2018-12-18 Nr. AB-23597-3-61-3-03189-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1136-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03189-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 6-12N-3721; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. liepos 8 d. sprendimą; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nesutinka su skundžiamais sprendimais, kuriais atsisakyta skirti jai motinystės pašalpą, argumentuojant, tuo, jog pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės draudimo stažo. Sprendimai pažeidžia lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Pareiškėja turi darbo stažą nuo 1996 metų iki 2015 metų, yra iš viso sumokėjusi 59 353,47 Eur socialinio draudimo įmokų. Formalus stažo trūkumas atsirado dėl to, kad ji nuo 2014 m. vasario 3 d. pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 6 dalį buvo priversta nutraukti diplomato sutartį, nes lydėjo sutuoktinį, paskirtą dirbti Jungtinėse Tautose. 2015 m. sausio mėnesį, baigiantis sutuoktinio paskyrimui, pareiškėja pateikė prašymą atstatyti diplomato statusą, tačiau diplomatinio darbinimo procedūros užtruko, nauja diplomato tarnybos sutartis sudaryta tik 2015 m. gegužės 11 d. Įstatyme numatytas 12 mėnesių per 24 mėnesius darbo stažo reikalavimas yra skirtas užkardyti atvejus, kai siekiama gauti daugiau išmokų, nei sumokėta įmokų, bet pareiškėja įmokas mokėjo daugiau nei 20 metų, todėl negali atsidurti blogesnėje padėtyje, nei kitas asmuo, kuris įmokas mokėjo trumpai. Pareiškėjos atveju ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo trūkumas yra nedidelis – nepilni du mėnesiai, susidarę dėl to, kad užtruko pareiškėjos įdarbinimo procedūros Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Pareiškėjos stažo trūkumas susidarė dėl objektyvių priežasčių, t. y. todėl, kad ji lydėjo sutuoktinį, kuris buvo paskirtas dirbti Jungtinėse Tautose, o ne todėl, kad pareiškėja nebuvo draudžiama motinystės socialiniu draudimu nesant objektyvių priežasčių.

3. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad teisę gauti motinystės pašalpą turi ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016 m. balandžio 11 d., tačiau, pagal registro duomenis, nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. pareiškėja neįgijo reikalaujamo 12 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Pareiškėjos socialinio draudimo stažas nurodytu laikotarpiu sudaro tik 10 mėnesių ir 7 dienas, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 6-12N-3721 pagrįstai atsisakė skirti motinystės pašalpą. Deleguotų asmenų sutuoktiniai, tuo laikotarpiu, kada jie gyvena užsienyje kartu su valstybės tarnautoju ar deleguotu asmeniu, draudžiami tik pensijų bei nedarbo socialiniu draudimu, todėl skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, rėmėsi iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir atsakovas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjos J. G. skundą tenkino, t. y. įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. sausio 7 d. pateikė prašymą atkurti diplomato statusą, kaip numatyta Diplomatinės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. K-140 atkūrė pareiškėjai diplomato statusą nuo 2015 m. gegužės 18 d. (įskaitytinai). Pareiškėja 2016 m. balandžio 14 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą Nr. 6-12N-3721 neskirti J. G. motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d., nes pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Atsakovo teigimu, pareiškėjos stažą sudarė 10 mėnesių ir 7 dienos. VSDFV 2016 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. gegužės 12 d. pagrįstai priėmė sprendimą Nr. 6-12N-3721 neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d.

8. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai).

9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja nepatenka į Įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 dalyse įstatymų leidėjo nustatytas išimtis, tačiau teigia, kad motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu pareiškėjai turėtų būti skiriama, nes formalus stažo trūkumas susidarė dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad pareiškėja lydėjo sutuoktinį, paskirtą dirbti Jungtinėse Tautose, o baigiantis šiam paskyrimui, pareiškėjai kreipusis dėl diplomato statuso atstatymo, diplomatinio darbinimo procedūros užtruko.

10. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami nesukakę senatvės pensijos amžiaus ir negaunantys pajamų, susijusių su darbo santykiais, valstybės tarnautojų ir profesinės karo tarnybos karių bei deleguotų asmenų sutuoktiniai – tuo laikotarpiu, kai jie gyvena užsienyje kartu su valstybės tarnautoju ar deleguotu asmeniu, jeigu pastarasis asmuo deleguotas ar valstybės tarnautojas perkeltas į pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, tarptautinėje ar Europos Sąjungos institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje, pasiųstas dirbti į specialiąją misiją, ar kai jie gyvena kartu su profesinės karo tarnybos kariu, jeigu profesinės karo tarnybos karys paskirtas atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, užsienio valstybės ar tarptautinėje karinėje arba gynybos institucijoje. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytos šios socialinio draudimo rūšys: pensijų socialinis draudimas, kuriuo draudžiama pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme bei nedarbo socialinis draudimas, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nedarbo socialinio draudimo įstatyme.

11. Teismas sprendė, kad sistemiškai aiškinant šias nuostatas deleguotų asmenų sutuoktiniai tuo laikotarpiu, kai jie gyvena užsienyje kartu su valstybės tarnautoju ar deleguotu asmeniu, jeigu pastarasis asmuo deleguotas ar valstybės tarnautojas perkeltas į pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, tarptautinėje ar Europos Sąjungos institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje, pasiųstas dirbti į specialiąją misiją, ar kai jie gyvena kartu su profesinės karo tarnybos kariu, jeigu profesinės karo tarnybos karys paskirtas atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, užsienio valstybės ar tarptautinėje karinėje arba gynybos institucijoje, draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu bei nedarbo socialiniu draudimu, o deleguotų asmenų sutuoktiniai nurodytu laikotarpiu ligos ir motinystės socialiniu draudimu nedraudžiami, todėl laikotarpis, kurio metu pareiškėja lydėjo savo sutuoktinį, paskirtą dirbti Jungtinėse Tautose, pagrįstai neįskaitytas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016 m. balandžio 11 d. Pagal registro duomenis, iki šios dienos per paskutinius 24 mėnesius pareiškėja turi 10 mėnesių ir 7 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, taigi iki įstatyme nustatyto stažo trūksta nepilnai dviejų mėnesių. Pareiškėja 2015 m. sausio 7 d. pateikė prašymą atkurti diplomato statusą, tačiau diplomato statusas pareiškėjai atkurtas tik 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. K-140 nuo 2015 m. gegužės 18 d. (įskaitytinai).

13. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2016 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-38 „Dėl Diplomato statuso atkūrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Diplomato statuso atkūrimo tvarkos aprašas nenumato termino, per kiek laiko nuo prašymo dėl diplomatinio statuso atkūrimo turi būti priimtas įsakymas atkurti diplomato statusą ir sudaryta diplomato tarnybos sutartis. Šio aprašo 6 punktas nustato, kad buvę diplomatai, savo noru nutraukę diplomato tarnybos sutartį pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 6 dalį dėl to, kad išvyko kartu su sutuoktiniu diplomatu, paskirtu dirbti į Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą, arba pagal Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo nuostatas perkeltu į pareigas tarptautinėje ir Europos Sąjungos institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje dėl diplomato statuso atkūrimo gali kreiptis sutuoktinio darbo Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje, tarptautinėje ir Europos Sąjungos institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje laikotarpiu ar jam pasibaigus, bet ne vėliau nei per 6 mėnesius po sutuoktinio paskyrimo į Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą ar perkėlimo į pareigas tarptautinėje ir Europos Sąjungos institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje laikotarpio pabaigos. Pareiškėja prašymą dėl diplomato statuso atkūrimo padavė 2015 m. sausio 7 d., t. y. dar nesibaigus sutuoktinio paskyrimo laikotarpiui. Todėl teismas sprendė, kad stažo trūkumas susidarė dėl to, jog klausimas dėl pareiškėjos 2015 m. sausio 7 d. prašymo dėl diplomatinio statuso atkūrimo išspręstas tik 2015 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu.

