. Be to, A. S. I. gyveno viena, S. I. gyveno atskirai, todėl jis nežinojo nei apie A. S. I. įvaikinimo juridinio fakto nustatymo, nei apie nuosavybės teisių į žemę atstatymo aplinkybes. S. I. manė, kad kažkas pasinaudojo jo motinos neįgalumu dėl to, kad ji nesuprato savo atliekamų veiksmų reikšmės. A. S. I., pasirašydama įgaliojimą, kitus dokumentus, dalyvaudama teismo posėdyje, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, tačiau ieškovas, pasirinkdamas civilinių teisių gynimo būdą, reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais šiuo pagrindu nepareiškė. Jokių pinigų, kiek S. I. žinoma, jo motina negavo.

3.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 15 d. nutartimi, nustatęs, kad atsakovė A. S. I. Mirė (duomenys neskelbtini), palikimas po jos mirties nepriimtas, į bylą atsakovu įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą NŽT, kaip A. S. I. teisių perėmėją.

4. Atsakovas NŽT atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį tenkinti, nurodė, jog Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Akmenės rajono žemėtvarkos skyrius 2010 m. kovo 17 d. pažymoje Nr. 4803 ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 18 d. išvadoje Nr. 3268, remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 40-9-00062-1 nustatytomis aplinkybėmis, buvo pateikti neteisingi duomenys.

5. Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį atmesti. UAB „Ignalina agrar“ nurodė, kad:

5.1. Bendrovė buvo sąžiningas įgijėjas, ji už žemės sklypus sumokėjo net 3 kartus didesnę kainą nei buvo nustatyta jų vidutinė rinkos vertė, Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie aplinkybes, dėl kurių sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo galėjo būti išreikalautas tik jei savininkas tą daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie teismo nuosprendžiu konstatuotą nusikaltimo faktą. Šiuo atveju žemės sklypų savininkas – valstybė – nekilnojamuosius daiktus prarado ne dėl kitų asmenų galbūt padaryto nusikaltimo, o dėl nusikaltimo, prie kurio padarymo galbūt prisidėjo ir savininko vardu veikęs valstybės tarnautojas.

5.2. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, pripažinus ginčijamą administracinį aktą prieštaraujančiu imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, žemės sklypų išreikalavimas iš tolimesnio įgijėjo, t. y. iš UAB „Ignalina agrar“, dėl jo sąžiningumo būtų neproporcingas. Teismas turėtų taikyti restituciją pinigais iš pagal administracinį aktą turtą gavusio asmens. Lietuvos generalinės prokuratūros pozicija analogiškose bylose yra nenuosekli, todėl nesuprantama, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo pripažinti negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutartį bei įpareigoti UAB „Ignalina agrar“ grąžinti valstybei sąžiningai įgytus žemės sklypus. Tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, todėl valstybės įgaliotiems pareigūnams netinkamai ir net galbūt nusikalstamai įgyvendinant šią valstybės pareigą neturi nukentėti sąžiningų trečiųjų asmenų interesai ir teisėti lūkesčiai. Nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės vardu ir interesais dalyvavo ne vienas valstybės įgaliotas pareigūnas, kuris turėjo pareigą tikrinti ir vertinti pretendentės atkurti nuosavybės teises pateiktus dokumentus. Be to, pritaikius restituciją, atsakovo UAB „Ignalina agrar“ padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, nes atsakovas netektų sąžiningai įgytų žemės sklypų, neatgautų sumokėtų už žemės sklypus 209 975,96 Eur ir netektų galimybės pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo kaltiems asmenims.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu tenkino Prokuroro pareiškimą – panaikino NŽT Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. S. I., Pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento, išreikalavo turtą iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo – taikė restituciją, grąžino Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus ir priteisė UAB „Ignalina agrar“ naudai iš A. S. I. 209 975,96 Eur.

7. LVAT 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas NŽT Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. S. I., kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį panaikino ir bylą dėl šios dalies grąžino Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT, be kita ko, konstatavo, kad:

7.1. Kai daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, savininkas turi teisę išreikalauti daiktą (tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį) visais atvejais (CK 4.96 str. 3 d.). Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai dėl daikto perleidimo sudarytas atlygintinas sandoris, tačiau faktiškai įgijėjas už perleistą daiktą neatsiskaitė. Daikto perleidimo faktinis neatlygintinumas reikštų, kad išreikalavus faktiškai neatlygintinai įgytą turtą iš įgijėjo, jis nepatirs nuostolių ir jam neteks neproporcinga vindikacijos padarinių našta.

7.2. Aptariamos bylos atveju esminę reikšmę vindikacijos galimumui turi faktinė aplinkybė, ar ginčo žemės sklypų perleidimo sandoris faktiškai buvo atlygintinas. Taip pat žemės sklypų įsigijimo skaidrumo ir sąžiningumo aspektu svarbus aplinkybių dėl didelių pinigų sumų mokėjimo už sklypus jų dar nesuformavus ir ne teisių į sklypus savininkui, o kitam asmeniui, didelės apimties ir vertės sandorio sudarymo skubos, V. K. glaudžių ryšių su pirkėju viseto įvertinimas. Pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, ar UAB „Ignalina agrar“ buvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, skubiai įsigydama ginčo sklypus, ypač atsižvelgiant į tai, kad UAB „Ignalina agrar“ veiklos rūšis pagal Juridinių asmenų registro duomenis yra žemės ūkio veikla (žemės sklypų įsigijimas), t. y. ji turi pakankamai patirties šiais klausimais. Dėl to daikto perleidimo atlygintinumas ir įgijėjo sąžiningumas bei nuo jų priklausantis vindikacijos padarinių naštos proporcingumas yra esminės aplinkybės, kurių išsamiai neįvertinus bylos dėl vindikacijos esmė lieka neatskleista.