14. Teismas aptarė Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies nuostatas, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu dėl konstitucinės mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantijos dirbančioms motinoms.

15. Teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėja iš viso yra sumokėjusi 59 353,47 Eur socialinio draudimo įmokų, tai, jog formalus stažo trūkumas susidarė dėl to, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos diplomato statuso atkūrimo. Pareiškėja prašymą dėl diplomato statuso atkūrimo pateikė per įstatyme nustatytus terminus, todėl pagrįstai galėjo tikėtis, kad dėl ilgametės darbo patirties ir socialinių draudimo įmokų mokėjimo apimties, ateityje, susilaukus vaiko, jai motinystės išmoka bus paskirta.

16. Teismas taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėja prašymą dėl diplomato statuso atkūrimo galėjo pateikti anksčiau ir taip išvengti susidariusio stažo trūkumo, tačiau akcentavo, jog vidutinio protingumo, apdairumo ir rūpestingumo asmuo, šiuo atveju pareiškėja, negalėjo numatyti, kad ateinančių metų laikotarpyje pareiškėjai kils būtinumas kreiptis dėl nėštumo ir gimdymo atostogų suteikimo bei motinystės išmokos skyrimo. Be to, net jeigu pareiškėja dėl diplomato statuso atkūrimo būtų kreipusis dar ankščiau, nors tokios pareigos Diplomato statuso atkūrimo tvarkos aprašas nenumato, nesant nustatytam įsakymo dėl diplomato statuso atkūrimo priėmimo terminui, toks įsakymas galėjo būti priimtas vėl formaliai sukuriant socialinio draudimo įmokų stažo trūkumą.

17. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja buvo pakankamai rūpestinga ir tinkamai įvykdė visas savo pareigas siekdama atkurti diplomato statusą, o vėliau – gauti motinystės išmoką, formalų stažo trūkumą vertino kaip nuo pareiškėjos valios nepriklausomą ir objektyvią aplinkybę, dėl kurios pareiškėjos teisė gauti motinystės išmoką negali būti paneigta. Priešingas aiškinimas, paneigiant pareiškėjos teisę gauti motinystės išmoką dėl formalaus stažo trūkumo, susidariusio dėl diplomato statuso atkūrimo procedūrų, pažeistų tiek teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principus, bei Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 39 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinę apsaugą besilaukiančioms ir jau pagimdžiusioms motinoms.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos atžvilgiu priėmus VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 6-12N-3721, buvo pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, todėl minėtas sprendimas bei jį patvirtinantis VSDFV 2016 m. liepos 8 d. sprendimas naikintini, o VSDFV Vilniaus skyrius įpareigojamas išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

III. 19. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. G. skundą atmesti.

20. Atsakovas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą, netinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjai Įstatyme nurodytos išimtys netaikomos, tačiau, neatsižvelgdamas į tai, bei imperatyvų Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodytą stažo reikalavimą, kurio pareiškėja neatitinka, pareiškėjos skundą tenkino.

21. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teisiškai nereikšmingas aplinkybes, kad: pareiškėjai iki įstatyme nustatyto stažo trūksta nepilnai dviejų mėnesių, pareiškėja iš viso yra sumokėjusi 59 353,47 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų bei į tai, jog pareiškėja, nepažeisdama įstatymuose numatytų terminų, 2015 m. sausio 7 d., pateikė prašymą atkurti diplomato statusą, tačiau šis statusas pareiškėjai buvo atkurtas tik nuo 2015 m. gegužės 18 d. Teismas nepagrįstai sprendė, kad susidaręs formalus stažo trūkumas vertintinas kaip nuo pareiškėjos valios nepriklausoma ir objektyvi aplinkybė, dėl kurios pareiškėjos teisė gauti motinystės išmoką negali būti paneigta ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, konstituciniais motinystės ir vaikystės apsaugos principais ir pareiškėjos skundą tenkino.