7.3. Aptariamu atveju nėra pagrindo kalbėti apie valstybės klaidą, kai nusikalstami veiksmai prieš valstybę (nagrinėjamu atveju – teisme pateikus suklastotus dokumentus, kurių pagrindu teismas neteisingai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą) iš esmės atėmė galimybes valstybei patikrinti (nustatyti) prašymo atkurti nuosavybės teises neteisėtumą, kas ir lėmė valstybei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų praradimą.

7.4. Esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia tai, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis – padaryto nusikaltimo faktas – gali būti konstatuotas nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka, nors ir vykdytame baudžiamajame procese nenustatytas konkretus nusikaltimą padaręs asmuo. Ttai negalės būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris atskirais įstatymų nustatytais atvejais yra būtinas civilinių santykių teisiniam kvalifikavimui. Aiškinant CK 4.96 straipsnio 2 dalį, kvalifikuojančiu požymiu laikytinos nusikalstamos veikos, kurias galima konstatuoti administracinio ar civilinio proceso metu.

7.5. Nagrinėjamoje byloje aktualios nusikalstamos veikos konstatuotos kompetentingų institucijų baudžiamojo proceso tvarka, todėl, byloje nesant duomenų, paneigiančių nustatytą aplinkybę, kad dėl šių pagal įstatymą baudžiamų veikų valstybė prarado savo turtą, nėra pagrindo jomis nesiremti kaip reikšmingomis sprendžiant ginčą dėl daikto grąžinimo savininkui.

III. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimu Prokuroro pareiškimą tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutartį, nusprendė išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus, kitą pareiškimo dalį atmetė.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog ginčo žemės sklypai A. S. I. nuosavybėn buvo perduoti neteisėto Sprendimo pagrindu, ji nebuvo teisėta ginčo žemės sklypų savininkė ir neturėjo teisės šiuo nekilnojamuoju turtu disponuoti. Panaikinus NŽT Sprendimą, remiantis CK 4.48 straipsnio 1–2 dalių nuostatomis, žemės sklypai negalėjo būti perduoti UAB „Ignalina agrar“ nuosavybėn. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.), todėl žemės sklypų Pirkimo–pardavimo sutartis laikytina niekine ir pripažintina negaliojančia.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: A. S. I. 2010 m. kovo 18 d. pasirašė įgaliojimą V. K. jos vardu tvarkyti visus klausimus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu pagal Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 18 d. išvadą Nr. 3265; NŽT Sprendimas atkurti nuosavybės teises A. S. I. priimtas 2011 m. lapkričio 23 d., tą pačią dieną ginčo žemės sklypai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre; Pirkimo–pardavimo sutartį A. S. I. vardu jos atstovas V. K. ir UAB „Ignalina agrar“ pasirašė 2011 m. birželio 28 d.; Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog pardavėjas pareiškė, kad 725 005 Lt gavo iš pirkėjo prieš pasirašant šią sutartį, todėl ši sutartis šalių kartu prižįstama ir pakvitavimu 725 005 Lt dydžio nekilnojamojo turto kainai apmokėti; išrašo iš UAB „Ignalina agrar“ banko sąskaitos duomenimis UAB „Ignalina agrar“ įgaliotas asmuo 2011 m. birželio 28 d. pervedė V. K. 450 000 Lt ir 2011 m. birželio 29 d. – 275 005 Lt kaip paskolą; bankiniuose pavedimose nenurodyta, kad piniginės sumos pervedamos už įsigytus žemės sklypus.

11. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtino, kad ginčo žemės sklypai buvo perkami skubos tvarka. Byloje nėra patikimų įrodymų, kad pardavėja A. S. I. gavo iš pirkėjo pinigus už žemės sklypus. Ikiteisminiuose tyrimuose liudytojų pateikti parodymai buvo prieštaringi, S. I. ir V. K. skirtingai paaiškino žemės sklypų pardavimo aplinkybes, tam tikros parodymų detalės nesutapo. Tai sustiprina įtarimą, kad sandorio sudarymo aplinkybės ir žemės sklypų apmokėjimas nepagrįstas ir neįtikinamas. V. K. paaiškinimai dėl pinigų perdavimo ir jų dydžio abejotini.

12. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-24-244/2018 nustatyta, kad aplinkybėmis, panašiomis į nagrinėjamoje byloje nustatytas, suklastojus dokumentus, atkuriant tariamai turėtas nuosavybės teises, buvo neteisėtai įgyti ir realizuoti didelės vertės valstybės žemės sklypai. Šios neteisėtai įgytos žemės pirkimo–pardavimo sutarties šalys buvo kitos nei nagrinėjamoje byloje, tačiau joms atstovavo tie patys asmenys: pardavėją – V. K., pirkėją – V. L. Kaip ir nagrinėjamoje byloje, žemės sklypų pirkėja (UAB „ML forest“) nepateikė jokių įrodymų, kada ir kokiu būdu buvo atsiskaityta su pardavėju už perkamus žemės sklypus. V. K. parodė, kad dirbo UAB „ML forest“ vadybininku, t. y. atstovaudamas pardavėjui, jis turėjo glaudžius ryšius su pirkėju, jis taip pat teigė, kad šios bendrovės jam pervesti pinigai buvo skirti kitiems sklypams įsigyti.