22. Atsakovas pabrėžia, kad stažo motinystės pašalpai skirti reikalavimus nustatantys Įstatymo 16 straipsnio 1, 2, 3 dalys bei Nuostatų 38.3 punktas nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl teismas privalėjo jais vadovautis. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje A662-1735/2010) bendrieji teisės principai taikomi tam tikrų visuomeninių santykių teisiškai nesureguliavus įstatymų leidėjui. Nagrinėjamu atveju įstatymo spraga nustatyta nebuvo, todėl teismui, ignoruojant Įstatymo 16 straipsnio 1, 2, 3 dalies bei Nuostatų 38.3 punkto nuostatas, tiesiogiai byloje remtis bendraisiais teisės principais nebuvo pagrindo. Stažo motinystės pašalpai skirti reikalavimą nustatančios teisės aktų nuostatos yra imperatyvios, aiškios ir nedviprasmiškos, o išimtys, kada šis reikalavimas netaikomas, yra aiškiai apibrėžtos Įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Įstatymas nenumato, jog tam tikrais atvejais nustatyto stažo gali būti nereikalaujama ir kitais Įstatymo nenurodytais atvejais, tačiau teismas, neturėdamas tam jokio pagrindo, Įstatymo 16 straipsnį aiškino plečiamai.

23. Atsakovas nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyrius bei VSDFV savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais įstatymo viršenybės bei lygiateisiškumo principais, reiškiančiais, kad viešojo administravimo subjektų administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, o visi asmenys prieš įstatymą yra lygūs, todėl negalima jiems teikti privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ar kitų aplinkybių. VSDFV Vilniaus skyriui bei VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektams, nesuteikta teisė skirti bei mokėti pašalpas kitaip, nei numatyta įstatymuose. Todėl skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teismas jų panaikinti ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą neturėjo jokio teisinio pagrindo.

24. Pareiškėja J. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Pareiškėja nurodo, kad Įstatymo 16 straipsnio 1, 2, 3 dalys bei Nuostatų 38.3 punktas neturi būti pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, kad teismas galėtų juos taikyti, atsižvelgdamas į individualią situaciją. Teismas galėjo remtis bendraisiais teisės principais, nes negali būti aiškinamas ir taikomas įstatymas taip, kad jis neatitiktų bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, kitų teisinės valstybės principų. Nors atsakovas nurodo, kad jam nėra suteikta teisė elgtis kitaip, nei numatyta įstatyme, tačiau teismas, įgyvendindamas tikrąjį teisingumą byloje, gali taikyti įstatymą, įvertindamas visas reikšmingas aplinkybes ir priimti tokį sprendimą, kuris labiausiai atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus konkrečiu atveju. Pareiškėja mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įgyvendino tikrąjį teisingumą, nes atsižvelgė į individualią pareiškėjos situaciją ir byloje esančias objektyvias aplinkybes, kurios, priešingai, nei teigia atsakovas, turėjo didelės reikšmės objektyviai susidariusiam pareiškėjos stažo trūkumui. Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatytas 12 mėnesių per 24 mėnesius darbo stažo reikalavimas yra skirtas tam, kad asmuo, norėdamas gauti motinystės išmokas, turi būti tam tikrą laikotarpį mokėjęs draudimo įmokas bei tam, kad būtų užkardyti atvejai, kai siekiama gauti daugiau išmokų, nei sumokėta įmokų. Pareiškėjos atveju, įmokos mokėtos beveik 20 metų, todėl ji negali atsidurti blogesnėje situacijoje, nei kitas asmuo, kuris įmokas mokėjo trumpai, pvz., tik vienerius metus, tačiau tenkina 12 mėnesių per 24 mėnesius reikalavimą, tai pažeistų lygiateisiškumo principą.