13. Teismas iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenų nustatė, jog UAB „Ignalina agrar“, įsigijusi ginčo žemės sklypus, pati jų pagal paskirtį nenaudojo – iš karto po įgijimo sklypai išnuomoti ir subnuomoti kitiems asmenims, įmonėje dirba vienas darbuotojas. UAB „Ignalina agrar“ veiklos rūšis pagal Juridinių asmenų registro duomenis yra žemės ūkio veikla (žemės sklypų įsigijimas), t. y. ji turi pakankamai patirties šiais klausimais. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Juridinių asmenų registro duomenimis, V. K. nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. dirbo UAB „ML forest“, nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. – UAB „Radviliškio agrar“, kurių vienasmenis vadovas buvo C. O. L., atsakovo nagrinėjamoje byloje – UAB „Ignalina agrar“ – vadovas.

14. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įgijėjas, jam atstovaujantys asmenys, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius ir veiksmus, turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, kad galimas sandorio neteisėtumas. Tokiomis aplinkybėmis daikto įgijėjas nelaikomas atitinkančiu sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus. Teismo posėdyje UAB „Ignalina agrar“ vadovas paaiškino, kad faktiškai žemės sklypus surasdavo M. V., kuris ir parengė Pirkimo–pardavimo sutartį, jos tam tikras sąlygas patikrino Bendrovės įgaliota buhalterė V. A.. V. A., apklausta kaip liudytoja, parodė, kad neatsimena sandorio sudarymo ir pasirašymo aplinkybių, negali pasakyti kada pinigai buvo sumokėti sklypų savininkei A. S. I., nežino, kodėl sandoris buvo sudarytas skubos tvarka.

15. Teismas konstatavo, kad sudarytų sandorių pobūdis (žemės sklypų pirkimas–pardavimas) lemia ją perkančių juridinių ir fizinių asmenų pareigą rūpestingiau pasidomėti įgyjamu turtu. Bendrovė, įsigydama ginčo žemės sklypus, privalėjo būti pakankamai apdairi ir rūpestinga. Bylos medžiaga patvirtino, kad pačios Bendrovės veiksmai (nepakankamas atidumas ir rūpestingumas) lėmė, kad ji neteisėtai įsigijo A. S. I. įgytą nekilnojamąjį turtą. Pirmosios instancijos teismas nurodė negalintis daryti išvados, kad ginčo žemės sklypų įgijėjas (jo atstovai) dėjo pakankamas pastangas, siekdama įsigyti turtą skaidriai, laikydamasi teisės normų nuostatų, suderinusi aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. UAB „Ignalina agrar“ vadovas ginčo žemės sklypus pirko per tarpininkus, asmeniškai su A. S. I., kurios vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į parduodamus sklypus, nebendravo, sutarties neskaitė ir joje sulygtų sąlygų nežinojo, nors, kaip Bendrovės vadovas, turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad sandoriai gali būti sudaromi ne visiškai skaidriomis aplinkybėmis. Bendrovės vadovas iš esmės nesidomėjo, kokiu pagrindu A. S. I. atkurtos nuosavybės teisės į perkamus žemės sklypus, už perkamus žemės sklypus atsiskaitė po sandorio pasirašymo, teigė sumokėjęs pardavėjos įgaliotam asmeniui V. K., pervesdamas nemažas sumas bankiniais pavedimais, nurodęs pavedimų paskirtis – paskola. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Bendrovės vadovas pinigus pervedė nepažįstamam asmeniui, faktiškai nesidomėjo, kam realiai pinigai buvo perduoti ir kas juos gavo. Nedėdama pakankamai pastangų dėl skaidraus turto įsigijimo, Bendrovė pati prisiėmė sau neigiamų padarinių kilimo riziką, todėl tokiu atveju daikto išreikalavimas jai nebus neproporcinga našta, todėl vindikacijos taikymas yra proporcingas. Byloje nepateikti neginčijami įrodymai, kad A. S. I. už parduotus žemės sklypus iš UAB „Ignalina agrar“ gavo 725 005 Lt.

IV. 16. Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus, ir priimti naują sprendimą – taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant iš atsakovės A. S. I. teisių perėmėjo piniginę kompensaciją Lietuvos valstybei; nustačius, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ valdymo ir grąžinti valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus, sprendimą pakeisti – taikyti restituciją ir priteisti iš A. S. I. teisių perėmėjos Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, UAB „Ignalina agrar“ naudai žemės sklypų rinkos vertę – 336 100 Eur.

17. Atsakovas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Bendrovės sąžiningumą ir tariamą nerūpestingumą, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus.

17.2. Išvados, kad UAB „Ignalina agrar“ ir jam atstovaujantys asmenys pagal savo tarpusavio ryšius, patirtį turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, todėl sąmoningai pasirinko veikti neskaidriai, prieštarauja UAB „Ignalina agrar“ vadovo C. O. L., buhalterės V. L. teisme duotiems paaiškinimams ir byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Pagal sudarytą susitarimą sklypus Bendrovei turėjo surasti UAB „Cardo“. 2011 m. birželio 28 d. sandoris buvo pirmasis Bendrovės sandoris Lietuvoje. Pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu nei Bendrovė, nei jos vadovas ar juo labiau buhalterė nebuvo šios srities profesionalai. Be to, Juridinių asmenų registre nėra nurodyta, kad Bendrovė užsiima tokia veikla, kaip žemės sklypų įsigijimas, o žemės ūkio veikla negali būti tapatinama su prekyba žemės sklypais.

17.3. V. K. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo nei UAB „Ignalina agrar“, nei kitų Agroforst GmbH įkurtų bendrovių darbuotojas, todėl ginčo sandorio dieną neturėjo jokių glaudžių ryšių su Bendrove. Į UAB „ML forest“ ir UAB „Radviliškio agrar“ jis buvo įdarbintas vėliau – 2011 m. spalio 3 d. ir 2012 m. kovo 27 d., patarus advokatams, atsižvelgiant į tai, kad taip juridiškai bus daugiau garantijų pervedant pinigus už žemės sklypus, kuriuos turėjo surasti ir nupirkti UAB „Cardo“. V. K. dirbo kartu su UAB „Cardo“ ir ieškojo sklypų UAB „Ignalina agrar“, vėliau – kitoms bendrovėms. Ikiteisminiame tyrime V. K., UAB „Cardo“ ar jos vadovui M. V. įtarimai nepareikšti.

17.4. Pinigai buvo mokami ne grynaisiais, o bankiniu pavedimu A. S. I. įgaliotam atstovui V. K., kuris turėjo notaro patvirtintą įgaliojimą veikti jos vardu. Įgaliojimas nėra pripažintas suklastotu ar negaliojančiu. Bendrovė neturėjo pareigos domėtis, ar įgaliotas atstovas perdavė pinigus. Asmenims pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nedraudžiama sudaryti sandorių per atstovus, todėl tai, kad Bendrovės vadovas asmeniškai nebendravo su A. S. I. niekaip nepatvirtina jo nerūpestingumo. Nėra pagrindo teigti, jog tiesioginis Bendrovės vadovo bendravimas su A. S. I. būtų padėjęs išsiaiškinti nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypus neteisėtumą. Be to, Bendrovė po Pirkimo–pardavimo sutarties yra įsigijusi ir daugiau sklypų, į kuriuos pardavėjų nuosavybės teisės buvo atkurtos, tačiau dėl kitų sklypų nekilo problemų. Atsakovas neturėjo galimybių numanyti, kad perka sklypus, į kuriuos nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, kad registruoti valstybės juridiniai faktai neatitinka tikrovės, juo labiau neturėjo jokių galimybių ir net prielaidų tikrinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros ir priimtų sprendimų teisėtumą. Be to, pats pareiškėjas atsakovo UAB „Ignalina agrar“ nelaikė nesąžiningu įgijėju.

17.5. Teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo metu nustatytų duomenų, kad nusikaltimą kartu su kitais asmenimis padarė trys valstybės tarnautojai, atsakingi už administracinio akto priėmimą. Restitucijos padariniai turėjo būti taikomi pačiai valstybei, o ne sąžiningam įgijėjui.

17.6. Pirmosios instancijos teismas pareiškimo reikalavimo dalį dėl restitucijos taikymo ir 209 975,96 Eur priteisimo iš A. S. I. teisių perėmėjos Lietuvos valstybės, atmetė vien dėl to, jog nėra patikimų įrodymų, jog A. S. I. šiuos pinigus realiai gavo, tačiau restitucijos taikymo klausimui teisiškai reikšminga aplinkybė buvo tai, ar pinigus už žemės sklypus gavo jos įgaliotinis V. K. Nustačius, kad V. K., kaip A. S. I. atstovas, yra gavęs daiktų kainą pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, ši suma turėjo būti iš jos (šiuo atveju iš Lietuvos valstybės, kaip A. S. I. teisių perėmėjos) priteista. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Bendrovė realiai A. S. I. atstovui sumokėjo Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 725 005 Lt sumą.

17.7. Bendrovė yra sąžininga įgijėja ir vindikacijos taikymas jai būtų neproporcingas, todėl šiuo atveju turėjo būti taikoma vienašalė restitucija, įpareigojanti A. S. I. grąžinti 209 975,96 Eur.

17.8. Pirmosios instancijos teismas taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalį, nors nusikaltimo faktas baudžiamojoje byloje dar nėra nustatytas (baudžiamosios bylos nagrinėjimas dar nėra baigtas), todėl buvo pažeistos proceso teisės normos.

18. Atsakovas ir A. S. I. teisių perėmėjos – Lietuvos valstybės – atstovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą, prašė jo netenkinti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą nepakeistą.

19. NŽT nurodė, jog piniginė kompensacija iš A. S. I. teisių perėmėjos UAB „Ignalina agrar“ naudai negali būti priteista, kadangi nenustatyta, kad A. S. I. būtų gavusi pinigus už parduotus ginčo žemės sklypus. Po A. S. I. mirties jokio turto nerasta, taip pat nėra duomenų, kad pinigai už ginčo žemės sklypus buvo jai perduoti kitais būdais (nėra pasirašytas pinigų perdavimo raštas, nėra bankinio pavedimo).

20. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo UAB „Ignalina agrar“ apeliacinį skundą atmesti.

V. 21. LVAT 2024 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-203-525/2024 atmetė atsakovo UAB „Ignalina agrar“ apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

22. Teismas, pasisakydamas dėl Bendrovės argumentų, susijusių su jos sąžiningumo vertinimu, nurodė, kad pagal LVAT praktiką verslininkams taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Nagrinėjamoje byloje Bendrovės nesąžiningumas sudarant Pirkimo–pardavimo sutartį konstatuotas ne dėl to, kad A. S. I. ginčo žemės sklypus buvo įgijusi nuosavybės teisių atkūrimo būdu, o dėl Bendrovės pasirinkto veiklos modelio, t. y. dėl pasirinkimo pirkimo–pardavimo sandorį vykdyti per trečiąjį asmenį, su kuriuo Bendrovė tuo momentu nebuvo susijusi nei darbo, nei sutartiniais teisiniais santykiais; dėl didelių pinigų sumų už sklypus mokėjimo šių sklypų dar nesuformavus ir ne teisių į sklypus savininkui, o kitam asmeniui; dėl Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo bei žemės sklypų registracijos skubos. Būtent šias aplinkybes, taip pat V. K. glaudžius ryšius su žemės sklypų pirkėju, kaip keliančias abejonių Bendrovės sąžiningumu, akcentavo LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018. Toks Bendrovės veiklos modelis neatitinka rūpestingo, skaidraus, taigi ir sąžiningo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo standartų ir verslo logikos. Šios išvados niekaip nepaneigia aplinkybė, kad UAB „Ignalina agrar“ yra užsienio kapitalo bendrovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, su sąžiningam įgijėjui keliamais reikalavimais nesuderinama ir aplinkybė, kad A. S. I. pirkimo–pardavimo procese, taip pat nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bei žemės sklypų įregistravimo procedūrose atstovavo tas pats asmuo (V. K.), kuris iš esmės nuo pat pradžių veikė ir Bendrovės interesais – ieškojo Bendrovei sklypų Lietuvoje, taip pat su Bendrove buvo susijęs paskolos teisiniais santykiais. Juo labiau, kad iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog tą pačią dieną (2010 m. kovo 18 d.), kai įgaliojo V. K. atstovauti jos interesams atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus, juos įregistruojant bei parduodant, A. S. I. sudarė dar du sandorius – patvirtino testamentą, kuriuo šiuos žemės sklypus paliko V. K., bei preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo minėtus žemės sklypus parduoti tam pačiam V. K., t. y. asmeniui, kuris vėliau A. S. I. atstovavo parduodant ginčo žemės sklypus UAB „Ignalina agrar“.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš aptartų duomenų viseto matyti, kad Bendrovė ir jai atstovaujantys asmenys, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius ir veiksmus, turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, kad yra galimas sandorio neteisėtumas, tačiau, nepaisydami šių aplinkybių, patys pasirinko veikti neskaidriai. Todėl UAB „Ignalina agrar“ aptariamu atveju negalėjo būti laikoma atitinkančia sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus.

24. Pasisakydamas dėl daikto perleidimo atlygintinumo, LVAT pažymėjo kad: V. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog už ginčo žemės sklypus A. S. I. 725 005 Lt suma grynaisiais pinigais buvo sumokėta dar 2010 m. kovo 18 d., t. y. iki atkuriant jai nuosavybės teises į šiuos sklypus, likus daugiau nei metams iki Pirkimo–pardavimo sutarties su UAB „Ignalina agrar“ pasirašymo; Bendrovė 2011 m. birželio 28 ir 29 d. pavedimais V. K. pervedė atitinkamai 450 000 Lt ir 275 005 Lt sumas, pavedimų paskirtį nurodydama: „paskola“. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Bendrovės paaiškinimai dėl atsiskaitymo su A. S. I. pagal Pirkimo–pardavimo sutartį yra prieštaringi. Viena vertus, bylos nagrinėjimo metu Bendrovė nepateikė jokių patikimų bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kodėl V. K. pervestų sumų paskirtis buvo nurodyta kaip paskola. Apeliaciniame skunde teigiama, jog darydama 2011 m. birželio 28 ir 29 d. pavedimus V. K. Bendrovės buhalterė galbūt suklydo juose neteisingai nurodydama pavedimo paskirtį. Tačiau tokie paaiškinimai nėra įtikinami, atsižvelgiant į tai, kad pavedimai buvo daromi skirtingomis dienomis, be to, buvo atliekami ne bet kokio asmens, o finansinės apskaitos specialisto, t. y. asmens turinčio specialiųjų žinių ir įgūdžių šioje srityje. Be to, aptariamais pavedimais buvo pervedamos pakankamai didelės pinigų sumos, o verslo logika tokiu atveju paprastai reikalauja ypatingo atidumo ir rūpestingumo ne tik nurodant pavedimo paskirtį, bet ir pavedime identifikuojant įsigyjamą nekilnojamąjį turtą. Kita vertus, Bendrovė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog įregistravus pagal Pirkimo–pardavimo sutartį įgytus sklypus UAB „Ignalina agrar“ nuosavybėn, sklypų kaina, t. y. 725 005 Lt, buvo sudengta su V. K. turima skola, ją sumažinant sklypų pardavimo kaina; tai atsispindi UAB „Ignalina agrar“ buhalteriniame išraše „Didžiojoje knygoje“. Šie Bendrovės paaiškinimai paneigia prieš tai išdėstytus teiginius dėl tariamo suklydimo, nurodant 2011 m. birželio 28 ir 29 d. pavedimų paskirtį (paskola).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. K. ir UAB „Ignalina agrar“ tarpusavio skolinių įsipareigojimų bei jų padengimo dokumentai nepatvirtina, kad UAB „Ignalina agrar“ atsiskaitė su A. S. I. pagal Pirkimo–pardavimo sutartį. Tokio atsiskaitymo savaime neįrodo aplinkybė, kad bendra 2011 m. birželio 28 ir 29 d. pavedimų suma sutapo su nurodytąja Pirkimo–pardavimo sutartyje. Juo labiau, kad 450 000 Lt ir 275 005 Lt sumos V. K. buvo pervestos kaip fiziniam asmeniui, neidentifikuojant jo kaip A. S. I. atstovo pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, pavedimų nesiejant su šia sutartimi įsigytu turtu. A. S. I. 2010 m. kovo 18 d. įgaliojimu V. K. nebuvo suteikusi teisės jos vardu imti (teikti) paskolas.

26. Apibendrindamas LVAT konstatavo, jog nenustačius, kad Bendrovė atsiskaitė už pagal Pirkimo–pardavimo sutartį įgytus ginčo žemės sklypus, yra pagrindas taikyti CK 4.96 straipsnio 3 dalį ir išreikalauti šiuos žemės sklypus iš neteisėto Bendrovės valdymo, nepriteisiant 209 975,96 Eur (725 005 Lt) sumos jos naudai iš A. S. I. teisių perėmėjos Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT.

VI. 27. Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-203-525/2024, kuriame prašo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

28. Atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

28.1. LVAT netinkamai aiškino ir taikė materialines civilinės teisės normas, kurios reguliuoja atstovavimo teisinius santykius (CK 1.70 str. 1 d., 2.132 str. 1 d.), tinkamą prievolių įvykdymą (CK 6.44 str. 1 d., 6.314 str.) bei vindikaciją (CK 4.96 str. 2 d.) ir dėl tokio akivaizdaus materialiosios teisės normų pažeidimo padarė visiškai nepagrįstas išvadas dėl UAB „Ignalina agrar“ nesąžiningumo bei neatlygintino žemės sklypų įgijimo.

28.2. LVAT paneigė CK 1.70 straipsnio 1 dalies, 2.132 straipsnio 1 dalies normose įtvirtintą civilinių teisinių santykių subjektų teisę sudaryti sandorius per atstovus ir, priešingai nei įtvirtinta CK 2.133 straipsnio 1 dalyje, nesant tam jokio pagrindo, gynė atstovaujamojo, o ne sąžiningo trečiojo asmens interesus. LVAT padarė akivaizdžią klaidą atskirdamas atstovaujamąjį nuo atstovo, tarsi kiekvienas iš šių subjektų atstovavimo santykiuose veiktų savarankiškai. Asmuo, veikiantis per atstovą, pripažįstamas kaip veikiantis pats (CK 2.132 str., 2.133 str. 1 d.). LVAT padarė akivaizdžią klaidą Bendrovę laikydamas nesąžininga trečiąja šalimi vien dėl to, kad ji civilinius teisinius santykius sukūrė su atstovu, o ne tiesiogiai su atstovaujamuoju. Išoriniuose atstovavimo santykiuose nesąžininga sandorio šalimi laikoma ta, kuri žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaro sandorį su neįgaliotu asmeniu (CK 2.133 str. 8 d.) arba savo įgaliojimus viršijančiu asmeniu (CK 2.133 str. 9 d.). Visais kitais atvejais sandorį su atstovu sudariusi trečioji šalis laikoma sąžininga, o jos interesai saugomi įstatymo. Tarp A. S. I. (atstovaujamosios) ir trečiojo suinteresuotojo asmens V. K. (atstovo) susiklostė atstovavimo teisiniai santykiai, o trečiajam suinteresuotajam asmeniui suteiktos teisės buvo apibrėžtos notarine tvarka išduotame ir patvirtintame įgaliojime, kas laikoma aiškiai išreikštu atstovavimu, nereikalaujančiu papildomo įrodinėjimo.

28.3. LVAT, priėjęs prie išvados, kad Bendrovės prievolės įvykdymas atstovui negali būti laikomas tinkamu prievolės įvykdymu, padarė aiškią CK 6.44 straipsnio 1 dalies taikymo klaidą. Minėtoje CK nuostatoje numatyta, kad prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba atstovui, t. y. leidžiama pasirinkti asmenį, kuriam prievolė įvykdoma, ir kiekvienu atveju ji yra laikoma įvykdyta tinkamai. Taip pat teismas padarė akivaizdžią klaidą netinkamai aiškindamas ir taikydamas CK 6.123 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad tinkamai (t. y. tinkamam asmeniui) įvykdyta prievolė pasibaigia.

28.4. Teismas nepaisė sutarčių laisvės principo (CK 6.156 str. 1 d.) ir pirkimo–pardavimo teisinius santykius reguliuojančių normų dispozityvumo (CK 6.314 str.), todėl padarė aiškiai neteisingas išvadas dėl šalių pasirinkto prievolės įvykdymo (atsiskaitymo) būdo. Dėl tokių materialiosios teisės normų taikymo klaidų teismas priėjo prie klaidingos išvados dėl egzistuojančio pagrindo taikyti CK 4.96 straipsnio 3 dalį. CK 6.314 straipsnis, reguliuojantis pirkėjo pareigą sumokėti daikto kainą, yra laikomas dispozityvia norma, kuri leidžia šalims susitarimu nustatyti abipuses teises ir pareigas, taigi, ir susitarti dėl atsiskaitymo būdo. A. S. I. ar jos atstovai neginčijo Pirkimo–pardavimo sutarties ar jos sąlygų. Aplinkybės, kokiu būdu V. K. atsiskaitė su savo įgaliotoja, susijusios su vidiniais atstovavimo santykiais ir nesusijusios su išoriniais atstovavimo santykiais, kuriuose veikė Bendrovė. LVAT nenurodė jokios imperatyvios normos, kuri draustų nustatyti tokį pirkėjo prievolės įvykdymo būdą, dėl kokio susitarė Bendrovė ir pardavėja A. S. I., veikianti per savo įgaliotą atstovą.

28.5. Teismas pažeidė CK 6.65 straipsnio 1 dalį.

28.6. LVAT padarė aiškią CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo klaidą, nes išplėtė sąžiningumo sampratą. Pareiškėjo reikalavimas buvo grindžiamas vindikacijos pagrindu, t. y. savininkui daiktą praradus dėl kito asmens padaryto nusikaltimo. Tokiu atveju įgijėjo sąžiningumas turi būti vertinamas pagal tai, ar jis žinojo ir galėjo žinoti apie padarytą nusikaltimą. Bendrovė nuosavybės teisių atkūrimo procese, kuriame valstybė prarado žemės sklypus, nedalyvavo ir niekaip nebuvo su juo susijusi. Sąžiningumas CK 4.96 straipsnio taikymo prasme yra siejamas su asmens negalėjimu ir neturėjimu žinoti, kad jis turtą įgyja iš asmens, neturinčio teisės jį perleisti. Sąžiningo įgijėjo žinojimas yra siejamas su įgyjamo turto kilme, o ne su sandorio sudarymo aplinkybėmis ar sandorio sąlygomis. LVAT įgijėjo sąžiningumą vertino ne pagal jo žinojimą apie įgyjamo daikto kilmę, o pagal sandorio sudarymą ir jo vykdymą veikiant atstovavimo teisiniuose santykiuose, atsiskaitymo būdą, sandorio sudarymo laiką. Teismas konstatavo, kad A. S. I. ir V. K. tarpusavio teisiniai santykiai (A. S. I. testamentas ir preliminarioji sutartis su V. K.), kurios visiškai nesusijos su Bendrove, taip pat lemia jos, kaip įgijėjos nesąžiningumą. Spręsti apie trečiosios sandorio šalies nesąžiningumą, priklausomai nuo to, kokius dar sandorius sudarė atstovaujamasis ir jo įgaliotas atstovas, yra materialiosios teisės taikymo klaida.

28.7. Teismas padarė klaidą taikydamas skirtingus atidumo ir rūpestingumo reikalavimus daikto savininkui ir įgijėjui, dėl ko pažeidė šių subjektų interesų pusiausvyrą. Bendrovei, kaip daikto įgijėjai, negali būti perkelta didesnio atidumo ir rūpestingumo pareiga nei pačiai valstybei, kaip daikto savininkei, kurios valią įgyvendinančios institucijos iš esmės ir sukūrė prielaidas Bendrovei patikėti, jog A. S. I. nuosavybės teisės yra atkurtos teisėtai ir pagrįstai. Teismas padarė aiškią klaidą, vertindamas, jog nepakanka Bendrovės pasitikėjimo valstybės vardu veikusių institucijų priimtais aktais bei reikalaudamas iš Bendrovės dar didesnio atidumo ir rūpestingumo.

29. Atsakovas ir A. S. I. teisių perėmėjos – Lietuvos valstybės – atstovas NŽT atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atmesti šį atsakovo prašymą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VII. 30. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-203-525/2024 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016).

32. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr. EŽTT 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8564/02; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 38368/04; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 48553/99; 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95).

33. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

34. Aptariamu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir 3) toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėta (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).

35. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje nuspręsta pripažinti negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutartį ir išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ neteisėto valdymo bei grąžinti valstybės nuosavybėn ginčo žemės sklypus, nepriteisiant 209 975,96 Eur (725 005 Lt) sumos (t. y. žemės sklypų kainos) Bendrovės naudai. Toks sprendimas priimtas konstatavus, kad Bendrovė (jai atstovavę asmenys) neatitiko sąžiningo įgijėjo standartui keliamų reikalavimų ir kad ji įgijo žemės sklypus neatlygintinai, nes byloje nebuvo įrodytas ginčo turto įgijimo sandorio atlygintinumas.

36. Pareiškėjas nesutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines civilinės teisės normas, kurios reguliuoja atstovavimo teisinius santykius (CK 1.70 str. 1 d., 2.132 str. 1 d.), tinkamą prievolių įvykdymą (CK 6.44 str. 1 d., 6.314 str.) bei vindikaciją (CK 4.96 str. 2 d.) ir dėl tokio akivaizdaus materialiosios teisės normų pažeidimo padarė visiškai nepagrįstas išvadas dėl UAB „Ignalina agrar“ nesąžiningumo bei neatlygintino žemės sklypų įgijimo.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, kuriais jis grindžia savo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje, pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių akivaizdžių argumentų, jog buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas grindžiamas subjektyviu apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų traktavimu, selektyviu teismo argumentų citavimu ir kritikavimu, iš esmės nesutinkant su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

38. Pareiškėjo teigimu, LVAT padarė aiškią CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo klaidą, nes netinkamai aiškino ir taikė sąžiningo įgijėjo sampratą, nepagrįstai įgijėjo sąžiningumą vertino ne pagal jo žinojimą apie įgyjamo daikto kilmę, o pagal sandorio sudarymą ir jo vykdymą veikiant atstovavimo teisiniuose santykiuose, atsiskaitymo būdą, sandorio sudarymo laiką. Be to, teismas, atsakovo įsitikinimu, padarė klaidą taikydamas skirtingus atidumo ir rūpestingumo reikalavimus daikto savininkui ir įgijėjui.

39. LAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad turto įgijėjo sąžiningumą ar nesąžiningumą lemiančios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienoje byloje nustatomos individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, teisinių santykių šalių padėtį, elgesį ir kt. Sprendžiant dėl turto įgijėjo sąžiningumo visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LAT 2007 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007, 2007 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007, 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2013). Nagrinėjamu atveju vertinant žemės sklypų įgijėjo sąžiningumą būtent ir buvo vertintas byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių visetas, todėl atsakovo argumentai šiuo aspektu nepagrindžia akivaizdžios teismo klaidos taikant materialiąsias teisės normas.

40. Parašyme atnaujinti procesą nurodoma, kad teismas pažeidė CK 6.65 straipsnio 1 dalį, tačiau nepateikiama jokių su netinkamu šios teisės normos aiškinimu ar taikymu susijusių argumentų, todėl nėra pagrindo konstatuoti akivaizdų materialiosios teisės normos pažeidimą šiuo aspektu.

41. Prašymas atnaujinti procesą taip pat grindžiamas teiginiu, kad LVAT paneigė CK 1.70 straipsnio 1 dalies, 2.132 straipsnio 1 dalies normose įtvirtintą civilinių santykių subjektų teisę sudaryti sandorius per atstovus, suklydo atskirdamas atstovaujamąjį nuo atstovo. Atsakovo nuomone, LVAT padarė akivaizdžią klaidą Bendrovę laikydamas nesąžininga trečiąja šalimi vien dėl to, kad ji civilinius teisinius santykius sukūrė su atstovu, o ne tiesiogiai su atstovaujamuoju; LVAT, priėjęs prie išvados, kad Bendrovės prievolės įvykdymas atstovui negali būti laikomas tinkamu prievolės įvykdymu, padarė aiškią CK 6.44 straipsnio 1 dalies taikymo klaidą; taip pat teismas padarė akivaizdžią klaidą netinkamai aiškindamas ir taikydamas CK 6.123 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad tinkamai (t. y. tinkamam asmeniui) įvykdyta prievolė pasibaigia.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Šiuo aspektu pirmiausiai pažymėtina, kad atsakovas netiksliai perteikia apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus motyvus. Priešingai nei teigia atsakovas, Bendrovės nesąžiningumas sudarant Pirkimo–pardavimo sutartį konstatuotas ne dėl to, kad Bendrovė civilinius teisinius santykius sukūrė per atstovą, o ne tiesiogiai su atstovaujamuoju. Byloje, kurios procesą prašoma atnaujinti priimtoje LVAT nutartyje Bendrovės nesąžiningumas sudarant Pirkimo–pardavimo sutartį konstatuotas dėl Bendrovės pasirinkto veiklos modelio, t. y. dėl pasirinkimo pirkimo–pardavimo sandorį vykdyti per trečiąjį asmenį, su kuriuo Bendrovė tuo momentu nebuvo susijusi nei darbo, nei sutartiniais teisiniais santykiais; dėl didelių pinigų sumų už sklypus mokėjimo šių sklypų dar nesuformavus ir ne teisių į sklypus savininkui, o kitam asmeniui; dėl Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo bei žemės sklypų registracijos skubos; V. K. glaudžių ryšių su žemės sklypų pirkėju, kaip keliančių abejonių Bendrovės sąžiningumu; dėl to, kad A. S. I. pirkimo–pardavimo procese, taip pat nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bei žemės sklypų įregistravimo procedūrose atstovavo tas pats asmuo (V. K.), kuris iš esmės nuo pat pradžių veikė ir Bendrovės interesais – ieškojo Bendrovei sklypų Lietuvoje, taip pat su Bendrove buvo susijęs paskolos teisiniais santykiais.

43. Kartu pabrėžtina, kad, priešingai nei nurodoma prašyme atnaujinti procesą, teismas neneigė civilinių tiesinių santykių subjektų teisės sudaryti sandorius per atstovus. Išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Bendrovė sumokėjo už žemės sklypus, teismas grindė ne faktu, jog atsiskaitymas buvo atliktas per atstovą, o byloje nustatytų aplinkybių visetu, inter alia (be kita ko) tuo, kad sumos V. K. buvo pervestos kaip fiziniam asmeniui, neidentifikuojant jo kaip A. S. I. atstovo pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, pavedimų nesiejant su šia sutartimi įsigytu turtu, ir tuo kad V. K. ir UAB „Ignalina agrar“ tarpusavio skolinių įsipareigojimų bei jų padengimo dokumentai niekaip nepatvirtina, jog UAB „Ignalina agrar“ atsiskaitė su A. S. I. pagal Pirkimo–pardavimo sutartį.

44. Prašyme atnaujinti procesą nurodoma, kad teismas nepaisė sutarčių laisvės principo (CK 6.156 str. 1 d.) ir pirkimo– pardavimo teisinius santykius reguliuojančių normų dispozityvumo (CK 6.314 str. laikomas dispozityvia norma, kuri leidžia šalims susitarimu nustatyti abipuses teises ir pareigas, taigi, ir susitarti dėl atsiskaitymo būdo). Teisėjų kolegija, įvertinusi galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje turinį, neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovo argumentais. Teismas nepateikė jokio materialiosios aiškinimo ar taikymo, kuris būtų nesuderinamas su sutarčių laisvės principu ir / ar asmenų teise nustatyti tarpusavio teise ir pareigas. Kaip minėta, išvada dėl to, kad neįrodytas Bendrovės atsiskaitymas už žemės sklypus su jų pardavėja, grindžiamas ne tam tikrų Pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų, nustatančių atsiskaitymo tvarką, pripažinimu neteisėtomis, o konkrečių byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti, kad Bendrovė pagal Pirkimo-[pardavimo sutartį sumokėjo už perkamus žemės sklypus, vertinimu. Kadangi teismas nenustatė tinkamo Bendrovės prievolės atsiskaityti pagal Pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymo fakto, jis byloje netaikė CK 6.123 straipsnio 1 dalies, kuri numato, kad tinkamai (t. y. tinkamam asmeniui) įvykdyta prievolė pasibaigia, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais dėl esą padarytos akivaizdžios teismo klaidos netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.123 straipsnio 1 dalį.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad dalis atsakovo prašyme atnaujinti procesą pateiktų argumentų susiję su teismo atliktu įrodymų vertinimu. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, jog procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Be to, tai, ar byloje buvo tinkamai vertinami įrodymai sprendžiama apeliacinio proceso metu, o proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, t. y. apeliacinio proceso metu priimtas teismo procesinis sprendimas negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, būdingomis apeliaciniam procesui. (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės, susijusios su galbūt netinkamu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

46. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra nepagrįstas, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-203-525/2024 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ignalina agrar“ prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-203-525/2024 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-203-525/2024 pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ignalina agrar“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, kaip A. S. I. teisių perėmėjai, uždarajai akcinei bendrovei „Ignalina agrar“ (tretieji suinteresuoti asmenys – V. K. ir Kauno 22-ojo notarų biuro notarė Z. R.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Jolanta Malijauskienė

Egidijus Šileikis