26. Pareiškėja tvirtina, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo trūkumas jos atveju yra nedidelis, susidarė dėl to, kad užtruko įdarbinimo procedūros Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Kadangi tokios situacijos, kurioje yra atsidūrusi pareiškėja, teisės aktai tiesiogiai nereglamentuoja, yra reikalingas teismo sprendimas, kurio pagrindu atsakovas būtų įpareigotas išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą, nes atsakovas motinystės pašalpą skiria tik tada, jei asmuo formaliai atitinka įstatymo reikalavimus ir savarankiškai teisingumo nevykdo. Motinystės pašalpa, atsižvelgiant į logikos ir protingumo dėsnius, pareiškėjai turi būti skiriama, tačiau tam reikalingas teismo, kuris yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija, sprendimas.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. G. skundą atmesti.

28. VSDFV teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai nurodė, jog pareiškėjai Įstatyme nurodytos išimtys netaikomos, tačiau neatsižvelgdamas į tai, bei į imperatyvų Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodytą stažo reikalavimą, kurio pareiškėja neatitinka, pareiškėjos skundą nepagrįstai tenkino. Kadangi teisės į motinystės pašalpą nustatymo dieną (2016 m. balandžio 11 d.) pareiškėja nebuvo įgijusi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti, VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. gegužės 12 d. pagrįstai priėmė sprendimą Nr. 6-12N-3721 neskirti J. G. motinystės pašalpos. VSDFV teritoriniai skyriai dėl išmokų skyrimo / neskyrimo sprendžia vadovaudamiesi teisės aktuose nustatytais pagrindais, kuriems esant mokamos išmokos, bei nustatyta tvarka; privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais principais, todėl teismui nebuvo pagrindo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pareiškėjai skirti motinystės pašalpą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja J. G. ginčija Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 6-12N-3721 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. liepos 8 d. sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei prašo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

30. Ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu. Atsakovas pareiškėjos prašymo paskirti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu netenkino, nurodydamas, kad pareiškėja neturi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, konstatavęs, kad nagrinėjamoje situacijoje paneigiant pareiškėjos teisę gauti motinystės išmoką dėl formalaus stažo trūkumo, susidariusio dėl diplomato statuso atkūrimo procedūrų, būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principai bei Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse ir 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisinė apsauga besilaukiančioms ir jau pagimdžiusioms motinoms.

32. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia priimto sprendimo prieštaravimu Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytam imperatyviam reikalavimui.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai jas ištyrė ir padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir joms pritaria. Todėl akcentuodama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš naujo nekartoja. Atsakant į apeliacinio skundo esminius argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai tik papildomi.

35. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia išskirtinai Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 16 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 38.3 punkto nuostatomis. Šios teisės normos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl, atsakovo teigimu, jomis teismas privalėjo vadovautis.

36. Pažymėtina, kad Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, ne kartą buvo keičiamos. Pavyzdžiui, šio Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. ir galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d.) nustatė, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1-3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <...>. Nuo 2009 m. liepos 1 d. – ne trumpesnį kaip 9 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius, nuo 2009 m. spalio 1 d. – ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <...>. Vėliau, 2013 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. XII-284 Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalis vėl buvo pakeista ir nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusi redakcija nustatė, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <...>. Taigi, įstatymų leidėjas reikalaujamą socialinio draudimo stažą galutinai prailgino iki 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius.

37. Iš Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4,5,6,16,17,181,183, 19 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad priežastimi palaipsniui ilginti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą buvo siekis užkirsti kelią piktnaudžiavimams, kai susitarus su darbdaviu specialiai padidinamas darbo užmokestis tuo laikotarpiu, iš kurio bus skaičiuojamos motinystės pašalpos (ką leidžia padaryti labai trumpas reikalaujamas tiek stažo laikotarpis teisei pašalpą įgyti (3 mėn.), tiek ir laikotarpis, iš kurio uždarbio skaičiuojama pašalpa (6 mėn. bus nuo 2009 m. sausio 1 d.)), ir atstatyti socialinį teisingumą.

38. Nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėjo nuo 1996 m. birželio 18 d., dirbdama Jungtinių Tautų vaikų fondo Lietuvos nacionaliniame komitete, nuo 1999 m. spalio 12 d. iki 2014 m. vasario 3 d. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Dėl sutuoktinio delegavimo dirbti Jungtinėse Tautose (būstinėje Niujorke), siekdama jį lydėti, pareiškėja Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 6 dalies pagrindu nutraukė diplomato sutartį, ir išvyko į JAV. Pareiškėjos sutuoktinis dirbti tarptautinėse misijose Jungtinėse Tautose buvo paskirtas iki 2015 m. vasario 7 d. Dar iki sutuoktinio tarnybos Jungtinėse Tautose pabaigos, pareiškėja 2015 m. sausio 7 d. kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją su prašymu atkurti jai diplomato statusą pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalį. Užsienio reikalų ministras 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. K-140 atkūrė pareiškėjai J. G. diplomato statusą nuo 2015 m. gegužės 18 d.; 2015 m. gegužės 11 d. sudarė su ja diplomato tarnybos sutartį ir nuo 2015 m. gegužės 18 d. paskyrė į Jungtinių Tautų, tarptautinių organizacijų ir žmogaus teisių departamento Žmogaus teisių skyriaus pirmojo sekretoriaus pareigas.

39. Formaliai vertinant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ginčui aktualiu metu galiojusias 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjai jos prašoma motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., neturėtų būti skiriama, kadangi pareiškėja netenkina minėtoje teisės normoje nustatytos sąlygos turėti 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius trukmės ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.

40. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai). Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

41. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-422/2014). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pateiktą Konstitucijos 39 straipsnio aiškinimą.

43. Tai, kad sąžiningo ir nesiekiančio piktnaudžiauti teise apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) teisė į atitinkamas socialinio draudimo išmokas privalo būti įgyvendinama, taip pat pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (šiuo klausimu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).

44. Galiausiai, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus teisė į socialinę apsaugą, teisė gauti įstatyme nustatytas socialinio aprūpinimo išmokas, inter alia nėštumo ir motinystės atostogų metu, yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi, be kita ko, užtikrina kilusius ginčus nagrinėjantys teismai, dalis. Tai, kad teisė į motinystės atostogas vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės teisės apsaugos priemonė, įtvirtinta inter alia 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 22 straipsnyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnyje, Europos socialinės chartijos 8 straipsnyje, 2000 m. birželio 15 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 183 dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo 6 straipsnio 1 dalyje. Šiame kontekste pažymėtinos ir 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) nuostatos. Iš Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 punkto b papunkčio išplaukia, jog tam, kad būtų garantuotas darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių laikymasis, nustatoma, kad motinystės atostogų atveju darbuotojoms turi būti garantuotas atlyginimo išlaikymas ir (arba) teisė į atitinkamą pašalpą.

45. Atsižvelgus į konkrečias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir įvertinus anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą bei jo keitimo priežastis, sutiktina su pareiškėjos pozicija, kad formaliai taikant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą turėti 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius darbo stažą, pareiškėja atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei kita moteris, apskritai turinti tik 12 mėnesių darbo stažą per paskutinius 24 mėnesius, ir tik tiek laiko mokėjusi socialinio draudimo įmokas, tačiau tenkinanti teisės normoje nustatytą sąlygą.

46. Konstatuotina, kad duotoje konkrečioje situacijoje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad pareiškėja buvo rūpestinga, sąžininga, tinkamai įvykdė visas savo pareigas, siekdama atkurti diplomato statusą, įgyti reikiamą socialinio draudimo stažą, o vėliau – gauti motinystės išmoką. Formalus stažo (nepilnų dviejų mėnesių) trūkumas šiuo atveju yra nuo pareiškėjos valios nepriklausoma ir objektyvi aplinkybė (pareiškėjos prašymo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje nagrinėjimas užtruko nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. gegužės 11 d.), dėl kurios jos konstitucinė teisė gauti motinystės išmoką negali būti paneigta. Priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse, 39 straipsnio 2 dalyje bei anksčiau aptartuose tarptautiniuose teisės aktuose nustatyta teisinė apsauga besilaukiančioms ir jau pagimdžiusioms motinoms.

47. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai panaikino atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus ir įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė